Suprasti save - tai išvaikčioti savo dykumą

Sveiki visi,

Kol šios dienos mintys manęs magnetiškai nepaveikė, tai pasakysiu, jog kiekvienas kovojame su savo baisiais demonais. Demonai. Kitaip ir nevadinsi. Šiąnakt sapnavau du dalykus, kad grimzdau į jūros dugną, kuri išklota metalu, o mene link jos gramzdino didžiulis magnetas, apjuostas per mano liemenį. Sapnavau ir tai, jog per miestą vaikščiojau su pėdkelnėmis. Vyriškomis pėdkelnėmis, kurias dabar taip brunka reklamos ir taip bodėsi lietuvaičiai, nes primena, jog tai kažkaip nenormalu, nes pėdkelnės kažkaip lyg ir moteriškas rūbas, bet tenka patikslinti, kad pėdkelnes dėvėdavo kaip tik vyrai 17-18 amžiuje, net ir Liudvikas Saulė puikiai pozuoja su baltomis pėdkelnėmis, tačiau kažkaip dėl sukurptų stereotipų net man baisu vilkėti vyriškomis pėdkelnėmis, juk nežinia, koks pasibaisėjęs lietuvis trenks dar buteliu per galvą kaip tai nutiko vargšui pankui, Vilniuje, Gėlių gatvėje, kai prie šio priėjo paprastas vyrukas ir paprašė cigaretės, panekelis davė ir net pridegė, o vyrukas atsilyginęs perrėžė vieną lūpą iki ausies. Teismė vyrukas pasiteisino tik tuo, kad pankai yra nešvarūs žmonės ir jis nepritaria jų gyvenimo būdui. Pagalvojau, jeigu aš nepritariu jo gyvenimuo būdui, tai galiu su benziniuniu pjūklų nupjaustyti jo rankas? Durnumu pateisiname save. Gal ir nieko, ar ne? O štai pankeliui visą gyvenimą bus randas dėl to, kad kažkoks „žmogus“ siauras kaip utelė, ėmė ir tiesiogiai ištransliavo savo požiūrį.

 Tiek to, pasaulis visko pilnas ir nesvarbu, vis tiek kas nors atsiras, kuo galima bodėtis, smerkti, pasmerkti ir baisėtis. Tai gali nutikti net su tavimi pačiu. Žinote, tokį personažą Kauliukų žmogų, kuris viską spręsdavo atsitiktinių burtų kelių, suformoluodavo klausimą ir jo galimus variantus ir pasielgdavo taip, kaip iškrisdavo kam kauliukas su taškais. Na, gerai, jei klausimas skamba: ar šiandien pirkti pieno ar ne? O ką daryti, jei klausimas, ar nueiti ir apiplėšti kaimybę senutę? Kažkaip pasikliauti reiktų vis tiek ne instinktais ar „patinka, nepatinka“ simpatijomis, bet sveiku protu. Bet tikrai, atrodo, nuo mažens mums į galvą alomos dorovinės tiesos – nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų, nekaskak kitam duobės, nes pats įkrisi, lazda turi du galus ir t.t. Ir visgi, ir visgi...

Ir kartais mes esame sau ir draugai, ir priešai – galgi net visada. Mes kaip tos dykumos, patys save turime išvaikščioti, kad galėtume pažiūrėti kitiems į akis.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Vaikas" / "L'enfant"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti dar vieną auksinės palmės šakelės savininką – tai belgų ir prancūzų bendras darbas – „Vaikas“ (L‘enfant) (2005 m.). Įdomu tai, kad režisierius jau šį apdovanojimą yra gavęs 1999 metais, o ir nepereseniausiai už filmą „Vaikas su dviračiu“ gavo specialų žiūri prizą. Taigi filmas „Vaikas“ – iš pažiūros sunkus, šaltas, gyvenimiškas filmas apie socialiai sunkiai gyvenančius jaunus tėvus – 18 ir 20 metų, o jau prie šalies nešiojasi kūdikį, kuris tampa jauniems, pusiau gatvėje, pusiau namuose gyvenantiems, šviežiems tėvams tikru išbandymu, kurie sunkiai suduria galą su galu. Jauna pora dar atrodo patys kaip vaikai ir elgiasi neretai kaip paaugliai – žaidžia gaudynes, vienas kitą nuolat erzina, rūko prie kūdikio... Bruno įsivelia į nemalonų incidentą ir jis be motinos žinios sumano vaiką parduoti į juodąją rinką. Tai šities šokiruoja, kai grįžta motina ir jis ramiausiai sako, kad pardavė sūnų, o kitą galėsim netrukus pasidaryti, „o štai – žiūrėk, kiek už tai pinigų gavau“. Nepasakosiu, kaip viskas ten baigiasi, nes tai ne mano darbas.

Šiaip filmas man savo stilistika panašus į rumunų kažkada mus pasiekusį filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, pastarasis 2007 metais taip pat pelnė Kanų kino festivalyje pagrindinį prizą – auksinę palmės šakelę, bet mano akimis, rumunų filmas kur kas labiau „kertantis“ per nervus ir iš tikrųjų įdomesnis visomis prasmėmis. „Vaikas“ – filmas irgi pasakoja socialines problemas, kažkaip, žiūriu, Kanai labai jau mėgsta tokius filmus, kurie pasakoja apie tai, jie turi didžiausio pagyrų iš kino kritikų. Man asmeniškai „Vaikas“ buvo šiek tiek toks užvilktas filmas, man kažko jame trūko, nors ir pasakojama vaiko kaip ale daikto įstorija, nupiešiama gan ryški socialinė aplinka, tačiau pirmoji filmo pusė sunkokai „lindo“, atrodė sprangi, šalta, galgi net truputį nuvalkiota – gal jau pakankamai atsikandau socialinio kino? Nežinau. Kur kas įdomesnė pasirodė antroji kino pusė: gatvės vagystė, lindimas į šaltą upę, noras sugrąžinti įprastinį gyvenimą, aišku, deja, nesėkmingai.

Šiaip manau, kad filmas turėtų daugeliui tikti ir patikti, netgi kai kuriuos lengvai pašokiruoti, tačiau, sakau, man jame kažko pritrūko, kad jis virstų įdomus siužetine ir realizacijos prosmėmis.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sūnaus kambarys" / "La Stanza del figlio"

Sveiki,

Šiandien toliau vaikštau po europietiško kino galeriją ir sužiūrėjau italų dramą „Sūnaus kambarys“ (La Stanza del figlio) (2001 m.). Ši italų juosta 2001 metais buvo pripažinta Kanų kino festivalyje geriausia kino juosta ir jai suteikta auksinė palmės šakelė. Ir tikrai, filmas iš tiesų turėtų atrodyti įdomus ir sukrečiantis, bent jau taip žada kino aprašymas, kuriame pasakojama, kad tėvas užuot išėjęs pabėgioti su sūneliu, skuba į paciento namus. Galiausiai šis pasirinkimas sujaukia jo gyvenimą, nes niekas negalėjo žinoti, kad sūnus daugiau niekada nebegrįš... Iš esmės filmas apie skaudžią šeimos netektį ir bandymai su ta netektektimi gyventi ir po truputį susitaikyti. Idėja filmo gal ir gera, tačiau manęs šis filmas visiškai nepaveikė nei emocionaliai, nei režisūrine prasme, nei pačiais aktoriais... Kirba mintis, kaip visgi šis filmas gavo tą aukso palmės šakelę? Nežinau.

Šiaip filmas kaip drama man pasirodė toks „gal ir nieko“, tačiau labai jau ta kompozicija, pasakojimo tempas, operatoriaus darbas pasirodė vidutiniški. Kažkaip bandyta lyg ir viską parodyti labai skaudžiai, nemažai herojams tenka pratrūkti pagraudenti vos sukilus kokioms nors asociacijoms su sūnaus likimu, bet man asmeniškai, viskas perdėm perspausta, viskas per daug paviršutiniškai, neliko jokios vidinės įtampos ar paslapties. Visi išsibliovimai, kaltinimai sau – viskas buvo per daug iššoriška, o gal taip ir turi būti, kai visa šeima kenčia praradimą – nežinia, tačiau filmas toli gražu manęs nesužavėjo ir jam toli iki auksinės palmės šakelės, mano galva.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela

Olimpiniai čempionai: Kazakevič, Meilutytė, Shuklin, Petrauskas - medalių lentelė

Sveiki,

Va, taip ir būna, kai nueini miegoti, sužinojęs, kad iš Olimpinių žaidynių gavom bronzą, o pabudęs, sužinai, kad dar ir sidabras atėjo. Na, iš tikrųjų senka tos dienos, rytoj – jau Olimpinių žaidynių uždarymas ir tikriausiai medalių nebeturėtume laimėti jau niekur. Paskutiniosiomis dienomis tiesiog graibstyti graibstė medalius – visur vien finalinės kovos. Smagu, jog šiemet parsivešim net keturis medalius, kai tuo tarpu latviai tik du – bronzos ir aukso, o estai – sidabrą ir bronzą. Dar Olimpiados pradžioje girdėjau, kad per visą nepriklausomų mūsų valstybių egzistavimą, latviai turėjo net 17 medalių, o lietuviai – 16, matau, kad šiais metais, mums pavyko medalių gausa aplenkti savo brolius. 

Taip, šnipštas išėjo su krepšininkais. Taip, šnipštas išėjo su Simona Krupeckaite, šnipštas su Austra Skujyte, šnipštas su Daina Gudzenevičiūtė ir Alekna per plauką iki medalio. Manau, veteranams ši Olimpiada buvo jei ne sėkminga, tai per plauką iki sėkmės. Bet ateina nauja karta, nauji žmonės, naujos pavardės ir naujos įdomybės. Kaip kažkas pasakė, 17 metų lytiniai santykiai su pilnamečiais mūsų šalyje yra pedofilystė, bet užtat nuo 15 metų jau Lietuvoje tampama Olimpiniais čempionais. Išties nebuvau šios Olimpiados fanas ir mažai žiūrėjau rungtynių, varžybų, tačiau visada smagu atsibudus ryte sužinoti, kad mūsų kraityje dar vienas medalis.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Pasiimk mano akis" / "Te Doy Mis Ojos"

Sveiki visi,

Ką gi, grįžtu ir vėl į ispaniško filmo liūną. Šįkart 2003 – ųjų metų režisierės Icar Bollan juosta „Pasiimk mano akis“ (Te Doy Mis Ojos). Režisierė Icar Bollan yra labai gerbiama ispanų režisierių Olimpe, o šis filmas, kaip teigia daugelis kritikų, tikriausiai yra geriausias jos darbas. Savu laiku ši juosta susišlavė net septynis „Gojos“ statulėles ir tapo geriausiu Ispanijos tuometiniu filmu. Na, iš tikrųjų filmas stiprus savo režisūra ir įdomus tematika – socialinės ir šeimyninės dramos visada jaudina. Iš pažiūros filmas niekuo nešokiruoja, nėra čia nei kraujo, nėra įtempto išorinio siužeto, bet kažkas tave vis tiek prie jo išlaiko. Smurtas šeimoje ir jo bauginančios apraiškos, pykčio ir įsiūčio kontroliavimo pamokos, mėginimas sugrąžinti viską, kas prarasta, tačiau nesėkmingai...

Iš viso filmo labiausiai išskirčiau pritrenkiantį pagrindinių aktorių vaidybą, ypač Laia Marull, kuri buvo tokia užtikrinta, tokia subtili, tokia įbauginta psichologinio ir galimų fizinio smurto protrūkių iš savo sutuoktinio, kad tikrai atrodė kaip pusę savo gyvenimo praleidusi vien kvietinėdama į namus socialinius darbuotojus – žemai nuleistos akys, atsipalaidavimas darbe, namų įtampa, baimė kažką keisti. Na, iš tikrųjų filmas ganėtinai moteriškas, gal ir natūralu, kad režisierė kuria filmą apie moterį, kuri kenčia vyro smurtavimą, o su kiekvienu pabėgimu jai prižadama, kad nuo šiol viskas pasikeis. Be stulbinančios vaidybos iš esmės lieka organiškas, gerai apgalvotas, gyvenimiškas ir tikriausiai visais laikais aktualios problemos, gražiai įvilktos į režisūrinį rūbą.

Manau, filmą turėtų rodyti ir ne tik kaip neblogą meninį kūrinį, bet ir moterims, kurios patiria smurtą ir nuolat grįžta į namus. Meilė negali būti grandinė prie pasiutusio šuns būdos, galiausiai kaip filme parodoma, kartą Orfėjas atsigręžęs, daugiau savo Euridikės nebepamatys, nes ši išeis ir daugiau nebesitaikstys su tokiu baisiu gyvenimu. Manau, režisierė padarė gerą darbą – parodė, kokios kartais kvailos tos bobos. Kiek kartų turi būti sudaužyta ir pažeminta, kad iš tikrųjų nustotum mylėti? Kai kam užtenka vienos rankos pakėlimo, kitai – daugel metų.

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jelena" / "Elena"

Sveiki,

Iš karštosios Ispanijos šįkart keliuosi į mums artimą Rusiją ir jos filmą. Akiratyje rusų drama „Jelena“ (Elena) (2011 m.), kuri dalyvavo šiuometiniame „Kino pavasaryje“, taip pat yra „Ypatingas žvilgsnis“ kategorijoje Kanų kino festivalyje laimėjusi žiūri prizą. Ir iš tikrųjų stebina mane tas šiuolaikinis rusų kinas, nors vis tiek turiu tokį išlaikęs mafijozišką šabloną, kad Rusijoje per daug tų filmų apie mafiją ir kriminalus, o šis filmas išties išskirtinis – ramus, pavasariškas, permainingas, charakteringas ir pakankamai dramatiškas. Puiki Nadezhdos Makinos vaidyba buvo išties pritrenkianti – harmoninga, motiniška, jautri ir kartu galinti padaryti bet ką. 

Iš tiesų filmas vietomis man primena kadais „Skalvijoje“ matytą Beniliukso šalių kurtą filmą „Irina Palm“, močiutę, kuri įsivėlė į žemo seksualinių paslaugų tinklą – masturbuodavo vyrų genitalijas pro skylę tamsiame kambariuke, kad už atlyginimą padėtų sunkia liga sergančiam anūkui. Šįkart personažas Jelena, gal reiktų sakyti Elena, kažkaip keistai ją išvertė „Kino pavasaris“, patenka į panašią situaciją kaip Irina Palm – ji imasi kraštutinumų, kad padėtų vargstančiam vaikui ir anūkui iš pirmosios santuokos. Iš pradžių maniau, kad ir ji griebsis seksualinių paslaugų, bet siužetas pakrypo visai kitaip, nei tikėjausi. Ir iš tikrųjų jos planas pavyksta, tačiau, manau, ne tik man, bet ir visiems, sukyla kažkoks kartėlis, nepasitenkinimo jausmas, nes išjauti, kad anūkas ir Jelenos sūnus, kuris tik srebia alų iš šaldytuvo, kažkaip nenusipelno tos beatodairiškos motinos pasiaukojimo. Manau, kad filmas ir yra apie tai, kokia besąlygiška motinos meilė, kuri aplenkia visas ydas, įveikia sunkumus, pasiaukoja vardan mylinčių vaikų.

Stipri režisūra. Iš pradžių gąsdino lėtas Jelenos gyvenimas, užuolaidos traukinėjimas ir gyvenimas prabangiame bute, tačiau, kai ima ryškėti problema, filmas pasidaro išties labai įdomus ir gyvenimiškas. Filmas filmuotas pavasarį, taip ir primena man Vilnių, kai kurios gatvės, jaunimo miesto kultūra, daugiabučiai – viskas taip primena Lietuvą, atrodo, kad aš iš tikrųjų atsidūriau kovo mėnesį sostinėje, bet kartu ir nugyvenau Jelenos tam tikrą gyvenimo atkarpą. Kokia ta laimė? Būvimas kartu. Manau, Jelena ir gavo tai, ko norėjo. 

Beje, labai jau ryškus garso takelis – liūdnosios ir sprangios violončelės labiau padeda įsijausti į vidinį dramatišką Jelenos gyvenimą.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūra" / "El Mar"

Labas,

Grįžtu ir vėl į nepriklausomą kiną ir vėl į europietiško kino vėžias. Pastaruoju metu ketinu vis labiau ir labiau pasinerti į būtent šių filmų gelmes. Šįkart mano akiratyje ispanų režisieriaus Augusti Villaronga filmas „Jūra“ (El mar) (2000 m.), prašau filmo nemaišyti su kitu ispanų filmu „Jūros gelmėse“ (2004 m.). Na, A. Villogrongos filmą „Juoda duona“ (2010 m.) pristačiau dar visai neseniai, šįkart jo senesnis darbas, su kuriuo jis įsitvirtino kaip puikus režisierius ispaniško kino Olimpe. Filmas „Jūra“ savu laiku laimėjo pagrindinį prizą tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ir buvo tikras atradimas. „Jūra“ – tai romano ekranizacija, manyčiau, smarkiai vykęs darbas, drąsus, išraiškingas, įdomus ir intriguojantis, nors vietomis (istoriniai kontekstai) jau atpažįstami ir iš „Juodos duonos“ – tolumoje pilietinio karo randai.

Jūra - filme tampa neišispildžiusių ir jau niekada nebeišsipidysiančių troškimų simbolis. 

Gaila, kad filmo nėra (ir tikriausiai, kad nebus) lietuvių kalba, tad patariu žiūrėti anglų, rusų arba originalų kalba, jei susidomėsite ir turėsite galimybių. Filmas iš tikrųjų vienas stipriausių homoseksualų tematika, nors filmas vien tuo neapsiriboja. Vaikystės trauma persekioja jaunuolius, kurie po 10 metų susitinka Maljorke, sanatorijoje, kurioje slaugomi tuberkulioze sergantys vyrai. Pagrinde veiksmas vyksta šiuose namuose, kuriame ryškėja homoseksualizmas, vienuolės aistra vaikinui, vaikino vaikinui – toks keistas ir netikėtas pusiau meilės, pusiau aistros (labai jau ispaniškai) trikampis, kurį vainikuoja religijos primetama nuodėmių baimė. Priedu dar rutuliojasi ir keršto už išnaudojimą linija, slogus kaltės jausmas. Filmas turėtų atrodyti pakankamai slogus, tačiau jame nemažai iš nuogybių, trilerinių niuansų, kraujo praliejimo. Dėl kraujo praliejimo galiu pasakyti, kad pasijutau, lyg žiūrėčiau Makbetą – vieni kitus pradeda žudyti ir, rodos, visi vieni kitiems paleis žarnas ir filmas baigsis... Bet šiaip gražiai išlaikyta drama, jaučiasi režisieriaus savas stilius, sava įtaiga, organiškumas, intriguojančios ir apgalvotos scenos, manau, neleis nuobodžiauti, o kai kada galgi net sukrės jautresnį žiūrovą savo žiaurumu ir realumu. Man šis filmas patiko, sakau, retai būna, kada ispaniškas filmas mane nuvilia.

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela