Mano aguonos

Sveiki,

Vasara, čia neseniai buvo lietingos dienos ir taip mažai saulės. Po sesijos pasijutau toks palengvėjęs, kad ir vėl kėliau teptuką prie drobės. Sakau būtinai reikia išlieti save ant drobės. Ką gi, prieš jus – rezultatas. Tai neįprastas darbas, kuris papuošė oranžinę virtuvę – svetainę, kadangi man nebūdinga realistiniai kūriniai, o šios aguonos buvo lyg sugrįžimas prie realių ir apčiuopiamų dalykų.

Ankstesni mano tapybos darbai visada būdavo „su mintimi“, kurioje turėdavau būtinai išreikšti dalelę savo tuometinės būsenos, o šį kartą norėjosi ir prisitaikyti, būti savęs suvaldytam ir sutramdomam, romiam. Ir, dievaži, man tai patiko. Sakau, reikia piešti gėlių vazą, natiurmortą, tačiau gavosi padrikos ryškios aguonos. Gavosi kaip gavosi, ką jau padarysi. Džiaugiuosi, jog šis paveikslas papuošė namus ir įneš į juos dar daugiau ugnies ir šilumos. Jauku ir gera, kai tave supa tavo paties rankdarbiai. Tenka pripažinti, jog kol kas tai didžiausias mano darbas palyginus su kitais formatais, drobė buvo didelė, suvaldyti erdvę, teptuką ir aguonas buvo tikras malonumas. Tikiuosi, kad iki kito tapymo nereikės laukti pusmečio ir dar šią vasarą sugrįšiu prie teptuko, dažų ir drobės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Williams Paul Young "Trobelė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti neeilinę knygą, todėl sukluskite visi, netgi ir tie, kurie nelabai domitės literatūra. Wm. Paul Young „Trobelė“ yra tai, ko jūsų sielai reikėjo taip ilgai. Šią knygą surijau greitai, bet jos poveikis liks, manau, dar ilgai. Tai stebuklinga knyga, keičiantį žmogų. Įdomiausia, kad šis amerikiečių rašytojas sugebėjo į grožinį tekstą perkelti tiek daug meilės ir atjautos, kad daro išties didelį įspūdį. Knyga tarsi įkūnija ezoterinę literatūrą, bet ji vis tiek yra beletristinė, gydomoji grožinė literatūra, taip bent jau aš tiksliau pavadinčiau „Trobelę“.

„Trobelės“ tekstas labai paprastas, lengvas tėknus ir gyvas, kartais atrodo, kad net eilinis „popsas“, aišku, tai privalumas tiems, kurie mėgsta greitai ryti knygas, nemėgsta ilgų apmąstymų, užuolankų ir metaforų. Tačiau nepaisant literatūrinės išmonės, pats pasakojimas yra stulbinantis. Čia svarbiausia yra ne žodis, bet mintis. Knyga plačiai nagrinėja atleidimo ir meilės santykį įtraukdamas ir religines, dvasinės būties peripetijas. Siužetas gan paprastas: nužudoma maža mergaitė, sunkiai tėvai išgyveną dukters netikimą, tačiau po keturių metų tėvas gauna nuo Dievo laišką, jis kviečia jį į pasimatymą ne bet kur kitur, bet į trobelę, kurioje buvo rasti nužudytos dukrelės įkalčiai. Aišku, tėvas ilgai dvejoja, kad Dievas siųstų jam laišką, jis įtaria patį mergytės žudiką, bet toli gražu niekas nė iš tolo nekvepia banalybe. Tai ką Makas ras trobelėje pakeis jį visam likusiam gyvenimui. Galiu užtikrinti, kad knyga tikrai nustebins. Ją skaitant siela tiesiog susitraukinėja, graudus ryšys su Dievu tiesiog leidžia visiškai kitaip žiūrėti į save, į pasaulį ir į gyvenimą.

Neatskleisiu, ką Makas ras toje trobelėje, bet galiu prisiekti, kad tai nustebins, tai priminė daugybę dalykų: filmą „Matricą“, Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Lynn V. Andrews „Šamanę“ ir kitus dalykus, tačiau knyga unikali, dar niekas taip įdomiai ir mielaširdingai nekalbėjo apie Dievą ir jo santykį su Dievu kaip tai daro Wm. Paul Young. Kai kam tai gali pakeisti požiūrį ir į pačios religijos ir dogmos svarbą, nes autorius yra linkęs prie to, kad religija tėra tik įstatymų kratinys, o, kaip žinia, įstatymai yra tik apribojimai vidinei žmogaus laisvei ir geresniam santykiui su pačiu Dievu.

„Makai, jeigu bent vienas dalykas yra svarbus, vadinasi, viskas yra svarbu. Tu pats esi svarbus, todėl viskas, ką darai, taip pat yra svarbu. Kaskart, kai tu atleidi, pasaulis pasikeičia; kaskart, kai ištiesi ranką ir palieti širdį ar prisilieti prie kieno nors gyvenimo, pasaulis pasikeičia; visais gerumo ar tarnystės atvejais, nesvarbu, matoma tai ar ne, įgyvendinami mano tikslai – ir pasaulis tampa kitoks.“ Aišku, tai tėra viena iš begalės paprastų, bet auksinių minčių, kuriuos pažeria „Trobelė“. Čia svarbiausia ir įdomiausia mintis, kurią kelia „Trobelė“ yra visko atsisakymas ir kartu visko priėmimas, naujas santykis su pasauliu. Man šios knygos turinys labiau priimtinas negu visi bažnyčios teologijos talmudai. Čia rasite tiek daug tiesos ir šviesos, kaip niekur kitur. Vis negaliu atsistebėti kokia stebuklinga yra literatūra, kuri geba perteikti tokią gydančiąją galią, kokią perteikė „Trobelė“

Jeigu susidomėjote „Trobele“, o iš vis geriausia, jeigu ją perskaitėte, galite užsukti į specialų „Trobelės“ autoriaus saitą www.theshackbook.com , čia taip pat galėsite skaityti jo blogo dienoraščius, užduoti autoriui klausimų, išgirsti viso pasaulio skaitytojų nuomones apie šią istoriją, kurios buvo parduota net 10 milijonų egzempliorių visame pasaulyje!

Galiausiai, pasak knygos, kiekvienas iš mūsų turime turėti savo vaikystės, savo gyvenimo trobelę, į kurią galėtume sugrįžti išsilaižyti ir išsigydyti žaizdų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės dainos"

Sveiki,

Pristatau dar vieną filmą. Šį kartą tai prancūzų muzikinė komedija „Meilės dainos“ (Les chansons d‘amour) (2007m.). Filmą teko garbės žiūrėti Jaunimo Tolerancijos Organizacijos būstinėje, kurioje renkasi įvairūs žmonės pažiūrėti, palaikyti tolerancinių idėjų, čia kiekvieną savaitgalį vis kas nors veikiama, esama stalo žaidimų, rodomi filmai, tokių, kurių labai retai teišvysi kino teatruose. Taigi, man teko garbės taip pat pažiūrėti „Meilės dainas“.

Na, apie prancūziškus filmus tikriausiai daug pasakoti ir nereikia, jie turi savo dvasią, savo tipinę (o gal išskirtinę?) aranžuotę. Dar visai neseniai jums pristatinėjau „Prakeiktą pievelę“ nuostabią komediją, „Meilės dainos“ turi vėl šį išskirtinį prancūzišką bruožą. „Meilės dainos“ – tai komedija, kurioje pasakojama apie meilę, kuri nepripažįsta lyčių, tai laisva, žmogaus širdies pasirenkama (atsitiktine ar ne) meilė. Subtilus europietiškas humoras, filmas – miuziklas, jame skamba nuostabios prancūziškos baladės, švelnūs aktorių balsai. Filmas nagrinėja homoseksualumą ne kaip skaudų pripažinimą ir kovą už egzistavimą, o kaip jau natūralų, pilnai susikristalizavusį reiškinį. Šeimoje laisvai be jokių pergyvenimų pareiškiama, kad miegama miega su kita mergina, aišku, po to situacija pakrypsta priešinga linkme, lovoje atsiranda kitas vaikinas. Viskas prisodrinta gražių melodiškų dainų.

