Savo stalčiuje, prie lovos, radau titnago gabaliuką, kurį kažkada aptikau Kaune, santakoje, kur Nėris įteka į Nemuną. Jis man buvo labai panašus į protėvių ieties antgalį, toks glotnus, švelnios mazuto spalvos. Keistas jausmas, keista vasara ir laikas tąkart, kai jį atradau. Prisiminimai užplūdo. Palaikiau rankoje ir pagalvojau, Dieve, kaip pasiilgau žemės, basų kojų kaimo darže, žemės kvapo, savo trešnės, kuri remiasi į seno vasarnamio stogą, to riebaus raudonųjų serbentų krūmo, varnalėšų vėduoklinių lapų... Ar bereikia tolių, kai viskas yra čia ir dabar? Ar bereikia Žemės krašto, kai Žemė, ant kurios stoviu yra paskutinė, yra Pasaulio Kraštas. Ir nėra, ir nebūna kitur namų, kur tavęs nėra. Viskas yra ten, kur tu gyveni. Yra Lietuvoje.
Šiandien noriu iš savo varpinės pristatyti vieno didingiausių Lietuvos pasaulinio lygio, kas kad nepripažinto plačiai, rašytojo Vinco Krėvės kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“. Na, tenka sutikti, kad sunku kalbėti apie tokį mega Krėvės literatūrinį užmojį, kadangi pats kūrinys yra daugiasluoksnis, sudėtingos tematikos, kuri išlipa iš mums įprastinių lietuvių rašytojų klasikų kanonų, perlipa Lietuviškosios kultūrinius barus ir išeina į pasaulinio masto egzistencinės problematikos Kosmosą. „Dangaus ir žemės sūnūs“ – tai biblijinė apysaka arba, kaip pats Liudas Gira įvardijo, biblijinis epas. Šį kūrinį, lietuvišką šedevrą Vincas Krėvė rašė visą savo gyvenimą ir, kaip yra manoma, parašė tik du trečdalius kūrinio. Nebaigtas kūrinys, kaip pats profesorius Albertas Zalatorius įvardijo, yra irgi simboliškas reiškinys.
„Dangaus ir žemės sūnūs“ tai Biblijos interpretavimas, kuris savo laiku Nepriklausomoje Lietuvoje būtų sukėlęs tikrą bombą, bet išėjo taip, kad pirmosios dalies publikacija nuvilnijo JAV – ose tik 1947 metais, jau Lietuvai besimaudant Stalino saulėje. Tai savotiška autoriaus interpretacija, kuri atskleidžia paties rašytojo dvasinius klystkelius, atradimus ir ieškojimus. Man asmeniškai abejojimo tema buvo pati artimiausia, galbūt aš pats su Krėve turiu kažką bendro? Galbūt. Abejojimu persunkti beveik visi pagrindiniai personažai – Baraba, Juhuda iš Hamalos, Jehuda iš Kerioto (Judo atitikmuo). Abejojimas Dievu ir tikėjimo kvestionavimas yra ta ašis, ant kurios dvejojantys personažai išgyvena dvasinės tiesos ieškojimo peripetijas. Taigi tokiu būdu „Dangaus ir žemės sūnūs“ yra labiau žemiškasis variantas, kuris susitelkia į patį žmogų, į jo prigimtį, gal dėl to iš dalies harmoningą Ješuą (Jėzų Kristų) laikyčiau vos ne antraeiliu personažu, bet jo asmuo labai pasireiškia skaitant jau trečią ir ketvirtą fragmentuotas dalis, kurioje Ješua gundomas paties Šėtono dykumoje. Yra manoma, kad pirminiame teksto variante Šėtono „vaidmenį“ turėjo atlikti pats Juhuda iš Kerioto, tačiau jis pakito ir liko Kristaus išdaviku, nors kaip Zalatorius „Laisvė ir Literatūra“ veikale aiškina, jog Jehuda taip mylėjo Ješua, kad buvo pasirengęs jį išduoti tik tam, kad atsiskleistų jo dieviškosios galios, nes pastarasis manė, jog Ješua nepasiduos kareiviams.
Krėvė šiame kūrinyje plėtoja abiejų Juhudų ir Barabos portretus, kurių nėra labai akcentuota Naujajame Testamente, o tai iš Krėvės reikalavo ne tik lakios fantazijos, bet ir empirinių potyrių dievoieškoje. Aišku kūriniui labai didelės įtakos turėjo pati Krėvės asmenybė, jo gilinimasis į ne tik į krikščionybės ištakas, bet ir į rytų religijas. Taigi Krėvei tikėjimo prasmės paieškose nebuvo naujokas, o „Dangaus ir Žemės sūnūs“ yra kintančių nuotaikų ir interpretacijų kūrinys, kuris ženklina šio rašytojo asmeninę patirtį. Šalia abejojimo temos taip pat plėtojamos ir gėrio bei blogio, žmogiškosios meilės nusivylimo, Dievo kantrybės temos. Visoje šioje terpėje labiausiai išvystytas karaliais melecho Erodo paveikslas. Jo tragizmas prilygsta kitiems Krėvės kūriniams kaip antai „Šarūnas“ ar „Skirgaila“. Erodo tragizmas pasireiškia dviejų skirtingų kultūrų sandūroje. Pats Erodas priklauso graikiško – romėniško stabmeldystės pasauliui, todėl šis karalius yra išsilavinęs, nes jis į Izraelį neša civilizaciją, nori pagerinti žmonių būtį, tačiau žydai čia vaizduojami konservatyvūs, jie neskiria religinių įsitikinimų nuo kultūrinių reiškinių, todėl jie pasmerkti netobulėti. Tarp šių dviejų ugnių atsidūręs Erodas neišlaiko įtampos, jis sudvejoja savo racionalumu, kadangi nori valdyti šį kraštą ir siekti garbės, tai susigundo pasirodytos žvaigždės aiškinimais ir ima ieškoti ką tik gimusio Ješua. Galiausiai Erodas tiek paklaiksta, kad mes sužinome, jog jo paliepimu buvo nužudyta žmona dėl lengvabūdiško gyvenimo, galiausiai miršta ir pats Erodo sūnus. Čia Krėvė Erotą parodo ne tik kaip karalių, bet kaip vyrą ir tėvą, jo besiblaškančią tapatybę tarp karališkos puikybės ir žmogiškojo silpnumo.
Aišku, čia taip pat plėtojami, kaip jau sakiau, ir kiti personažai. Daugiausia vietos skirta Jehudai iš Kerioto, kuris, sakyčiau, įkūnija paties autoriaus abejojimo ir dievoieškos kelią, nusivylimu ne tik aplinkiniu pasauliu, bet ir savimi pačiu. Ką Krėvė visu šiuo kūriniu nori pasakyti? Jis sako, kad tikrasis tikėjimas vis dėlto gimsta žmogaus viduje, širdyje ir kad Dievo namai yra kartu ir Žemėje, kad čia reikia vienytis ir kurti Rojų, užuot klaidingai peršant Kerštingojo ir Rūsčiojo Dievo interpretacijas. Krėvė sako, kad religinės dogmos yra ginklas kariauti, ginklas panaudoti prieš nekaltuosius, todėl yra labai svarbu suvokti, kad dogmos, doktrinos tėra tik vaikam, kurie turi išmokti vaikščioti tikėjimo pasaulyje, o vėliau žmogus pats turi atverti tikrąjį, savitą ryšį su Dievu. Štai, kodėl į religiją žiūrių nepatikliai, nes religija nieko bendro neturi su pačiu tikėjimu, tą mums šįkart įrodo ir Juhuvos personažas.
Na, tenka pripažinti, kad nesitikėjau, jog Krėvė turėjo tokį didžiulį ir labai įdomų užmojį, todėl labai džiaugiuosi, jog pasiryžau įveikti šį „talmudą“, nes apimtis kūrinio nėra jau tokia ir maža. Apskritai, keistas paradoksas, kad mokykloje Krėvė pristatomas kaip „Raganiaus“ kūrėjas, nors prilygsta pačiam Hermanu Hessei, kuris vėliau parašė „Sidhartą“, o štai Krėvė pirmiau parašęs „Pratjektabuda“ pasauliui beveik niekam nežinomas, sakyčiau, beveik nežinomas arba žinomas labai siaurai pačioje Lietuvoje. Taigi siūlau Jums iššūkį – perskaityti Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ kaip ypač įdomų, sudėtingą, intelektualinį kūrinį, kuris laikytinas, mano galva, ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio literatūros auksinio fondo dalyte.
Šiandien noriu pristatyti filmą „Ilgo plauko istorija“ (Tangled) (2010 m.). Seniai bežiūrėjau animacinio žanro filmo ir buvau pamiršęs, kaip tai „faina“! Na, po rimtų, įdomių filmų šis animacinis filmas buvo tarsi vandens gurkšnis, kuris nuskalavo stemplę. Labai daug reikšmės turi ir pats filmo profesionalus įgarsinimas, ne vien tik monotoniškas skaitymas kaip antai mėgsta įgarsinti mūsų televizijos filmus ir serialus. Šis animacinis filmas kovo mėnesį Lietuvos kino teatruose buvo nepralenkiamas ir surinko daugiau nei 1 milijoną litų ir tapo kovo mėnesio populiariausiu filmu.
„Ilgo plauko istorija“ – tai pasakos „Auksaplaukė“ atpasakojimas ir kartu interpretavimas, tad siužeto nebereikia nė pasakoti. Dievaži, žiūrėjau ir juokiausi. Taigi filmas patiks visiems, kuriems patinka animacinio visai šeimai skirto filmo žanras. Jeigu Jums patiko „La troškinys“, „Šrekas“, „Ledynmetis“, tai net neabejoju, kad iš „Ilgo plauko istorija“ turėtų Jums patikti. Tai lengvo turinio lengvas pasakojimas. Gražiai nupiešta, pakankamai optimistiškai nuteikiantis, juolab, kai per TV rodomi smurtiniai animaciniai serialai gali ir iš proto išvesti, tai „Ilgo plauko istorija“ vėl sugrąžina mus į Volto Disnėjaus pasaulį ir leidžia mėgautis gražiais pieštiniais personažais ir siužetu. Šįkart ir vėl įgarsinimas visai vykęs. Žodžiu, rekomenduoju visiems, kas norite praleisti linksmai ir nuotaikingai laiką.
Pernai „Kino pavasaryje“ nuvilnijo vienas ispanų kino filmas „Aš taip pat“ (Yo tambien) (2009 m.). Na, šis filmas, kaip pats supratau, Ispanijoje buvo įvykis, kadangi abu pagrindiniai aktoriai Lola Duenas ir Pablo Pineda gavo Gojos (Ispaniškojo „Oskaro“) apdovanojimus. Kai kas komentavo, jog pagrindinė aktorė labai nežavi, nesimpatinga ir filmas praėjo neįdomiai, tačiau noriu paprieštarauti, jog Lola suvaidino Lauros vaidmenį tikrai profesionaliai ir gerai. Pats filmas yra nekomerciškas ir nekasdieniškas, kadangi pagrindinio vaidmens atlikėjas iš tikrųjų serga Dauno sindromu. Apskritai tai pirmasis meninis filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Dauno sindromu segantis žmogus. Pats aktorius yra pirmasis Europoje su Dauno sindromu įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir už Danielio „Aš taip pat“ filme gavęs prestižiškiausius apdovanojimus.
Taigi filme pasakojama įdomi meilės istorija, kada maištingoji Laura įsimyli Dauno sindromu sergantį Danielių, tačiau viduje nepuoselėja didelių vilčių, kadangi su tokiu žmogumi perspektyvos gyvenime mažos. Danielis taip pat įsimyli Laura, nes ji kitokia, jai nerūpi, kad jis sergantis, tačiau suvokia savo problemą ir dėl to labai kremtasi. Iš tikrųjų tai labai gyvas, tikroviškas filmas. Čia niekas neromantizuota, veikėjai kasdieniški su savo darbais, problemomis, skausmu ir atsipalaidavimo būdais. Laurai nieko nereiškia prisigerti ir pasidulkinti su nepažįstamu vyru, nes toks yra vienišos moters gyvenimas – darbas ir laisvalaikis su alkoholiu. Tokį gyvenimą gyvena daugiau nei pusę ispanų, todėl labai gerai, jog filmas nebuvo dirbtinai susintetintas, kai visi apsikabina, myli ir šypsosi, nors gyvenime taip nebūna. Atsikratęs muilo operos ir indų filmų saldumo, „Aš taip pat“ filmas apnuogina skaudžią nepagražintą kartais monotonišką kasdienybę.
Labai įdomu, kaip vyko kūrybinis darbas, nes filmas tikrai neblogas, stiprus, aktoriai padarė didžiulį darbą. Dauno sergantys žmonės nori, kad į juos būtų žiūrima kaip į paprastus žmones, kad juos taip pat įleistų į klubus ir t.t. Filme nuskamba kitokios gaidos, kai imama ir sulaužomi standartai ir moteris su 46 chromosomom gali pamilti Dauno sindromu sergantį vyrą, o šis vyriškis turi lygias teises kaip ir visi kiti vyrai mylėti. Tai filmas, kurį verta pamatyti visiems be jokio išskirtinumo.
Visai neseniai turėjau progos pažiūrėti brazilų kino filmą „Nuo pradžių iki pabaigos“ (Do comeco ao fim/ From begining to end) (2009 m.). Na, egzotiškos šalies nelabai egzotiškas filmas, nes panašaus „stailo“ filmus kuria prancūzai. Neprisimenu, ar apskritai esu kažką žiūrėjęs braziliško, bet ausys linko besiklausant keistos portugalų kalbos, tačiau pripratau, juolab, kad padėjo angliški subtitrai. Keista, apie šį filmą nieko lietuviškai nerasta nė žodelyčiu, tai džiaugiuosi, jog interneto platybėje įminsiu naują lietuvišką pėdą.
Filmas labai jau kontraversiškas, žiūrėjau ir svarsčiau, kokie jausmai valdo mane, žiūrint tokios tematikos filmą, bet išžiūrėjau, nenumiriau ir nesibjaurėjau. Filme kalbama apie dviejų brolių meilę, kuri perauga įprastinius šeimos rėmus ir tampa keista. Sunku būtų pasakyti, jog meilė homoseksuali, taip, nes tos pačios lyties atstovai, bet giminystės ryšiai tokią meilę turėtų įvardyti specifiniu žodžiu, kurio šiuo metu nerandu. Filmas gan paprastas, turiu galvoje režisūrinius sprendimus, kameros judėjimą ir t.t., nieko naujo neišrasta nuo caro maro laikų, pastatymas taip pat primityvokas, tačiau stengtasi estetikos „prilaužti“ visai gražiose ir įdomiose erotikos scenose.
Kur kas įdomesnė pati istorija ir motyvacija. Dalis filmo pasakoja dviejų brolių vaikystės dienas, nekaltus žaidimėlius, keistą motiną apimančią nuojautą. Viskas gražu ir teisinga. Kita filmo pusė rodo suaugusius brolius, kurie pasiduoda aistrai. Galbūt pasigedau pačių pagrindinių veikėjų dramatizmo, kai jie suvokia, jog jie myli homoseksualiai ir jie yra broliai, filmas to nerodo, šios temos neliečia, o pereina prie primityvesnės dramos – pačių brolių meilės santykių. Vienu žodžiu, tikėjausi, kad filmas labiau zulins tapatybės klausimą mūsų nuostabioje „tolerantiškoje“ visuomenėje ir pačioje brolių šeimoje. Nieko panašaus.
Tačiau neįprasta tematika vis tiek filmą pakylėja į aukštesnį lygį. Ką reiškia mylėti brolį daugiau nei broliška meile? Meilė neturi tapatybės, lyties ir kitokio supratimo. Filmas potekstėje klausia, ar kaltas tėvų auklėjimas? Gal juos vaikystėje reikėjo išskirti, kad viskas būtų „normalu“? O kas yra normalu, o kas ne, kai žmogus įsimyli ne kūną, bet sielą ir su tuo nebando kovoti, nes kovoti su meile ir savo paties prigimtimi yra neįmanoma. Žiūrovas turi pats padėti tašką ir nuspręsti – smerktina tai ar ne? Nes kiek pats žinau Lietuvoje yra kraujomaišos šeimų, kurios laimingai tarpusavyje gyvena pilnavertį gyvenimą. Darau vėl išvada, kad meilė yra nepavaldi visuomenės nustatytoms normoms nei pagal lytį, nei pagal giminės ryšį. Vienintelė žmogaus prigimtis yra meilėti, todėl filmas kviečia matuoti visus reiškinius meilės matu, o ne racionaliu protu.
Kaip ir žadėjau, pridedu Jums informaciją apie bulgarų aiškiaregę Vangą, kurią pavyko surasti internete. Paskaitykit, tikrai yra įdomių faktų ir nutikimų, kurie nūdienos moksliniam protui nepaaiškinami ir nesuprantami. Čia išryškėja ir Vangos asmenybė.
Padavimai ir legendos pasakoja apie moteris atsiskyrėles, moteris, žmonių vadinamas šventosiomis, moteris — žiniuones ir užtarėjas, moteris, palaimingai gyvenusias ir palaimingai mirusias. XX, technikos, amžius padovanojo mums dar vieną padavimą, dar vieną legendą. Tai mitas apie nuostabią moterį — aiškiaregę ir žiniuonę, troškusią padėti žmonėms, įžvelgusią pačias slapčiausias jų sielos kerteles, apie aklą pranašę Vangeliją. Ji buvo ne paprasta žiniuonė ar būrėja, bet mokėjo mums nematomais kanalais keliauti per žmogaus gyvenimą: jo praeitį, dabartį bei ateitį ir nepaprastai tiksliai pasakoti.
Aiškiaregė Vanga (1911—1996) buvo ir yra Bulgarijos įžymybė. Jos vardas Vangeliją ilgainiui virto Vanga — taip ją šaukdavo namiškiai. Žmonės žiniuonę vadino Močiute Vanga. Jos sugebėjimai, populiarumas, lankytojų minios sukūrė daugybę legendų, ir dabar sunku atskirti, kur tiesa, o kur — išmonė. Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova savo knygoje „Aiškiaregė Vanga" įtikinamiau ir tiksliau pasakoja apie šios moters gyvenimą. Šiuo šaltiniu daugiausia ir paremtas šis pasakojimas.
Vanga gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicoje, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Gimė dviem mėnesiais anksčiau, sulipusiais rankų ir kojų pirštais. Niekas nežinojo, ar mergaitė gyvens, bet ji liko gyva ir buvo pavadinta Vangeliją — gerų žinių nešėja. Vangelijai buvo tik treji, kai antrąkart gimdydama mirė jos motina. Vangos tėvas Pandė Surčevas labai išgyveno dėl dukters ateities. O ji augo guvi, mėgo bendrauti. Jai labai patikdavo žaisti ligoninę; ji visada būdavo daktare. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo tėvas vėl vedė. Kurį laiką šeima gyveno gan pasiturimai, tačiau laimė truko neilgai: naujoji valdžia atėmė iš tėvo jam priklausiusį žemės sklypelį. Pandė tapo piemeniu. Į namų duris pasibeldė skurdas, iš kurio šeima daugelį metų negalėjo išsikapstyti.
Kartą, būdama 12 metų, Vanga su kitais vaikais lakstė netoli kaimo. Diena buvo darganota, ir vaikai išvydo danguje keistą debesį. „Audra", — dingtelėjo jiems. Bet tai buvo ne audra. Smarkus šaltas vėjas, įnirtingai plėšdamas tik ką išsiskleidusius medžių lapus, gainiodamas ant vieškelio dulkių kamuolius, susisuko į viesulą ir atūžęs iki vaikų pagriebė Vangą. Atsidūrusi šėlstančio viesulo nasruose, ji pajuto, kaip kažkieno delnas palietė jos kaktą, ir... neteko sąmonės. Atsitokėjo jau ant žemės. Skaudėjo galvą ir smėlio pribertas akis. Vangą surado lauke, užverstą akmenimis ir šakomis. Ją parvedė namo, stengėsi palengvinti jos kančias, tačiau niekas negelbėjo. Vakarop mergaitės akys pritvinko kraujo, o paskui jų rainelė pabalo.
Vangą parodė gydytojui, kuris pasakė, kad regėjimą gali išgelbėti tik skubi operacija. Mergaitė iškentė dvi operacijas, tačiau jos nepadėjo. Vanga apako. Ji puolė į neviltį, meldė Dievą pagalbos, tačiau stebuklas neįvyko.
1925 m. Vangą išsiuntė į Zemuno aklųjų namus. Čia ji daug ko išmoko: skaityti Brailio raštą, groti pianinu, taip pat megzti, virti, tvarkyti namus. Visa tai vėliau jai labai pravertė. Aklųjų namuose Vanga praleido trejus metus. Ją aplankė ir pirmoji meilė. Jos išrinktasis — taip pat aklas tų namų auklėtinis — pasiūlė jai savo ranką. Vanga nesitvėrė džiaugsmu. Tačiau gyvenimas sutvarkė viską savaip. Vangos pamotė mirė gimdydama ketvirtą kūdikį. Vanga turėjo grįžti namo padėti tėvui ruošoje ir auginti vaikus. Ji atsisveikino su savo pirmąja meile. Namie Vanga rado baisų skurdą. Brolis Vasilas buvo tik šešerių, Tomė — ketverių, o jauniausioji, Liubka, — dvejų metukų. Akla Vanga tapo jiems motina, užtarėja, namų šeimininke. Vanga greitai ir gražiai mezgė. Tai išgirdusios aplinkinių kaimų moterys ėmė nešti jai vilnas. Už darbą atsilygindavo smulkiais daiktais ar senais drabužiais, kuriuos Vanga išardydavo, o iš siūlų megzdavo rūbelius vaikams. Vanga ėmė ir austi. Ji nemėgo sėdėti be darbo ir niekam iš namiškių neleisdavo tinginiauti. Jų namai, nors ir labai skurdūs, visada buvo švarūs ir tvarkingi.
Tose vietovėse yra įdomus paprotys. Jurginių išvakarėse merginos meta į ąsotį įvairiausius savo daiktus, o kitą dieną iš jų buria likimą. Ąsotį merginos paprastai statydavo Vangos kieme, o Vangai dažnai, galbūt iš gailesčio, pasiūlydavo būti „orakule". Rytą Vanga traukdavo iš ąsočio daiktus ir spėdavo savo draugių likimą. Paprastai visa, ką ji nuspėdavo, pasitvirtindavo. Tai buvo keista, bet tuomet dar niekas nė neįtarė, kad Vanga turi aiškiaregės dovaną. Kartą iš bandos, kurią ganė Vangos tėvas, dingo avis. Žmogus baisiai nusiminė, nes bijojo netekti darbo. Vanga jam tarė: „Neširsk, tavo avis — pas Atanasą iš Monospitovo kaimo". Tėvas nustebo, nes jis nepažinojo tokio žmogaus, juo labiau jo negalėjo pažinoti Vanga. Kai Pandė paklausė dukters, iš kur ji žino, kad avis nuklydo ten, Vanga atsakė, jog sapnavusi. Ji dažnai sakydavo, kad sapnuoja įvairius dalykus, ir visi jos sapnai išsipildydavo. Tėvas nuėjo į Vangos nurodytą kaimą ir iš tikrųjų Atanaso kieme rado avį.
Kasdien Vanga su seserimi Liubka eidavo parsinešti vandens iš šulinio, esančio toliau nuo kaimo, laukuose. Kol Liubka pripildavo ąsočius, Vanga prisėsdavo ant akmens. Kartais ilgai taip sėdėdavo tyli, nejudėdama, nekreipdama dėmesio į nieką, kas vyko aplinkui. Kartą Vanga nutilo ilgiau nei paprastai. Graudžiai verkė persigandusi Liubka. Staiga Vanga prašneko: „Nebijok,nieko baisaus neatsitiko, tik aš kalbėjausi su vienu žmogumi. Tai buvo raitelis, jis atjojo prie šulinio pagirdyti žirgo. Aš atsiprašiau jį už tave, kad nepasitraukei jam iš kelio, nes tu jo nematai. Raitelis man kalbėjo: „Matai tą baltais smulkiais žiedeliais žydinčią žolelę prie šulinio? Tai „žvaigždžių žolė", ji gelbsti nuo daugelio ligų".
Liubka apsidairiusi pamatė, kad iš tiesų aplink šulinį tos žolelės gausu. Ji dar labiau išsigando. Be jų su Vanga, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, ji nematė jokio raitelio... 1940 m. lapkričio 8 d. Vangos tėvas mirė nuo gangrenos. Vaikai liko visiški našlaičiai. Netrukus po laidotuvių Vangos broliai iškeliavo ieškoti darbo, o Vanga ir Liubka kuriam laikui liko vienos. Baigėsi 1940 metai. 1941-ųjų pradžioje Vanga vėl išvydo raitelį. „Jis buvo aukštas, rusvaplaukis ir dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio šarvais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švytavo balta uodega ir kasė kanopomis žemę. Raitelis sustabdė žirgą prie Vangos vartų, nušoko nuo jo ir pasuko į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad viduje pasidarė šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvirtu balsu: „Greitai pasaulis susimaišys ir daug žmonių dings. Tu būsi čia ir pranašausi apie gyvuosius ir mirusius. Nebijok! Aš stovėsiu šalia ir tau sakysiu, ką šnekėti žmonėms!" Vanga paklausė sesers:
— Liubka, ar matei, kaip iš mūsų kiemo išjojo raitelis?
— Koks raitelis? — nesuprato ta. — Ar žinai, kuri valanda? Turbūt sapnavai?
— Nežinau, gal ir sapnavau. Bet tai labai keistas sapnas.
1941 m. balandžio 6 d. vokiečių kariuomenė peržengė Jugoslavijos sieną. Po kelių dienų kaimynai užsuko į Vangos kiemą pasižiūrėti, kaip seserys laikosi, bet apstulbę sustojo ant slenksčio ir nedrįso užeiti į vidų. Vanga buvo neatpažįstamai pasikeitusi: „Vanga stovėjo mažo kambarėlio kampe, prie uždegtos lempelės ir kalbėjo skambiu, tvirtu ir kategorišku balsu. Atrodė labai silpna, bet dvasiškai pakili ir nepaprastai susijaudinusi. Jos išblukusi, daug kartų taisyta, bet ir vėl per plati suknelė negalėjo paslėpti didžiulės įtampos jos kūne. Iš nereginčių akių dvelkė tuštuma, bet jos veidas buvo toks pasikeitęs ir toks dvasingas, jog atrodė skleidžia šviesą. Ir vis kalbėjo, kalbėjo. Iš jos lūpų sklido ne jos balsas, kuris stulbinančiai tiksliai vardijo vietoves ir įvykius, mobilizuotų vyrų vardus, tuos, kurie sugrįš iš karo, ir tuos, kuriems atsitiks nelaimė... Tai tęsėsi daug dienų, ir beveik visus metus Vanga visiškai nemiegojo. Vangos išvaizda taip stulbino, jog žmonės norėjo klauptis priešais ją ant kelių. Vyrai, kuriems sakė, kad liks gyvi, iš tiesų grįždavo jos nurodytu laiku."
Garsas apie Vangos aiškiaregystę greitai apskriejo apylinkes, ir į jos kiemą ėmė plūsti minios žmonių. Netrukus ji išgarsėjo ir kaip puiki įvairių ligų gydytoja. Gydė daugiausia vaistažolėmis. Nepaprastai tiksliai Vanga nurodydavo valstiečiams, kur ieškoti nuklydusiu gyvulio, ir tie jį visada surasdavo.
Žmonės Vangą minėjo su pagarbia baime. Į ją kreipdavosi su įvairiausiais klausimais. Ji padėdavo visiems. Taip atsirado legenda apie Vangą. Kai kurie žmonės bijojo jos pranašysčių ir kaltino ją bendravimu su antgamtiniu pasauliu, raganavimu. Kiti tikėjo jos aiškiaregystėmis. „1942 m. balandžio 8 d., — pasakoja Liubka, —pas mus atėjo močiutė Tina, mūsų sena bičiulė, kuri pasakė Vangai, kad ją aplankys labai svarbus svečias. Nepaaiškino, kas jis, ir išėjo. Netrukus sugrįžo su vyriškiu, vidutinio ūgio, praplikusiu, su ūsais, pilkų akių, apsivilkusiu pilku švarku ir golfo kelnėmis. Jis paprašė Vangą skirti jam truputį laiko. Paklausiau močiutės Tinos, kas yra tas žmogus. Ji sušnibždėjo, kad tai Bulgarijos caras Borisas III. Labai nustebau, nes man ir į galvą nešovė, kad mūsų skurdžius namelius gali aplankyti caras. O Vanga atsistojo įprastoje vietoje kambario gale ir, dar nespėjus carui prabilti, prašneko labai griežtu balsu: „Auga tavo valstybė, tu labai išplėtei jos valdas, tačiau būk pasiruošęs vėl sulįsti į riešuto kevalą." Ir pakartojo: „Būk pasiruošęs!" Paskui pridūrė: „Nepamiršk datos — rugpjūčio 28-osios!" Caras daugiau nieko neklausinėjo ir išėjo labai sutrikęs. Jis mirė 1943 m. rugpjūčio 28 d. 1942 metais Jugoslavijos ir Bulgarijos siena buvo atvira, ir pas Vangą ėmė plaukti žmonės iš Petričiaus ir kitų vietų.
Vieną dieną pas ją atėjo intendantų pulko kareivis Dimitras Guščerovas. Jo brolį apvogė ir nužudė. Liko trys našlaičiai vaikai ir serganti žmona. Dimitras buvo labai sutrikęs. Staiga Vanga išėjo ant slenksčio, pašaukė jj vardu ir tarė:
— Žinau, ko atėjai. Tu nori, kad aš pasakyčiau, kas nužudė tavo brolį. Gal po kiek laiko ir pasakysiu, bet turi man pažadėti, kad niekada nekeršysi, nes tai nereikalinga. Tu gyvensi ir būsi žudikų mirties liudininkas.
Dimitras Guščerovas buvo suglumintas to, ką pasakė Vanga. Paskui jis dar kelis kartus buvo atėjęs pas Vangą, ir jie abu kalbėdavosi.
Balandžio 20-ąją Vanga pasakė seseriai, kad Dimitras prašo jos rankos ir kad greitai jos abi išvažiuos gyventi pas jį, į Petričių. Taip ir buvo. 1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su Dimitru.
Nelengva buvo jaunai šeimininkei vyro namuose. Jos anyta nepritarė sūnaus pasirinkimui, bet Vanga užgniaužė savy nuoskaudą ir gana greitai parodė, ką sugeba. Nuo vaikystės ji nebijojo sunkumų ir skurdo. Netrukus namai nušvito švara bei tvarka. Šeima gyveno kaip dauguma to meto žmonių.
Tačiau tai truko neilgai. Žmonės sužinojo, kad Petričiuje apsigyveno aiškiaregė, ir ėmė srautais plūsti prie jos durų. Jie tikėjosi, kad Vanga jiems padės, pagydys. Vangos vyras, nors labai ją gerbė, buvo nepatenkintas, nes manė, kad ištekėjusi ji turi nutraukti tą veiklą ir tik rūpintis namais bei šeima, kaip ir visos kitos moterys.
Tuo metu pradėjo mobilizuoti atsarginius. Dimitrą išsiuntė į Graikiją. Išlydėdama Vanga vyrui pasakė tik tiek: „Saugokis vandens". Iš tikrųjų tie, kurie grįžo gyvi, buvo iškankinti maliarijos ir kepenų ligų, kuriomis susirgo, gerdami tenykštį pelkių vandenį. 1944 metais Dimitras grįžo namo visai paliegęs, iškankintas maliarijos ir neturėjo jėgų dirbti. Jis pasitaisė tik 1945-aisiais.
O Vangos kieme grūdosi žmonės, ieškodami jos pagalbos. Štai vienas tų laikų atsitikimas. Moteris mugės metu pametė savo trejų metų dukrelę. Visur jos ieškojo, bet veltui. Motina niekaip negalėjo nusiraminti ir nuėjo apie savo dukrą pasiteirauti Vangos. Ši papasakojo, kad mergytę pavogė čigonai, ir praeis daug metų, kol motina netyčia išgirs apie savo dukrą ir ją suras. Taip ir buvo. Prabėgo 22-eji metai. Vieną 1962-ųjų dieną moteris, važiuodama j Blagojevgradą, Kresnos stotyje išgirdo, kaip dvi moterys kalbėjosi apie netolimame kaime gyvenančias čigonų šeimas, kurių jaunesnioji marti visai nepanaši j savo motiną, nes yra rudaplaukė ir mėlynakė. Suvirpėjo moters širdis: ji šitiek metų laukė, kada išsipildys Vangos pranašystė. Ji nedelsdama nuvyko j tą kaimą, lengvai surado namą ir pamatė rudaplaukę marčią. Pasirodė, nuojauta jos neapgavo. Anyta prisipažino prisimenanti, ką jai pasakojo marčios motina. Iš tikrųjų prieš daugelį metų mergaitę jai atidavė kiti čigonai, kurie lankėsi netoli Petričiaus esančiame kaime, mugėje. Čigonė mergaitę užaugino ir išleido už vyro. Moteris jau neabejojo, kad prieš ją — dingusi duktė. Motina pasiūlė dukrai vykti į gimtąjį kaimą ir pamatyti tą vietą. Nuvažiavusi „čigonė" prisiminė, jog turėjo broliuką, atpažino kiemą ir namą. Susirinko beveik visas kaimas, susitikimas buvo labai jaudinantis, ir visi verkė. Karo pabaigoje tuose kraštuose susiformavo partizanų brigada. Vangos brolis Vasilas nutarė tapti partizanu. Tada jam buvo 22-eji. Van-ga, išgirdusi tokį brolio sprendimą, prašė jį pasilikti. Ji sakė: „Neik, nužudys tave 23-ejų metų!" Bet brolis nepaklausė ir išėjo. 1944 m. spalio 8 d. Vasilas, išminuotojų grupės vadas, susprogdino tiltą prie Furkos kaimo. Atlikęs užduotį, Vasilas pasislėpė kaime pas draugą. Vokiečiai suėmė visus kaimo žmones ir uždarė juos cerkvėje. Kartu su visais buvo suimtas ir Vasilas. Vokiečiai paskelbė įsakymą, kad jei per valandą kaimo žmonės nepasakys, kur slepiasi sprogdintojas, jie sudegins cerkvę kartu su žmonėmis. Visi žinojo, kad Vasilas susprogdino tiltą, bet tylėjo. Supratęs beviltišką padėtį, Vasilas išėjo iš minios ir prisipažino: „Aš susprogdinau!" Jį išvedė į cerkvės kiemą ir žmonių akyse ėmė kankinti. Vokiečiai kišo jam į ausis įkaitintas geležis ir jau pusiau gyvą sušaudė. Sudarkytą lavoną paliko gulėti ant žemės kaip įspėjimą kaimo žmonėms. Vasilas žuvo spalio 8-ąją. Tą dieną jam sukako 23-eji...
1947 metais Vangos vyras, pastatęs naują namą, sunkiai susirgo. Jį kankino stiprūs skrandžio skausmai. Bičiulis jam patarė po truputį gerti degtinę. Tačiau jis pamažu įprato ir neklausė nei gydytojų, nei žmonos. Vanga nyko nuo sielvarto ir nerimo, o naktimis verkė. Vėliau prasitarė seseriai, kad jos vyrui nėra išsigelbėjimo. Slėpė tai nuo visų. O žmonės su savo rūpesčiais grūdosi jos kieme. Niekas nė neįtarė, kokia tragedija vyksta jų namuose.
Po 12 metų, 1962-aisiais, Dimitras mirė nuo cirozės ir vandenės. Kai vyrą ištiko agonija, Vanga suklupo prie jo lovos, iš jos nereginčių akių liejosi ašaros, ji kažką šnabždėjo. Po vyro mirties Vanga liovėsi verkusi ir tuoj pat užsnūdo. Ji miegojo iki pat laidotuvių. Paskui pasakė: „Aš jį palydėjau iki vietos, kuri jam skirta".
Kitą rytą Liubka viską paaiškino žmonėms, susigrūdusiems prie vartų ir net neįtariantiems, kas įvyko, ir paprašė išsiskirstyti. Tai išgirdusi, Vanga sušuko: „Nevaryk jų, visus priimsiu. Esu jiems reikalinga!"
Nuo to laiko ji visą gyvenimą ryšėjo juodą skarelę.
O žmonės vis ėjo ir ėjo. Tuo metu Vanga kasdien priimdavo po 120 žmonių. Pasak spaudos, 1976 m. pas ją apsilankė 102 tūkst. žmonių. Būdama 80-ies, Vanga kasdien priimdavo po 10—15 žmonių, kiekvienam skirdama 3—4 minutes.
Kiekvienas lankytojas, ateidamas pas aiškiaregę, atsinešdavo gabalėlį cukraus, prieš tai 2—3 dienas palaikęs jį po pagalve. Paėmusi į rankas cukraus gabaliuką, kuris tarsi būdavo sukaupęs viską apie žmogų, Vanga nusakydavo jo praeitį ir ateitį. Vietoj cukraus galėjo būti kvarcinis laikrodis (kvarco kristalai taip pat kaupia informaciją) arba papuošalai su rubinu. Aišku, laikrodis ar papuošalai po seanso būdavo grąžinami savininkui. Vangos dukterėčia Krasimira Stojanova ne kartą užduodavo tetai klausimų, į kuriuos ši atsakydavo. Tuos atsakymus Krasimira Stojanova išsaugojo. Kai surinko juos, išėjo savotiška anketa. Štai ji:
„Į mano (Krasimiros Stojanovos) klausimą, ar mato konkrečius žmones — pavidalą, išorę, vaizdą, aplinką, —ji man atsakė: „Taip". — Kokj laikotarpį: praeitį, dabartį ar ateitį? — Ji atsakė, jog mato visus tris laikotarpius: „Be jokio skirtumo". — Ar tas regėjimas labai abstraktus, tik kaip informacija apie asmenybę, ar konkretus? —Atsakymas: „Ir kaip informacija, ir konkretus". — Ar turi žmogus savo „kodą", per kurį galima sužinoti jo gyvenimą? — Ji neatsakė į šį klausimą. — Kaip ji mato konkretaus žmogaus ateitį savo seansų metu: ar išryškėja tik svarbiausi įvykiai, ar jo gyvenimas praeina pro ją kaip kino juostoje? — „Aš matau gyvenimą kaip kino juostoje". — Ar skaito mintis? — „Taip". — Kokiu atstumu? — „Nėra skirtumo". —Ar skaito užsieniečių mintis ir kokiu pavidalu pateikiama informacija? — „Taip. Paprastai girdžiu balsą, kalbos barjero nėra". — Ar klausantis radiją girdėta informacija gali sukelti „matomą" vaizdą? —„Taip". — Ar jos aiškiaregystės jėga priklauso nuo žmogaus fizinės ir psichinės būsenos tuo momentu? — „Ne". — Jeigu ji žmogui nuspėja nelaimę ar net mirtį, ar jis gali šito išvengti? — „Ne, nieko pakeisti negali nei Vanga, nei tas žmogus". — O žmonių grupei, gyvenvietei, miestui, valstybei? — „Ne". — Ar žmogaus gyvenimas priklauso nuo paties „individo energijos", ar jis gali ką nors pakeisti? — „Ne. Kiekvienam griežtai nubrėžtas jo gyvenimo kelias". — Kaip ji sužino pagrindinę lankytojo gyvenimo problemą? — „Mato „pavidalą" ir girdi „balsą". — Ar jaučia, kad jos aiškiaregystės talentas yra užprogramuotas aukštesnių jėgų? —„Taip". — Kokių? — Ji neatsakė. — Kaip ji priima jas? — „Dažniausiai girdžiu balsą". —Ar yra jas mačiusi? — „Taip. Tai permatomos figūros, primenančios žmogaus atspindį vandenyje". — Ar gali jos materializuotis? — „Ne". — Kieno noru — jų ar Vangos — gali prasidėti kontaktas? — „Dažniausiai jų". — Ar ji gali klausinėdama patikslinti įvairius duomenis apie jas? — „A/e. Sunku. Jos atsako labai miglotai". — Ar ryšys vienpusis, t.y. įvyksta jų noru? — „Dažniausiai taip". — Ar žmogų sudaro keleto tarpusavyje susijusių kūnų — eterinio, fizinio ir protinio — simbiozė? — „Taip". — Kaip mato mirusį žmogų — jo pavidalą, jį jaučia ar kaip nors kitaip? — Ji mato „pavidalą" ir girdi „balsą". — Ar kontaktuojant miręs žmogus rodo susidomėjimą, ar tik atsako į klausimus? — „Ir atsako, ir pats užduoda klausimus". — Ar išlieka asmenybė po mirties? — „Taip". — Kaip ji suvokia mirtį? — „Tik kaip fizinę pabaigą". — Ar vyksta atgimimas? — Ji neatsakė. — Kuris stipresnis — giminystės ar dvasinis ryšys? — „Dvasinis ryšys yra stipresnis". — Ar egzistuoja aukštesnio proto junginiai? — „Taip". — Tarkime, kad žmonės — protų bendrija, esanti tam tikroje evoliucijos pakopoje. Ar yra lygiagretus aukštesnis protas? — „Taip". — Iš kur kyla tas aukštesnis protas — iš kosmoso, iš senovės civilizacijų Žemėje ar iš Žemės ateities? — „Iš kosmoso". —Ar egzistavo Žemėje prieš mus didelės civilizacijos? — „Taip". — Kiek jų buvo? — Neatsakė. — Ar galima mūsų civilizacijos protinį išvystymą prilyginti vaiko protui? —„Taip". — Ar yra visatoje toks protas kaip mūsų civilizacijos? — Neatsakė. — Ar įvyks susitikimas su kitų civilizacijų atstovais? — „Taip". — Ar yra Žemės atmosferoje „skraidančių lėkščių"? — „Taip". — Iš kur jos? — ,,Iš planetos, kurią jie vadina „Vanfim" (arba ji taip girdinti jos pavadinimą, ji yra trečia planeta nuo Žemės". — Jokio kito paaiškinimo ji nedavė. — Ar yra įvykęs abipusis (telepatijos ar koks nors kitas) kontaktas su jais? — „Ne. Jie patys vadovauja kontaktams".
Nuostabiausia tai, kad Vanga labai lengvai galėjo persikelti iš tolimos praeities į tolimą ateitį. Netoli Prepečanės kaimo, tarp Sandanskio ir Petričiaus miestų, yra Rupytė. Ji garsi savo šiltaisiais šaltiniais. Vietovė apsupta Kožucho kalnų, o jų papėdėje driekiasi išdžiūvusios Strumos upės vaga. Tenai Vanga turėjo mažutį namelį, kuriame mėgdavo poilsiauti ir priimdavo lankytojus.
Kasmet, spalio 15 d. (pagal slavų kalendorių, šv. Petro dieną) ji sukviesdavo šimtus svečių ir paruošdavo vaišes. Vanga aiškino, kad šios šventės kilmė tokia: „Šią dieną, spalio 15-ąją, prieš tūkstančius metų išsiveržęs ugnikalnis. Ugnies lava palaidojo didelį miestą ir tūkstančius nekaltų žmonių. Jie buvo augaloti, stiprūs, rengėsi plonais ir blizgančiais kaip folija drabužiais. Tie žmonės buvo labai išsilavinę. Kiekvieną naujagimį jie išmaudydavo per miestą tekėjusios upės auksinguose vandenyse. Miesto vartai buvo papuošti dideliais paauksuotais sparnuotais gyvūnais. Čia, šioje vietoje, stovėjo trys didžiulės šventyklos. Lava, kuri prarijo šį miestą, dabar siunčia mums šiltus garus, kad galėtume jais gydytis. Tai — nekaltų žuvusių žmonių atodūsiai. Prašau visų — ir ateityje minėkite šią dieną ir pagerbkite visus mirusiuosius visais laikais".
O štai čia prie Jus Vangos paliktos pranašystės žmonijai:
2008 – bus pasikėsinta į keturis pasaulio lyderius ir prasidės konfliktas Indostane. Visa tai taps viena iš Trečiojo pasaulinio karo priežasčių.
2010 – Trečiojo pasaulinio karo pradžia. Karas prasidės lapkričio mėnesį ir baigsis 2014 metų spalį. Prasidėjusiame kaip paprastas karinis konfliktas kare paskui bus panaudoti iš pradžių branduolinis, vėliau ir cheminis ginklai.
2011 – dėl radioaktyviųjų nuosėdų Šiauriniame žemės pusrutulyje nebeliks gyvūnijos ir augmenijos. Paskui musulmonų radikalai pradės cheminį puolimą prieš likusius gyvus europiečius.
2014 – dauguma išlikusių planetos gyventojų sirgs odos vėžiu ir kitomis odos ligomis – tai bus cheminio ginklo panaudojimo pasekmė.
2016 – Europoje beveik nebeliks žmonių.
2018 – naująja pasauline supervalstybe taps Kinija. Besivystančios šalys iš eksploatuojamųjų taps eksploatatorėmis.
2023 – pasikeis Žemės orbita.
2025 – Europa vis dar bus mažai apgyvendinta.
2028 – bus sukurtas naujas energijos šaltinis (greičiausiai valdomas branduolinės reakcijos procesas). Badas pamažu bus įveiktas. Įvyks pirmasis pilotuojamas skrydis į Venerą.
2033 – tirps poliariniai ledynai. Vandens lygis visuose vandenynuose kils.
2043 – pasaulio ekonomika suklestės, bet Europą valdys musulmonai.
2046 – jau bus galima dirbtinai užauginti bet kuriuos žmogaus vidaus organus. Jų transplantavimas taps geriausiu gydymo būdu.
2066 – JAV užpuls musulmoniškąją Romą ir pirmą kartą panaudos naujos rūšies – klimato ginklą. Klimatas staiga atšals.
2076 – visuomenėje nebeliks klasinio susiskirstymo (komunizmas).
2084 – atkuriama gamta.
2088 – atsiras nauja liga: ja susirgę žmonės pasens per kelias sekundes.
2097 – staigus senėjimas bus įveiktas.
2100 – dirbtinė saulė apšvies tamsiąją Žemės pusę.
2111 – žmonės taps kiborgais – gyvaisiais robotais.
2123 – vyks karai tarp mažųjų valstybių. Didžiosios į juos nesikiš.
2125 – Vengrijoje bus gautas signalas iš kosmoso (visi vėl prisimins Vangą).
2130 – ateiviams patarus bus įkurtos kolonijos po vandeniu.
2164 – gyvūnai paverčiami pusiau žmonėmis.
2167 – nauja religija.
2170 – didžioji sausra.
2183 – kolonija Marse taps branduoline valstybe ir reikalaus nepriklausomybės nuo Žemės.
2187 – pavyks sustabdyti dviejų didelių ugnikalnių išsiveržimą.
2195 – jūrų kolonijos bus visiškai aprūpintos ir energija, ir maistu.
2196 – azijiečiai ir europiečiai visiškai susimaišys kaip rasės.
Prieš kelias dienas teko matyti filmą „Nepaprasta kelionė“ (Everything is Illuminated) (2005 m.). Na, tai amerikiečių komedijinė drama, kurioje mes sutinkame garsųjį ir merginų mėgstamą žydraakį aktorių Elijah Wood, kuris atlieja keistojo žydo vaidmenį. Na, filmas labiau drama nei komedija, tačiau turi savo savotiško šarmo. Kai kam jis gali netgi labai patikti.
Tai pasakojimas apie žydą, kuris kolekcionuoja savo giminės daiktus maišeliuose ir po močiutės mirties leidžiasi į Ukrainą ieškoti savo ištakų. Kelionėje jis patiria daugybę linksmų ir nelabai linksmų nuotykių. Pirmoji filmo dalis labiau komedijinė, net keista, jog joje dominuoja ne banalus amerikietiškas humoras, bet rusiškasis humoro pradas. Daugiausia juoko sukelia dviejų skirtingų kultūrų ir įsitikinimų sandūra, kada tarp svetimtaučių kyla absurdiškos situacijos. Šitos „vietos“ filme buvo pačios linksmiausios ir geriausios, vėliau norėta kažkaip ir sugraudinti, vėl susikoncentruojama į rimtą genocido temą. Toks keistas, neįprastas nuotaikų bangavimas ir tematika šį filmą išskiria iš kitų filmų, nes tokiu būdu jis susikuria savitą stilių.
Rekomenduoju „keisto“ filmo mylėtojams, rekomenduoju kitokio humoro mylėtojams, lengvesnio žanro žiūrovams, kurie norėtų pažiūrėti kažką įdomesnio, bet kartu ir lengvo Holivudinio turinio filmą, tai filmas „Nepaprasta kelionė“ yra kaip tik Jums.
