Filmas: "Vakarėlis" / "The Party"

Sveiki,

Pirmasis šiųmetis Scanoramos filmas, kurį pamačiau buvo britų režisierės Sally Potter juodojo humoro drama „Vakarėlis“ (angl. The Party) (2017). Tai jau trečiasis režisierės filmas, kurį mačiau. Prieš tai padarė gerą įspūdį „Orlando“ (1992) ir kiek blankesnis filmas „Džindžer  ir Roza“ (2012).

„Vakarėlis“ stebina nuo pat pirmųjų kadrų savo stambiais sodriais juoda-balta vaizdiniais, tokiuose filmuose aktoriai gali demonstruoti savo meistriškumą kiek tik gali, o režisierei pavyko susikviesti prestižinius aktorius – Patricia Clarkson, Kristin Scott Thomas, Timothy Spall ir kt., kurie iš esmės kuria juodo humoro prisodrintą dramą. Vieno veiksmo filmas viename prabangiame britiško stiliaus name, kur aktoriai juda tarsi molekulės iš esmės lyg ir nieko naujo. Tiesą sakant, priminė keletą filmų, ypač R. Polanskio „Kivirčą“, ar net J. Dolan „Tai tik pasaulio pabaiga“ tik šįkart S. Potter, kuri, beje, pati parašė šiam filmui scenarijų, kuria kur kas margesnius personažus: besilaukiančios trinukų lesbietės, svarbias gavusi politines pareigas neištikima žmona, į depresiją paniręs neištikimas sutuoktinis, narkotikus šniokščiantis ir keršto ištroškęs šeimos draugas bei meditacijų guru... Keistas kokteilis, tačiau juos vienija britiška kultūra, kitais atvejais atrodytų, jog jie iš skirtingų planetų.

Ką galima papasakoti, kai filmas viso labo vienos valandos ir vienuolikos minučių? Žinokite, užteko sočiai ir nebuvo nereikalingo pauzavimo ir užtęsimo. Daug ką davė jau žinomų aktorių gausa, nuo kurių sunkiai sekėsi atplėšti akis. Filmas gana teatrališkas, tačiau daug ką atperka taiklus juodas humoras, nuo kurio kvatojo pilna salė. Smagu, kad pati režisierė filmo pradžioje visiems Scanoramos žiūrovams siuntė išskirtinius linkėjimus, tad šalia to bambėjimo, kad moterų režisierių tiek mažai, manau, galima pasidžiaugti, kad vienu pagrindiniu filmų Scanoramoje tapo moters režisierės darbas.

Filmas įtraukiantis, juokingas ir tiek pat graudus. Filmas kaip literatūros kūrinys, kuris, jau kažkas iš lietuvių kino kritikų pastebėjo, gal net dar geriau atrodytų kokioje nors teatro scenoje, atrodo, jog jis sukurtas pagal pjesės principus. Tokių filmų atsiranda daug ir tokius aš mėgstu, tačiau visumoje, atsitolinus, visgi karnavališkų charakterių kokteilyje istorija nieko daugiau nepasakoja tik tas pačios muilo operos meilės seilės potekstes. Ir visgi, labai įtraukiančios muilo operos!

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Gosfordo parkas" / "Gosford park"

Sveiki, 

Vis grįžtu prie kultinių filmų ir šįkart apie itin britiškai pateiktą filmą „Gosfordo parkas“ (angl. Gosford Park) (2001), kuris pelnė nemažai pačių įvairiausių apdovanojimų, įskaitant ir „Oskarą“. Deja, režisierius 2006 mirė, tačiau jis paliko ne vieną dėmesio vertą filmą, o štai „Gosfordo parkas“ gali pasigirti itin gerai suvaldytu pasakojimu, kurio centre ištisas pulkas pačių pačiausių aktorių, kurių talentas nesibaigia ir šiandien – jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Per beveik pustrečios valandos trunkantį filmą režisieriui pavyko sukurti senąjį gerąjį Holivudą ir įtraukti į griežtomis ir manieringomis britų etiketo taisyklėmis grįstą mikro pasaulį, kuris itin susluoksniavęs į tarnų ir aristokratų, nežinančių, kad išgyvena paskutiniąsias savo eros dienas, nes artėjantis Antrasis pasaulinis karas, kuris galutinai sunaikins tas atskirtis... Iš esmės visas filmas panašus į britų serialą „Dauntono abatija“, galbūt šis filmas kažkada įkvėpė atsirasti ir šiam kokybiškam serialui, tik serialas pranoko ir šio filmo įtampą ir atmosferą, nepaisant visko, filmas vis tiek labai vykęs. Per pustrečios valandos pristatoma ir papasakojama tiek daug mini istorijų, tiek daug atskirų siužetinių vingių, kad viskas primena tarsi gyvenimą „po gaubtu“ ir turi vieną kriminalinį klasikinį įvykį – namuose įvyksta žmogžudystė ir visi staiga tampa įtariamaisiais. Vienas iš veikėjų ruošiasi filmuoti panašaus turinio filmą Amerikoje, kuris taps tikra klasika, tačiau visas filmas yra Holivudinių tarsi klišių preliudija, kuri taip meistriškai suvaldyta, kad nė nekvepia klišėmis, bet priešingai – leidžia mėgautis aktorių vaidyba, netipinėmis jų rolėmis, intrigomis, paskalomis.

Legendinė britų aktorė Maggie Smith iš esmės atliko labai panašų vaidmenį, kokį ir seriale „Dauntono abatija“ ir tai buvo vienintelė nenustebinusi aktorė visoje jų puokštėje. Kai kam šis filmas, kas pratęs labiau prie komercinio kino, pasirodys per lėtas ir be intrigos, nes finale tikrasis žudikas neišaiškinamas – kurių galų žiūrėti filmą, jei jis visko neatskleidžia? Režisieriui kur kas svarbiau kurti sistemingą pasaulį, į kurį įsivelia chaosas, sujaukiantis visuomenės nusistovėjusius sluoksnius ir tai jis daro išties įtikinamai ir nepalieka akylesnio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematoma moteris" / "The Invinsible Woman"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Nematoma moteris“ (angl. The Invinsible Woman) (2013), kurį režisavo pats aktorius Ralph Fiennes, kuris, tarp kitko, atliko vieną pagrindinių vaidmenų šiame filme. Šis aktorius, o dabar jau ir režisierius, man visada dvelkė savo atsakingu požiūriu į vaidmenis – visada labai susitelkęs ir išsianalizavęs savo personažo dvasines būkles. Taip galima sakyti ir apie jo sukurtą biografinę dramą apie Charlers Dickens – vieną žymiausių anglų literatūros klasikų.

Filmas pasakoja apie Viktorijos laikų pradžią, kada jau senstelėjęs, bet vis dar ambicijų turintis rašytojas, kuris, beje, dar ir vedęs, turintis daugiau nei 5 vaikus, iš pirmo žvilgsnio pameta galvą dėl jaunos merginos, kad net ryžtasi palikti šeimą ir pradėti antrąjį gyvenimą, parašęs savo garsiausius kūrinius – Deividas Koperfildas, Didieji lūkesčiai ir t. t. 

 

Kadras iš filmo "Nematoma moteris". 

Filmas iškart patraukia unikalia kostiuminės dramos technika – priminė keletą labai gerų kostiuminių dramų, tas juodai apsirengusios moters vaikščiojimas po smėlėtą paplūdimį, garsų šiugždesys – išties subtilu, brandu. Labai patiko operatoriaus darbas, o ir šviesos – angliškos, pilkos, tamsios, apgaubtos Viktorijos laikų puritoniškumu. Aktorių darbas – vėlgi, priekaištų neturiu. Viskas su šiuo filmu gerai, tačiau manęs nesudomino pats filmas. Gal buvau netinkamai nusiteikęs, nesusitelkęs, nes filmo subtilūs kadrai, aktorystės meistriškumas tiesiog trykšte tryško, tačiau tą momentą kažkaip nebuvau nusiteikęs filmo priimti visu 100 procentų, tad belieka kaltinti save, o ne filmą. Ačiū Dievui, yra objektyvesnis žvilgsnis į filmą, todėl galiu pasakyti, kad tokių kostiuminių dramų retai pasitaiko – rimta, subalansuota, apgalvota. Čia nerasime džiugios patetikos, aktorių besislepiančių po kostiumais, dekoracijom, nerasime ir rašytojo asmeninės biografijos, režisieriui kur kas labiau rūpėjo papasakoti Dikenso meilės istoriją, nei papasakoti jo kaip rašytojo, kūrėjo kelią. Smagu, kad režisieriui kiek įmanoma pavyko išvengti sentimentalumo ir patetikos, kiekviena scena ir kadras smarkiai apgalvoti – veikėjai beveik nekalba apie esminius dalykus, bet iš jų žvilgsnių, gestų, stabtelėjimų jau aišku, kas ką jaučia – tai išties žavu, kai tai žodžiais neįvardijama.

Gaila, kad nepavyko kartu su herojais viso šito patirti, bet filmas tikrai nėra prastas. Sudedu savo subjektyvų ir objektyvų vertinimus ir vedu bendrą vidurkį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moteris iš penktojo rajono" / "The Woman in the Fifth"

Sveiki, 

Lenkų režisierius Pawel Pawlikowski 2011 metais pristatė dar vieną savo juostą pavadinimu „Moteris iš penktojo rajono“ (The Woman in the Fifth). Na, su šiuo režisieriumi jau buvau susidūręs, kadangi regėjau jo dramą „Mano meilės vasara“ (2004), kuri paliko gan gerą įspūdį. Šįkart režisierius juostą filmuoja Paryžiuje, bet toli gražu to Paryžiaus grožiu nesididžiuojama, neleipstama dėl meilės miesto magijos ir, tiesą sakant, Paryžius šiame filme apkartęs, niūrus, nesvetingas.

Apskritai tai filmas ne apie miesto galią, o apie rašytoją, kuris balansuoja ties beprotybes riba, įsipainioja į keblias situacijas, kurias yra linkęs priimti kaip adaptuotą realybės versiją. Pirmoji filmo valanda pakankamai kebli, nes ji dvelkia monotonija, kuri nėra pakankamai nuobodi, tačiau kai kam gali pasirodyti toks kaip „šnekėjimas apie nieką“, vaizdai ir vienišo tėvo istorija nei graudina, nei pernelyg intriguoja, todėl neišnyksta toks įspūdis, kad tai nelabai vykęs scenarijus, todėl filmas toks pilkas ir neįsimenantis, kad gali pasirodyti apskritai nevertas dėmesio. Gerai, kad filmas tetrunka vos pusantros valandos, nes savo cementu gali pritrėkšti miegui. Tik likus pusvalandžiui iki finišo, ėmė rutuliotis mistiniai ir nenuspėjami dalykai, bet ir jie jau nebepritempia šio filmo iki „geros juostos“ vardo, nors staigmenų šiokių tokių siužete esama.

Filme pasirodo populiarusis „Gatakos“ žvaigždė Ethan Hawke, kuris blaškosi po miestą, ieško rašytojui būdingo įkvėpimo bei trokšta susigrąžinti dukrelės palankumą ir netgi globą, tačiau niekas šiame filme neišspręsta, pasigedau kažko daugiau nei žaidimu su psichika ir realiai keblia rašytojo situacija. Filme pasirodo ir mistinę moterį, o gal savotišką sąžinės balsą įkūnijanti Kristin Scott Thomas, kurios būvimas daugeliui juostų įneša kažkokio gelbėjimosi rato, šis filmas taip pat ne išimtis, bet dėl abejotino scenarijaus ir dėl pateikimo, man filmas pasirodė toks neišrištas, o suveltas ir neišspręstas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maistinga Siela

Filmas: "Provokuojantys užrašai" / "Dans la maison"

Sveiki visi,

Jau seniai norėjau daugiau dėmesio skirti prancūzų režisieriui Francois Ozon filmams ir štai pagaliau mane sugundė ir suviliojo jo naujausias darbas „Provokuojantys užrašai“ (Dans la maison) (2012), kurį kuo puikiausiai sutiko tiek žiūrovai, tiek ir kino kritikai. Sutikau ir aš! Neįtikėtinai greitai pasinėriau į šią juostą ir mėgavausi iki pat paskutinės akimirkos.

Ozono talentu niekada neabejojau ir tikiu, kad dar grįšiu prie dar nematytų senesnių šio režisieriaus juostų, na, o „Provokuojantis užrašai“ yra neabejotinai Ozono talento ir galios viršūnė! Neįtikėtinai įmantrus, sudėtingas, subtilus ir savitą grožį nešantis scenarijus pavertė šį filmą šedevru, leisiančiu mėgautis visais įmanomais kino žanrų kanonais – siaubu, seksualumu, drama, trileriu, juoku, muzikos ir viskuo, ko tik geidžiate. Ir viskas padaryta taip, lyg neatrodytų tiesiog prikabinta dėl įvairovės, bet talentingai suinkrustuota į vientisą ir bauginamą pasakojimą.

Aktoriai taip pat užburia. Smagu čia išvysti mano mėgstamą Kristin Scott Thomas, kuri puikiai jaučiasi tiek Holivude, tiek prancūzų kine ir yra neeilinio talento. Žinoma, kiti aktoriai irgi simpatingai kuria „personažus ant ribos“, toks jausmas, kad viskas tuoj sprogs, peržengs etiketo ir padorumo ribas, kad tuojau kažkas prasikals. Išlaikoma vidinė įtampa leidžia mėgautis ir jaustis kaip kobrai išlindus iš pintinės, kuriai belieka tiesiog šokti pagal Ozon‘o dūdelę.

Ši juosta pateisino visus mano kinui keliamus lūkesčius ir leido svaiginamai įkristi į prancūziško novatorišką kiną ir juose atrasti ne tik save, bet būti maloniai vedamam manipuliacijos kvapu. Super! Bravo! Nepakartojama!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela