Filmas: "Izabelė ir jos vyrai" / "Un beau soleil intérieur" / "Let the Sunshine In"

Sveiki,

Prancūzų režisierė Claire Denis šiemet Kino pavasario festivalyje turės ištisą savo filmų retrospektyvą. Seniai mačiau jos filmą „Balta medžiaga“, kuris nepadarė man kažin kokio įspūdžio – gal buvau nusiteikęs ne tokiam mąsliam ir jautriam kinui, gal man trūko pramoginio kino ritmo. Rinkdamasis jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“ (pranc. Un beau soleil interieur) (2017), kuris taip pat buvo pristatytas Kino pavasaryje, jau žinojau, ko maždaug tikėtis iš šios juostos ir kad tokiam kinui reikia nemažai kantrybės ir emocinio nusiteikimo.

Kai kas gal filmą pavadintų besiužečiu: kvaila moteris naiviai ieško meilės, o jos nerasdama naktimis ilgai verkia. Išties siužetiškai filmas absurdiškai menkas, tačiau gabios prancūzų režisierės rankose jis staiga pavirsta tokia gyva ir kasdieniška žmogiškąja iliuzija, kad vienaip ar kitaip vis tiek susitapatini arba su Izabele, arba su jos meilužiais. Be didelių įžangų ir sudėtingų refleksijų, režisierė atsisako net klišinių šiuolaikinės meilės kančios vaizdavimo būdų – desperatiškų nuotykių. Nepasakysi, kad Izabelei nesileidžia desperatiškiems nutikimams meilės fronte, tačiau režisierė atsisako bet kokio holivudinės sugestijos, kai pora leidžiasi į kažkokius sudėtingus išbandymus. Tiesą sakant, nieko be lovos nuotykių Izabelei ir nepavyksta, o troškulys nuolat jodinėti vienaragių šalyje subliūška, nes ji renkasi vis ne tuos vyrus ir dėl to jaučiasi nemylima ir nelaiminga.

Man, kaip vyrui, visą laiką kilo mintis: kodėl toji naivi Izabelė, kuri šitaip nori būti mylima iš aplinkos, nespjauna į tas žaibiškas paieškas ir nepradeda tiesiog mylėti savęs? Taip, ji iš tų moterų, kurios trokšta romantikos, bet gauna špygą... Nuostabi Juliette Binoche vaidyba – tokia natūrali, savaime suprantama ir be didesnės ekspresinės jėgos (kaip ir Isabele Hupert) geba sukurti gelminį depresyvios moters pastangas panagėmis prisikasti iki laimės. Kaip jau ir įprasta prancūzų kinui, filmas gana plepus, čia esmė yra dialogai, bendravimas, prisilietimas, kurie vienaip ar kitaip papasakoja apie personažą gal net daugiau nei jų vienas ar kitas poelgis. Jeigu reiktų įvardyti didžiausią šio filmo pliusą, tai sakyčiau, kad tai J. Binoche pritrenkianti organika, beveik be pastangų perteikti suskeldėjusią ir išdžiūvusią moters vidinę nemeilės žemę. Man patiko filmas labiau už „Baltą medžiagą“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baltoji medžiaga" / "White Material"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Baltoji medžiaga“ (White Material) (2009 m.). Tai jau ne pirmas bandymas, kai moteris ryžtąsi statyti filmą su kariniais peizažais. Prancūzų režisierė Claire Denis mus nukelia velniai žino į kokią Afrikos dalį – filmo siužetas, šalys ir visa kita labai neapibrėžta, svarbu, kad tai Afrika ir vyksta pilietinis karas. Žodžiu, vaizdelis iš „Youtube“ serijos ar dokumentinio filmo, kada vaikiščiai laksto neatsakingai su šautuvais, visus apiplėšinėja ir griauna valstybės ir paprastų žmonių pamatus, dalinai primena „Nekaltus balsus“ apie Lotynų Amerikos vaikus – sukilėlius, tačiau siužetu ir scenarijumi šiam filmui neprilygsta.

Tokioje keblioje situacijoje atsiduria plantacijos šeimininkė ir prižiūrėtoja Marija, kuri griežtai atsisako su šeima trauktis iš pavojingos zonos ir maniakiškai siekia nuimti tų metų kavos derlių. Užsispyrimas būna toks didelis, kad vardan jo tenka paaukoti ne tik ūkį, bet ir sūnų, artimuosius, save pačią. Filmas klausia – vardan ko galite paaukoti savo užgyventą gyvenimą svetimoje žemėje, kuri brangesnė už tėvynę? Filmas nekvestionuoja, jis sako, kad galima viską.

Žinoma, atsargiai reiktų „žaisti“ su šiuo filmu, nes maniau, kad pirmąsias 30 minučių tiesiog nulūšiu, nes nieko nesupratau, kas vyksta, kur vyksta ir kaip vyksta – devynios galybės palaidų galų, kurie vėliau nesusieina į vientisą Pangėją, vėliau paaiškėja, jog visa tai buvo tik neapibrėžto istorinio konteksto tapymas ir tik supažindinimas su pilietinio karo jausenomis. Mano galva, tai vienas iš tų lėtų filmų, kurie neįšoko į mano važiuojančio „skonio traukinį“, filmas kėlė daug abejonių ir norėjosi ilgą laiką jį išjungti. Taip, tai ne tas filmas, kuris per 10 minučių pasiekia žiūrovą ir jį įtraukia savo vaizdais, garso takeliu, siužetu. Apskritai, kam vargina ilgi kariniai, palaidi filmai, siūlyčiau, nežiūrėti. Tik filmui einant link pabaigos, prisiriši prie siaubingos karo padėties, moters užsispyrimo, sūnaus, nušokusio nuo sveiko proto tramplyno, ir imi pamažu draugauti su filmu, tačiau tai atsiperka labai mažai, kadangi apokalipsinės nuspėjamos nuotaikos greitai išsipildo ir nebelieka nei siurprizo, nei pasitenkinimo.

Kritikai šią juostą sutiko itin palankiai, tačiau manęs ji nepalietė.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.0 


 
Jūsų Maištinga Siela



Filmas: "Policija" / "Polisse"

Sveiki visi,

Skubu pasidalyti įspūdžiais iš neseniai regėto filmo „Policija“ (Polisse) (2011 m.). Tai prancūzų filmas, už neoriginalaus pavadinimo slepiasi brandus vynas, štai taip galėčiau atsiliepti apie režisierės Maiwenn Le Besco filmą, kuriame ji pati (tarp kitko) ir vaidina. Pernai šis filmas gavo specialų žiūri Kanų kino festivalio šakelę. Šiemet Kanų filmų festivalis dejavo, kad neužderėjo moterų režisierių derlius ir praktiškai grobstėsi apdovanojimus režisierių vyrų filmai. Nežinau, ar režisūra labai vyriškas darbas, tačiau retkarčiais galima pagauti filmą įtariant režisavus moterį, bet šįkart nė už ką negalėčiau pasakyti, jog tai moters kūrinys. Visų pirma sudėtinga tematika – socialinės problemos ir vaikų teisėsaugos ir pasirūpinimo sistemos vaizdavimas labai jau įtaigiai atkartotas.

Iš pradžių filmo seanso metu buvau skeptiškai nusiteikęs, nes filmas man pasirodė perdėm per daug realistiškas, daug socialinės ir darboholinės atmosferos, chaoso, betvarkės, lyg žiūrėčiau kokius CSI kriminalistus, bet joje netrukus įžvelgiau prasmę ir meno kūrinį. Iš tikrųjų su visa darbo atmosfera labai susidraugauji, o herojai tampa tavo darbdaviais, o jų problemos – ir tavo problemos. Smagu stebėti ir darbą, ir kartu čia pat besivystančias pačių personažų gyvenimiškas problemas. Galiu pasakyti, kad filmas labai vykęs ir man labai patiko, paliko įspūdį dėl savo ne tik tematikos, bet ir realizmo. Pati istorija kurta pagal gyvenimą, tad filmas dar ir puikus būdas įsibrauti į tą gyvenimą ir į viską pažiūrėti kiek kitaip... Nustebino šiek tiek filmo pabaiga, netikėtas vienos herojės poelgis, bet mažytė „staigmena“ gal ir nieko, juolab, kad dabar į europietišką kiną yra atėjusi mada pabaigą tiesiog nutraukti pačioje įdomiausioje vietoje, paliekant žiūrovui pačiam ją sugalvoti. Daug paliesta personažų asmeninių gyvenimų, tačiau per visą filmą jie taip ir neišsprendžiami, tai tik atkarpinis momentalus pasakojimas iš socialinio gyvenimo, kuriame visi esame tokie patys – mylimi, nekenčiami, stiprūs ir lygiai tokie patys silpni. 

Be jokios abejonės filmas turi išvysti rimtesnio žiūrovo veidą, nusiteikite eiti kaip į darbą, žiūrėdami šį filmą, nes ir jūs kartu tapsite policininkais, kartu per pertraukas kirsit picą, apklausinėsit pedofilus, vaikus, liūdėsite, barsite, švęsite gimtadienius, įsimylėsite ir skirsitės...

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis:  74/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela