Mauk prezervatyvą ant galvos!

Sveiki visi,

Šiandien važiuoju namo su troleibusu. Košmaras tiems, kurie nekenčia miesto troleibusų ir autobusų, tačiau man juose patinka ir nė kiek nesibodėjau. Juk būtent viešajame transporte ir pamatai kokia yra tikroji kultūra. Dvilypė kultūra egzistuoja tarp paprastų žmonių: gali pasirinkti būti amžinai abejingas ir svajingai žiūrėti pro dulkėtą langą, maigyti telefoną arba prie ko nors intensyviai ir įkyriai kabinėtis, rėkti rusiškai kam nors į ausį. Kitokios pozicijos ir nėra. Aišku, paaugliai ir jaunimas apsvaigę nuo ausinukų, atsiriboję nuo šiuolaikiškos gadynės, negirdi net pavasarinių paukščių čiulbesio, šiuo atveju varnų karksėjimo, bet viešajame transporte ausinukai visai tinka ir patinka. Tada pats savaime užsihipnotizuoji ir užsikonservuoji, tampi sterilus nuo aplinkos. Aišku, tave gali „pakybinti“ kontrolierius ar šiaip keleivis, paprašyti pasitraukti ar valandų, bet koks pažadinimas iš „komos“ tave priverčia vėl sutelkti dėmesį į gyvenimą ir aplinką.

Šiandien viešajame transporte sudomino reklama. Įmontuotas ekranas įkyriai į snukį ploją virpančią įvairiaspalvę reklamą. Griūk negyvas. Jos niekur neišvengsi. Net pasislėpęs po ausinėmis. Tenka užsimerkti, tačiau šį kartą neužsimerkiau, o spoksojau bukai į ekraną ir gėriau informaciją apie prezervatyvus, kurių pasirodo esama šviesoforo spalvų. Prieš reklamą sėdėjo dvylikametės ir tyliai kikeno žiūrėdamos į ekraną. Atsidusau, aha, šis pasaulis nuostabus, bent jau tėvams nebereikia aiškinti, kas tie prezervatyvai, „pasigoglini“ ar šiaip pirmokų berniukų pasiklausi ir viską sužinai. Žmonės dalijasi ne tik informacija, bet ir paslaptimis, taip buvo per amžius. Kartais, kad apsisaugotum nuo atakuojančios aplinkos nepadeda net ausinukai, reikia ant galvos apsimauti prezervatyvą! Amen.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keleiviai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną filmą, kuris vadinasi „Keleiviai“ („Passengers“) (2008 m.). Tinklapis obuolys šį filmą įvardija kaip siaubo trilerį, tačiau norėčiau labai su tuo nesutikti. Siaubo jame beveik nėra, o ir trileriu iš tolo nekvepia. Tai labiau mistinė romantinė drama, ir gerokai nustebinusi mane patį. Filmą buvau nusiteikęs žiūrėti be jokių iš ankstinių nusistatymų, tiesą sakant, net nežinojau apie ką jis. Galiausiai teko nenusivilti.

Filmas įdomus savo siužetinėmis vingrybėmis. Žiūri į jį ir jauti intrigą, ypač ją pajaus tie, kurie mėgsta įsijausti į filmus, pastebi detales ir šiaip mėgsta analizuoti ir ne tik ryti „popkornus“. Žiūrėdamas filmą jausi, kad su juo kažkas negerai, nuo pačių pradžių pajusi, kad kažkur yra pakastas šuo ir kažkas čia netikra. Tačiau, kai jau gauni tokią nuorodą, kaip aš dabar ją išplepėjau, filmas jau praras savo pusę efektingumo. Siužetas gan banalokas: mergina bando rengti psichologinius seansus žmonėms, išlikusiems gyviems po lėktuvo katastrofos. Tačiau viskas pagrindinei herojai slysta iš rankų. Ji įsimyli vieną iš lėktuve buvusių keleivių ir su juo įsivelia į romantišką romaniuką, pažeisdama savo profesijos dėsnius... Viskas būtų labai gražu, jeigu ne vienas labai didelis ir riebus BET, kurį sužinosite pažiūrėję šį filmą.

Turiu pagirti filmo vaidybą, šįkart neturiu jokių priekaištų. Ypač Anne Hathaway ( iš tokių filmų kaip „Kuprotas kalnas“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Princesės dienoraštis“, „Ieškokit Gudručio“, „Nuotakų karai“ ir t.t.), pastaroji matosi atidavė šiam vaidmeniui nemažai savęs, o ir režisierius pasistengė, jog žmonės pagautų ne tik romantiškus pagrindinių veikėjų jausmus, bet ir justu intrigą, kažkokią netikrumo paslaptį, kuri gaubia visą filmą. Nenatūraliai išnyrantys personažai, per daug maloniai bendraujantys, neaiški motyvacija tėra tik šio jausmo išraiška, padaryta tikslingai ir būtent taip kaip reikia.

Filmą rekomenduoju visiems romantikams, visiems mistinių filmų gerbėjams, gyvenimo prasmės besivaikantiems, įsimylėjėliams ir vienišiams, ypatingai nuolatos skubantiems ir mažai galvojantiem apie kitus, taip pat visiems, kuriems patiko „Kuždesių sala“. Geras filmas!

Įvertinimas: 9/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: William S. Burroughs "Nuogas kąsnis"

Sveiki visi,

Šiandien Jums pristatau amerikiečių rašytojo William S. Brroughs romaną „Nuogas kąsnis“ (Naked Lunch) (tuo pačiu pavadinimu sukurtas ir kino filmas). Burroughs priklauso bitninkų kartai, iš kurios kilo ir Selendžeris su Keruaku. „Nuogas kąsnis“ iš tikrųjų labai sunki knyga, skaičiau ir, tiesiogine to žodžio prasme, springau! Tokio įmantraus ir chaotiško rašymo stiliaus reikėtų paieškoti, tai modernizmo viršūnė su labai intensyvia ir ryškia siurrealizmo atmaina. Romanas iš dalies kalba apie narkotikus ir homoseksualizmą. Knyga iš dalies pilna nešvankybių, bet tai dar nieko. Sunkiausia yra sujungti siurrealizmą į visumą. Gerai, kad knyga nėra labai didelė, viso labo tik 190 puslapių, tačiau nuo chaotiškumo net „apsinarkašinti“ galima.

Nėra siužeto! Knyga, kuri neturi aiškių siužetų, primena Gintaro Beresnevičiaus „Vagabungo nuotykius“, tačiau šįkart dar sunkiau sukaupti dėmesį ir išjausti tekstu perteikiamą patirtį. Knyga iš pirmo žvilgsnio labai brutali, grubaus prado, permirkusi begaliniu kūniškumu, narkotikais, svaigimu. Tačiau apsvaigimas, narkotinių medžiagų vartojimas ir yra dvasinė patirties būsena, kuri ir atspindi išdarkytą siužetą. Kartais tikrai apčiuopdavau siužetą ir juo mėgaudavausi, net tuo siurrealizmu, kuris vietomis atrodė tikrai sultingais su visais „bybiais ir dziunzėmis“, apie kuriuos rašė knygoje. Tačiau kartais būdavo sunku suprasti apie ką ir vardan ko, dėl labai paprastos priežasties, nes trūksta kultūrinių ir istorinių to meto (kai rašyta knyga 1959 m.) žinių.

Kad ir kokia brutali atrodytų knyga, ji yra pilna dvasinio skausmo. Žmogus yra vienišas tarp daiktų, kurie slegia jį tarsi presas. Žmogus nori dvasios, bet jis neieško jokio kontakto su Dievu, jis egzistuoja tik pats sau, bet kartu nori pabėgti nuo realybės, todėl tai daryti padeda narkotikai ir seksas. Vertėja Gabrielė Gailiūtė labai brutaliai nė nemirksėdama verčia į „gatvinių forsų“ kalbą. Tenka sutikti su recenzijų rašytoju Mindaugu Paleckiu, kad toks vertimas išnaikina dalį Brurroughs ironijos, tačiau reikėtų pagirti, kad tai drąsus pasirinkimas. Tekstas, švelniai tariant, pilnas nešvankybių, jo apstu kiekviename puslapyje, tačiau yra svarbu ne tai. Geras skaitytojas suvoks vardan ko visa tai. Sakau, knyga išties sudėtinga. Kartais tekstas žydi vadinamąja „bjaurasties estetika“, kurią taip mėgo Ričardas Gavelis, tačiau čia ją turime dar kitokesnę: „Mano šiknaskylė nuostabesnė už Luvrą! Aš perdžiu ambrozija ir šiku gryno aukso luitais! Mano pimpis ryto saulėje trykšta deimantais!“ (p.65)

Sunku ir nusakyti teksto polėkį, kadangi maišosi ne tik žanrai, bet ir literatūros rūšys. Staiga vidury teksto atsiranda dramos bruožai su visomis remarkomis. Teksto pasakojimas netolygus, laužiant modernizmą, jis trykšte trykšta iracionalumu, nelogiškumu, siurrealizmu. Mes įpratę skaityti vientisą istoriją, čia būtų didžiausia klaida, jeigu bandytumėt logiškai kažką aiškinti. Pamirškite. Aišku, kažikurie įvykiai susiriša, tačiau lieka daug „palaidos balos“, kuri turėtų sukelti nerealaus pasaulio pasitenkinimą, asociacijas. Įžvelgiau, kad visa ši destrukcija ir nihilizmas, kurie čia ypatingai forsuoja yra nukreipti prieš biurokratiją, prieš socialinius luomus, prieš nelygybę ir viską, kas išskiria žmogų kaip geresnį už kitus. Galbūt tai kartu ir idėjos prieš vartotojiškumą, juk knyga parašyta 20 amžiaus viduryje, kai vešėjo hipiai, buvo nusivilta civilizacijos vartotojiškumu, manifestas prieš pinigą ir materiją.

Iš vertimo sunku pasakyti ar pats autorius yra nusistatęs prieš homoseksualizmą ar ne. Daug apie jį rašoma šmaikščiai, brutaliai ir siaubingai groteskiškai. Kalbama apie gydymą, tačiau kartu jaučiama ir gynyba už žmogaus prigimtinę laisvę. Knygoje beveik neradau tikėjimo kažkuo geru, atvirkščiai, krikščioniškos vertybės visiškai sunaikintos ir pamintos po padu, netgi išjuoktos. Tokia stipri siurrealizmo dozė tiesiog pranoksta bet kokius lūkesčius, „sąmonės srauto“ pagalba skaitytojas beveik visiškai pasimeta tarp erdvių, realybių, herojų ir idėjų. Daugiasluoksniškumas ir simbolika, kurios irgi yra pakankamai daug, leidžia skaitytojui laisvai interpretuoti ir suvokti šį kūrinį. Tai tekstas iš serijos, kaip noriu taip ir rašau, ir man „dzin“, ką pagalvosite. Neveltui leidykla „Baltos lankos“, kurios pagarsėjo paskutiniu metu kaip rimtos literatūros leidėja, sugalvojo būtent tokių maištautojų – nepritapėlių knygų seriją „juoda avis“. Siūlau ir jums paskaityti „Nuogą kąsnį“, kuris, manau, „nuraus stogą“, ypač, jeigu nesate pratę prie rimtos modernistinės ir postmodernistinės literatūros.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Egzaminas"

Sveiki visi,

Šiandien pristatau filmą „Egzaminas“ (Exam) (2010 m.). Tai – psichologinis trileris, kuris stebina savo paslėpta ir ilgai išlaikyta intriga. Įsivaizduokite: aštuoni išrinktieji ateina laikyti egzamino dėl darbo, visi turi skvarbius protus ir visiems yra pateikta ta pati užduotis, atsakyti į klausimą. Tačiau veikėjus ištinka šokas, nes kai atsiverčia lapus, juose nieko neranda. Koks pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti? Prieš išeidamas egzaminatorius įspėjo, kad jie gali daryti ką nori, išskyrus kreiptis į juos pagalbos ir į pareigūną, kuris stebės egzaminą.

Na, ir prasideda! Įdomūs psichologiniai žaidimai, mėginimai išsiaiškinti klausimą, veikėjus nuveda net iki žmogžudysčių, tačiau viskas yra kur kas paprasčiau, tačiau būtent protingas žmogus ir suklysta paprastume. Tai, kas dėsis egzamino patalpoje iš tikrųjų intriguoja, net priminė keletą filmų panašių pobūdžių. Tenka pripažinti, kad ne viskas atrodo natūralu. Tikroje situacijoje žmogus taip nesielgtų, kad ir koks bebūtų motyvuotai pasiruošęs egzaminui. Absurdiškiausia scena yra ta, kurioje pareigūnas, stebintis egzaminą, laikosi vienos veido išraiškos, nors iš jo rankos šaunama į žmogų. Nenatūralumą atperka intriga, jeigu rimtai, tai visi trileriai kažkiek nenormalūs, nieko čia nepadarysi, todėl jie ir yra trileriai.

Veiksmo ir įtampos pakanka, įdomi ir šiaip kita filmo informacija. Nors visas veiksmas vyksta vienoje patalpoje, iš kurios beveik neišeinama, tačiau sužinoma ir apie pasaulyje vyraujančius dalykus ir šie anaiptol nėra susiję su mūsų realiuoju pasauliu. Ypač kalbos apie paslaptingą ligą, dėl kurios dauguma čia ir susirinko į egzaminą. Manau, personažai gan ekspresyvūs, kai kurie įtikinantys, kad net kėlė „erzelį“ t.y. leido taip įsijausti į egzamino atmosferą, kad kai kuriems entuziastingiems kvailiams tikrai norėjosi vožti per ekraną į snukį.

Filmo finalas išties stulbinantis, kaip jau galėjome visą filmą numanyti, atsakymas, kuris buvo visai šalia. Ar šį klausimą kas nors išsprendė? Sužinosite tik pažiūrėję šį filmą. Žmogaus protas kartais būna tiek išlavintas, kad kartais nepastebi pačių elementariausių ir paprasčiausių dalykų, imlus protas tikisi sunkių uždavinių, tačiau iš beveik anekdotinės situacijos sukuriamas visai neblogas įtempto veiksmo trileris.

Rekomenduoju visiems, kurie nori laiką praleisti įtampoje, kurie mėgsta analitinio proto lavinimo siužetus, intrigą. Įdomu, ar jūs pirmiau nei jie atsakysite į pirmąjį pateiktą klausimą?

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Daiktų poreikis arba kolekcionavimo sindromas

Sveiki visi,

Retkarčiais turiu labai didelę baimę, kad nieko nerenku ir nekolekcionuoju aistringai. Na, nebent knygas, tačiau, na, koks čia kolekcionavimas, knygų „belekiek“, o norisi kažko tokio keisto ir originalaus. Na, pradėjau rinkti knygų skirtukus, bet tai visai kažkodėl manęs nežavi. Jau turiu surinkęs apie 50 ir kaupiu toliau, bet kaupiu šiaip sau, nėra poreikio ir aistros, kurios taip trokštu. Noriu būti maniakiškas! Patrakęs kažko kolekcionierius, visai kaip vaikystėje, kai rinkdavau alaus butelių kamšelius ir visus kažkur išmečiau. Rinkau vienu metu pašto ženklus, tačiau tik norėjau pamėgdžioti kitus, kadangi kiti buvo surinkę geras kolekcijas, sakykim iš pavydo lietuviško. Vienu metu buvau pradėjęs rinkti taksafonų korteles, bet dabar jų jau rasti nebeįmanoma, yra mobiliųjų era. Žodžiu, vis kažko parinkdavau.

Poreikis aistringai kaupti, rinkti atsiranda iki šiol. Kaupti ne kitiem, bet sau. Na, nebūsiu kaip Ričardas Šileika, kuris renka geležėles, visiškai sutrūnijusius metalinius daiktelius arba smėlį, kurį beregint išdalina kitiems. Įdomus požiūris kaupti ir kolekcionuoti kitiems, neturint rezervinio bagažo, to poreikio pasipuikuoti prieš kitus. O man norisi kaupti ir puikuotis. jei ne prieš kitus, tai bent prieš save, bet iki šiol nesu sugalvojęs ką, po šimts pypkių, galėčiau kolekcionuoti. Nežinau ir iki šiolei. Lietuvoje tikrai yra įdomių žmonių, kurie kai ką kolekcionuoja. Mačiau laidą, kur vienas maniakas renka pieštukus iš viso pasaulio, laidai rodė savo sankaupą, tai net žiaunos atvipo, sakau, noriu ir aš kažko panašaus. Bet tiesa, neturiu ko paprašyti iš užsienių, kad parvežtų tarkim kokį japonišką šaldytuvo magnetuką. Galima rinkti ir pačius netikėčiausius dalykus, viena moteris rodė albumą, kuriame klijuoja tualetinio popieriaus skiautes. Pasirodė labai įdomu, tai vienintelis dalykas, kurį visose šalyse turi ir gali nemokamai pasiimti. Įspūdinga buvo kolekcija. Raštuoti, rožiniai ir kitokie tualetiniai popieriai, tiesiog, moteris mėgavosi pasakodama, kaip ir iš kur jai pavyko juos gauti. Pasirodo, net tualetinius popierius galima rinkti! Jau nebekalbu apie „kinderių“ žaisliukų kolekcijas.

Poreikį kaupti ir viską tempti į namus kaip žiurkė tikriausiai paveldėjau iš mamos. Ji iki šiol renka ir kaupia viską. Ypač žurnalus. Iki šiol neatleidau už tų senų (1991 – 1993) metų laikraščių sudeginimą, jų buvo maišų maišai palėpėje. Bet kilo jai ranka juos sudeginti, žinot, apsišvarinimui aplinkos, o tokią vertybę ir visą nepriklausomos Lietuvos kroniką sudegino! Griūk negyvas. Bet dar tebesilaido seni jos sąsiuviniai, kur suklijuoti krepšinio pasaulio žvaigždės: Sabonis, Marčiulionis, kurių net „intike“ dabar nerasi! O turtai lieka po kaupimo, aišku, jeigu renki naudingą daiktą. Dėl naudingumo iš tikrųjų sunku pasakyti, gal nereikia, kad daiktas būtų naudingas, reikia rinkti tiesiog dėl rinkimo, dėl azartinio – maniakiško rinkimo, proceso. Pasirink tokį daiktą, kuris niekada nesibaigtų, tarkim monetas, tu visada gali surinkti, o štai akmenis, jų visų nesurinksi, prisimenant pamišėlišką Orvydų sodybą, kurioje jaučiausi neįtikėtinai gerai ir pozityviai.

Ir visgi nieko aistringai nerenku, o juk turėčiau norėti, cituojant Ričardo Šileikos mintis, kad daiktai yra tie dalykai, už kurių mes kabinamės, jų visada yra daug ir jie mums visada reikalingi. Daikto ir žmogaus santykis begalinis, mūsų protas juos net paverčia simboliais, net gali jiems suteikti „sielą“, jau nekalbant apie meninius rankdarbius ar Kinijoje pagamintą pliušinį. Bandau ir aš čiupti už daiktų, kartais tai pavyksta, bet aistra daiktui labai greitai išgaruoja. Gal tai infantiliška? Tebūnie taip, kas kaip nori matyti. Tiek taušku, tiek galvoju ir niekaip vis nesugalvoju, ką galėčiau aistringai rinkti ir kolekcionuoti. Amen.

Jūsų Maištinga Siela

Paroda: "Vilniaus Bernardinės: Kasdienybė ir šventės. Archeologinių tyrimų medžiaga"

Švento Mykolo bažnyčia - baroko paveldo dalis

Atrestauruojant norėta išlaikyti kuo daugiau autentiškos dvasios.

Renginio švečiai klausosi pristatymo.

Sveiki visi,

Visai neseniai teko pabuvoti labai įdomiame renginyje su labai įdomiu ir ilgu pavadinimu „Vilniaus Bernardinės. Kasdienybė ir šventės. Archeologinių tyrimų medžiaga.“ Šis renginys vyko Vilniuje, Mykolo g. 9. Rašau čia dėl to, kad noriu parekomenduoti ir Jums, ypač vietiniams vilniškiams apsilankyti geroje ir įdomioje parodoje, kuri vyks ištisus metus beveik kiekvieną dieną iki pat 2011 metų spalio 1 dienos (antradienis – šeštadienis). Na, tai išties įspūdinga paroda dėl savo autentiškos tematikos, kuri labai stipriai susijusi su Kristinos Sabaliauskaitės romanu „Silva Rerum“ t.y. būtent tas Vilniaus laikotarpis, kuris aprašomas šiame romane.

Parodos pristatymas buvo išties šventiškas, jis vyko atrestauruotose buvusio vienuolyno rūsiuose, kuriuose ir įsteigtas muziejus. Čia išliko autentiškos plytinio mūro sienos, už stiklo eksponuojami archeologiniai 16 -17 amžiaus vienuolių bernardinių daikteliai. Tai kasdieniški dalykai rasti archeologų pastangomis. Vakarą mums nuspalvino, jeigu neklystų, sesers Jurgos padrąsinimas susivienyti ir surinkti savo paties duženas kaip trupinius. Svečių laukė įdomūs pokalbiai su muziejaus steigėjais, istorikais ir organizatorių paruoštu raudonu sausu vakaro vynu.

Yra ko pamatyti ir yra ko išgirsti. Muziejus išsamiai, bet kartu ir glaustai virš archeologinių radinių pateikia unikalius Vilniaus miesto vienuolių gyvenimo faktus, detales, nuskaidrina šiaip istoriniais žinomais įvykiais kaip antai 1655 metų kazokų antpuoliu, po kurio Vilnius buvo vien kraujais apšlakstytas, o vienuolės kone visos išprievartautos, o jų nupjautos galvos susmaigstytos ant kuolų. Na, iš tikrųjų buvo tragiška. Pateikiama informacija apie vienuolių gyvenimą, apie tai, kaip jos šildydavosi ir pan. Įdomu paskaityti ir patyrinėti, kaip vis dėlto buvo su tuo mūsų Vilniumi 16-17 amžiuje.

Iš rūsio keliantis į paviršių, atsiduriame bažnyčioje, kuri dabar virto įspūdingu muziejumi. Jeigu apačioje mes matėme kasdienybę ir skurdą, tai ten atvirkščiai, matome auksu tviskančią bažnyčios prabangą, gryną lietuvišką baroką, puošnumą ir estetiką. Net kvapą užgniaužė, gyveni Vilniuje ir nežinai, kokie įspūdingi dalykai supa tave, kad gali kone kasdien ateiti prie jų ir „atsigerti“. Auksu ir sidabru tviskančios taurės, religinės relikvijos, autentiški paveikslai, rūbai ir kita prabanga, kurią manau, turi pamatyti kiekvienas save nors kiek gerbiantis vilnietis ir ne tik.

Tad siūlau apsilankyti Mykolo g. 9 muziejuje ir patirti savu kailiu „naujai seną“ istorijos dvelksmą. Daugiau apie parodą: http://www.bpmuziejus.lt/index.php?menu=1&sub=78

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Stendalis "Raudona ir juoda"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti garsaus prancūzų rašytojo Stendalio romaną „Raudona ir juoda“. Na, Stendalis kaip pati asmenybė buvo labai įdomi, keliavo su Napoleonu po Europą, yra pabuvojęs Vilniuje, tiesa, ne kaip karys o kaip kariuomenės virtuvės šefas. Napoleono kultas labai ryškus ir Stendalio romane. Mačiau neseniai Obuolio leidykla išleido ir kitą jo romaną „Parmos vienuolynas“. Stendalio romanas „Raudona ir juoda“ apibūdina Prancūzijos ir iš dalies visos Europos 19 amžiaus būklę.

Išties romanas daugiasluoksnis, priartėjęs prie „muilo operos“ įvaizdžio, tačiau vis tiek jame išlieka užkoduotas kabliukas, kuris verčia domėtis ir skaityti toliau. Be jokios abejonės bene stipriausia paspirtis ryti tekstą yra sudėtinga psichologija ir nepaprastai išvystyti veikėjų charakteriai. Pats rusų klasikas Fiodoras Dostojevskis Sdendalį laikė autoritetu ir iš jo mokėsi. Taigi galima drąsiai teigti, kad Stendalis „išgimdė“ ne vieną literatūros klasiką, Dostojevskis tėra viso to viršūnė. Psichologinis romanas atsidūrė dviejų epochų sankirtoje: romantizme ir realizme. Sunku pasakyti, kurio prado vyrauja daugiau, bet akivaizdi epochų maišatis šį kūrinį padaro tik dar sultingesnį.

Visi, kurie nori sugrįžti arba bent pajusti 19 amžiaus skonį, turėtų griebti Stendalio „Raudoną ir juodą“, nes jame puikiai išjaustas laikotarpis, tą patyriau skaitydamas ir Dostojevskio „Idiotą“. Romane išryškėja skirtingų socialinių sluoksnių ypatumai, susiliejimai ir kontrastai. Tai pasakojimas apie žemojo luomą vaikiną, kuris dėl savo „kitoniškumo“ ir gabumų patenka į aristokratų luomą. Visas jo ilgai trukęs prisitaikymas tai yra procesas einąs link savo laimės pažinumo, tačiau pats herojus nežino, kas jam yra laimė, tai vyksta intuityviai, kartais naiviai klystant. Daug blaškymosi, psichologinių motyvacijų ir kitų niuansų atsiduria aistringų ir skirtingų meilių apsuptyje. Pats Stendalis skirstė meilę į keturias rūšis: fizinę, dvasinę, aistringą ir idealią. Šios rūšys labai susiliejusios romane tačiau viskas išaiškėja tik perskaičius visą kūrinį, kuris jau nėra ir toks trumpas. Apskritai tokia tendencija, kad 19 amžiaus romanai be proto „sunkiasvoriai“, kas šiais laikais nelabai madinga, kai vyrauja smulkiosios prozos ir įprastinio romano balansas.

Taigi Stendalio „Radona ir juoda“ vertinčiau kaip gan įdomų ir labai įtaigų romaną. Ypatingai turėtų patikti romantikams, kurie ir kurios leipsta dėl subtilių (kartais, mano galva, naivių) scenų, pvz.: vien rankos prilietimas prie gražios moters gali būti analizuojamas ir išgyvenimas net kelis lapus teksto. Tačiau tikriausiai tame ir yra žavesys, mokėjime analizuoti, interpretuoti herojų akimis ir viską suspaudus paversti literatūriniu menu. Siūlau ir Jums paskaityti šį man patikusį Stendalio romaną.

Jūsų Maištinga Siela