Grybauskaitės įvaizdis pasaulio politikos arenoje

Sveiki visi,

Neseniai t.y. šiandien spaudoje pasirodė straipsniai apie tai, kad vienas garsus internacionalinis laikraštulis „The Economist“ mūsų šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę pavadino išsišokėle, nurodydamas kelis neva svarias priežastis – tai neatvykimas į pasimatymą su Obama, santykiai su Baltarusija ir t.t. Na, žodžiu kažkoks ale „bulvarinis laikraštis“ (Pavadinimu Economist) suvartė Lietuvą ir prezidentę. Iš dalies esu šiek tiek ir pasipiktinęs, nes tokiu būdu net Europa bando grumtis su kylančiu Grybauskaitės autoritetu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kadangi Grybauskaitės reputacija beveik neturi priekaištų, tai pasirodo reikia kažkaip kitaip sumenkinti ir nužeminti autoritetus.

Abejoju ar prezidentė labai į tai velsis, kadangi ji koncentruojasi labiau į darbus, užuot kaip koks Gražulis ir „n“ seimūnų, kurie ryžtasi bylinėtis ir ginti savo (ne)garbę. Anot Grybauskaitės, tai visiškai nereikalinga, nes žmonės nekvaili ir jie supranta situaciją. Bet tokie straipsniai ir šiaip užsakyti menkinti autoritetą ir jos įtaką liaudyje jau muša žmonėms pasitikėjimą. Ir visgi Grybauskaitė neketina bylinėtis su oligarchais ir žada laikytis savo įstatymiškos, kryptingos politikos. Vienas man vaikinas bandė įrodinėti, kad Grybauskaitė yra blogis, kad neva ji susidariusi įvaizdį „kietos bobos“, kuris yra simpatiškas liaudžiai ir taip per maskuotą populizmą lipa karjeros laiptais. Nenorėčiau su tuo sutikti, kadangi Grybauskaitė jau labai seniai pasižymėjo savo kietomis, kategoriškomis pažiūromis. Ir staiga sukurtas imidžas, tėra tik muilo burbulas išpūstas tų žmonių, kurie, sakyčiau, visiškai netiki žmogaus gerumu ir kilnumu politikoje. Ir jeigu tai būtų tiesa, kad Grybauskaitė – blogis, visada norėtųsi tikėti, kad ji kovoja už gėrį, už žmogų, o ne savo pačios įtaką. Žmogui reikia kažkuo tikėti, todėl negriaukime net kaukių, nors iš tikrųjų manau, kad šiuo klausimų nėra ką svarstyti, viskas ir taip akivaizdu, už ką eina D. Grybauskaitė.

Kaip kuriamas Grybauskaitės imidžas – įvaizdis? Ji eina per žmones, aišku, nuolatos apsupta fotoaparatų. Viską padaro kaip visada spauda, tačiau darbo pobūdžiu, rūpesčių pobūdžiu ir yra sukuriamas prezidentės įvaizdis, praktiškai darbais, o ne žodžiais mylima tėvynė. Taip, esu ryškus Grybauskaitės politikos šalininkas, to nepaslėpsi. Manau, per pastaruosius dešimt metų politikoje įvyko kažkoks teigiamas lūžis ir tą lūžį pavadinčiau prezidentės vardu. Galiausiai ji man galutinai neužlaiko totalaus apatiškumo ir visiško „dzin“ politikai ir duoda „gazo“ domėtis, kas vykstas virš mūsų kasdieniškų galvų. Utopiška, gražu, tačiau tenka pripažinti, jog yra ir trūkumų. Ypač antigrybauskaitės politika, kuri parodo pasipriešinimą tiek iš oligarchų, tiek iš paprastų piliečių, kurie piktinasi radikaliais ir kartais žiauriais sprendimais, kurie dažniausiai palengvina ne dabartį, bet ateitį. Praktiškai man šiek tiek gaila, nes tai kokį įnašą daro Grybauskaitė, po ketverių metų, jeigu ji nebus prezidentė, dauguma sukauptos gerosios ateities rezervas bus prezidentės nuopelnas, bet niekas, sakyčiau, jos nebeįvertins.

Savame krašte pranašu nebūsi, bet, regis, Grybauskaitei kažkiek pavyko suteikti tautai kitokio požiūrio į politiką. Kai nebelauki, kad įvyks kažkas naujo ir permainingo, tikslaus, staiga įvyksta lūžis. Ir štai pasirodo ji – lietuvių pranašė, išvedusi tautą į Pažadėtąją Žemę. Matot, ir kažkam Motinos Teresės įvaizdis, kuris gimė iš natūralaus rūpestingumo, pakišo koją net „The Economist“. Žinot, Motina Teresė visgi Europos t.y. to žurnaliuko akimis yra išsišokimas – na, kaip gali prezidentė rūpintis labiau paprastais žmonėmis nei važiuoti į susitikimą su „Pasaulio dievu“ B. Obama? Retorinis klausimas visiems. Visada mėgau sutirštinti spalvas. Ačiū už supratingumą.

Jūsų Maištinga Siela

Apsakymas: "Virsmas" (5 dalis)

- Aš visą tą laiką buvau vedęs. Monika, aš jau turiu vaikų. Mano žmona gyvena Airijoje su dviem mažais vaikais ir ketinu paskutines dienas praleisti su jais.

- Ką pasakei?

- Tai, ką girdėjai. Esu vedęs. Turiu vaikų.

- ...

- Pasakyk ką nors.

- Andriau, įpilk man. Noriu išgerti.

- Gerai. Štai, imk pilną. Sklidiną. Prisėsk.

- Ir seniai vedęs?

- Šešeri metai. Vyriausiajam sūnui bus septyneri, o dukrai penkeri.

- Vožkit man šlapiu skuduru. Netikiu...

- Turėjau tau tai seniai pasakyti...

- Vadinasi, niekada į mane rimtai nežiūrėjai? Buvau tau tik paprasta meilužė? Negaliu patikėti. Na, būk sveikas! Už tavo vaikus, žmoną ir už tavo prakeiktą ligą! Būk sveikas!

- Ir tu būk sveika. Aš nebeturiu ateities, todėl grįšiu pas žmoną ir vaikus.

- Tu juos palikai, ar kaip?

- Žmona nusprendė mane palikti ir išvažiavo su vaikais į Airiją. Mes oficialiai neišsiskyrę, bet vos tik sužinojo apie mano dabartinę ligą, žinai, pagailo manęs ir leido paskutines dienas praleisti su vaikais.

- O kaip mama? Paliksi ją vieną?

- Mama taip pat viską žino. Ji nori, kad važiuočiau pas žmoną ir vaikus.

- Tipo, ir pats to nori?

- Jo. Noriu.

- Aišku...

- Kas aišku?

- Viskas aišku. O kas čia daugiau. Tiesiog pasijutau, lyg visa žemė būtų iš po kojų pavogta.

- Dramatizuoji. Esi jauna, sveika ir gali turėti vaikų. Ne nuo manęs. Aš jau savo gyvenime prisidirbau užtektinai.

- Nu jo. Kažkaip tavo žodžiai padeda atsikvošėti.

- Pagaliau. Net nesuprantu, kodėl gaištu laiką su tavimi, Mon. Turėčiau būti su žmonėmis, kuriuos myliu.

- Ir žinoma, kad aš nesu tas žmogus, ar ne?

- Nesi.

- Aišku.

- Kas aišku?

- Nu, viskas su tavimi man aišku. Esu paskutinė idiotė. Visada tokia buvau. Kaip galėjau neatpažinti vedusio vyro?

- Nesigraužk. Neverta.

- Taip manai? Bet blet, kol kas negaliu patikėti...

- Visko būna. Žinai, pradėk tikėti Dievu, sako, padeda tikėjimas depresijos metu.

- O pats?

- O ką aš? Aš Dievu jau nebetikiu. Jei būtų Dievas, neleistų tokioms nesąmonėms dėtis.

- Bijai mirties?

- Bijau, bet ką padarysi. Visi bijome mirties.

- O aš nebijau. Dabar jau nieko nebebijau ir niekas pasauly manęs nebenustebintų. Niekas.

- Niekus tauški.

- O po mirties ateisi pas mane? Aišku, jeigu įmanoma gyventi po mirties... Ar aš tau bebūsiu įdomi gyva?

- Ką čia šneki? Po mirties nieko nebeliks.

- Aš tikiu pomirtiniu gyvenimu. Tikiu, jog mirusieji gyvena tarp mūsų, sėdi ir stebi mūsų judesius, stebi kaip mes mylimės, maudomės duše, masturbuojamės, valgome... Stebi savo išsprogusiomis pavydžiomis akimis ir nori mus nudaigoti.

- Iš pavydo?

- Iš ko gi dar daugiau. Jaučiu mirusiuosius, jie visada ateina į mano butą. Jie netgi čia ir dabar, mūsų virtuvėje. Sėdi ir stebi mus.

- Nesąmonės. Tau visiškai negerai.

- Mano teta mato mirusiuosius. Pirmą kartą tai nutiko per senelio laidotuves, kai šis šaukdamas ir rėkdamas stvėrė jį apraudančius, bet niekas jo nematė. Niekas. Išskyrus mano teta.

- Tavo teta – šarlatanė.

- Ir visgi, jeigu bus tokia galimybė. Ar aplankysi mane, kai paliksi šį pasaulį?

- Aplankysiu... Dievaži, man jau rimtai kirto į galvą viskis.

- Ir man. O tu geri kokius nors vaistus?

- Negeriu. Vaistai brangūs. Eina visa farmacija su savo nuodais nachuj.

- Ir teisingai. Tegu eina! Na, būk sveikas, Andriau. Už tavo sveikatą be vaistų!

- Ir tu būk sveika, Mon!

- Girdi, skambina į duris?

- Aha. Bet niekas pas mane neturi ateiti..

- Gal tavo tėvai?

- Aš tik vieną tave kviečiau. Noriu tik su tavimi pabūti.

- Blet, Monika, atidaryk duris. Žmogus prašosi į vidų!

- Aš per daug įkaušus, svirduliuoju... Bet, kas tą kėdę čia pastatė?!

- Žiūrėk, kur eini. Dantų dar tau prireiks.

- Blet, aš girta kaip...

- ...

- Nu, kas ten atėjo?

- Nieko nėra. Kažkas, matyt, pajuokavo. O dėžė...

- Kokia dėžė?

- Kažkas paliko dėžę prie durų. Žiūrėk, kokia juoda.

- Padėk ją ant stalo. Kas čia per dėžė, blet? Yra užrašas?

- Nu, kad nėra. Paprasta juoda dėžė. Panaši į torto dėžutę, tik čia medinė ir juoda.

- Ar sunki?

- Nu ne akmenys viduje, bet svorio šiokio tokio turi.

- Dūra, nekratyk jos, gali viduje sudužti!

- Nu jo, lyg kas man neštų ką nors stiklinio. Bet kas toje dėžėje?

- Negi bomba? Blet, paprasta, sumauta juoda dėžė ir viskas.

- Ir kas ją paliko? Kodėl paliko? Gal tikrai pavojinga atidaryti?

- O taip. Vilniuje, atsitiktinėje laiptinėje, teroristas paliko bombą.,,

- Man visai nejuokinga.

- Tai ką? Kviesi dabar farus?

- Man įdomu, kas viduje.

- Išmesk tu tą dėžę. Kam iš vis jinai tau?

- O gal tai kas nors svarbaus?

- Duok man tą dėžę, aš ją atidarysiu!

- Atsargiau, tu jau visai apgirtai.

- Kaip šita velnio išpera atsidaro? Nėra jokių durelių.

- Tai gal čia tik paprasta deželė, tokių būna parduotuvėje, kai pardavėjos pasilypėja, kad pasilypėtų į viršutinę lentyną.

- Bet joje kažkas yra. Girdi kaip taršką?

- Duokš man... Aha. Ten kažkas tikrai yra.

- Man nepatinka, kad ji juoda.

- Gal tai dovana? Juk Kalėdos nebe už kalnų?

- Nebesvaik. Ji net nesupakuota. Paprasta juoda dėžė. Kam ji reikalinga?

- Bet kodėl ji juoda, Andriau?

- Manau, kad tai – ženklas. Pameni, mokykloje kaldavo mums į galvas apie simbolizmą, kad neva kiekvienas daiktas kažką reiškia. Juoda dėžė – tai mirtis. Mano mirtis.

- ???

- Nu, taip, Monika, tu teisingai supratai. Dievas atėjo, paskambino, padėjo juodą dėžę prie durų kaip ženklą ir pabėgo.

- Dievas taip niekada nesielgtų.

- Tavo nelaimei, jis visada taip elgiasi.

- Tu girtas kaip šliurė.

- Už tai ir išgerkim daaaarrrr! Na, būk sveika.

- Už tave ir tą juodą dėžę, kad ir kas joje bebūtų!

- Sumauta dėžė. Įpilk dar.

- Negerk tokiais maukais.

- Mon, man viskas dabar jau galima. Galiu gerti, kad ir benziną, man daugiau laiko prie gyvenimo niekas nepridės.

- Tau tikriausiai liūdna...

- Dėl ko liūdna?

- Dėl to, kad reikės mirti...

- Cha, cha, cha... Liūdną?! Kai sužinojau, kad taip nutiko gėriau tris paras be perstojo. Keikiau ir prakeikiau Dievą, visą pasaulį, žmones ir save.

- Ir nebeatsiprašei?

- Kieno dar blet turėjau atsirašyti?

- Nu gi Dievo, blet.

- Nė už ką. Mirsiu kaip didžiausias Dievo priešas. Jeigu mirti, tai mirti tik dėl pragaro. Į dangų jau tikrai nepakliūsiu. Žinai kodėl? Prisigėręs išniekinau kapines. Kaip manai, kas išvartė paminklus? Kas juos apipaišė grafiti dažais? Vandalai? Nejuokauju! Norėjau atsiskaityti su Dievu.

- Išniekindamas kapines? Ar tau protas pasimaišė?

- Nu, nu, nu... tik nepradėk... atsiskaičiau. Išniekinau tai, kas Dievui šventa.

- Tu nesveikas. Tau reikia gydyti ne kūną, bet sielą.

- Monika, išgerkim už tai, kad aš greičiau nusprogčiau! Na, būk sveika.

- Aš nebenoriu. Mane vimdo šitas viskis. Feee...

- Kaip sau nori... Paduok butelį, aš dar į įsipilsiu... Jo... hummm... ačiū...

- Iš paties kakliuko? Negerk! Bent jau įsipilk, duok, įpilsiu...

- Tavo ranka kažkaip lėtai mane girdo. Geriau pačiam.

- Kol esi pas mane namuose, gersi kaip žmogus, o ne kaip paršas! Nesvarbu, kad sergi. Tau išlygų nebus.

- Blet, kokia aristofanė, blet, aristo-kra-tė pasidariusi!

- Štai imk, pripyliau, tik neišlaistyk. Atsarginio butelio nebeturiu.

- Tu visada turi atsargai.

- Šitas paskutinis, Andriau.

- Na, būk sveika, kad jau taip...

- Kaip greitai temti pradėjo. Greičiau ateitų pavasaris, ilgesnės dienos...

- Nekalbėk man apie pavasarius. Nenoriu prisiminti, kad ateinantis man bus paskutinis. Įsivaizduoji, vakar gavau dovanų kalendorių. Išmečiau šiukšliadėžėn! Niekada vėžininkui nedovanok kalendoriaus, kuriame jis galbūt nebegyvens.

- Kalendoriai tik nevykėliams.

- Būtent! Na, būk sveika...

- Negaliu žiūrėti, kaip tu taip gali iš kakliuko.

- Viskas įmanoma, meilute. Viskas... Eikš, pabučiuosiu tave! Kaipišgeri, pasaulis pasidaro nebesvarbus ir man tai patinka!.. Eikš pabučiuosiu! Parodyk savo papukus, kaip rodei šiandien. Noriu pamatyti.

- Atstok, Andriau!

- Tai jau nebenori nuo manęs vaiko?

- Nebe. Tik ne po to, ką pasakei...

- Tai jau gaila manęs pasidarė?

- Na taip, tai yra ne. Nežinau... Aš dar negaliu atsigauti... Duok ir man tą butelį.

- Atsargiai, Mon, dėžė ant krašto, numesti!

- Velniop tą dėžę! Būk sveikas!

- Jo... Klausyk, atidarom tą dėžę?

- Andriau, nieko ten nerasi. Jaučiu, kas nors pokštauja. Joje nebus nieko, ko mes neturime. Vertingų dalykų joje tikrai nebus.

- Sakai nieko joje nebus, ko neturėtume?

- Tikiesi aukso luito?

- Blet, dėžė per lengva auksui, cha, cha, cha...

- O kaip ją atidaryti? Aš pjūklo tai neturiu.

- Paduok tą kirvuką mėsai kapoti. Čia nestoras medis, panašu į fanerą, prakirsim.

- Imk, tik atsargiai, juk girtas...

- Tu pati girtesnė! Žiūrėk, kaip aš tą velnio dėžę!...

- Atsargiai! Tik ne į grindis! Duok man! Nieko tu nesugebi.

- Nu jo... išgersiu dar. Kažkoks girtas.

- Sugalinai man grindis! Vyras, mat, skaitosi! Kaip visada viską moteriai tenka...

- ...

-...

- Būk sveika! Tai kaip ten ta dėžė?

- Sudėsi man naujas grindis! Ar nematai, kad dar knisuosi.

- Tai kas toje dėžėje?

- Kantrybės, blet! Nepasiduoda. Pasirakštensiu nagus...

- Nu, tai kas ten?..

- Nu štai! Išlaužiau... storos tos lentos... Oooooo blet!!!

- Nu, kas ten? Kas yra?

- Andriau... Kas paliko tą dėžę?!

- Kas joje yra?!

- Pats pasižiūrėk.

- O jezustumarija! Monika, išnešk tu jį iš čia!

- Tu buvai teisu, jos mes mažiausiai turėjome. Ką dabar darysim?

(laukite tęsinio)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sergejus Lazarevas "Karmos diagnostika" (9 knyga)

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti itin ypatingą knygą – Sergėjaus Lazarevo „Karmos diagnostiką“. Šį kart tai devintoji šio daugiatomio ciklo knyga, kuri vadinasi labai aktualiai – „Kaip išgyventi“. Iš viso garsus rusų ezoterikas, gydytojas, gyvenimo išminčius S. Lazarevas parašė dvylika knygų, kurios vadinasi „Karmos diagnostika“. Tai labai kruopštaus ilgo dešimtmečio tyrinėjimo rezultatas, kuris keičia žmones, jų gyvenimus, likimus. Kažkada, labai seniai, teko intensyviai skaityti jo knygas, kurios, sakyčiau, totaliai keitė mano mąstymą ir pasaulio suvokimą. Ilgą laiką nuo knygų atitolau, negalėjau jų skaityti, nes nebeturėjau to poreikio. Matyt, buvau praėjęs tas poreikis, kadangi buvau persisotinęs informacija.

Ir pagaliau šiemet vėl griebiausi Lazerovo „Karmos diagnostikos“. Visai neatsitiktinai išsirinkau įdomų tomą – „Kaip išgyventi“, nes turėjau individualių sumetimų ir vėl keistis. Įspėju, jog šios knygos nėra žaislai. Esu susidūręs su žmonėmis, kurie bijojo šią knygą skaityti. Ir tų žmonių buvo vienas ir ne du. Knyga yra energetiškai labai įteigi ir griaunanti senąjį pasaulio suokimą, todėl, jeigu negalite ir bijote jos skaityti – geriau to ir nedaryti, nes nėra poreikio keistis. Tačiau būna ir atvirkščiai, kada norisi keistis, bet mumyse glūdi baimė keistis, todėl sakau, kad vis tiek kažkiek paskaityti patartina. Kas žino, gal „užsikabinsite“.

Knyga keičia žmogų iš esmės tik tada, kai jis priima informaciją ir sutinka su Lazerovo mąstymo modeliu. Sakyčiau, šis rusas sukūrė naują filosofinę koncepciją, tačiau ši literatūra dar vadinama ezoterine, o į ezoteriką daug kas žiūri su pašaipa. O be reikalo. Iš esmės Lazerovo knygos kitokios. Dabar Lietuvoje ypač paklausios iš vakariečių verstos knygos apie taip kaip veikia mūsų pasąmonė, kaip prisijaukinti sėkmę, kaip praturtinti savo gyvenimą ir panašiai. Visa vakarietiškoji ezoterika nukreipta į žmogų, į jo troškimų pildymąsi ir kaupimą. O juk naudos besigviešiantis žmogus yra tarsi vėžinė ląstelė, todėl jis ilgai neišgyvens. Iš dalies neteisingos knygos gali dar labiau sužlugdyti civilizaciją ir kultūrą. Lazerovo „Karmos diagnostika“ iš esmės yra gydomoji ezoterika, o gydoma yra per mąstymą. Ne visada Lazerovo pateikiami pavyzdžiai yra gražūs ir patetiški mūsų atžvilgiu. Labai daug drąsių ir šokiruojančių faktų, apie kuriuos net nesusimąstydavome ir net nežinojome, jog apskritai reikia apie tai mąstyti ir analizuoti.

Daug dėmesio Lazerovas skiria pavyzdžiams ne tik žmogaus gyvenime, bet ir istorijoje. Iš esmės devintoji knyga tęsia jo senesnes idėjas apie veržimąsi į dieviškumą. „Kaip išgyventi“ atskleidžia ir naujų idėjų, kaip antai apie dvipolį mąstymą, kuris žmogui ir mums yra tarsi naujas iššūkis. Pasirodo ir gėris, ir meilė taip pat yra griaunamoji energija, o blogis, jis turi egzistuoti, nes turi gydomosios, apsivalymo tendencijos. Apskritai Lazerovas nori pasakyti, kad dvipolis mąstymas yra būtinas, norint išlikti. Mums įprasta mąstyti, kad tai yra blogai, o tai yra gerai. Iš to gaunasi smerkimas ir kiti dalykai, o iš rutuliojasi ligos ir nelaimės. Kad to nebūtų, reikia keisti požiūrį, supratimą ir vertinimo kritėjus, atsisakyti kategoriško vertinimo tiek žmoguje, tiek situacijose. Iš esmės vėl kalbama, kad dabar doras ir garbingas žmogus nebeišgyvens, nes jis per savo dorybę, pamina aukščiausią siekiamybę – meilę. Problema yra tame, anot Lazarevo, kad mes siekiame dvasingumo, tikėjimo idealų, dorybės, gerų santykių ir per juos kenčiame, žudome save ir vaikus, nes paminame Meilę Dievui ir pasauliui.

„Jeigu kraują atiduodi su meile, su gera širdimi, be baimės, tada iškyla meilė ir tuo pat metu paniekinama gyvybė bei atmetami troškimai. Štai kodėl anksčiau gydydavo paprasčiausiai nuleisdami kraują. Pacientas žinojo, kas ne kartą nuleidus kraują bus labai efektyviai išgyjama, todėl nusiteikdavo teigiamoms emocijoms. Baimės jokios, todėl natūralu, kad toks gydymas duodavo nuostabų efektą.“ (p. 582) Na, ir iš tikrųjų Lazarevas kalba apie gyvenimo džiaugsmų siekimą per meilę, nes visi kiti keliai dažniausiai yra kenksmingi. Džiaugtis, kad ir žemiškosiomis gėrybėmis, reikia tik meilės vardan. Nemažai devintojoje knygoje kalbama apie energijos atidavimą ir mainus su kitais žmonėmis. Vėl primenama, kad žmonija yra tarsi audinys, kad subtiliuosiuose sluoksniuose esame vieni su kitais surišti. Ezoterikas pateikia ir tikslių samprotavimų apie apsivalymų galią ir mūsų ištinkamų nelaimių svarbą, kaip būtinybę išlikti. Čia ir vėl primenama, kad Lazarevas mato biolauką, ir pagal jo parametrus fiksuoja žmogaus dvasinę ir kūnišką sveikatą.

Knyga, kaip ir kitos „Karmos diagnostikos“ rašytos gydymo tikslais, nes knyga turi gydomosios galios. Ši knyga padėjo tūkstančiams visame pasaulyje. Ji gydo, leidžia kitaip pažvelgti į egzistenciją, kitus žmones, mus traumuojančias situacijas. Iki šiol nežinau stipresnio teksto, kuris keistų žmogaus mąstymą, todėl didelį darbą atliko ir vertėjai, kadangi, jie taip pat daug prisideda prie knygos energetikos. Būdavo ir taip, kad blogai verstas tekstas, tiesiog tyčia būdavo blokuojamas ir tiesiog knygos tiražai nepasirodydavo lentynose, taip buvo su anglų vertimu Amerikoje. Labai svarbu, kad tekstas būtų gerai išverstas. Lietuvių leidykla „Asveja“ yra išvertusi visas „Karmos diagnostikas“ ir sakyčiau tikrai neblogai. „Kaip išgyventi“ vertė Vaclovas Mikailionis, vertė tiksliai, suprantamai, logiškai. Svarbiausia – perduoti informaciją, manau, jam tai pavyko.

Pats Seregejus Lazerovas yra lankęsis ir Lietuvoje. 2006 metais jis svečiavosi Vilniuje ir buvo surengęs diagnostikos seminarą, kurio kaina buvo 50 lt, bet salė lūžo sausakimšos. Iš tikrųjų „Karmos diagnostika“ suteikia viltį, jog pasikeitus individualiai galima pasiekti ne tik savo asmeninės laimės, bet ir visos žmonijos. Ji gali išlikti ir nesusinaikinti, tik reikia noro ir inercijos keistis. O kaip tai padaryti? Sužinosite skaitydami „Karmos diagnostiką“. Rekomenduoju skaityti nuo pirmosios knygos. „Kai myli – stengiesi padėti kitam pasikeisti. Kai meilės nėra – reikalauji iš kito teisingos elgesio linijos, niekini ir neapkenti, kai jis nebegali ar nebenori taip elgtis“ (p. 586).

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įsivaizduojamos meilės"

Sveiki visi,

Europietiško subtilaus kino mėgėjams siūlau pažiūrėti itin subrandintą perliuką – „Įsivaizduojamos meilės“ (Les amours imaginaires). Tai prancūzų režisieriaus Xavier Dolan pirmasis darbas ir sakyčiau labai vykęs darbas. Jis sukuria istoriją apie poligaminius santykius, kurie peržengia tradicinį suvokimą apie meilę. Čia svarbiausia tampa aistra. Režisierius kuria labai subjektyviai, labai fiktyviai ir jautriai sureikšmindamas detales. Detalės užima nemažą dalį filmo, tačiau jos estetiškos, simbolinės ir kartu kasdieniškos. Tokiu būdu režisierius nukreipia mūsų žvilgsnį į kasdienybę, bet kartu ją susiuva su giliais žmogaus dvasiniais potyriais. Toks potyris, kurį patiria filmo veikėjai, yra maniakiškas, pražūtingas, kankinantis...

Du pagrindiniai veikėjai – Francua ir Mari įsimylį jauną garbanių, dėl kurio pradeda konkuruoti. Tai pasakojimas ne apie homoseksualius – biseksualius santykius, bet apie liguistą aistros potraukį, kuris labai lengvai prijaukinamas, tačiau labai sunkiai nusikratomas. Filmas parodo, kad žmogaus gyvenimas be aistros, be meilės troškimo yra niekas. Žmogui visada reikia kažkokio objekto, kad ir nepasiekiamo, kad ir kurstomo kančios, bet reikia, nes kitaip žmogus susinaikina monotonijoje. Veikėjai jauni, infantilūs, drastiški, linkę tenkinti savo aistras, kuriuos režisierius fiksuoja ne brutaliai, bet labai jautriai ir subtiliai. Vaikiški, nekalti žaidimai, kurie palengvina gyvenimą. Labai originaliai suvaidintos pavydo scenos, jos natūralios, išplaukiančios iš neišrealizuotos aistros. Iš esmės filmas rodo poligaminius santykius, lygčių nepripažįstančią meilę, tačiau kartu ir paneigia, jog tokie santykiai žmones veda į laimę ir harmoniją.

Bene nuostabiausias dalykas filme – muzikos takelis. Kažkuo panašu į „Nužudyti Bilą“, itališka „Bang – bang“ dainos versija, rafinuotai dera su herojų seksualumu. Filme beveik nuolatos rūkoma, flirtuojama, tiesiog bejėgiškai bandoma atrasti žmonių tarpusavio artumą, bet ji kažkodėl neįmanoma, kadangi kiekvieno individo siekiai yra vis kitokie, jie tarpusavyje prasilenkia. Pretenzijos vienas į kitą lieka neįgyvendintos, todėl filmas kuria melancholišką, ilgesingą dvasią. Įdomu pažiūrėti ir visa tai įvertinti pačiam. Rekomenduoju.

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdų eglę įžiebiant

Sveiki visi,

Artėja Kalėdos ir kitos šventės. Šiandien kaip tyčia buvau Vilniau arkikatedros aikštėje ir stebėjau eglutės įžiebimą. Oficialus įžiebimas – septintą valandą. Pasvajok! Viskas prasidėjo pusę aštuonių. O kiek žmogus gali laiko trypčioti vienoje vietoje minus aštuonių laipsnių šaltyje? Nedaug. Kojas pašalau kaip pelikanas, žinoma, jeigu jiems apskritai šąla kojos.

Eglės įžiebimas ir vėl buvo atidėtas, nes prasidėjo koncertas. Jaučiau, kad mano kojos ilgai neišvers, apsimuturiavau kaip musulmonas šaliku ir sukandęs dantis kenčiau. Buvo graudu žiūrėti į mergaites šokėjas, jos visos šalo po plonų kostiumėlių. Suledėjusios grožybės, kitaip sakant. Galiausiai įjungė ir tą eglutę ir fejerverkais gražiai pašaudė. Nu buvo gražu, nesigailiu ėjęs. Bent vienais metais pamačiau įžiebimą savo akimis.

Tikriausiai mano prigimtis yra viskuo skųstis. Juokauju, bet buvau tikrai pasibaisėjęs žmonių kultūra. Aplink eglę būriavosi vadinamosios „malalėtkos“, kurios savo spigiais balseliais gali sugadinti bet kam klausą. Klykė, keikėsi ir visaip kitaip „reiškėsi“. Negana to, kažkokie vyrai, prisigėrę, tvoskiantys kaip šeškai iš toli, gėrė „šampę“ ir kirkino „malalėtkas“, nors viešoje vietoje gerti negalima. O čia aikštėje, kai aplinkui tūkstančiai! Šiaip buvo smagu pasigrūsti tarp žmonių, išmėginti savo pakantumo lygį. Ir žinot, niekas manęs beveik nepiktino. Tik šaltis, per kurį negalėjau pažiūrėti viso koncerto. Viskas buvo gana gražu. Labai patiko eglė, nors maniau, kad nieko iš jos nebus.

Grįžęs namo paskaičiau apie renginį straipsnį ir liaudies kurstomus komentarus. Naujas straipsnis, naujos šventės, bet komentarai nesikeičia jau dešimt metų. Vilnius vėl „apvarytas“, kaip lenkų miestu, kauniečiai dievina savo miestą, todėl būtinai tenka apvemti Vilnių, apvemti žydus, apvemti lenkus, apvemti vilniečius ir žodžiu apvemti ir apdėti mėšlu vienas kitą iki nebegalėjimo. Žmonės nepakenčia subjektyvumo, nepakenčia, kad kitiems gražu, kad sekasi, o aš nepakenčiu, kad kiti to nepakenčia.

Iš tikrųjų buvo graži šventė, žmonės stengėsi. Gal eglė ir ne milijonais puošta, bet vis tiek labai graži, pro ją važiuoja traukinukas, buvo gražiai papuošti medžiai – smulkiomis lemputėmis – girliandomis. Vaikai, juokas, jaunimas, dainuojančios „malalėtkos“. Nu tikra šventinė dvasia. Kaip ir kiekvienais metais. Nereikia pykti, kad kitam tai gražu ir kišti žydų, Kauno, lenkų ir kitų su švente visiškai nesusijusių komentarų. Niekam tokia nuomonė ir spjaudalai neįdomūs.

Aplinkui vyko mugė, gaila, kad pradžioje pagailėjau „pitako“ ir nenusipirkau karšto vyno, gal jis būtų atitirpdęs mano kojų pirštų galiukus. Pamaniau, kad gyvenimas yra gražus. Gražus su komentarais ar be jų, su spjaudalais ar be jų, su paauglių klykavimais, su šalčiais, su koncertu, su bėgančia nosimi. Gražūs yra metų laikai. Mes nuostabūs, nes mes turime ir varvančią nosį ,ir dar tais pačiais metais galime gaivintis ledais nuo kaitrios saulės. Ir kas paneigs, kad Lietuva ne stebuklų šalis?

Jūsų subjektyvi Maištinga Siela

Knyga: Albert Camus "Svetimas"

Sveiki visi,

Bene vienas žinomiausių Albert Camus romanų – „Svetimas“ pakliuvo visai neatsitiktinai į mano skaitomų knygų lauką. Tikriausiai daugelis iš jūsų su šiuo kūriniu kaip ir su legendiniu „Maru“, „Kryčiu“, „Sizifo mitu“ susidūrėte mokykliniais laikais. Albet Camus – prancūzų rašytojas, rašęs absurdo tema ir užsitikrinęs aukso medalį egzistencialistinės literatūros olimpe. Kaip ir Kafka, Camus yra labai mėgstamas jaunimo rašytojų. Pastebėjau, kad ir parkuose jaunimas dažnai skaito šiuos autorius. Geri autoriai, gera literatūra, nieko nepridursi.

„Svetimas“ yra nedidelės apimties dviejų dalių romaniukas, nagrinėjantis absurdišką žmogaus gyvenimėlį. Labai patiko abejingas stilius, kuris reiškiasi labai paprastai – „man vis vien“. Jeigu Kafka savo „Metamorfozėse“ ir kituose kūriniuose siurrealistiškai bandė žvelgti į absurdą, tai Albertas Kamiu visiškai racionaliai ir realistiškai tai nagrinėja „Svetime“. Gal nepasakosiu viso siužeto, tačiau, kas vyksta „Svetime“, manau, anksčiau ar vėliau kiekvienas iš mūsų su tuo susiduria. Žmogus išstumiamas iš visuomenės ribų, viskas, kas vyksta yra klaikus absurdas, beprasmybė. Žmonių santykių krizę įžvelgęs Camus, sukurpia trapų ir abejingą pasaulį, kuriame žmogus ima egzistuoti tik sau, o kai jis egzistuoja tik sau, jis nebeturi prasmės gyventi.

„Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau“ (p. 7 ). Štai taip prasideda romanas. Smogta abejingai, jokių kognityvinių impulsų – pasaulis buvo vakar, pasaulis yra ir šiandien. Niekas nepakito, tik mama mirė tarp kitko. Vėliau pamatysime, kad šitą terpę kuria ne tik pagrindinis herojus, bet ir aplinkiniai veikėjai, kurie įvelti į grandį, kurie nesupranta, ką išgyvena ir jaučia pagrindinis herojus. Romanas įveda į grynai sutrūkinėjusius ne tik žmonių, bet ir šeimos (mažosios socialinės grandies) santykius. Sūnus, paliko mamą prieglaudoje. Jis nežino, kiek jai metų, nes niekada tuo ir nesidomėjo. Praradimo ir laiko negalėjimas atsukti atgal visada slypi už abejingumo. Manau, kad herojus tiesiog intensyviai bėga nuo skausmo, bėga nuo neteisybės, bėga nuo kasdienybės, o kad jam neskaudėtų, jis ima ir apsišarvuoja pačiu baisiausiu rūbu – abejingumu.

„Man viskas vis tiek“ leitmotyvas nuolatos atsikartoja tiesiogiai ir potekstėje. Jis apčiuopiamas visose situacijose, pvz.: herojus yra susižavėjęs jauna moterimi Mari, tačiau nežino ar ją myli. Ši klausia, ar jis ją vestų, o šis atsako, jei tik nori – vesiu. Tarsi gyvenimas nebeturėtų jokios sistemos. Herojaus mąstymas (jeigu toks iš vis egzistuoja) yra, sakyčiau, zombiškas, tarsi švarus lapas. Tai susiję su mamos netektimi ir absurdiško pasaulio suvokimu. Pasakojimo stilius, trumpi sakiniai, dažniausiai be jokių apibendrinimų, be didaktikos, be smerkimo, sakyčiau, be nieko, leidžia pajusti herojaus beviltišką padėtį, būvį, šaltį, svetimumą. Nors pasakoja pagrindinis herojus, tačiau jokių ryškesnių emocijų už abejingumą nėra. Nebent geismas, kūniškas geismas, kada herojus aprašo savo suartėjimą su Mari. Tačiau ir tai tėra tik fiziologinis suartėjimas, o dvasioje išlieka ta pati beviltiška stagnacija.

Kam ta stagnacija? Abejingumas? Motinos netektis yra tik vyšnia ant torto. Viskas jau vyksta seniai, kasdienybės absurdas, rutina, ne gyvenimas, o funkcionavimas žmogų padaro robotu, tačiau žmogus emocingas, nes to nesuvokia. Pagrindinis herojus tai suvokia, suvokia, jog gyvenimo procesas yra beviltiškai absurdiškas, kadangi neturi su kitais ryšio, visi yra susvetimėję, artumas ne(be)egzistuoja, nes jis yra trapus ir prarandamas, laikinas. Visiškas vertybių sistemos degradavimas, nieko negali turėti, įsigyti, nes viskas yra prarandama. Viskas vyksta ne tavo naudai, žmonėms rūpi tik tiek, kiek gali būti jiems naudingas. Su šiuo suvokimu herojus sprogsta iš skausmo, kad tą skausmą užslopintų, jis pasineria į totalią abejingumo liūną. Niekas iki šiol taip atvirai, taip išraiškingai ir genialiai nėra literatūroje pavaizdavęs absurdiškumo kaip absurdo teorijos tėvas Albert Camus.

Rekomenduoju maištininkams, „asmenybėms“, keistuoliams, gyvenimo prasmės ieškotojams, geros literatūros mėgėjams.

Jūsų Maištinga Siela

Ar pasakysim papams NE?!

Sveiki visi,

Ką daryti su seksualumo kultu? Ar iš vis reikia kažką daryti? Šiandien sėdėjau prie virtuvinio stalo ir netyčia žvilgtelėjau į „Lietuvos dainos“ ale konkursą ar kažkas panašaus. Vedėjas buvo įrėmintas prie gražių ilgakojų merginų ir žėrėjo akimis. Niekas tų merginų nepastebėjo, jos buvo eilinės šliundrelės – dekoracijos. Nieko nebestebina, nes per 20 nepriklausomybės metų seksualumo revoliucija mūsų šalyje tapo kone manijakišku sindromu. „Olialia“ pupytės, kad ir kiek savo biustus bekištų į spaudą, televiziją, internetą, nieko nebesujaudins. Jos jau kasdienybės dekoracija. Ir tai yra baisu, jeigu Viduramžiais galėjai sėdėti prie vyrų plikais papais ir tai nieko tada nejaudindavo, bet tik pakėlus sijoną ir apnuoginus čiurnas visų akys nukrypdavo būtent ten. Jaudina tos vietos, kurios mažiausiai matomos viešumoje. Dabar žmogaus (ypač moters) kūnas tampa tapetai, nieko nejaudina, nieko nebestebina ir nieko nebežavi išskyrus pačias demonstruotojas.

Suprantu erotikos meną, kada nuotraukos ir kino filmai itin subtiliai ir meniškai sukuriami, tačiau to meno nebelieka, jis užgožtas pigių, reklaminių triukų. Reklama irgi, kaip kažkada sakiau, tapo manipuliacijos meistrė – seksualumas arba vargšus vaikus atstato į priekį. Kas dar gali šiais laikais besujaudinti? Kai nebegundo seksualumas, dėmesį patraukia sunkūs globalūs dalykai – badaujantys žmonės ir t.t. Kaip manot, kodėl televizijos naudojasi jūsų dėmesiu ir daro labdaringus koncertus ir panašiai?

Atsibodo tie papai, atsibodo ta persisunkusi pompastiškai nuzulinta kasdieniška erotika, kurios niekaip nepamatysi prieš tarkim 20 metų. Negalima žmonių irgi smerkti. Merginos turi ką parodyti ir jos rodo, tačiau tai tapo toks kasdieniškumas, kad jame nebelieka dvasingumo, nebelieka kažkokio žmogui tikėjimo kulto (nekalbu apie religijas). Visa materija ir dėmesys nukreiptas į vartotojiškumą ir kūno kultą. Kur rasti ramybę? Pagalbos nerasta. Randi tik kūną ir seksualumą, kuris veržiasi pro ausis ir akis. Manau, iš to dalinai ir ta agresija. Žmogus persisunkęs vien kūniškumo tampa agresyvus, tampa netolerantiškas, piktas. Juk pažiūrėkit kokie smurtai, prievartavimai, vagystės. Žmogus amžinai dabar kažko iš tavęs nori. Ir nori ne pagalbos ir ne artumos, bet naudos. Iš dalies viskas kyla iš kūno kulto (kiti faktoriai irgi turi įtakos: ekonomika ir pan.).

Kur padėti akis nuo įkyrėjusių skandalų, perdėto lėkštumo ir seksualumo? Atrodo smegenis pjauna su pjūklais. Atsakymas.: bėgti. Taip, bėgu. Ačiū Dievui yra Lietuvos radijas ir televizija, kultūros antrasis kanalas, yra seni Volto Disnėjaus filmukai, yra bernardinai.lt, kita spauda, kurioje pasijuntu ne kaip vartotojas, ne kaip viliojamas pigiu kūnu, bet jaučiuosi kaip visuomenės narys, kaip civilizuotas ir kultūringas žmogus. Šiandien pasijutau šlykščiai. Dar šlykščiau, kad žmonės to nesuvokia, arba suvokdami vis tiek elgiasi taip pat ir apie tai stengiasi nemąstyti. O kaip darote Jūs?

Jūsų Maištinga Siela