Filmas nėra kažkuo labai išskirtinis, jeigu žiūrite prancūziškus filmus ir esate prie jų pripratę. Nepaisant šabloniškumo prancūzų filmams, kaip ir daugelio tautų filmams, „Meilės dainos“ gali sukelti visai pagrįstų sentimentų, priminti kažką iš realaus gyvenimo, sugraudinti ir prajuokinti. Mane žavi tas prancūzų optimistinis pasaulis, laimingos pabaigos, nesvarbu ar tai būtų komedija ar dar kas nors, filmai, kurie nesukelia agresijos, pikdžiugiškų jausmų, tai filmai (taip pat ir šis), po kurių jautiesi praskaidrėjęs, šviesesnis, geresnis sau ir pasauliui. Filmas parodo, kad gyvenimas per daug mažas, kad kažką draustume sau, nors balansuojama vos ne ant poligaminių santykių, kas aišku, gyvenime irgi pasitaiko, tačiau filmas švelniai „išvairuoja“ ir išveda naują gražią mintį. Siūlau ir jums pažiūrėti „Meilės dainas“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Maksas ir maksimonstrai"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Where the Wild Things Are”, į lietuvių kalbą šį filmą verčia “Maksas ir maksimonstrai”. Tai naujas filmas 2009 metų, galbūt jau kažkas spėjo ir pamatyti. Tikriausiai turėtų patikti „Pano labirinto“ gerbėjams, tai pasakojimas apie vieno vaiko pasaulį, apie jo begalinę vienatvę, kurios paskatintas, jis perplaukia vandenynus, atranda salą su jame slypinčiomis pabaisomis, pastarosios jį karūnuoja savo valdovu. Filmas neįprastas, skirtas ne tiek vaikams, kiek patiems suaugusiems, kad suprastų savo vaikų pasaulį ir prisimintų savo vaikystę.

Keista buvo žiūrėti, nors paties „Pano labirinto“ nepralenkė, šis filmas visgi kitoks, tačiau ne kiekvienam jis gali ir patikti, nes mano draugas, tai tiesiogine to žodžio prasme užmigo jį bežiūrėdamas, netgi ir aš buvau sudvejojęs šiuo filmu, bet turėjau drąsos jį išžiūrėti visą. Galiausiai bendras vaizdas nėra blogas, gražus pasakojimas, filmo gale natūrali atsisveikinimo graudi scena, viskas kaip ir pridera, šabloniška. Bet kitą vertus režisūra dovanotina, nes statyta gi pagal populiarią knygą. Nesu labai sužavėtas filmu, bet ir nenusivylęs, jame galima atkapstyti ne vieną gražią mintį apie vaikystę. Galima ieškoti kiekviename žingsnyje simbolikos, prasmės ir ji atsivers. Filmas, kad ir pilnas pabaisų, jis yra kur kas realesnis nei tarkim koks „Haris Poteris“ ar „Žiedų valdovas“. Jei susidomėjote, patariu pažiūrėti „Maksas ir maksimonstrai“

Jūsų Maištinga Siela

Joninių stebuklai

Sveiki,

Jau buvau pagalvojęs, kad sulauksiu pačių pilkiausių Joninių savo gyvenime. Pasirodo iki kaulo smegenų klydau, jos buvo vienos nuostabiausių. Visų pirma, nusprendžiau nuo šiol prie savo ir taip ryškiai per ilgo ir užsieniečiams sunkiai „įkandamo“ vardo pridurti savo prosenelio vardą Jonas (Ir ne dėl to, kad Joninės), galiausiai šis vardą iš hebrajų kalbos išvertus reiškia Jachvės (Dievo) palaimintąjį. O kas nenori palaimintas būti? Taigi, vardo reikšmė, kaip žinia, yra labai svarbi gyvenime, ji formuoja žmogų, jį iš dalies veikia likimą. Antras ir stiprus vardas, manau, man nuo šiol bus savas, nes iki tol laikiausi nuostatos, kad šis vardas „žiauriai“ neįdomus ir kam jis iš vis reikalingas. Dar kartą įsitikinau, kad kaip žiūri, taip ir matai. Reikia kitaip žiūrėti ir kitaip pamatysi. Juolab, jei tiki, kad vardai tau neša sakralinę jėgą, kūrybinę potenciją ir visą kitą „gėrį“.

Joninės nebuvo vien savo antrojo vardo ryšio sustiprinimas. Lietus paženklino šią dieną kaip pilką, sakau, pragulėsiu lovoje skaitydamas knygą, nė velnio. Likimas atsiuntė draugą su tortu, tai sėdėjom ir iki vidurnakčio juokėmės. Juokas apvalo, sakoma. Kad ir kaip ten bebūtų, jaučiausi laimingas, bet iki pilnos laimės kažko trūko, todėl naktį, apie trečią valandą sugalvojau išeiti į lauką. Aišku, lijo, tai vaikščiojau kaip apaštalas ir nesilioviau žavėtis lietumi, buvo baisiai malonu, kai jauti tuos mažyčius lietaus lašelius smengančius į tave. Plaukai prisigėrė lietaus, jie kvepėjo lietumi. Ir pagaliau padariau neįmanomą dalyką, prisivogiau lietaus permirkusių jazminų, prisilaužiau šakelių ir dabar jie virtuvėje ant stalo kvepia savo saldžia esencija. Taigi, prisiskynęs naktį jazminų, trankiausiai kaip naktigonis po asfaltuotas gatves. Buvo taip gera, nežinau, tas lietus buvo tarsi krikšto vanduo, nuplovė visą susikaupusį sunkį, kurį kartais pajauti dėl kasdienybės. Parsiradau namuose jau po keturių, šlapias, bet baisiai patenkintas.

Sugalvojau, kad dar laikas nemiegoti, nors pro langus jau matėsi švintant. Prisidegiau žvakių, meditavau į ugnį ir šviesą, relaksacinė muzika padėjo pasiekti visišką tobulumą. Seniai nesijaučiau taip gerai. Dar taip jaučiuosi ir dėl to, kad ir vėl jaučiuosi iš naujo sutvirtinęs savo ir Dievo ryšį, kai nėra su kuo pasikalbėti, visada galima pasikalbėti su Dievu.

Stipresnių ir geresnių Jojinių negalėjau tikėtis. Gyvenimas yra nuostabus, jei į jį ne šiaip sau žiūri, bet kai žiūri į jį kaip į stebuklą.

Jūsų Maištinga Siela

Kur dingo saulė?

Sveiki,

Šiandien esu pagrįstai piktas ir nepatenkintas. Taip, netgi ir aš galiu būti piktas, surūgęs ir nepatenkintas ir tai nėra vien tik maištas prieš savo begalinį džiaugsmą. Dabar klausau trankios muzikos ir noriu rėkti. Jau tris dienas neišėjau iš buto per tą prakeiktą lietų. Na gerai, lietus gali būti nuostabus ir puikus, bet Lietuvoje juk yra vasara! Tai prašau, užsakykite 1657 numeriu man geros vasaros. Saulės man reikia, o ne vandens, nes jau prisimirkau toje vonioje, noriu bronzinio įdegiu, noriu trintis aplink Vilniaus gatves ir galiausiai noriu švęsti Jonines! Ant kalvų, su laužais kaip mūsų senos pagonių laumės. Bet, regis, gamta tyčia krečia pokštus ir štai siunčia nesibaigiantį lietų. Dar kartą galima pasakyti, kad planuoti neverta, Dievą prajuokinsi. Gerai, kad bent namuose yra ką veikti, nes kitaip greitai išprotėčiau. Juokauju, nėra ir negali juk būti taip blogai. Galiausiai ir kakava su pienu baigiasi. Anksčiau ar vėliau, per lietų ar per saulę vis vien teks man išeiti į lauką bent jau „apsišopinti“. O kaip Jums tokios „vasariškos“ dienelės?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "108 mėnuliai"

Taigi pagaliau Ivanauskaitės kūryba pasirodė ir anglų kalba, prieš ai jau buvo čekų, estų, latvių, kroatų, vokiečių, švedų ir t.t. kalbomis išvesrti romanai, bet tai pirmas oficialus Ivanauskaitės anglų kalba leidinys. Pridedu www.lrytas.lt straipsnį:

„Jurga Ivanauskaitė yra unikali asmenybė šiuolaikinės Baltijos šalių literatūros kontekste“ (Howard Jarvis, Central Europe Review). „Ji nepanaši į jokį kitą autorių, ir jokiam kitam autoriui nėra pavykę taip nutolti nuo lietuviškosios realybės ir kartu išlaikyti tokį glaudų ryšį su dabartimi (Frankfurter Allgemeine).

Taip Jurgos Ivanauskaitės kūryba pristatoma pirmą kartą angliškai išeidžiamos eilėraščių rinktinės „108 Moons“ („108 mėnuliai“) viršelyje. Į knygą, kurią išleido Airijos leidykla TAF Publishing kartu su The Workshop Press atrinkti eilėraščiai iš dviejų J. Ivanauskaitės rinkinių – „Šokis dykumoje“ („Tyto alba“, 2004) ir „Odė džiaugsmui“ („Tyto alba“, 2007).

Ruošdami rinktinę „108 Moons“ bendradarbiavo du poetai, tikėjęsi skaitytojams perteikti autorės balsą, kupiną sąmojo, nuostabos ir ilgesio – airių poetas, rašytojas ir leidėjas Paulas Perry ir lietuvių rašytoja, vertėja Rūta Suchodolskytė. „108 Moons“ – tai užuojautos, humoro ir pykčio persunkta knyga. Ji išreiškia gilų J.Ivanauskaitės ryšį su budizmu, įamžina jos santykį su mirtina liga, nestokoja drąsos ir žmogiškos šilumos.

Knygos pratarmėje airių autorius Paulas Perry šiltai pasakoja apie savo apsilankymą Vilniuje, bendradarbiavimą su Rūta Suchodolskyte ir Jurgos Ivanauskaitės kūrybą:

Pavasaris. Perėjęs Katedros aikštę Vilniuje patekau į prietemoje skendintį Lietuvos rašytojų sąjungos vestibiulį aukštomis lubomis. Bare laukiu Rūtos Suchodolskytės, su kuria bendradarbiauju versdamas Ivanauskaitės poeziją. Užsisakau taurę vyno, prisėdu ir išsitraukiu „108 Moons“ rankraštį, primargintą klausimų ir pastabų. Padavėja atneša vyno. Padėkoju, bet jai einant link baro atsistoja kitas baro klientas ir paima už rankos. Groja muzika. Jie ima šokti: tas klientas ir padavėja. Jie šoka valsą, o aš stebiu juos lyg užhipnotizuotas. Panašią transo būseną jaučiu skaitydamas jaudinančius Jurgos Ivanauskaitės eilėraščius. xxx Mudu su Rūta dirbome daugiau kaip penkerius metus.[...] Kai ėmėmės provokuojančios ir labai populiarios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės tekstų literatūrinio vertimo, nieko neišėjo. Užčiuopti originalaus teksto esmę ir gaivališką autorės balsą buvo sunki užduotis. Labiausiai mums rūpėjo perteikti stiprią autorės asmenybę, slypinčią už eilėraščių, o taip pat jos ilgesį, humoro jausmą, gebėjimą kurti vaizdus ir metaforas – tai Jurga buvo puikiai įvaldžiusi – ir atskleisti jos ieškojimus ir veriantį kūrinio tikrumą.

xxx

Eilėraščiai rinkinyje „108 Moons“ – lyg žaibo tvyksniai, nušviečiantys mūsų egzistencijos esmę. Kartais eilės primena išpažintį, kartais jos siurrealistiškos, o kartais itin tikroviškos. Savo žodžius Jurga paverčia burtažodžiais, mįslėmis, užkeikimais.

Jos dvasinė kelionė yra paženklinta erotikos, viename eilėraštyje ji prisipažįsta esanti apsėsta aistros.

xxx

Nusprendėme pavadinti rinkinį „108 Moons“, perskaitę eilėraštį apie 108 mėnulius, pavirtusius rožynu. 108 – budistams ir hinduistams labai svarbus skaičius. Tiksliau – jiems tai šventas skaičius. Maloje yra 108 karoliukai. Hinduistų dievybės turi 108 vardus. Šiva Nataradža šokdamas savo kosminį šokį atlieka 108 figūrų. Tibeto budizme išskiriamos 108 nuodėmės. Yra 108 hindi kšatrijų klanai, kildinami iš Saulės ir Mėnulio dinastijų.

Kai kurie žmonės mėgsta pabrėžti, kad Saulės skersmuo yra 108 kartus didesnis už Žemės, atstumas nuo Saulės iki Žemės yra 108 kartus didesnis už Saulės skersmenį, ir atstumas tarp Mėnulio ir Žemės yra maždaug 108 kartus didesnis už Mėnulio skersmenį.