Šalčio faktorius

Sveiki,

Norisi smarkiai sukąsti dantis ir išrėkti – ĮJUNKITE ŠILDYMĄ! Sako, kad šiluma kaulų nelaužo, nesiginčiju, man ji patinka. Miela, kai šilta ir jauku. O štai šaltis kažkas jau tokio... Teko girdėti, kad žmogus būna alergiškas vandeniui, švariam, tyram vandenėliui, nes nuo jo išsipučia kaip dramblys. Ką žmogus tada geria, manęs neklauskite. O štai aš tikriausiai, kaip ir ne vienas, tikiuosi, esu alergiškas šalčiui! Užteko vienos nakties kelionės po Vilniaus senamiestį, ieškant šiltos landynės, tad sušalau į ragą. Dievaži, net raumenys skaudėjo nuo šalčio, jis – labai pavojingas.

Galiu jus paguosti, lenkų sinoptikai jau trina rankas ir žada, kad ši žiema bus šalčiausia per pastarąjį tūkstantmetį! Aišku, lietuvių sinoptikai su tuo nesutinka, gal iš principo, tebenešioja akmenį užantyje nuo UNIJOS laikų ir būtinai turi paprieštarauti. Na ir tepasiunta, geriau teateinie pavasaris, kurio praktiškai laukiu jau nuo birželio pabaigos.

Įjunkit šaldymą ir viskas bus gerai, nes dabar jaučiuosi kaip senukas pensionate po senu dulkėtu pledu. Šildausi arbata su citrina ir skaitau universitetinę literatūros programą t.y. romanų tuntus. Na tebūnie, tačiau labiausiai nuo to kenčia mano akytės ir styrantys kaulai. Negi lėksi į „Rimi“ ar „Maxima“ pasišildyti? Ilgai kaip vilkas slampinėsi tarp lentynų, nieko nepirkdamas, tačiau intensyviai ir apsimestinai, čia svarbiausia, ieškosi neieškomo dalyko. Svarbiausia sušilti. Bet gerbė visiems, kas išrado karštą vandenį ir vonią, kurioje galima pakiurksoti ir atitirpinti sušalusias galūnes.

Baisiausia yra drėgmė. Bijau drėgnų patalpų, kur veisiasi pelėsiai, aišku, pas mane dar taip nėra, tačiau kaime kaip tokiame rūsyje, tai net baisu. Nereikėjo man vaikystėje žiūrėti filmo apie Tutanchamono kapo prakeiksmą, per kurį ten mirė ne vienas žmogus. O pasirodo, kape buvo labai šalta ir drėgna, per šimtmečius pelėsiuose susikūrė tokios bakterijos, kurių įkvėpus susirgsi nepagydoma karštlige. Štai ir visa prakeikimo paslaptis. O namų drėgme naikina mano kuklią knygų bibliotekėlę, teko likviduoti knygas nuo palangės, nes jos ėmė raukšlėtis kaip slibinai. Bet nieko, ir tai išgyvenama.

Dar yra vilnonės mamos kojinės. Jos tai yra gėris, visada belaukiant šilumos! Siūlau ir Jums įsispirti į jas ir jaustis šilčiau, nes kitokių priemonių nuo šalčio nebežinau. Nenugeltonuokite, mielieji, kaip tie lapai rudens. Jūsų dar reikės ištisą šaltą žiemą! Laikykitės! Ir tegul būna šilta.

Jūsų Maištinga Siela

Vasaros apklausos rezultatai!

Sveiki visi,

Šią vasarą ir dalį rudens vyko šmaikštus ir rimtas balsavimas šiame bloge! Klausimas buvo labai paprastas: kelyje partrenkti gyviai, reikia pagalbos, kuriam iš jų padarysi dirbtinį kvėpavimą? Atsakymų buvo pačių įvairiausių. Per šį metą čia buvo prabalsuota 279 žmonių, kurie pasirinko gelbėti arba negelbėti.

Daugiausia Jūsų, mielieji, simpatijų sulaukė atsakymas NIEKAM, už kurį pasisakė 124 žmonės, t.y. 44 procentai visų prabalsavusiųjų. Antroje vietoje liko SENBERNARAS, regis, lietuviai labai mėgsta šuniukus, aišku, ne tik mėtyti juos nuo tiltų, laidoti šuliniuose, dirti gyvam odą ir t.t. Visgi esama žmonių, kurie tinkamu momentu padėtų senbernarui, tai sudaro 21 procentų visų balsų. Trečioje vietoje liko variantas VISIEMS, už jį balsavo 35 žmonės (12 proc.). Tai reiškia, nesvarbu, kas bebūtų partrenktas ant kelio, jam vis tiek bus sutekta pagalba. Ketvirtoje vietoje liko „simpatingasis pupulis“ Petras Gražulis, jam norėtų padėti 30 žmonių (10 proc.). Penktoje vietoje STALINO VAIDUOKLIS – 12 balsų (4 proc.). KARVEI 9 balsai, MILŽINIŠKAI RUPŪŽEI 5 ir mažiausiai simpatiškiausias pasirodė vargšas BEGEMOTAS, jam liko 4 balsai.

Ačiū mielieji, kad nepatingėjote balsuoti vasariškoje apklausoje! Dabar Jūsų jau laukiau nauja užduotis, kurią rasite dešinėje juostoje. Tikiu, kad tokiu būdu galite prisidėti prie svetainės tobulinimo ir skleidimo. Dėkui Jums visiems, šmaikštuoliai.

Jūsų Maištinga Siela

Ir tai yra stebuklas!

Sveiki visi,

Kaip Jūs visi gyvenat? Tikiuosi, kad gerai. Labai gaila, kad visai apleidau šitą blogą, bet tikiuosi jį dar nepalaidoti ir aprašyti dar matytus filmus, skaitytas knygas ir šiaip skelbti idėjas. Pastaruoju metu atsigaunu, gyvenu gerai, bandau džiaugtis viskuo, kas yra aplinkui. Ir kartais tai puikiai pavyksta! Ruduo yra nuostabus metas! Patikėkit net ir tie, kurie nemėgsta rudens! Galima mėgautis saulėtomis dienomis, vertinti šilumą, geltoniu degančius lapus ir viskuo, ką mums teikia Ruduo. Savotiškai net pamilau šį metų laiką. Ruduo mane „suminkština“, priverčia lėkti per darbus, atsisakyti cinizmo, nenuoširdumo sau ir kitiems. Tebūnie Ruduo susitaikymo metas! Jis jau greit įpusės, bet tikrasis auksas nuo medžių byra jau šiomis dienomis.

Kartą, dar mokykliniais metais, esu matęs vieną retą reiškinį. Prieš pamoką, pro trečio aukšto langą mačiau geltoną kaštoną su visais visais lapais. Lapai mirgėjo, nuskambėjus skambučiui, pastebėjau, kad lapai ima kristi. Kažkuris iš viršutinių lapų ėmė kristi žemyn, užgavo kita lapą ir šiam tiek tereikėjo, kad ir tas atitrūktų. Išėjęs po pamokos pamačiau medį nuogą. Ant jo nebebuvo jokio lapo! Po juo degę šviežia geltona lapų ugnis! Viena nepilna valanda ir gražusis ruduo pasibaigė. Kiek nedaug tereikia, kad praeitų pats geriausias laikas... Žinot, ir tai yra stebuklas. Pramerki akis, o už lango lyja, bet gali pasidaryti karštos arbatos ir prie jo atsisėsti – ir tai yra stebuklas! Linkiu šį degantį metą padaryti stebuklingu ir visur matyti tik stebuklus! Tebūnie ruduo. Tebūnie stebuklai. Tebūnie.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilutė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti neeilinį filmą. „Precious: Based on the novel Push by Sapphire“ arba lietuviškai tiesiog „Meilutė“ (2009 m.). Na, filmas, tiesiogine to žodžio prasme – žiaurus, apnuoginantis žmogaus gyvenimo realijas be skrupulų. Manau, kad net tik JAV žmonės susiduria su panašiomis socialinėmis problemomis, nuo kurių net paprastam žmogeliui plaukai pasišiaušia. Būtent dėl aktualios tematikos filmas patraukė mano akį, tačiau vėl ir vėl sudrebino mano mažytį pasaulį, nes atradau jame savo gyvenimo panašumų.

Siužeto centre – labai labai laaabai apkūni septyniolikmetė juodaodė amerikietė, kuri mokykloje jaučiasi beviltiška ir jau antrą kartą tampa nėščia. Abu vaikai nuo tėvo, pirmasis serga dauno liga, motina nuolatos rūko ir laiko dukrą vergės vietoje, nuolatinis smurtas, keiksmai, patyčios. Filme išryškėja stulbinanti motyvacija tiek iš blogųjų, tiek iš gerųjų žmogaus pusių. Filmas sako, kad niekas šiame gyvenime nevyksta be priežasties. Sunku stebėti nelaimingą merginą, kuri nebando kovoti prieš gyvenimo sunkumus, tačiau atsiranda vaikelis, atsiranda gyvenime gerų žmonių, kurie padeda eiti tolyn, ištraukia iš juodžiausios duobės ir suteikia laimės. Toks gyvenimas, kuris tyko šiame filme, niekam nelinkėčiau.

Filmas pagrįstas tikrumu, realumu, todėl jis labai įtaigus, galbūt įtikinamesnis ir už „Prekyba žmonėmis“. Tai filmas, kuris nieko nesmerkia ir nieko nenuteisia, tai vyksta žmogaus – žiūrovo pasąmonėje. Kaip sustabdyti tokius skausmingus žmonių gyvenimus? Filmas to neatsako, jis tik fiktyviai vaizduoja vienos merginos istoriją, tą klaikią depresiją, beprasmybę, kuri užgriūvą jauną žmogų nuo pačių jaunystės dienų. Tai pasakojimas apie merginą, kuri net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis surasdavo savyje kažkokio gėrio žiburėlį, gebėdavo mintimis pakeisti realybę ir netgi svajoti skaudžiausiais gyvenimo momentais. Tai princesės, „Meilutės“ siela suvargusiame likime ir kūne, bet, kaip sakant, savo likimo nepasirinksi. Siūlau visiems pažiūrėti šį filmą ir patirti tai, ką patyrė „Meilutė“.

Įvertinimas: 9.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Dalia Grybauskaitė - moteris, kurios Lietuva laukė 100 metų.

Sveiki visi,

Ateina mestas ir vėl kalbėti apie politiką. Nekenčiu jos. Ilgą laiką maniau, kad politika kaip ir visais laikais buvo, yra ir liks kažkas tokio juodo, baisaus ir neprieinamo. Nebent prie balsavimo dėžutės, jau vien už tuos milijonines skrajutes su kalendoriais, politikų senstančiais snukiais ir partijų santraukų pavadinimais. Kitaip paprastas žmogelis nežinia kaip pasipriešinsi ar kitaip prisiliesi prie politikos. Į ką spjausi, ten ir gulėsi, ne kitaip.

Po keturių metų nueičiau prabalsuoti nebent už Dalią Grybauskaitę. Jos vykdoma politika tiesiog nušvietė Lietuvos politinę padangę. Negalima teigti, kad kiti blogi, tačiau Grybauskaitė buvo šimtą metų laukta Lietuvos politikė – prezidentė – valdovė, kuri turėjo nuskaistinti mūsų šalies karmą. Pagaliau. Per vienerius metus ši moteris nuveikė tiek, kiek V. Adamkus per dešimtį metų, nors gyvenimas galbūt pagerėjo tik per milimetrą, tačiau Grybauskaitė dirba penkeriom rankom į ateitį, rūpinasi šalies energetiką, kurios dėka, kainos kris per pusę, kaip šieną grėbia oligarchus ir purto visus ministrus, kad šie pagaliau vykdytų savo darbą. Pagaliau visi kažką ėmė veikti, nors darbo reikia ir dar daugiau, tačiau turime norimą rezultatą. Pagaliau.

Per tuos metus buvo ne vienas oligarchų ir šiaip politikų, įtakingų sukčių – verslininkų – mafijozų – biznierių, kurie norėjo sunaikinti besivystantį Grybauskaitės kultą t.y. kapstytis po jos praeitį, kiek įmanoma šmeižtis, darkyti jos vardą ir bandyti kompromituoti. Nelabai pavyko. Dienraštis „Respublika“ buvo visų šmeižtų lyderis, tikriausiai šio laikraščio savininkas Tomkus prisirinko pilnas kišenes nuo visų šių šmeižikų, nes nebuvo numerio, kurioje Dalia nebūtų apšmeižta, apjuodinta prieš rinkimus ir po jų. Aišku, Dalia to ir tikėjosi, bet protinga moteris į teismus nesivėlė, sąžinė švari, tautos pasitikėjimas tebeišliko. Taigi, oligarchai vaikšto už galvos susiėmę, nebežino iš kur ką beiškasti, sukurti arba kitaip sutriuškinti D. Grybauskaitę. Praktiškai tokiu būdu labai greitai buvo suvystytas Rolandas Paksas, Adamkus niekam nekėlė bėdos, nes buvo solidarus, tačiau Grybauskaitės iki šiol niekas plika ranka nepaima. Ir tegu nepaima. Ir tegu neužgęsta šis žiburys virš Lietuvos padangės. Jau pakankamai ilgai buvo tamsu, tegu šviečia krizių ir klestėjimų laikais ir tegu niekada neužgęsta.

Aną dieną „Youtube“ peržiūrinėjau Grybauskaitės kalbas, darbų aptarimus ir visą kitą. Buvau maloniai nustebintas. Kai manome, jog niekas nieko nedaro, kad mums visiems būtų geriau, įsijunkite ir Jūs pažiūrėti. Manau, nustebsite.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Agora"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Agora“ (2009 m.). Prieš pradedant, noriu paaiškinti, ką apskirtai reiškia žodis AGORA. Tai didžiulė centrinė miesto aikšte, kurioje dar antikos laikais vykdavo pagrindinis miesto gyvenimas – turgus, piketai, kalbos ir pan. Visiškai neatsitiktinai šiuo pavadinimu sukuriamas ir kino filmas „Agora“. Pagaliau sulaukėme pasakojimo apie senovę neparemtu beveik jokiu literatūros kūriniu, o laisvai interpretuojama vienos garsios astronomės tyrinėtojos Hipatijos gyvenimas. Na, galbūt nelabai laisvai, kadangi filme tikrai atsispindi daug istorinių faktų, įdomybių ir pan., kuriuos krikščioniškasis pasaulis nutyli.

Filmu laikyčiau sėkmingu, gražiu, puikiu. Tai kur kas geriau nei žiūrėti apie mitologinį Persėją su specialiaisiais efektais („Titanų kovos“). Šis pasakojimas kur kas subtilesnis, sakyčiau, prilygsta tokiems kino epams kaip „Aleksandras Makedonietis“ ir „Troja“. Puikūs kostiumai, kurie atspindi ypač įdomų laikmetį, kada į Europą ateina krikščionybė t. y. apie 391 mūsų eros metus. Kostiumai jau balansuoja ties antikos ir viduramžių epochos kultūrų sandūros. Jame atsiduria ir mokslas, kiek jis būtų toli nuėjęs nieko nežino, bet į Europą įsiveržia kruvinoji krikščionybė ir religiniai fanatikai praktiškai sugriauna visą mokslą.

Kai kas internete jau spėjo putotis, kad filmas iškreipia ir per daug parodo krikščionybę iš neigiamos pusės, o aš sakau, kad parodo tikrąjį jos istorinį raidos etapą. Taip, tais laikais religija buvo fanatikų valdžios įrankis, kuris nusidriekė, galima sakyti, iki šių dienų. Smurtas, prievarta, kraujas, karai, tai kas dabar vyksta musulmonų šalyse, vyksta Europoje Hipatijos gyvenimo metais. Gabi, lankstaus proto moteris dėsto jaunuoliams astronomija, bando suvokti pasaulio reiškinius, filmas aukština moterį ir jos protą, todėl ji tampa atsiribojusi nuo religinių dalykų, mokslas jai išlieka pati didžiausia vertybe. Aišku, dėl šio dalyko ji ir pražūvą. Tiesa, neaišku, ar ji – pirmoji moteris suvokusi, jog Žemė nėra visatos centras, tačiau filmas būtent ir sugretina dvi priešiškas jėgas, kurios nusineš su skalpu visą žmonijos mokslo erą praktiškai iki 18 amžiaus.

Sakau, filmas vertas dėmesio dėl savo tematikos. Aišku, jame gražiai ir meniškai užpildyta režisūrinė konstrukcija, puošnios šventyklos, gražūs aktoriai ir t.t. Tokiam filmui negaila laiko. Jūs čia atrasite ir meilės istoriją ir gražių vaizdų, istorinių realijų, intrigos, aistros, charakterių ir t.t. Dvi valandos gražaus gero filmo tikrai nepabodo.

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vidmantė Jasukaitytė "Golgotos vynuogės"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Vidmantės Jasukaitytės knygą „Golgotos vynuogės“. Prieš kurį laiką, čia jau teko pristatinėti jos romaną „Marija Egiptietė“, šiandien noriu tarsi pratęsdamas papasakoti šį bei tą apie „Golgotos vynuoges“. Kaip jau minėjau, Vidmantė Jasukaitytė – žodžio meistrė, o jos „Golgotos vynuoges“, jau turėjau pas save apie ketverius metus, „gavau“ nemokamai, tai tikriausiai ir neskaičiau, juolab, kad religine tematika ir vis atsirasdavo ko perskaityti. Bet gyvenime sulaukiau labai juodos dienos, tai staiga prisiminiau stipriuosius Jasukaitytės dvasinius raštus ir „Golgotos vynuoges“, deja, dar neskaitytas. Tai ką, pasiėmiau ir ėmiau skaityti nuo pradžių.

Tenka sutikti, kad tekstas, kaip ir „Marijos Egiptietės“ yra gerai atidirbtas, dailus, gražus, harmoningas, estetiškas ir moteriškas. Skaitėsi „skaniai“, bet svarbiausia, kad šioje knygoje, labiau nei romane radau gydomąją jėgą. „Golgotos vynuogės“ yra esė rinkinys, kuriame cikliškai nagrinėjamos žmogaus tikėjimo, meilės ir bendražmogiškųjų santykių realijos. Knyga yra labiau tarsi pamąstymai, autorės autentiški, sakyčiau, autobiografiniai išgyvenimai. Nieko nesakau, labai gražu. Kai kurias vietas skaičiau net įsižiojęs kaip žuvis. „Pasakyk tėvams, - jeigu jie neatliks savo paskirties, kol vaikas auga, jie bus praradę tėvo laiką. Pasakyk jiems, - jeigu jie nemylės ir nesidžiaugs savo vaiku, jis užaugs nepasitikėdamas savimi. Jeigu tėvas nekels savo vaiko ant rankų, jo akivaizdoje neapkabins motinos, - užaugęs vaikas nemokės atvirai reikšti meilės moteriai ir didžiuotis šeima. Pasakyk motinoms, - jeigu jos nebus su savo vaikais, kol jie maži, praras savo motiniškąjį laiką.“ (p.225).

Išties knygoje radau labai daug įkvepiančiųjų pamąstymų, kuriais norėtųsi vadovautis gyvenime. Kartais tekstas supanašėdavo į krikščioniškuosius šventuosius tekstus, bet pati autorė įžangoje teigė, jog ji remiasi tradicijomis ir nenori išradinėti dviračio. Labai džiaugiuosi, jo ese ciklai skiriasi, nes pvz.: vien maldų knygos nebūčiau ištvėręs skaityti, nors ir ieškojau paguodžiamojo žodžio, tačiau tekstas pasidarydavo monotoniškas, todėl perėjimas į kitą skyrių pasidarydavo tarsi atokvėpis. Įdomūs būdavo ir pačios Jasukaitytės asmeninio gyvenimo faktų gausa tekste, iš kurių galime spręsti apie nelengvą moters dalią. Svarbiausia, kad ir koks tas tekstas būtų optimistiškas ir kokios bebūtų gyventi skatinančios mintys, už jų visada slypi autentiški autorės skaudūs išgyvenimai. Didžiausia kančia – vienatvė. Ta begalinė moters vienatvė tiesiog įsigėrusi į puslapius, ją jaučiau skaitydamas ir „Marija Egiptietė“. Vienišumas ir skausmas tikriausiai kažikuriuose apmąstymuose – meditacijose – maldose leido įsiterpti prieštaravimams. Vienoje dalyje autorė rašo, kad viską yra sutvėręs Dievas ir totaliai viskas yra iš jo, o kitame skirsnyje, skaido gėrį ir blogį, pastarąjį atmesdama ir teigdama, kad blogis yra ne Dievo ir jo nei sau, nei savo vaikams nenorinti. Nepaisant pasitaikančių prieštaravimų, jaučiamas begalinis nuoširdumas ir noras būti sau atvirai, kas, aišku, įkvepia palūžusį skaitytoją.

Nežinau, kaip reaguotų kiti į šią knygą, nes pati autorė ją įvardina ne „plačiajai rinkai“. Knyga ne visiems, tas tiesa, aš pats jos ne visada galėčiau skaityti, tačiau norėjosi jos ir aš ją perskaičiau. Tarp tų visų malonių postringavimų buvo ir sausumų, kurie galbūt per daug atsikartodavo, kai kada buvo jaučiama panieka blogiui, tačiau kiekvienas esame skirtingi ir dėl to, kaip sakoma, nesmerkiama. Labai įdomus skyrius buvo „Laiškai iš dykumos“, ypač sujaudino atviri pasakojimai apie žinomus Lietuvos asmenis, pvz.: tragiško likimo ištiktą Bronių Radzevičių, net pagalvoti negalėjau, kad Jasukaitytė su juo buvo geri draugai. Matai, gyveni, mokaisi ir sužinai. Knyga be abejo turi ir autentiško liudijimo apie kitus jau Anapilin išėjusius asmenis, kurių niekur kitur nerasime.

Grįžtant prie turinio, Jasukaitytė labai akcentuoja motinystės temą, šįkart ji filosofiškai su poetikos žiupsneliais apmąsto moters gyvenimo paskirtį gyvenime. Ne tik moters, bet ir vyro, vaiko ir apskritai žmogaus kaip individo ryšį su artimaisiais ir Dievu. Be abejo, Dievas yra šios knygos šerdis ir epicentras, jam autorė yra besąlygiškai ištikima, kas labai ir žavi. Jasukaitytė užsimina ir apie aborto padarinius, ryškiai pasisako prieš juos, prieš šiurkštumą ir pati prisipažįsta ne kartą buvusi nepakanti, grubi ir negera. Kartu šie raštai yra ir autorės išpažintis, apsivalymas, (galbūt net atgaila?), bet šie esti labai žmogiški, artimi mūsų širdžiai, todėl skaitydami kiekvienas tikriausiai rasime kažko artimo ir skausmingo. Kultūrinis kontekstas taip pat svarbus šiuose apmąstymuose, jis juntamas su pasaulio ir žmonių raida, čia puikiai atsiskleidžia senosios tradicijos naudingumas ir autorės ryški vertybių sistema. Nebūčiau toks tikras rašydamas, kaip Jasukaitytė; ji labai užtikrintai kartais pabrėžia, kas yra gera ir kas yra bloga. Sakyčiau, ne kiekvienas žmogus turi tokią įžvalgą, tačiau kiekvienas turi savo skirtingas vertybių sistemas. Sovietinė kultūra pakeičia nepriklausomybės kultūra, kartą keičia kartą, švelnumas šiurkštumą, jaučiama, jog autorė mano, kad pasaulis visgi eina ne per geriausia linkme ir aš turiu iš dalies su tuo sutikti, nes argumentų esama labai svarių.

Autorei nesvetimos ir kitos kultūros, ji vietomis ryškiai apjungia visą pasaulį, kartais remiasi budistinėmis doktrinomis, bet lieka ištikima krikščionybei. Paradoksas, su kuriuo labai sutinku, tai mestas akmenukas į kunigų daržą, Jasukaitytė neslepia kritikos šio „amato“ personoms ir jų egoizmui. Jasukaitytė taip pat „bara“ Biblijos aiškintojus, pasak jos, Biblijos aiškinimas nėra tikslus, čia ji pateikia savo interpretacijas apie Adomą ir Ievą, jos simbolinę nuopuolio reikšmę ir moters vaidmenį šioje istorijoje, kuri bent man buvo labai įdomi.

Žinau, kad ši knyga dar pernai buvo perleista iš naujo, todėl be baimės galite ją įsigyti knygynuose arba paieškoti savo mėgstamose bibliotekėlėse. Tai pirmoji knyga iš jos labaaai didelio panašia tema ciklo, kurį sudaro šios knygos: „Golgotos vynuogės“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“, „Senis, arba laiškai Antikristui“. Aišku, jeigu susidomėjote, imkite ir paskaitykite, atraskite sielos ramybe kartu su Vidmante Jasukaityte.

P.S.

Man asmeniškai labai gražus pavadinimas „Golgotos vynuogės“. Kaip žinia, ant Golgotos buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus, žinoma, jog tie pasėliai labai nederlingi, jame tikrai, sakyčiau, negalėjo augti vynuogės. Taigi šis pavadinimas turi, visų pirma, simbolinę reikšmę.

Jūsų Maištinga Siela