Kartą sėdėjau Antakalnio klinikos šeštajame aukšte ir visi baisiausiai buvom nepatenkinti, kad kiekvieną pacientą daktarė išlaiko po valandą. Mūsų jau susirinko apie šešis – tamsi gotė riebaluotais plaukais, kuri skaitė kažkokią seną šešėlių knygą, net pavadinimo paslapčia neperskaičiau – per daug nudilęs, pensijinis amžiaus moteriškė, kuri be perstojo reikalavo, kad ją užleistų be eilės, nes suprask, senatvė gi privilegija, vyrukas slapta kasantis panižusį tarpkojį, moteris, kuri atvedė perraugusį sūnų, kuriam duočiau trisdešimt, nėščia blondinė, nuolat skaitančią savo tikriausiai neįtikėtinai gražų vardą ant registracijos kortelės ir, žinoma, aš – irgi ne šventasis.
Sakytum, viskas primena siaubo filmą. Dingsta elektra. Vienas iš mūsų nužudomas. Tikriausiai aš. Ir visi prie įjungtos telefono šviesos bando nuspręsti, kuris iš jų galėjo nužudyti studentą. Klaikumas prasideda tada, kai vieni kitus ima įtarinėti ir žudyti vardan susikurtų iliuzijų. (O mane nužudė eilė prie daktarės – jos visada žudo kiekvieną). Kaip lengva užsikrėsti visuotine panieka. Nenuostabu, nes svarbiausia tiesos ir teisingumo dalis yra surasti nusikaltėlį ir jį nubausti. Kitokios tiesios per amžius nebuvo ir kol kas neatsiranda. Gailestingumas ir protas lieka už borto be gelbėjimosi liemenių.
Žinoma, sėdint ant klinikos suolelio ir žvilgčiojant ant sienos į laikrodį, o po to į mobiliojo – laiko slinktis niekada nėra patikima – galima įsivaizduoti ir kitų dalykų. Dažniausiai norisi kalbėtis. Bet tik ne su pensininkais, nes jie atrodo lėti ir amžinai kuoktelėję, nesuprantantys tai, ką sakai. Sakytum, maži vaikai, kuriems viską reikia nuolatos aiškinti. Man nepasisekė, nes aferistė pensininkė, kuri kas penkiolika minučių vaikščiojo į tualetą, prašė palaikyti jos vietą eilėje, vadinasi, neišvengiau ir jos pokalbių bombardavimo. Močiutė skaitė laikraštį ir man teko jai aiškinti visuomenės realijas, daugiausia politiką. Tai baisiau nei jūs galite įsivaizduoti, todėl išsitraukiu telefoną ir virtuoziškai apsimetu, jog dabar negaliu kalbėti, nes man skambina. Žinoma, po pokalbio atsisėdu į kitą vietą, bet eilė nemažėja, tik didėja, žmonės vis labiau kirbina rankose registracijos korteles, vis labiau piktindamiesi žiūri į laikrodį. Tada imi suvokti, kad laikas iš tikrųjų pinigai. Arba pagalvoji, jog mieliau laiką leisčiau namuose, gulėdamas lovoje, rydamas šokoladą, čipsus ir kitą ambroziją.
Kai sėdi eilėje ir nežinai, kada ji baigsis, imi ir prisigalvoji būtų ir nebūtų dalykų. Bent penkis kartus nueini prie durų ir pasitikrini darbo laiką ir daktarės pavardę. Baisiausia, kas gali būti, tai eilėje laukianti motina su mažu verkiančiu vaiku, tada atrodo, lyg kas būtų bombą įmetęs į koridorių, kuriame sutrikdo tvyrojusią kone bažnytinę tyrą ir šventą tylą. Dievaži, gal tikrai net ne prie šių durų laukiu – topteli mintis? Iš serijos: optimistai nemiršta. Akimirka net susižavėjau gote, norėjosi paklausti, apie ką ta knyga, bet nedrįsau, nes vargšelė atrodė nesveika. Ne, ne dėl to, kad gotė, bet labai jau kosėjo ir buvo išbalusi. Bet supratau, kad net ir kapinių karaliams, prostitutėms, oligarchams, seimūnams ir net man reikia laukti kartais eilėje. Ką padarysi. Tada imi svarstyti, ar verta eiti į tualetą. Jeigu lauksiu dar kokias dvi valandas, vadinasi, verta, bet po to pamirštu šią idėja ir mano šlapimo pūslė kaip veteranė atlaiko iki pats procedūros galo. Laukimui reikia kantrybės – o jos nė lašo. Atėjusi moteris ėmė ardytis lyg nestringanti reperė iš juodaodžių kvartalo, sako, eilę užsiėmusi anksčiau ir užtruks tik parašiuko – suprask, tik tris minutes. Kiti ėmė prieštarauti, ne šiaip sau, bet piktybiškai. Dabar žinau, kad šitaip prasideda riaušės, nes čia sėdi žmonių, kurie laukia tris valandas, kad tiesiog irgi gautų parašiuką. Galiausiai „mis grubumas“ laimėjo ir ta boba įlėkė be eilės. Užtruko gerą pusvalandį, - pamanykit, tik tris minutes. Iš nevilties imi galvoti, juk vasara, niekur skubėti nereikia, gali pasimėgauti laukimo procedūromis. Imu erzinti draugus, nes pradedu bombarduoti sms‘ais – pasakoju laukimo įspūdžius, tada imu netgi prisiminti senus pažįstamus, kurių nereikėjo visą vasarą. Nesakykit, laukimas pas daktarą irgi turi savų pliusų.
Graudžiai žiūriu į savo siuntimo lapelį, jame laikas nurodytas itin tikslus – 12 valandų ir 6 minutės. Net 6 minutės! Net ŠEŠIOS minutės! Juokinga. Pažiūriu į laikrodį, jau pusę keturių ir nežinia, kiek dar laukti. O juk po kelių minučių po lapelyje nurodyto laiko turėjau būti prie kito kabineto. Vadinasi, nepriims, nes pavėlavau daugiau nei... Nesvarbu kiek, nes sočiai, - žodžiu, ten eilės irgi ne žmogaus kantrybei ištverti, nes jau teko būti ir pas kitą daktarę. Teks iš naujo lėkti pas savo šeimos daktarę, gauti siuntimą, iš naujo registruotis klinikoje naujam laikui ir laukti dar savaitę, kol komplikacijos manyje išvešės kaip cunamis! Tokia tvarka – pavėluoji, registruokis iš naujo ir suprask, be tavęs yra laukiančiųjų aibės. Ne, sakau, lįsiu be eilės ir tegu visi eina (pyp). Jeigu jau riaušės, tegu kiekvienas kovoja garbingai už savo būtį – nagais, dantimis ir krauju, kaip tikroje negyvenamoje saloje! Galiausiai praeinu per daktarės procedūrą. Tik aš vienas kažkodėl užtrunku rekordiškai trumpai – penkias minutes. Rašykit į šios dienos Gineso rekordų knygą! Kokius eksperimentus darė su kitais – neklauskit, nes nežinau. Galiausiai man išrašo receptą ir lekiu pavėlavęs penkias valandas pas savo daktarę į kitą klinikos aukštą – nei eilės, nei kvapo ten jau kadais nebėra. Durys užrakintos! Darbo laikas jau prieš mūsų erą pasibaigęs. Teko vykti kitą dieną ir vėl laukti eilėje, tačiau šįkart jau buvau pasikaustęs kaip arklys.
Kitą dieną eilėje laukė dar vienas personažas – nuo galvos iki kojų abitu ginkluota vienuolė. Suprask, nekalbanti lietuviškai. Gaila, lotynų ir rusų gerai nemoku, gal Sveika Marija būčiau sukalbėjęs, ir mane praleidusi be eilės, nes nieko neturėjau – atėjau kaip nuo žagrės atitrūkęs baudžiauninkas. Pamaldavau seselės ir ši mane praleido be nieko, žinoma, po trijų valandų – žmogiškumas, ačiū Dievui, dar egzistuoja. Kol kas. Kol neatsiduri ilgoje kaip šimtmečiai eilėje prie daktarės durų ir neprisiverti kovoti už būvį, kitaip, dievaži, ir nepavadinsi!
Jūsų Maištinga Siela
