Šiandien šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi garsi amerikiečių
dainininkė Anastacia su gerai žinomu „gabalu“ „Sick and Tired“ (Serganti ir
pavargusi). Sakytum, dainos pavadinimas lyg ir nieko gero nežada, tačiau
neapsirikite – daina iš tikrųjų puiki ir retkarčiais jos paklausau, kai esu
būtent šios dainos nuotaikoje. Daina yra iš trečiojo Anastacios studijinio
albumo, kuris buvo sukurtas po to, kai pati dainininkė netikėtai susirgo
krūties vėžiu, tačiau gydymas buvo sėkmingas ir dainininkė atsitiesė ir sugrįžo
į studiją, kad realizuotų sekantį savo albumą. Po gydymo buvo kalbama, kad
atlikėja neteko dalies savo išraiškingo ir išskirtinio balso, tačiau tai buvo
melas – viskam reikėjo laiko.
Krūties vėžys nesustabdė Anastacios ir dabar mes galime paklausyti antrojo
dainininkės vardu pavadintą „Anastacia“ albumo singlą, kuriame ryškiai jaučiami
atlikėjos asmeniniai išgyvenimai ir patirtis. Tiesa, dainininkė perėjusi ligos
patirtį yra didelė finansinė rėmėja ligos kamuojamiems ligoniams.
Pasiklausykime užburiančio garso takelio ir pažiūrėkime puikaus video klipo.
Kaskart vis kažką atrandi senoje muzikoje! Šįkart noriu su jumis pasidalyti
mega hitu, kuris pirmą kartą pasirodė 1999 metais ir tapo vienu labiausiai
žinomu Sting‘o „gabalu“, pastarasis ne kartą yra svečiavęsis Lietuvoje ir jau
šventė 25 metų savo muzikinę karjerą. Daina „Desert Rose“ iškart buvo pastebėta
kritikų bei klausytojų, todėl daugelyje šalių užėmė pakankamai aukštus
reitingus topose, tačiau niekada taip ir netapo numeriu 1.
Žymiąją dainą Stingas atlieka su Alžyro atlikėju Cheb Mami, kuris šiuo metu
yra nuteistas Prancūzijos teisėsaugos penkeriems metams už narkotikus ir
nelegalų abortą. Dainoje įpinta arabų kalba, rytietiški paslaptingi garsiai
puikiai persipina su vakarietiška dainavimo maniera, todėl daina kvėpuote
kvėpuoja paslaptingu egzotiškumu ir leidžia plačiai mąstyti ir išjausti mintis.
Ar beverta kalbėti apie Stingą ir jo pasaulinę sėkmę? Tikrai! Kad Stingas yra
nuostabus, manau, tą žino kiekvienas. Pasiklausykime „Desert rose“.
Šiandien šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi Lietuvoje mažai kam
žinoma atlikėja Mercedes Sosa su daina „Todo Cambia“. Tai viena žymiausių
Argentinos dainininkių, ryškiai propagavusi savo krašto indiškos muzikos šaknis
ir etninę kultūrą. Mercedes Sosa buvo ir tebėra populiari ne tik savo šalyje,
bet ir daugelyje Pietų Amerikos šalių, ypač Brazilijoje, Kuboje, Čilėje ir net
Europoje. Mercedes Sosa yra legendinė dainininkė, kuri savo ilga karjera gali
drąsiai piestu stotis greta ilgaamžės Madonnos, Cher, Tinos Turner bei kitų
garsių atlikėjų. Jos karjeroje net 59 albumai, neskaitant geriausių hitų, kurie
pasipylė po atlikėjos mirties 2009 metais.
Pati dainininkė apdovanota įvairiais Pietų Amerikos muzikos apdovanojimais,
net yra gavusi ne vieną Lotynų Grammy apdovanojimą ir nominacijų. Tikriausiai
sunku patikėti, kad ši mums nežinoma atlikėja dirbo su tokiais muzikos
milžinais kaip Lucio Dalla, Andrea Bocelli, Luciano Pavarotti, Shakira bei
kitais puikiais atlikėjais. Per savo 4 dešimtmečius trukusią karjerą ji buvo
žinoma kaip puiki atlikėja, savo etninėmis dainomis kovojusi prieš diktatūrinę
politiką bei skleidusi laisvės ir lygybės idėjas.
Pasiklausykime vieną didžiausių Mercedes Sosa hitų „Todo Cambia“
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Snieguolė ir medžiotojas“ (Snow White
and the Hunstman) (2012 m.). Taigi, dar viena „Snieguolės“ versija šiais metais
– o kiek jų dar bus? Nori nenori, tenka lyginti su nesulyginamu (dėl žanrų
skirtumų) „Veidrodėli, veidrodėli...“, pastarasis, mano akimis, buvo tikrai
vykęs pravalas. Na, o ši versija,
kuri nuteikia pasinerti į tikrą nuotykį ir išgyventi Snieguolės tragediją, man
visgi pasirodė kur kas stipresnė ir labiau vykusi – ne toks drąsus
pasityčiojimas iš šios legendinės pasakos.
Žinau, kad nemaža dalis žiūrovų kažkaip visgi skeptiškai vertino šį filmą. Žinau,
kad Kristen Steward, kuri jau įgavo plytos ir lentos pravardes dėl savo vienodo
ir monotoniško veidelio, visgi nėra tokia jau super prasta, kaip daugelis
piešia – tikriausiai čia skonio reikalas. Gal bėgimas per samanotas girias
neleido jai atsiskleisti savo lentos sugebėjimui – nežinau, tačiau savo
išvaizda, kurią patobulino efektai, manau, tiko šaltam Snieguolės įvaizdžiui, o
tai, manau, nėra jau taip blogai. Aišku, visu Everestu Sniegūračką perspjauna legendinė ir kvapą gniaužianti Charlize
Theron, kuri iš esmės ir buvo viso filmo veidas, įvaizdis ir tikrasis
arkliukas. Jai nepaprastai tiko šis vaidmuo, o jau grožis ir piktumas – puikiai
dera su jai parinktu įvaizdžiu, kostiumais, makiažu, ką menkai galima pasakyti
apie purviną po paplavas ir girias belakstančią Snieguolę. Kitą vertus, raganą
suvaidinti paprasčiau.
Filmas vietomis man panašėjo į „Tristano ir Izoldos“ ekranizaciją – daug pilkumos,
šalto vandens, nusilakstančių ir nukamuotų personažų, kurie pakurstyti
Snieguolės žodžių, suima savo paskutines dvasios taurumo likučius ir puola
klastingą raganą. Pabaiga šiek tiek, sakyčiau, pasirodė skurdoka, bet nerimauti
neverta, kadangi IMDb paskelbė, jog buriasi antrąkart kūrybinė komanda ir kurs
šios istorijos tęsinį. Tik kažin, ar beverta tęsti šią istoriją? Bijau, kad bus
nusivažiuota į lankas... Galėjo palikti taip, kaip yra, o yra ne taip jau ir
prastai, sakyčiau, man net patiko, nes buvau išsiilgęs neblogo, įtraukiančios
filmo su vaizdo efektais. Aišku, netikėtumo filme buvo mažai, erzino užtęstos
kai kurios bereikšmės scenos, kurios nieko nedavė istorijai, tik pratempė
laiką. Nepaisant visko, reginys pavyko, efektai efektingi. Ch. Theron nuostabi,
lenta šen bei ten kruta, o Luko Besono „Žanos d‘Arc“ laikų kostiumai vėl
sugrąžina į viduramžius ir pasakų amžių. Tiesa, vaikams ši pasaka visai
netinka...
Įvertinimas: 8/10 Kritikų vidurkis: 57/100 IMDb: 6.1
Šiandien grįžtu į komercinį kiną ir noriu pristatyti bei pakomentuoti kino
filmą „Nakties šešėliai“ (Dark Shadows) (2012 m.). Na, iš tikrųjų daugelis
nekantriai laukė šios juostos pasirodant ir daugelis kažko labai tikėjosi –
vieni džiaugėsi, kiti buvo nusivylę. Viena šviežiausių juostų apie ... vampyrą.
Ir vėl! Ką galiu pasakyti, vienu metu pasijutau taip, lyg vėl žiūrėčiau „Adamsų
šeimynėlę“ – tie rūmai, žmonių apranga, stilius, 1972 – ųjų gėlių vaikų era. Tik
klausimas mane kamavo, ar Džoniui Depui neprasidėjo kokia nors alergija nuo 5
kilogramų pudros? Tikriausiai ne, įpratęs nuo Todo Svynio laikų, pastarasis miuziklas
man buvo maža tragedija, tačiau „Nakties šešėliai“ nenuvylė, atvirkščiai,
didelių pretenzijų neturėjau ir gavau visai smagaus reginio. Filmas, kaip sakė
Marius Kulvietis, skirtas poilsiui, kitaip tariant, pramogai. Daug grimo,
savotiškas garso takelis, kilogramas vaizdo efektų, Dž. Depo vardas ir
pritraukiam mases į kino ekranus. Gal ir nieko strategija.
Filme labiausiai man patiko ragana Eva Green ir jos netikėtas (debiutas?)
po tokių filmų kaip „Tobulas jausmas“, „Gimda“, „Svajotojai“ Holivude. Bet nieko,
ji žaviai suvaidino porcelianinę raganą. Nuobodžiausia tikriausiai buvo keršto
ir meilės istorija – labai jau nuvalkiota, tačiau pabuvoti su keista Kolinsų šeimynėle
tuose senuose rūmuose iš tikrųjų viliojo ir atmosfera išlaikyta taikliai. Nepaisant
to, kad nieko filmas nenustebino, neparuošė jokių papildomų staigmenų siužetinėje
plotmėje, nieko nešokiravo, nesugraudino... liko tik gražus atvirukas,
spalvingas, įmantrus ir kaip tas ledų popieriukas – ledai suvalgyti, o
popierėlis vis dar rankose. Smagus reginys lengvam vakarui – nei daugiau, nei
mažiau. Manau, komercinio filmo mėgėjams turėtų iš tikrųjų tikti ir patikti.
Įvertinimas: 7/10 Kritikų vidurkis: 55/100 IMDb: 6.2
