2011 m. rugpjūčio 11 d., ketvirtadienis

Belaukiant eilėje, prasideda kova už būvį


Sveiki visi,

Kartą sėdėjau Antakalnio klinikos šeštajame aukšte ir visi baisiausiai buvom nepatenkinti, kad kiekvieną pacientą daktarė išlaiko po valandą. Mūsų jau susirinko apie šešis – tamsi gotė riebaluotais plaukais, kuri skaitė kažkokią seną šešėlių knygą, net pavadinimo paslapčia neperskaičiau – per daug nudilęs, pensijinis amžiaus moteriškė, kuri be perstojo reikalavo, kad ją užleistų be eilės, nes suprask, senatvė gi privilegija, vyrukas slapta kasantis panižusį tarpkojį, moteris, kuri atvedė perraugusį sūnų, kuriam duočiau trisdešimt, nėščia blondinė, nuolat skaitančią savo tikriausiai neįtikėtinai gražų vardą ant registracijos kortelės ir, žinoma, aš – irgi ne šventasis.

Sakytum, viskas primena siaubo filmą. Dingsta elektra. Vienas iš mūsų nužudomas. Tikriausiai aš. Ir visi prie įjungtos telefono šviesos bando nuspręsti, kuris iš jų galėjo nužudyti studentą. Klaikumas prasideda tada, kai vieni kitus ima įtarinėti ir žudyti vardan susikurtų iliuzijų. (O mane nužudė eilė prie daktarės – jos visada žudo kiekvieną). Kaip lengva užsikrėsti visuotine panieka. Nenuostabu, nes svarbiausia tiesos ir teisingumo dalis yra surasti nusikaltėlį ir jį nubausti. Kitokios tiesios per amžius nebuvo ir kol kas neatsiranda. Gailestingumas ir protas lieka už borto be gelbėjimosi liemenių.

Žinoma, sėdint ant klinikos suolelio ir žvilgčiojant ant sienos į laikrodį, o po to į mobiliojo – laiko slinktis niekada nėra patikima – galima įsivaizduoti ir kitų dalykų. Dažniausiai norisi kalbėtis. Bet tik ne su pensininkais, nes jie atrodo lėti ir amžinai kuoktelėję, nesuprantantys tai, ką sakai. Sakytum, maži vaikai, kuriems viską reikia nuolatos aiškinti. Man nepasisekė, nes aferistė pensininkė, kuri kas penkiolika minučių vaikščiojo į tualetą, prašė palaikyti jos vietą eilėje, vadinasi, neišvengiau ir jos pokalbių bombardavimo. Močiutė skaitė laikraštį ir man teko jai aiškinti visuomenės realijas, daugiausia politiką. Tai baisiau nei jūs galite įsivaizduoti, todėl išsitraukiu telefoną ir virtuoziškai apsimetu, jog dabar negaliu kalbėti, nes man skambina. Žinoma, po pokalbio atsisėdu į kitą vietą, bet eilė nemažėja, tik didėja, žmonės vis labiau kirbina rankose registracijos korteles, vis labiau piktindamiesi žiūri į laikrodį. Tada imi suvokti, kad laikas iš tikrųjų pinigai. Arba pagalvoji, jog mieliau laiką leisčiau namuose, gulėdamas lovoje, rydamas šokoladą, čipsus ir kitą ambroziją.

Kai sėdi eilėje ir nežinai, kada ji baigsis, imi ir prisigalvoji būtų ir nebūtų dalykų. Bent penkis kartus nueini prie durų ir pasitikrini darbo laiką ir daktarės pavardę. Baisiausia, kas gali būti, tai eilėje laukianti motina su mažu verkiančiu vaiku, tada atrodo, lyg kas būtų bombą įmetęs į koridorių, kuriame sutrikdo tvyrojusią kone bažnytinę tyrą ir šventą tylą. Dievaži, gal tikrai net ne prie šių durų laukiu – topteli mintis? Iš serijos: optimistai nemiršta. Akimirka net susižavėjau gote, norėjosi paklausti, apie ką ta knyga, bet nedrįsau, nes vargšelė atrodė nesveika. Ne, ne dėl to, kad gotė, bet labai jau kosėjo ir buvo išbalusi. Bet supratau, kad net ir kapinių karaliams, prostitutėms, oligarchams, seimūnams ir net man reikia laukti kartais eilėje. Ką padarysi. Tada imi svarstyti, ar verta eiti į tualetą. Jeigu lauksiu dar kokias dvi valandas, vadinasi, verta, bet po to pamirštu šią idėja ir mano šlapimo pūslė kaip veteranė atlaiko iki pats procedūros galo. Laukimui reikia kantrybės – o jos nė lašo. Atėjusi moteris ėmė ardytis lyg nestringanti reperė iš juodaodžių kvartalo, sako, eilę užsiėmusi anksčiau ir užtruks tik parašiuko – suprask, tik tris minutes. Kiti ėmė prieštarauti, ne šiaip sau, bet piktybiškai. Dabar žinau, kad šitaip prasideda riaušės, nes čia sėdi žmonių, kurie laukia tris valandas, kad tiesiog irgi gautų parašiuką. Galiausiai „mis grubumas“ laimėjo ir ta boba įlėkė be eilės. Užtruko gerą pusvalandį, - pamanykit, tik tris minutes. Iš nevilties imi galvoti, juk vasara, niekur skubėti nereikia, gali pasimėgauti laukimo procedūromis. Imu erzinti draugus, nes pradedu bombarduoti sms‘ais – pasakoju laukimo įspūdžius, tada imu netgi prisiminti senus pažįstamus, kurių nereikėjo visą vasarą. Nesakykit, laukimas pas daktarą irgi turi savų pliusų.

Graudžiai žiūriu į savo siuntimo lapelį, jame laikas nurodytas itin tikslus – 12 valandų ir 6 minutės. Net 6 minutės! Net ŠEŠIOS minutės! Juokinga. Pažiūriu į laikrodį, jau pusę keturių ir nežinia, kiek dar laukti. O juk po kelių minučių po lapelyje nurodyto laiko turėjau būti prie kito kabineto. Vadinasi, nepriims, nes pavėlavau daugiau nei... Nesvarbu kiek, nes sočiai, - žodžiu, ten eilės irgi ne žmogaus kantrybei ištverti, nes jau teko būti ir pas kitą daktarę. Teks iš naujo lėkti pas savo šeimos daktarę, gauti siuntimą, iš naujo registruotis klinikoje naujam laikui ir laukti dar savaitę, kol komplikacijos manyje išvešės kaip cunamis! Tokia tvarka – pavėluoji, registruokis iš naujo ir suprask, be tavęs yra laukiančiųjų aibės. Ne, sakau, lįsiu be eilės ir tegu visi eina (pyp). Jeigu jau riaušės, tegu kiekvienas kovoja garbingai už savo būtį – nagais, dantimis ir krauju, kaip tikroje negyvenamoje saloje! Galiausiai praeinu per daktarės procedūrą. Tik aš vienas kažkodėl užtrunku rekordiškai trumpai – penkias minutes. Rašykit į šios dienos Gineso rekordų knygą! Kokius eksperimentus darė su kitais – neklauskit, nes nežinau. Galiausiai man išrašo receptą ir lekiu pavėlavęs penkias valandas pas savo daktarę į kitą klinikos aukštą – nei eilės, nei kvapo ten jau kadais nebėra. Durys užrakintos! Darbo laikas jau prieš mūsų erą pasibaigęs. Teko vykti kitą dieną ir vėl laukti eilėje, tačiau šįkart jau buvau pasikaustęs kaip arklys.

Kitą dieną eilėje laukė dar vienas personažas – nuo galvos iki kojų abitu ginkluota vienuolė. Suprask, nekalbanti lietuviškai. Gaila, lotynų ir rusų gerai nemoku, gal Sveika Marija būčiau sukalbėjęs, ir mane praleidusi be eilės, nes nieko neturėjau – atėjau kaip nuo žagrės atitrūkęs baudžiauninkas. Pamaldavau seselės ir ši mane praleido be nieko, žinoma, po trijų valandų – žmogiškumas, ačiū Dievui, dar egzistuoja. Kol kas. Kol neatsiduri ilgoje kaip šimtmečiai eilėje prie daktarės durų ir neprisiverti kovoti už būvį, kitaip, dievaži, ir nepavadinsi!


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Triušių urvas"

Sveiki visi,

Trumpai pakomentuosiu filmą „Triušių urvas“ (Rabbit Hole) (2010 m.). Labai jau gražus ir neįprastas pavadinimas. Tiesą sakant nieko per daug apie šį filmą negirdėjau, tik kad puiki čia Nicole Kidman vaidina, sakau, parsisiųsiu ir sužiūrėsiu. Pagalvojau, jog tai trileris, bet nieko panašaus. Na, vaidyba, tikrai puiki – Kidman pasirodo už šį vaidmenį buvo nominuota Auksiniam gaubliui, o filmas buvo numatytas, kaip vienas iš rimtų pretendentų į „Oskarą“. Na, „Oskaro“ šiam filmui neduočiau...

Tai pasakojimas gan skausmingas – apie šeimą, kuri prarado sūnelį, apie tuos santykius apie porą, kai atrodo, viskas turėtų sugyti, tačiau santykiai vis šlyja, o pasaulis praplaukia kažkur pro šalį. Taip, filmas geras, man asmeniškai priminė „Nerimo dienas“, kur esti taip pat subtili šeimos pasakojimo istoriją. Filmas nėra susikoncentravęs į siužetą ir jo vingis, o ir pasakojimas yra tarsi iš gyvenimo iškirptas laikotarpis be jokių įžangų ir išankstinių paaiškinimų. Filmas statytas pagal pjesę, todėl natūralu, jog tyčia viskas vyksta žmogaus vidiniame pasaulyje. Jeigu geriau įsižiūrėsi į šį filmą, tai pamatysi, jog viskas kyla iš natūralumo, veikėjai sutrupėję, skausmingi, lyg nesutampantys lego kaladėlės bando kibtis į gyvenimą ir prisiversti vaidinti šeimą. Nereikia išgalvoti jokių siužetų, trilerių, viskas subtilu, tas vyro ir žmonos nesusikalbėjimas, paslaptingumas, slėpiniai, neprisileidimas ir retkarčiais iš praeities iškylantys vaizdiniai, kurie atidengia istorijos esmę – praradimo susitaikymo istoriją. Filmas nesibaigia jokiu sprendimu, nes žmonės nesusitaiko su praradimais, tiesiog juos šiek tiek pastumia į šalįir leidžia sau gyventi toliau.

Man asmeniškai filmas patiko. Sakytum, siužetui kažko gal ir trūksta, bet pradedi gilintis ir suvoki, kad nieko jame netrūksta, o pasakoma tiek daug, kad tereikia tik pagauti viską psichologijoje, vaidyboje ir esmėje, kuri išryškėja tarp kadrų, kaip koks tekstas tarp eilučių. Manau, filmas patiks itin subtilių dramų mėgėjams, tai drama, kuri nespekuliuoja ir neforsuoja, nesmaugia žiūrovo graudžiomis ašaromis, nemanipuliuoja jo per daug emociškai, bet išlaiko ryšį. Manau, tokį filmą ir siužetą sukalti gali ne kiekvienas.

Įvertinimas: 8.3/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo šukės"

Sveiki visi,

Filmas keistai išverstu pavadinimu „Dievo šukės“ (Edges of the Lord) (2001 m.) pritrenkė savo siužetu. Filmas filmuotas Lenkijoje, todėl saldžiai šmėkšteli beveik lietuviška gamta. Nors tema siekia 1942 – uosius ir žydų genocidą, tačiau pagrindinė tema ne tame. Tai pasakojimas apie mažą berniuką, kurį žydų šeima įdėjo į bulvių maišą ir išgabeno į Lenkiją, kur berniukas apsistojo pas ūkininkus ir susidraugauja su vietiniais berniukais, tačiau ir čia jis nėra saugus, nes netoli esti traukinių stotis, kur iš vagonų naktimis šokinėja žydų pabėgėliai ir patruliuoja žiaurūs naciai. Vietiniai berniukai juos apiplėšinėja ir iš to pelnosi, be to, tai laikai, kai patys lenkai nuo vokiečių slėpė kiaules, o už slėpimą juos paprasčiausiai sušaudydavo.

Filme labai įtaigių, realių ir sukrečiančių situacijų. Kunigo kiaulės gaudymas per dvi minutes, kiekviena minutė nesugavus kiaulės atima po gyvybę. Vaikų žiaurus pasaulis simboliškai piešiamas per Biblijos kontūrus. Vietinis kunigas sugalvoja tokį auklėjimo pobūdžio žaidimą, kad vaikai išsitrauktų biblijinį personažą ir kurį laiką juo būtų gyvenime. Penkerių metų berniukas ima būti Jėzumi, ką tik netekęs tėvo, jis supranta, kad Pasaulis griūva, o įtikėjęs, kad jis Kristus, imasi didžiausios kainos – paaukoja save, kad sugrąžintu kitus. Išties daugiau scenų dirbta su vaikais. Kamera ir siužetiniai niuansai negailestingi suaugusiųjų protui, sakytum, tyčia manipuliuoja vaikais ir stebina savo negailestingumu. Taip, tai itin negailestingas filmas, negailestingas laikmetis, vaikai, poelgiai, sprendimai, situacijos, kurios verčia krūptelti.

Manau, didžiausias šio filmo pliusas ir yra gebėjimas situacija ir vaikais sukelti emocinę priespaudą, todėl filmas sukelia skausmingą gailestį. Panašių filmų kaip antai „Berniukas dryžuota pižama“, „Mažojo skarmaliaus daina“ iš tikrųjų turėtų patikti ir šis filmas. Jeigu nesusitelkimas vien tik į vaikų pasaulį ir ne vaidinimas Biblijinio pasauliu sunkmečiu, manau duočiau filmui mažiau balų, tačiau negalėjau tikti abejingas siužeto subtilumo idėjai ir Haley Joel Osment iš „Dirbtinio intelekto“ ir „Šeštojo pojūčio“ vaidybai. Filmas, manau, sukrės ne vieną, o kai kas galbūt patirs kino žiūrėjimo katarsį – to visada ir norisi iš neblogo filmo.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonkepuraitė"

Sveiki visi,

Noriu Šiandien pristatyti kino filmą „Raudonkepuraitė“ (Red Riding Hood) (2011 m.). Ką gi, visai šviežutėlis „Saulėlydžio“ režisierės darbas – mistika, vilkolakis ir kaip nekaltai beskambėtų – Raudonkepuraitė vardu Valeri. Sako, filmas privilioja paauglių mases, nes pasakojama topinė istorija, o efektai ir įtampa tampa pralietu krauju, kurį godžiai geria popsą mėgstantis jaunimas. Na, pažiūrėjau ir aš šią ekranizaciją. Ji pastatyta tik pagal pasakos „Raudonkepuraitė“ mitą. Čia visgi labiau dominuoja trileris ir intriga, kuri išlaikoma iki galo, kažkuo priminė vieną neblogą siaubo filmą pavadinimu „Kaimas“. Žinot, ir aš spėliojau, kas gi tas vilkolakis, na, iš tikrųjų neįspėjau.

Filmas man visai patiko – spalvos ir judėjimo kamera - visgi keistai atpažįstamas braižas iš „Saulėlydžio“ sagos, bet tai nieko blogo, nes visi režisieriai daugiau ar mažiau laikosi savo braižo. Filmas, sakyčiau, vis tiek skirtas jau suaugusiems – kraujas ir siaubas visgi liejasi laisvai, nors nėra pagrindinis koziris. Paslaptis yra pagrindinė korta, kuri žaidžia su žiūrovo fantazija. Gražuolė aktorė Amanda Steford iš tikrųjų tinka šiam vaidmeniui tiek išvaizda, tiek vaidyba. Man patiko ir tas suderintas meilės linija su siaubo elementu, kažkaip nei per daug saldu, kaip antai kartais būdavo „Saulėlydžio“ sagoje, nei per daug nukrypta į fanatišką žudiko paiešką, nors personažas fanatikas su sidabriniais nagais, kuris įsismarkavo ir padarė daugiau nelaimių nei pats Vilkas, taip pat kūrė gan banaloką personažą, kuris priminė tipinį blogiuką. Tačiau čia juk pusiau siaubo pasaka, su ta intencija žiūrimas filmas ir nieko iš jo per daug nereikalaujama, ar ne tiesa?

Lengvam pasižiūrėjimui, manau, daugiau ar mažiau patiks visiems. Rekomenduoju tiems, kurie nori lengvo, bet visgi įtraukiančio filmo. Nerekomenduoju kategoriškai nusistačiusiems prieš „Saulėlydžio“ maniakus, nes jiems niekas šiuo atveju neįtiks.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

Banginių medžioklė turi baigtis!

Sveiki visi,

Aš, kaip save laikantis žaluoju, negaliu nepasidalinti apie šiuo metu Lietuvoje ir Pasaulyje vykstančiomis akcijomis. Pridedu informaciją, kuri paimta iš ČIA:

Islandija nesustos medžioti banginių kol mes nesiimsime sankcijų", - tokiomis antraštėmis mirga žalioji Amerikos spauda. Mes galime tai sustabdyti - dabar yra puiki proga.

Nuo 2006 m. islandai nužudė daugiau nei 200 mažųjų banginių ir 280 nykstančių finvalų (banginių rūšis). Finvalai yra antra pagal dydį rūšis žemėje, sveriantis iki 80 tonų. Vien per pastaruosius dvejus metus Islandija eksportavo daugiau kaip 1200 tonų banginių mėsos, taukų ir aliejaus, kurio bendra vertė yra 17 milijonų dolerių. Mėsa buvo vežama į Japoniją, papildomos siuntos siųstos į Norvegiją, Latviją ir Baltarusiją.

2007 metais Islandija buvo paskelbusi, kad nutrauks banginių medžioklę, tačiau 2009 metais paskelbė dar didesnes kvotas ir padidino banginių mėsos eksportą. Po žemės drebėjimo Japonijoje, sumažėjus banginių mėsos paklausai, šiemet medžioklė buvo atidėta, tačiau ją ketinama atnaujinti vasaros pabaigoje arba rudenį.

Ką mes galime padaryti?

Praėjusių metų gruodį, gamtinių išteklių gynimo taryba (NRDC) ir kitos grupės pasirašė peticiją raginančią sustabdyti banginių medžioklę. Reaguodama į tai, JAV prekybos sekretorius neseniai pareiškė, kad Islandija ignoruoja tarptautinį komercinės banginių medžioklės draudimą. Deklaracijoje nurodytas 60 dienų laikotarpis per kurį Prezidentas Obama turi nuspręsti ar taikyti prekybos sankcijas Islandijai ar ne.

Suprasdami, kad Lietuva yra per daug maža siekiant paveikti Islandiją, žinant, kad peticijos ir kreipimaisi nepadarė jokio poveikio "EKO redakcija" kviečia prisijungti prie Amerikiečių ir rašyti B. Obamai. Tegul mūsų balsai irgi būna išgirsti.

Laiškus, palaikančius šią iniciatyvą galite rašyti užpildę formą šiame puslapyje -http://www.whitehouse.gov/​contact



Tikimės jūsų paramos.

Pagarbiai,
"EKO" redakcija
info@ekoredakcija.lt

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kava ir cigaretės"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti jau kino klasika tapusį filmą „Kava ir cigaretės“ (Coffee and cigarattes) (2003 m.). Labai palankiai sutiktas ir pačių kino kritikų ir žiūrovų. Ne, tai nėra filmas skirtas užkietėjusiems rūkoriams, kurie nori mesti rūkyti, bet neįstengia. Bet rūkoriai ypač mėgsta tą filmą, bet dabar ne apie tai... Iš tikrųjų tai fragmentuotas filmas, sudarytas iš pokalbių prie kavos puodelių, dažniausiai kur nors kavinėje. Įvairios kasdieniškos situacijos, įvairiausio plauko žmonės gurkšnoja įvairią kavą ir rūko cigaretes. Filme pasirodo neįtikėtinai daug garsių aktorių ir jie vaidina pačius save, savo asmenybes.

Iš tikro tai labai mielas filmas, keliantis nuostabiai jaukius jausmus. Nuostabiausias dalykas – natūralumas ir kasdieniškumas. Kai kada kalbama apie tokius bereikšmius dalykus, kuriuos būtent žmonės ir kalba susitikę kelioms minutėms prie kavos. Kalbama peršokant nuo vienos minties prie kitos. Kasdienybės slinktis, štai kas geneliai yra užfiksuota šiuose situacijose ir žmogaus psichologija taikantis prie pokalbių nuotaikų. Dažnas pokalbis prie kavos ir cigaretės turi ir savitą loginį žaidimą, situacijos makabrišką apsivertimą, kas kuria labai subtilų humorą, primenantį anekdotinę situaciją. Retrospektyvinės spalvos – juoda ir balta, toks filmas kuria specialią atmosferą, kurią pagilina šachmatų lentos persekiojanti ornamentika. Taip, tai stilingas filmas, skirtas tikriems kino gurmanams, europietiško filmo mylėtojams ir „Kino pavasario“ gerbėjams.

Smagu filme sutikti Moliną, Blanchet ir kitas garsenybes. Žinot, rodos, tai jie patys atidardėjo iš įvairių filmavimų ir atėjo su tavimi parūkyti ir išgerti kavos. Žiūri filmą ir neapleidžia jausmas, jog tu kartu su jais ir rūkai, ir geri kavą. Iš pradžių galvojau, kad fragmentai labai išdarkys filmo visumą, norėjosi vieno nesibaigiančio pokalbio prie kavos ir cigaretės, bet jau būtų praradę natūralumo atspalvius. Ne, fragmentiškumas ir atskiros istorijos, kurias jungia tas pats kasdienybės tekėjimas, pasiteisino kaip teisingas filmo kūrėjo žingsnis. Kavą ir cigaretes vartoja daugelis žmogų, tai yra tarsi priklausymas nuo dviejų svarbių dalykų – nikotino ir kofeino. Žmonės yra priklausomi ne tik nuo jų, bet ir nuo kasdienybės, nuo kitų žmonių, pokalbių apie nieką ir apie viską, o cigaretės ir kava tėra tik viena iš tų gyvenimo dalių, kurie užpildo mūsų kasdienybę. Režisieriui pavyko pagauti šį momentą ir per vieną prisėdimą pagauti kasdienybės slinktį. Žavu, nieko neprikiši.

Įvertinimas: 8.9/10

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Filmas: "Serbiškas filmas"

Sveiki visi,

Ne, šiandien nenoriu pristatyti jokio filmo, nes tai, ką čia apibudinsiu yra ne filmas. 2010 metais serbų režisierius Srdjanas Spasojevič sukūrė skandalingą siaubo filmą „Serbiškas filmas“ (A Serbian film). Na, trūksta žodžių, manau, kad režisieriaus užmojis buvo pasiektas – sukurti labiausiai iškrypusį filmą filmų industrijoje ir sudalyvauti įvairiuose festivaliuose. Filmas po dviejų mėnesio pardavimų uždraustas Norvegijoje, nes pažeidžia pagrindinius šalies įstatymus. San Sabastijane iškart uždraustas kaip moralės neturintis filmas, o pačios Serbijos valstybė patraukė filmo kūrėjus baudžiamojon atsakomybėn. Kodėl? Filme kone atvirai propaguojama pornografija, pedofilija, zoofilija, nekrofilija ir kiti lytinių santykių nukrypimai.

Žinot, sakyčiau, lietuviai irgi turi labai savo Lietuvišką filmą – „Zero“. Juk tai irgi pasakojama istorija, kuri sulaužo daugelį moralės normų. Ne, „Zero“ man nepatiko, tiesą sakant, labai nepatiko, o štai „Serbišką filmą“ prisiverčiau dar pažiūrėti. Ką aš galiu pasakyti? Tikrai yra ko pamatyti, tik klausimas ar verta save apsiteršti. Kartais gal ir verta. Tai filmas, kuris niekam neįkvepia, nebent iškrypėliams sužadina kažką. Antrą kartą niekaip neprisiversčiau pažiūrėti, vis tiek labai negatyvus filmas. Bet klausimas, kodėl reikia tokį filmą kurti?

Scenarijų šiam filmui parašė pats režisierius. „Serbiškas filmas“ irgi, sakyčiau, neatsitiktinis pavadinimas. Demoralizuota šeimos sampratą ir vertybės, demoralizuotas ir pats žmogus. Suprantu, kad režisierių užmojis ir pagrindinis gynybos ginklas – tai pretekstas, jog filmas yra menas ir jis atskleidžia žiaurią realybę, kuri vyksta kartais Serbijoje. Forsuojantis siužetas, aišku, buvo persistengtas reikaliukas. Neįsivaizduoju, kaip vaikų tėvai sutiko, kad jų vaikai vaidintų pedofilų aukas, nebent, kaip ir pačiame filme buvo, už tai nemažai sumokėta. Idėja kurti saugiam žmogui nepasiekiamą realybę gal ir drąsus mėginimas, tačiau filmas sukelia atmetimo reakciją. Net „Pjūklas“ gali drąsiai nusiimti kepurę prieš kai kurias nesveikas scenas. Sakyčiau, neblogas siužetas – juk tai pasakojimas apie brolio kerštą broliui dėl potencijos ir laimingo gyvenimo, tačiau padarytas taip, kad siužeto per baisybes nebelieka. Manau, visai teisinga šį filmą uždrausti viešai platinti ir rodyti. Klausimas, ar galvoti, kad realybė yra graži ir tyra? Ne, yra pakankamai daug filmų, kurie palieką negatyvias mintis ir tai demonstruoja, tačiau šis peržengė praktiškai visas įmanomas ribas. Galbūt siaubo žanras šiam filmui ir netinka, o „Serbiškas filmas“ pavadinimas šiek tiek ir apjuodino pačią tautą Pasaulio arenoje. Negražu dangstytis visa tauta. Ten, kur prievarta ir aiškiai ja mėgaujamasi, man menas praranda bet kokius kontūrus ir tampa amoralybės antikultūra.

Įvertinimas: 3/10

Jūsų Maištinga Siela