Filmas: "Apie meilę ir kitus demonus" / "Del amor y otros demonios"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti neseniai matytą kino filmą „Apie meilę ir kitus demonus“ (Del Amor y Otros Demonios) (2009 m.). Šįkart filmas atstovauja Kolumbijai, taigi Lotynų Amerikos kino industrijoje pas mane kol kas dominuodavo Argentinos filmai, retsykiais pasitaikydavo Brazilijos bei Meksikos juostų, o su Kolumbija neturėjau nieko bendro. „Apie meilę ir kitus demonus“ filmas ilgai kiurksojo mano kompiuteryje, tik visai atsitiktinai nusprendžiau pažiūrėti ir atlaisvinti vietos. Tai Marquez romano ekranizacija. Nenuostabu, kad Kolumbija apsiėmė ekranizuoti būtent savo šalies garsiausią rašytoją. Tiesa, knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą, bet jos neteko skaityti. Įtariu, kad knyga kur kas įdomesnė ir stipresnė.

 

„Apie meilę ir kirtus demonus“ galiu pasakyti, kad pavadinimu nusakyta visa filmų esmė – Kolumbija 17 amžiuje, inkvizicijos akiratyje atsiduria nepaprasto grožio mergina ir kunigas, kuriam paskirta atlikti su merginai egzorcizmą, nes jai buvo į koją įkandęs pasiutlige sirgęs šuo. Filmas man pasirodė ne tiek tragiškas ir liūdnas, kiek estetiškas, pulsuojantis Kolumbijos atmosfera. Šiaip ekranizacija gal ir nėra labai prasta, tačiau jautėsi skurdokas biudžetas, kai kurios dekoracijos permušė šių dienų atmosferą, o ne 17 amžių. Gražūs aktoriai, tačiau iš jų pasigedau maksimalumo, kažko man juose trūko. Ta meilė – jos nesuvaidinta, ji liko kažkur idiliškai plevėsuojanti ir išreikšta labiau estetiškai nei emocionaliai. Kunigo ir merginos meilė religijos šešėlyje – ne nauja tema, patys turime Puipos „Nuodėmės užkalbėjimą“, kuris man labai patinka, tačiau šis filmas manęs nepaveikė, nepaveikė nei meile, nei demoniškai, kažko labai jau trūko šiai ekranizacijai... Filme esama ir magiškojo realizmo apraiškų, be ko apskritai Marquez‘o kūryba neįsivaizduojama – sapnai, deganti žvakė po vandeniu, saulės užtemimas. Nesakau, kad filmas prastas, tačiau man jis pasirodė per daug porcelianinis, per daug iš jo norėta padaryti nuodėmingo intymumo, pamirštant kitus dalykus.

Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juoda duona" / "Pa negre" / "Black Bread"

Sveiki visi,

Šiandien noriu sugrįžti į ispaniško kino pasaulį ir pristatyti kino filmą „Juoda duona“ (Pa Negre / Pan Negro / Black Bread) (2010 m.). Šįkart ispanų režisierius Augusti Villaronga mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo Ispaniją, kada šalyje vyko pilietinis karas – tai vaikystės pasakojimas apie sunkų link brandos einantį berniuką, jo šeimos likimą. Istoriniu kontekstu ir šiaip spalvomis kažkiek primena kitą ispanų filmą – „Pano labirintas“, bet „Juoda duona“, mano akimis, jam šiek tiek nusileidžia, tačiau drįstu pasakyti, kad šis ispanų kūrinėlis tikrai vertas dėmesio. 

„Juoda duona“ – tai daugybę „Gojos“ statulėlių susišlavęs filmas, pripažintas geriausiu metų ispanų filmu vertas savo apdovanojimų. Pasakojimo istorija ganėtinai įdomi, įdomus istorinis kontekstas, šeimos paslaptys ir jų išaiškinimas, o ką jau bekalbėti apie nepriekaištingus ispanų aktorius? Patiko man šis filmas savo raiška, savo ispanišku savaip atpažįstamu stiliumi, paslaptingumu, mistikos žiupsneliais ir realistiškais vaizdais. Matosi, kad prie filmo smarkiai padirbėta tiek detalėmis, tiek operatoriaus darbu, nes kamera tikrai neerzina, ji plaukia beveik padoriai, o ir emocijų duoklę filmas suteikia gal ir ne maksimaliai sukrėsdamas, tačiau pakankamai, kad negalėtumėt nuo filmo atitraukti akių. Negaliu pasakyti, kad filmas kažkuo jau labai nustebino, originalumo šiek tiek pasigedau, nes panašių dalykėlių jau esu matęs, tačiau, nepaisant visko, man filmas paliko šiokį tokį įspūdį, tad skatinu ir jus jį pažiūrėti, manau, tikrai patiks.

O čia intriguojanti anotacija: „Vienuolikmetis Andriu buvo paskutinių mažo berniuko ir jo tėvo gyvenimo sekundžių liudininkas. Mirštančio berniuko paskutinis ištartas žodis buvo „Pitorliuja“, paslaptingo draugo, gyvenančio miško urve, vardas. Vietinė policija, tirianti skardžio apačioje, miške gulinčius kūnus, iš pradžių įvykį laiko nelaimingu atsitikimu, tačiau vėliau nusprendžia, kad buvo įvykdyta žmogžudystė. Andriu tėvas Fariolas tampa pagrindiniu įtariamuoju. Berniuko pasaulis pradeda byrėti į šipulius – jo mylimas tėvas ir asmeninis didvyris slepiasi nuo policijos, o suvargusi motina turi dirbti papildomas valandas, kad išlaikytų šeimą. Andriu priglaudžiamas kaimo ūkyje, kuriame sunkmetį išgyvena jo močiutė su dukterimis. Čia berniukas pirmąkart susiduria su negailestinga pokarine realybe, o kad įveiktų baimę ir netektį, jis susikuria svajonių pasaulį.”

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasitikėjimas" / "Trust"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Pasitikėjimas“ (Trust) (2010 m.). „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer imasi režisieriaus amato. Na, jau seniai ketinau pažiūrėti šį filmą, intrigavo pedofilijos tema ir va, neseniai aptikau titruotą lietuviškai, tai nutariau nedelsiant ir pažiūrėti. Iš tikrųjų prisipažinsiu, kad iš filmo tikėjausi kažko daugiau, tikėjausi didesnės įtampos, kitokio kalbėjimo šia tema, nes vietomis man priminė vidutinę amerikiečių melodramą – popieriaus taršymai, kolionės, nesutarimai, susitaikymai. Praktiškai vien tik susitikimas su apgaulinguoju pedofilu ir buvo intrigos kulminacija, o visas tas maniakiškas tėvo keršto troškulys man priminė Lietuvoje visų žmonių susitriedimą dėl Kedžio bylos ir žymiosios mergaitės. 

Filmas dviprasmiškas, jį galima žiūrėti kaip didaktinę priemonę – kaip elgtis ir kaip nesielgti atsitikus panašiems dalykams. Kita filmo pusė – tai emocinis pasipiktinimas į jūsų emocinį rezervą, tai kylantis perdėtas šleikštulys ir teisingumo troškulys, kas dabar ir vyksta Lietuvoje – masiška neapykanta pedofilams, pamirštant aplinkinį gerumą vieni kitiems. Filmas skrupulingai atpasakojo pedofilijos padarinius – nesantaika, pykčiai, ašaros, paguoda, gaudynės ir visa serija nuspėjamų grandininių psichologinių reakcijų. Man asmeniškai nieko tame filmo nėra šokiruojančio, įtampos neišlaikė ir kažkaip viskas subanalėjo – tapo kažkoks populistinis siužetas su vidutinišku realizavimu bei opia visuomenine problematika, todėl filmui įsibėgėjus pradėjo darytis nuobodoka, pasijuto ištęstumo efektas. Nepajutau to emocinio efekto, kurio taip norėjosi, nepajutau dvasinio sukrėtimo herojų gyvenimuose, kažkoks kalbėjimas apie kalbėjimą ir nepaisant to, tikiu, kad tokios tematikos filmai vienaip ar kitaip sukrečia žmones. Bet be problemos bylinėjimo ir demonstratyvaus noro atkartoti gyvenimo sopulius klišinėje raiškoje filmą padaro tik didaktiniu, tinkančiu rodyti mokykloms, tačiau meninės vertės labai pristokota.

Mano įvertinimas: 7/10 
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taip ilgai tave mylėjau" / "I've Loved You So Long" / "Il y a longtemps que je t'aime"" / "Aš seniai tave myliu"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Taip ilgai tave mylėjau“ (kai kur verčiama nevykusiai "Aš seniai tave myliu") dar kitaip verčiama "Aš taip ilgai tave mylėjau" (I‘ve Loved You So Long / Il y a longtemps que je t‘aime) (2008 m.). Tai bendras prancūzų ir belgų filmas, kurį režisavo Philippe Claudel, kuris pasakoja apie vieną paslaptingą moterį, kuri grįžta po daugel metų pas savo seserį ir apsistoja jos namuose, kur auga dvi dukros, vyras ir senelis. Iš pradžių viskas gilu, mistiška, paslaptinga – kas? Kodėl? Kaip? Laikui bėgant įtarimai pasitvirtina apie nelengvą šios moters paskutiniųjų 15 metų likimą... Iš tiesų tai šiek tiek sukrečianti drama, su nepaprastai gilia ir ypatinga anglų – prancūzų gerai žinoma aktore Kristin Scott Thomas, už šį vaidmenį aktorė yra gavusi ne vieną apdovanojimą ir atrodė išties stulbinamai ir įtikinamai. 

Iš pirmo žvilgsnio drama atrodo slogi, melancholiška apie gyvenimo naujos prasmės paieškas ir bandymą tvertis ne tik iš naujo į socialinį gyvenimą, bet ir į aplinkinius žmones, save, santykius, pripažinti, kad gyvenimas vertas, kad jis tęstųsi. Skaudi istorija, kuri, manau, patiks ne vienam. Kiek žinau, šis filmas totaliai nežinomas Lietuvos liaudžiai, nes nė karto nepasiekė mūsų nei legalių, nei nelegalių ekranų, bet tikėkimės, kad kas nors dar šį filmą prisimins ir išvers. O šiaip džiaugiuosi pažiūrėjęs originalų kalba – tai nebuvo jokia problema. 

Jūs tikriausiai prisimenate litvakų (Lietuvos žydų) kilmės prancūzų režisierių Mišelį Hazanavičių, kurio filmas „Artistas“ dar šiais metais nuskynė „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas. Pasirodo Mišelis Hazanavičius turi brolį Seržą Hazanavičių, kuris taip pat sukasi kino ir teatro pasaulyje kaip aktorius ir Seržas Hazanavičius vaidina kartu su K. Scott – Thomas šiame filme. Iš pradžių nesupratau, vos tik prasidėjo filmas, žiūriu – ogi lietuviška pavardė, po visko suvedžiau visus galus ir pagaliau viskas paaiškėjo. Šiaip tikrai susirinkę talentingi prancūzų aktoriai, o režisieriaus pirmasis blynas tapo ne tik, kad neprisvilęs, bet ir labai gražiai ir dailiai iškepęs. Jei tik turėsit galimybę, siūlau filmą pažiūrėti tikriems kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.6 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šiurpą kelianti romantika" / "Spellbound" / "Chilling Romance" / "O-ssak-han Yeon-ae"

Sveiki visi,

Šiandien į nagus papuolė toks Pietų Korėjos filmas „Šiurpą kelianti romantika“ (Spellbound / Chiling Romance) (2011 m.). Ką gi, reiktų vis pasidžiaugti, kad iki mūsų atplaukia rytietiškas kinas, kartais visai neblogas, o kartais toks sintetinis briedas, kad žiūrėti neįmanoma. Labai rizikavau žiūrėdamas „Šiurpą kelianti romantiką“, nes nuo filmo pradžių jau kėlė šiurpą. Ne, ne dėl baisumo, o dėl žanro chaoso baisumo. Pasijutau, lyg patekęs į parodijuotą komiksų šalį apie magą ir vienišą paslaptingą mergaitę. Šalia baisumų, randasi keista, kiek netaktiška, matyt, korėjiečiams būdingas humoras, o kitame kadre žmonės jau verkia, toks bangavimas šiek tiek šiurpino – o kas toliau? Istorija iš vis nežavėjo, atrodė kažkokia nevykusiai nuvalkiota ir pagalvojau, kad ne pirmą kartą užšokau ant nevykusių rytietiškų filmų, bet sukandau dantis ir žiūrėjau toliau...

O toliau ėmė lygintis raukšlės ir pagavau savotišką filmo dvasią – meilės istorija, vaiduoklių istorija ir viskas taip sukurpta, kad vietomis priminė Pedro Almodovaro „Sugrįžimą“, kada motina gyva, bet ale kaip vaiduoklis grįžta per automobilio bagažinę į gyvųjų pasaulį – bet realizacija ten visai kitokio lygio. Nežinau, man tie korėjiečių aktoriai buvo tikrai simpatiški, bet abejoju ar jie tikrai vaidino, tokie man plastikiniai atrodė, tie jų jausmai – o gal jie tokie ir gyvenime? Tikriausiai ne, nes kitaip neturėčiau dėl prastos vaidybos įtarimų. Šiaip filmas ganėtinai patetiškas, vietomis lėkštas, primenantis perdėtą melodramą, bet kažkas visgi pasidarė įdomaus, gal ta netikėta žanrų moduliacija, ar kas, bet filmą įpusėjus, jau pradėjau trinti rankas ir spėlioti, o kuo gi viskas baigsis? Iš esmės filmas, pašalinus tą šiurpulingą faktą – murusios sesers vaiduoklį, kuris lyg ir buvo šiek tiek baisus, vėliau tapo „Pats baisiausias filmas“ parodijų lygio, liktų tik panaši romantinė amerikiečių komedija su J. Aniston. Tikriausiai filmą išskirtiniu daro tik du faktoriai – jis Pietų Korėjos ir jame yra nenuspėjamų ir originalių žanrų mišinių.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Londono Olimpinis vyrų krepšinis: Lietuva 94 - JAV 99

Sveiki,

Ką tik išsimaudžiau gerų emocijų duše. Stebėjau Londono vyrų Olimpinių žaidynių kosminį krepšinį tarp Lietuvos ir JAV, kuris pasibaigė, kad ir pralaimėjimu (Lietuva 94 – JAV 99), bet komentatorius krykštavo kaip vaikas, lyg būtume įkopę į Everestą. Prisipažinsiu, kad rungtynių buvau piktavališkai nusprendęs nežiūrėti ir sau nuotaikos negadinti, nes tokie skaudūs pralaimėjimai su Argentinos ir Prancūzijos ekipomis, praktiškai numušė visus ūpo termometrus. O ir Lietuvos komanda, tikriausiai su manimi gal ir nesutiksite, nėra tokia pajėgi kaip kadaise. Nepaisant to, kad vos pasivilkome su Argentina ir Prancūzija, rungtinės su JAV, galiu pasakyti, buvo tikrai šaunios ir teikė ir įtampos, ir vilties, ir šiaip malonumo. Gerai, kad dariau plovą, mama paskambino ir pasakė, jog laimime kėlinį, tai nubėgau pažiūrėti dar vienų istorinių rungtynių ir jau iš tikrųjų maniau, kad mums pavyks padaryti tai, ką esame padarę Atėnuose, tačiau...

Gaila, kažkokio išskirtinio lyderio mūsų komandoje negalėjau šįkart įvardyti. Baisiausia buvo tos nuolatinės klaidos ir kamuolio praradimas, nepasiekus krepšinio lentos, bet nepaisant to, buvo smagu žiūrėti, kaip amerikiečiai pasimesdavo ir kaip mantrą kartodavo bullshit. Teoriškai ir dar visai praktiškai galime patekti į ketvirtfinalį, o kas žino, gal dar ir iki medalių nušuoliuosime, kas labai svajingai atrodo, žiūrint kaip žaidė Lietuvos rinktinė anksčiau.

Šįvakar pažiūrėsime, ar Austra Skujytė mums padovanos kokį nors medalį. Visiems gerų Olimpinių įspūdžių iš Londono.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Tai nutiko Jemene" / "Salmon Fishing in the Yemen"

Sveiki visi,

Filmas „Tai nutiko Jemene“ (Salmon Fishing in the Jemen) (2011 m.) dar vienas britiškas kotletukas šiek tiek įdomesniam žiūrovui. Britiška romantinė drama, kuri iškart išsiskiria iš krūvos amerikietiškų romantinių dramų. Kuo ji išskirtinė? Gal ne tiek savo idėja ir realizacijos pobūdžiu – ji vis dar romantinė drama, bet savo siužetu ir atrastos meilės tam tikru nesubanalinimo lygiu. O ir britai nepašykštėjo dalį filmo iš tikrųjų nufilmuoti Jemene. Šiaip filmą kūrė švedų kilmės režisierius Lasse Hallsrom‘as, kuris jau yra sukūręs ir Oskarui nominuotų tokių darbų kaip „Mano šuniškas gyvenimas“ ar „Sidro namų tiesyklės“. 

Smagiai susižiūrėjo filmas, nesu nieko žiūrėjęs tokio apie žūklę. Idėja gan paprasta – tikėjimas yra neatsiejamas nuo žūklės, tai galiausiai supranta ir pagrindinis veikėjas Alfredas, kuriam tenka žūklauti ne tik upėje lašišas, bet ir realiame gyvenime – meilėje. Holivudinė utopinė idėja – neįmanomą padaryti įmanomu šiek tiek atrodo absurdiška lašišas veisti būtent Jemene, tačiau Don Kichotiškai žavi. Filmas nenuobodus, savotiškai žavus ir mielas. Jį labai papuošė tokie aktoriai kaip Ewan McGregor, Emily Blunt bei netikėtame amplua pamatyta Kristin Scott Thomas, kuri lyg „persidažiusi“ būtų po regėto „Mielas draugas“ vaidmens ir netgi beveik prilygo Meryl Streep filme „Ir velnias dėvi pradą“ – telefonais ir arogancija apsikarsčiusi kritiška darboholikė.

Nors ir erzino kai kurios romantinės klišės, nuotykinio pobūdžio per ryškios aliuzijos, bet turiu pripažinti, kad man šis filmas labai patiko. Patiko istorija, aktoriai, režisūra. Manau, kad filmas gal ir ne šedevras, bet pakankamai vykęs. Pats Ewan McGregor‘as spaudai prasitarė, kad jam sunkiai sekėsi filmavimo aikštelėje išlikti rimtam, nes už kadro su kolege Emily Blunt juokiasi iš visko, kas tik kruta ir prisijuokę taip, kad net tekdavo daryti pauzes tarp filmavimų ir atsikratyti juoko priepuolių. Tikriausiai tokį filmą iš tikrųjų turėjo kurti smagi kompanija.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 58/100
IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela