Filmas: "Emilės Rouz egzorcizmas" / "The Exorcism of Emily Rose"

Sveiki,

Naktį negalėjau užmigti, tai nusprendžiau pažiūrėti ką nors iš klasikinio tipažo siaubo filmo ir grįžau pas Laura Linney ir jos darbą filme „Elimės Rouz egzorcizmas“ (The Exorcism of Emily Rose) (2005 m.). Taigi, filmus apie egzorcizmą esu matęs tiek, kad dabar visų ir neišvardinsiu, tai nusprendžiau dar ir šį pažiūrėti, juolab kad filmo aprašymas sudomino, jog filmas statytas šįkart ne pagal knygą ar ankstesnius buvusius prototipus, bet pagal realiai egzistavusią Emile Rouz, kuriai atliko egzorcizmą, po kurio mergina mirė, o kunigas buvo apkaltintas žmogžudyste. Šiurpu, kai pagalvoji, kad iš tikrųjų realiame gyvenime kažkas panašaus dėjosi...

Taigi filmas yra daugiau ar mažiau biografinio pobūdžio, įvilktas į tipinio siaubo filmo uniformą. Ar filmas įdomus? Taip, jis pakankamai patrauklus, įtraukiantis. Ar filmas geras ir vykęs? Drįsčiau pasiginčyti. Keistas sprendimas pasakojimą demonstruoti per teismo procesą. Tenka pripažinti, kad visgi teismo procesas, nors ir vietomis intriguoja, visgi tai užsitęsia per ilgai ir darosi vietomis ne tai, kad baisu, bet ir nuobodu. Kitą vertus, jei tai biografinio pobūdžio filmas, kažką labiau iškraipyti gal ir nereikėtų, tad visai suprantamas pasirinktas sprendimas.

Laura Linney, kuri atliko advokatės vaidmenį, atrodė užtikrinta, tačiau mažai kuo išsiskirianti iš gausių advokačių ir FTB pareigūnių. Man ji čia buvo panaši į Judie Foster iš „Avinėlių tylėjimo“, tokia tvirta, nieko nebijanti ir kartu turinti pasėtą abejonę. Taip, yra keletas scenų, per kurias nuėjo šiurpuliukai, bet nuolatinis tąsymasis tarp Emilės istorijos ir bylos man pasirodė nelabai pasiteisinęs dalykas. Žinau, kad po šio filmo vėl atgijo egzorcizmo banga ir netrukus pasirodė dar keletas filmų, kurių pavadinime dominuoja žodis egzorcizmas, kai kuriuos teko matyti ir galiu pasakyti, kad šiaip yra ir stipresnių filmų šia tematika.

Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 46/100
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vairavimo pamokos" / "Driving Lessons"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Vairavimo pamokos“ (Driving Lessons) (2006 m.). Šįkart filmas nukelia mus į Britaniją ir vedžioja po Edinburgą ir mažo miestelio gatves ir likimus. Netikėto ir galbūt visai tikėto britiško humoro prisodrinta pasaldinta drama apie vaikinuko ir pagyvenusios moterytės gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Kur aš tai mačiau? Ak, taip, filmas prancūzų „Neliečiamieji“ buvo kažkuo panašus – kažkas kažko nebegali, neįgali, kažkas kažkam padeda, įspiria į užpakalį ir išvelka į laimingo gyvenimo vėžias. Šiaip pati filmo idėja sena kaip visas pasaulis. Šiek tiek atgyventa, bet nepaisant to, kažkodėl vis tiek filmą gan smagiai sužiūrėjau, juolab, kad čia netikėtame amplua sutikau Laura Linney, „Hario Poterio“ tirados žvaigždutę Rupert Grint bei britų aktorę Julie Walters, pastaroji taip pat vaidinusi Poteriuose.

Šiaip puikūs aktoriai, smagu juos ir vėl pamatyti. Nepasakyčiau, kad filmas jau kažkoks smaragdas ir jį būtina pamatyti, ne, toli gražu ne – balansuojantis tarp savito pramoginio ir pusiau rimto filmo, manau, labai tiks vidutinio kino žiūrovų skoniui, kuriam patinka švelnesnis humoras, svarbus pasakojimo siužetas, kad būtų įdomus su pagraudenimais ir pasijuokimais. Nieko nesakau, kartais visai sveika tokius pažiūrėti, be to, man irgi visai patinka. 

Keistas, bet labai britiškas siužetas neleis jums nuobodžiauti. Tai dar vienas filmas, kuris kažkaip neigiamai parodo religingumo guzą. Toks jausmas, kad filmuose labai gerai „sudubasinti“ religinį auklėjimą, bet tiek to, tebūnie. Man tik labai jau toks nesimpatiškas pasirodė Ruperto Grinto kuriamas personažas. Suprantu, persisunkęs religinių kanonų, snobiškas, poetiškai melancholiškas, tačiau kažkoks keistas... Labai jau vienpusiškas, truputį statiškas, o senyvą atgyvenusią aktorę vaidinanti Julie Walters buvo kaip dinamitas, per daug teatrališka. Šiaip filme trūksta natūralumo, viskas kažkaip jau „sumesta“ ant nuotykinio žanro stogo.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 56/10
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Policija" / "Polisse"

Sveiki visi,

Skubu pasidalyti įspūdžiais iš neseniai regėto filmo „Policija“ (Polisse) (2011 m.). Tai prancūzų filmas, už neoriginalaus pavadinimo slepiasi brandus vynas, štai taip galėčiau atsiliepti apie režisierės Maiwenn Le Besco filmą, kuriame ji pati (tarp kitko) ir vaidina. Pernai šis filmas gavo specialų žiūri Kanų kino festivalio šakelę. Šiemet Kanų filmų festivalis dejavo, kad neužderėjo moterų režisierių derlius ir praktiškai grobstėsi apdovanojimus režisierių vyrų filmai. Nežinau, ar režisūra labai vyriškas darbas, tačiau retkarčiais galima pagauti filmą įtariant režisavus moterį, bet šįkart nė už ką negalėčiau pasakyti, jog tai moters kūrinys. Visų pirma sudėtinga tematika – socialinės problemos ir vaikų teisėsaugos ir pasirūpinimo sistemos vaizdavimas labai jau įtaigiai atkartotas.

Iš pradžių filmo seanso metu buvau skeptiškai nusiteikęs, nes filmas man pasirodė perdėm per daug realistiškas, daug socialinės ir darboholinės atmosferos, chaoso, betvarkės, lyg žiūrėčiau kokius CSI kriminalistus, bet joje netrukus įžvelgiau prasmę ir meno kūrinį. Iš tikrųjų su visa darbo atmosfera labai susidraugauji, o herojai tampa tavo darbdaviais, o jų problemos – ir tavo problemos. Smagu stebėti ir darbą, ir kartu čia pat besivystančias pačių personažų gyvenimiškas problemas. Galiu pasakyti, kad filmas labai vykęs ir man labai patiko, paliko įspūdį dėl savo ne tik tematikos, bet ir realizmo. Pati istorija kurta pagal gyvenimą, tad filmas dar ir puikus būdas įsibrauti į tą gyvenimą ir į viską pažiūrėti kiek kitaip... Nustebino šiek tiek filmo pabaiga, netikėtas vienos herojės poelgis, bet mažytė „staigmena“ gal ir nieko, juolab, kad dabar į europietišką kiną yra atėjusi mada pabaigą tiesiog nutraukti pačioje įdomiausioje vietoje, paliekant žiūrovui pačiam ją sugalvoti. Daug paliesta personažų asmeninių gyvenimų, tačiau per visą filmą jie taip ir neišsprendžiami, tai tik atkarpinis momentalus pasakojimas iš socialinio gyvenimo, kuriame visi esame tokie patys – mylimi, nekenčiami, stiprūs ir lygiai tokie patys silpni. 

Be jokios abejonės filmas turi išvysti rimtesnio žiūrovo veidą, nusiteikite eiti kaip į darbą, žiūrėdami šį filmą, nes ir jūs kartu tapsite policininkais, kartu per pertraukas kirsit picą, apklausinėsit pedofilus, vaikus, liūdėsite, barsite, švęsite gimtadienius, įsimylėsite ir skirsitės...

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis:  74/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalmaras ir banginis" / "The Squid and the Whake"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Kalmaras ir banginis“ (The Squid and the Whale) (2005 m.). Visai netikėtai nusprendžiau pažiūrėti šią amerikiečių dramą, kažkaip netikėtai pasiilgęs Lauros Linney. Po „Savadžių šeimos“ ir „Mistinės upės“ kažkaip vėl norėjosi išvysti jos puikius skruostikaulius ir, sakau, pažiūrėsiu šį filmą tokiu keistu pavadinimu. Šiaip kaip visada nieko per daug nesigilindamas pasakysiu, kad filmas man visai skaniai susivalgė. Gyvenimiškas dramatizmas su šlakeliu humoru – apie dvidešimt metų nugyvenusi pora nusprendžia, kad nebereikia nieko apgaudinėti ir laikas skirtis. Tai pasakojimas apie intelektualią šeimą, tąsomus vaikus ir jų gyvenimus, vyro ir žmonos santykius, santykius tarp brolių, tarp motinos ir sūnaus – žodžiu, varijuojama įvairiomis simpatijos ir antipatijos kombinacijomis.

Nepasakyčiau, kad filmas labai kažkuo ypatingas, kažkuo išskirtinis ir kad verta jį nedelsiant pažiūrėti. Nemanau, kad nedaug ką prarasite jo ir nepamatę, tačiau filme yra ir puikių momentų, bet gal man asmeniškai jau perdėm nuvalkiotos temos – skyrybos ir jų padariniai, atrodė sausokas. Ištransliuota paprastai, be jokių didelių kitoniškumo, tradicinis pasakojimo būdas, šiek tiek suholivudinti kai kurie niuansai pritraukia filmą prie vidutinės (su pliusu) dramos. Manau, praleisite puikiai laiką besimėgaudami aktoriais, tarp kurių visai netikėtai švystelėjo ir Anna Paquin iš „Tikrojo kraujo“ dar tokia visai jaunutė, bet žavi. Pagyvenusių vyro ir moters pagundos, mėginimas kibti į gyvenimą po santuokos griūties, dalytis vaikais ir atsakomybe – nei daugiau, nei mažiau iš šio filmo ir nereikalaukite. Pusiau lengvam vakarui, manau, sužiūrėsite pakankamai neblogą filmą. 

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Žemaitiškas škvalas - tai praregėjimas, kokie esame priklausomi nuo elektros ir technologijų

Sveiki visi,

Pro Žemaitiją „pračiuožė“ galingas škvalas. Jis truko gal 20 minučių ir, tiesą sakant, net išsigandau, kai įėjęs į verandą pajutau, kaip dreba langai, lyg tuojau jie išlėks nuo dar vieno galingo uraganinio vėjo šuoro. Reikėjo pamatyti, kaip obelys, darželių gėlės, kriaušės ir kiti medžiai tiesiog linko prie žemės, obuoliai kaip kruša biro nuo medžių. Po kelių minučių dingo elektra. Taip jau su tuo kaimu ir yra, čia visada per didesnę audrą dingsta elektra ir neaišku, kada ji vėl beatsiras. Taip ir šįkart mane tamsa panardino į kitą civilizacijos ir savo ryšio su technologijomis suvokimą...

Kokie esame jautrūs ir priklausomi, pastebėjau jau po valandos, kai nebeliko kas veikti. Aplinkui plūdo sutemos. Panika prasideda tada, kai drėgnomis stirniuko akimis spoksai į besikraunantį telefono pedalas ir žinai, kad greitai nebegalėsi visai susisiekti su pasauliu. Net mintys apie „Olimpines“ krepšinio Lietuva – Argentina rungtynes (kurias sėkmingas prakišome), darosi niūrios ir skaudžios. Tad beliko atlapnoti plačiai naktinį langą ir su alaus bokalu klausytis, kaip čirškia žolėje po audros atsigavę žiogai. Ne gana to, kad kitą dieną vis tiek neatsirado elektra, o šaldytuvas ėmė varvėti kaip betirpstanti eskimo jurta, o atlaidinta mėsa ima žaibiškai gesti, lentynos šaldytuvo nieko nebesiskirti nuo paprastos spintelės, darosi išties nemalonu. Imi slampinėti iš kampo į kampą ir galvoti, kad be elektros tiesiog darosi beprotiškai nuobodu, staiga imi trintis apie knygų lentynas, randi nebaigtą skaityti knygą, ją pribaigi, pribaigi dar vieną, o štai jau ir vakaras... imi degioti žvakes, tikėdamasis, kad dar kas nors pataisys elektros laidus. Tada tyliai imi keiksnoti kaimą ir visą kilusią betvarkę, prisiminti vaikystę, kada dažnai praleisdavai žiemos vakarus prie taukų žvakės runkelyje. Dabar bent jau greitai laidus sutvarko, pasiguodi. Pasiguodi ir tuo, kad namo stogas dar nenuneštas ir imi ieškoti kokios nors veiklos. Ir vis tiek visa veikla krypsta į kūrybingumą. Pasiėmiau fotoaparatą ir ėmiausi kaimiškos fotosesijos, ieškojau visokiausių įdomių rykų, kampelių kaime, kurie atskleistų žmogaus ir gamtos glaudų, dar nesueižėjusį ryšį. Aišku, viskas buvo puiku, kol ir fotoaparato baterija nenusėdo...

Galiausiai elektra atsiranda. Ir pulti ja džiaugtis, lyg Robinzonas vėl pamatęs civilizaciją. Ir visgi, kokie mes (o gal tik aš?), kai namuose dingsta tik vienas žmonijos išradimas – elektra, tampame pažeidžiami, nebeturime ką veikti, nebeturime „savo kampo“. Gal tokie „nutrūkimai – atitrūkimai“ labai į naudą, nes tada geriau pažįsti save ir pamatai, kiek esi priklausomas nuo kitų.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Cafe de Flore" / "Café de Flore"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Cafe de Flore“ (Cafe de Flore). Gal ir teisinga, kad „Kino pavasaris“, kuriame šis filmas dalyvavo, paliko originalų pavadinimą, nes jis šiek tiek kvailai skambėtų „Kavos gėlė“. Šiaip parsisiunčiau šį filmą ir, sakau, pažiūrėsiu be didelių emocijų, nes iš nuotraukų, į kurias užmečiau vieną kitą akį, pasirodė, jog filmas bus apie Dauno sindromą turinčius vaikus, o panašų ispanų filmą buvau matęs prieš keletą metų „Aš taip pat“ (Yo Tambien) (2009 m.), tačiau šis filmas pranoko mano lūkesčius...

Iš tikrųjų labai nustebino šis filmas visomis prasmėmis, o ypač siužetu ir emociniu koloritu. Šis Jean Marc Vallee režisierius jau yra mane nustebinęs su filmu „C.R.A.Z.Y.“ (2005 m.), tad nemaniau, kad šįkart jis visa galva perspjaus savo ankstesnį kūrinį. „Cafe de Flore“ – filmas tikras sielų peizažas. Tai pasakojimas ne apie Dauno sindromą turinčius vaikus, nors siužetinė linija jų gan ryški, bet tai pasakojimas apie žmonių sielos artumą, pasimetimą, susipainiojimą ir nesuvokimą, kas ir kodėl vyksta mūsų gyvenime. Filmas apie likimą, jeigu galima taip pasakyti, ir kažkuo man susisiejo su Julio Medem matytu filmu „Maištingoji Ana“ (Caotica Ana) (2007 m.). Didžiausia staigmena buvo netikėtumas, daugiau nei pusę filmo maniau, jog šios dvi siužetinės linijos – skyrybos ir Dauno sindromas yra tiesiogiai susijusios ir laukiau kaip užsuktas, kada šios linijos susikirs ir ale nustebins žiūrovą. Nė velnio taip neatsitiko, pabaigoje laikas ima tankėti, daug įvairių kadrų iš visokiausių laikotarpių ir viskas galiausiai paaiškinama ezoteriniu būdu. Suprantu, kad šiek tiek sunkoka būtų tiems, kurie apie sielos liepsnos dvynes ir jų teorijas nėra ezoterinėje šalyje nieko skaitę ir girdėję, o tuo labiau nieko nežino apie reinkarnaciją, šis filmas gali pasirodyti šiek tiek kuoktelėjęs, bet aš manau, kad „Cafe de Flor“ pasiekia šiek tiek išsilavinusį žmogų visomis prasmėmis. Filmas paliko stiprų įspūdį, nes tai kalbėjimas apie tiesioginę sielos susivokimo gelmę, jo pančius ir atradimą. Netikėtas finalas ir problemos sprendimas manyje sukėlė be galo daug emocijų...

Režisieriaus filme pateikia nuostabiai puikų prancūzišką garso takelį, kuris daugeliui žiūrovų įsirėš į sąmonę. Atpažįstamos kai kurios detalės iš „C.R.A.Z.Y.“ filmo – patefonas, plokštelės, žolės rūkymas ir t.t. Savita epochinė jausena, laikų maišymas taip pat jau tampa režisieriaus etikete. Ir tai yra nuostabu, nes manau, kad filmas labai vykęs, gražūs perėjimai, daug estetinių kadrų, originalių ir kartu gyvenimiškų minčių, žaismo, savitų charakterių, savito liūdesio ir savito džiaugsmo. Šiame filme atradau visko, ko reikia tobulam filmui, tad drąsiai jį vertinsiu aukščiausiais balais.

Daugiau apie filmą, rasite „Kino pavasario“ puslapyje, paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marcelijus Martinaitis "Gailile Raso"

Sveiki visi,

Jau maniau, kad niekada nebegrįšiu prie poezijos skaitymo savo malonumui, nes rasti kažko, kas iš tikrųjų sujaudintų, yra tikra retenybė, bet va, visai neseniai į rankas pateko 1990 metais „Vagos“ išleista Marcelijaus Martinaičio poezijos knyga „Gailile Raso“, kuri trumpam vėl sugražino graudulingą prasmę poezijai ir jos dvasinį pradą. Perskaičiau su vienu įkvėpimu kaip kokį įdomų muzikos CD. Kiekvienas eilėraštis – kaip daina.

Šiaip knygelė nemonotoniška, iš tikrųjų pirmoji jos pusė man labiausiai ir patiko, kadangi ji labiau jautri, persunkta skaudžios poeto patirties iš vaikystės, iš buvusių namų ir, žinoma, apie Vilnių. Esama tautosakinių motyvų ir bruožų, kurie labai gražiai sugulė į vėlyvojo neoromantizmo ir modernizmo vėžias. Antroji pusė knygelės tapo labiau filosofiška, čia daug ironijos, sarkazmo, papostringavimų, kurie, mano akimis, užgožė tikrąjį M. Martinaičio žavumą, nors ir antrojoje pusėje esama originalių minčių, žaismų, palyginimų ir pasvarstymų, savito išgyvenimo. Ypač poemoje iš Rietavo stoties, kurioje pats esu praleidęs ne vieną valandą, laukiant vėluojančių autobusų.

„O miestai ir moterys būna gražiausios prašvintant, / kol kūnas lyg Katedra švinta pro rytmečio šviną...“ (p.41) Gražūs gamtos ir žmogaus apjungimai man mieli, nors ir tenka pripažinti, kad jie tipiniai M. Martinaičio kartos meniniai instrumentai. Aptikau ir ypač sujaudinusią eilutę, kuri per kurią jaučiama žmogaus ir Visatos vienovę: „Paukščiai apsupa mus, dar niekad nebuvę taip drąsūs, / veidus jie liečia sparnais, lyg mus atpažinusios dvasios <...>“ (p.46). Esama ir filosofinio pamato, kada apmąstoma prasmė, laiko tėkmė, žmogaus padėties taškas gyvenimo horizonte – „Kas laiko, / kas laiko nepažįstamus stoty prie vienas kito.“. Knyga parašyta apie 1988 – uosius, nors ir išleista tik 1990 metais, bet ir joje jaučiamos tuometinės aktualijos, tautinis ir individualus laisvės troškulys, Černobylio katastrofos padariniai, nes ne viename eilėraštyje aptikau žodį radiacija, apšvitinimas ir pan.

Šiaip Marcelijaus Martinaičio kūryba niekada nesižavėjau, bet ji puiki, čia man pastarasis atradimas. Tikriausiai nedaugelis žino, kad daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“ yra ne Kernagio žodžiais sukurta, bet M. Martinaičio. Man pačiam yra tekę asmeniškai pabuvoti autoriaus skaitymuose ir prisiliesti prie gyvo klasiko. Šiaip Martinaitis dievinamas dėl savo „Kukučio baladžių“, tiesą sakant, tas pavadinimas jau įsiėdęs ne tik autoriui, bet ir man. Nepatiko mokykliniais laikais tos baladės, nepatiko, įdomu, kaip jos atrodytų dabar, šalia „Gailile Raso“?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com