Serialas: "Be namų negerai" / "Home and Away" (bendra serialo apžvalga ir istorija)

 

Sveiki,

 

Tiems, kam per 30 ir daugiau metų, tikriausiai labai puikiai prisimena dešimtame dešimtmetyje per LNK rodytą australų serialą „Be namų negerai“ (angl. Home and Away), kuris buvo kuriamas ištisus dešimtmečius ir užaugino ne vieną puikiai žinomą iš Australijos kilusį aktorių. Sunku pasakyti, kokio populiarumo tuomet Lietuvoje buvo „Be namų negerai“, kai tik jį pradėjo rodyti, bet puikiai pamenu, kad jis kuo puikiausiai konkuravo su jaunimo serialiais tokiais kaip „Beverli Hilsas 90210“, „Penketukas“ ir kt., nes tikriausiai natūraliau ir paprasčiau kalbėjo apie gyvenimiškas situacijas, nei patetiški, jausmingi ir perspausti Lotynų Amerikos serialai. Serialas sulaukė galybės sezonų ir serijų, aišku, jos visos niekada nebuvo parodytos Lietuvoje. Tiesa, pamenu pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje žiūrovų laiškų dėka LNK kurį laiką atgaivino „Be namų negerai“ idėją ir vėl buvo transliuojami naujieji sezonai, tačiau serialas jau nebesulaukė tokio susidomėjimo kaip dešimtajame dešimtmetyje, todėl televizija nutraukė rodymą. Šiandien apžvelgsiu šio serialo istoriją, jūsų pageidavimu, pagrindinę pasakojimo liniją ir poveikį australams.

 

„Be namų negerai“ prasideda kaip australų muilo opera 1988 metais!

 

Serialo „Be namų negerai“ idėja Australijoje gimė iš televizijos prodiuserio Alano Batemano (Alan Bateman) sumanymo. Jo tikslas buvo sukurti naują, jaunimui skirtą muilo operą, kuri užpildytų eterio spragą, atsiradusią po to, kai populiarus to meto serialas „Sons and Daughters“ (liet. „Sūnūs ir dukros“) buvo nutrauktas. Batemanas pastebėjo, kad didžiulė Australijos gyventojų dalis persikelia į priemiesčius, todėl jis norėjo pavaizduoti šiuolaikinę socialinę problemą – šeimų, persikeliančių iš miesto į mažesnes pakrantės bendruomenes, integraciją. Pagrindinė serijos idėja buvo perteikti antrųjų šansų temą ir parodyti, kaip mažoje pakrantės gyvenvietėje įsikūrusi globėja Pippa Ross su vyru Tomu priima paauglius globotinius, patyrusius traumų ir šeimos problemų, siūlydama jiems naują pradžią.

 

Serialas debiutavo 1988 metų sausį „Seven Network“ eteryje, tačiau jo startas nebuvo lengvas. Pirmosios savaitės buvo sunkios, ir serialo žiūrimumas buvo toks žemas, kad net buvo svarstoma apie jo nutraukimą. Vis dėlto, Batemano ir jo komandos dėka, serialas gavo laiko įsitvirtinti, ir per kelis mėnesius istorijos tapo įtikinamesnės, o veikėjai – populiaresni. Nuo 1988 m. pabaigos iki 1995–1996 m. „Be namų negerai“ Australijoje tapo labai populiarus ir stabiliai dominuojančia programa vakaro transliacijoje, ypač jaunimo amžiaus grupėje. Kiekviena serija reguliariai pritraukdavo nuo 1,5 iki 2 milijonų žiūrovų, o svarbūs siužeto įvykiai ir vestuvės pasiekdavo dar didesnį žiūrimumą.

 

Serialo sėkmė greitai peržengė Australijos ribas. Jis turėjo didelį poveikį masinei kultūrai, tapdamas ne tik pramogos šaltiniu, bet ir kultūros eksportu, formuojančiu tarptautinį Australijos paauglių ir pakrantės gyvenimo stereotipą. Būtent 1988–1996 m. laikotarpiu „Be namų negerai“ buvo rodomas maždaug 30–40 šalių, įskaitant didžiąją dalį Jungtinės Karalystės (JK) ir Airijos, kur jis tapo itin populiarus per pietų ir pavakarės rodomus peržiūros laikus. Jis taip pat buvo rodomas Naujojoje Zelandijoje, Skandinavijos šalyse (pavyzdžiui, Švedijoje ir Norvegijoje), taip pat kai kuriose Europos ir Artimųjų Rytų šalyse.

 

Žiūrimumo požiūriu, serialas išsiskyrė tuo, kad sėkmingai sujungė klasikinės muilo operos elementus (kasdienius santykius, šeimos dramas) su aktualiomis jaunimo problemomis (narkotikai, paauglių nėštumas, mokyklos patyčios, tėvų netektis). Šis derinys užtikrino nuolatinį populiarumą ir komercinę sėkmę. „Be namų negerai“ tapo neatsiejama Australijos televizijos dalimi ir netgi veislynas jauniesiems aktoriams – iš jo iškilo tokios vėliau Holivude išgarsėjusios žvaigždės kaip Heathas Ledgeris, Isla Fisher ir Naomi Watts.

 

Kaip vystėsi „Be namų negerai“ evoliucija po 1996-ųjų ir vėliau?

 

Kaip minėjau, serialas „Be namų negerai“ buvo pradėtas kurti 1988 metais, ir jis vis dar yra kuriamas iki šių dienų, kas liudija apie jo nepaliaujamą populiarumą. Visgi tai nėra ilgiausias visų laikų serialas, nors jis jau kuriamas 38 metus, pagal reitingą pasaulyje užima tik 10 vietą pagal serialo ilgumą. Per visą šį laikotarpį, t. y. nuo 1988 m. iki 2025 m., buvo sukurta daugiau nei 8500 serijų ir daugiau nei 38 sezonai. Nors tikslus serijų skaičius nuolat auga, šis mastas daro jį vienu ilgiausiai rodomų serialų Australijos istorijoje, ir tikrai ilgiausiai rodoma drama per „Seven Network“ kanalą.

 

Serialo koncepcija bėgant metams ženkliai pasikeitė. Iš pradžių, 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje, tonas buvo šiltas, šeimyniškas ir orientuotas į socialinę sritį, akcentuojant globos namų savininkų Pippos ir Tomo Rossų ramybę ir paauglių globotinių integraciją. Vėliau, apie 2000-uosius metus ir vėliau, tonas tapo dinamiškesnis ir dramatiškesnis, artimesnis tipinei muilo operai. Siužetinės linijos pradėjo apimti daugiau nelaimingų atsitikimų, gamtos katastrofų (pvz., gaisrai, audros), nusikaltimų, pagrobimų ir netgi sektų įvykius, kad išlaikytų aukštą žiūrovų intrigą ir atitiktų besikeičiančius auditorijos poreikius.

 

Siužetinės linijos per tris dešimtmečius patyrė esminių pokyčių. Ankstyvosios siužetinės linijos dažniausiai buvo skirtos paauglių romantinėms dramoms, mokyklos iššūkiams ir kasdienėms šeimos problemoms (pvz., narkomanija, skyrybos). Vėlesniuose sezonuose, siekiant pritraukti plačiąją auditoriją, atsirado psichologinis teroras, žmogžudystės, medicininės dramos (pvz., koma, amnezija) ir įtempti teisiniai procesai. Šis perėjimas parodė serialo prisitaikymą prie pasaulinių televizijos tendencijų, kai muilo operos virto labiau į dramą orientuotais serialais.

 

Aktorių ir pagrindinių veikėjų pasirodymo politika visuomet buvo rotacinė. Seriale buvo nuolat keičiami jauni aktoriai, tam, kad serialas nuolat pritrauktų jaunąją auditoriją ir atrastų naujų talentų. Tačiau stabilumą palaikė ilgamečiai pagrindiniai veikėjai – aktoriai, kurie išliko ištikimi serialui nuo pat pirmųjų dienų.

Pats ryškiausias ir ilgiausiai vaidinantis aktorius yra Ray Meagheris, vaidinantis Alfo Stewarto vaidmenį. Alfą galima charakterizuoti kaip „Summer Bay“ bendruomenės patriarchą; jis pasižymi grublėtu, tiesmuku, bet iš esmės geranorišku charakteriu. Nuo 1988 m. vaidindamas, Alf Stewartas yra vienintelis veikėjas, pasirodęs pilotinėje serijoje ir išlikęs iki šių dienų. Jis patyrė viską: nuo laivų avarijų, artimųjų netekties, iki priverstinio laiko keliavimo (siužeto vingis, kuriame jis buvo pasiųstas į 1940-uosius). Kita ilgametė, nors ir su pertraukomis vaidinusi, veikėja yra Lynne McGranger, vaidinanti Irene Roberts. Irene, atėjusi į serialą 1993 metais, pradžioje buvo piktnaudžiaujanti alkoholiu mama, tačiau greitai tapo dar viena jūros įlankos globėja ir geros širdies moterimi, kuri nuolat priglaudžia naujus globotinius ir palaiko bendruomenės moralę.

 

LGBTQ+ temų atsiradimas seriale atspindi Australijos visuomenės ir televizijos tendencijas vėlesniais dešimtmečiais. Iki 2000-ųjų pabaigos šios temos buvo didelis tabu, atsižvelgiant į šeimos laiką ir serialo pobūdį. Pirmasis ryškus gėjaus personažas pasirodė tik 2009 metais, kai seriale buvo pavaizduotas Charlie Newmano personažas. Vėlesniuose sezonuose, ypač po 2010 m., atsirado daugiau homoseksualių siužetinių linijų, pavyzdžiui, 2016 metais buvo rodoma Alex Nielson ir Willow Harris moterų meilės istorija. Šios temos rodo serialo prisitaikymą prie šiuolaikinės socialinės realybės ir pastangas atspindėti platesnę Australijos visuomenės įvairovę, nors jos vis dar yra pateikiamos atsargiau nei kituose vakarinio eterio serialuose.

 

Kur buvo visą tą laiką filmuojamas serialas „Be namų negerai“?

 

Nuo pat savo gyvavimo pradžios 1988 metais buvo filmuojamas dviejose pagrindinėse lokacijose, kurios vizualiai sukuria fiktyviąją Summer Bay (liet. Vasaros įlanka) bendruomenę. Interjero scenos, tokios kaip veikėjų namų interjerai, ligoninės, mokyklos kabinetai ar policijos nuovados, yra filmuojamos Seven Network studijose Epinge (Epping), Sidnėjaus priemiestyje, Naujajame Pietų Velse, Australijoje. Šios studijos buvo ir tebėra pagrindinė serijos bazė, leidžianti patogiai keisti dekoracijas ir užtikrinti kasdienę produkciją.

 

Vis dėlto, serialo sielą ir vizualinį identitetą formuoja lauko scenos, kurios beveik visos yra filmuojamos Palm Byče (Palm Beach). Tai yra tikras, idiliškas Sidnėjaus priemiestis, įsikūręs vaizdingoje pusiasalio dalyje, maždaug 41 kilometras į šiaurę nuo Sidnėjaus centrinio verslo rajono. Palm Byčo paplūdimys, su savo auksinėmis kopomis ir Ramiojo vandenyno vaizdais, tapo neatsiejama Summer Bay dalimi.

 

Konkrečios Palm Byčo vietos, nuolat matomos seriale, yra garsusis Palm Byčo švyturys (Barrenjoey Head Lighthouse) – kuris dažnai pasirodo kaip fonas tolumoje, ir pats paplūdimys, ant kurio kranto yra įrengta nuolatinė filmavimo dekoracija – „Summer Bay“ užkandinė (The Diner). Taip pat dažnai filmuojama aplinkinėje gyvenvietėje, vaizduojant bendruomenės namus ir pagrindines gatves. Dėl šios priežasties Palm Byčas tapo populiaria turistine vieta, kurioje gerbėjai gali atpažinti ir aplankyti filmo lokacijas, o filmavimo komanda dažnai dirba viešose vietose, tiesiog šalia vietinių gyventojų ir turistų.

 

6 patys žinomiausi aktoriai ir jų sukurti vaidmenys seriale „Be namų negerai“.

 

Kate Ritchie – Sally Fletcher

 

Sally buvo viena iš originalių ir ilgalaikių veikėjų, debiutavusi dar būdama vaikas 1988 m. Ji užaugo ekrane, iš globotinės tapo mokytoja ir viena iš Summer Bay moralinių centrų. Sally siužetinės linijos buvo susijusios su paauglių meile, karjeros siekimu ir sudėtingu gyvenimu po Pippos ir Tomo išvykimo. Kate Ritchie yra viena labiausiai apdovanotų Australijos aktorių už šį vaidmenį.

 

Heath Ledger – Scott Irwin

 

Prieš tapdamas Holivudo žvaigžde, Heathas Ledgeris seriale vaidino jauno sportininko ir mylimojo vaidmenį. Nors jo laikas seriale (1997 m.) buvo palyginti trumpas, jo pasirodymas buvo labai pastebimas ir leido jam pradėti karjerą JAV.

 

Chris Hemsworth – Kim Hyde

 

Būsimasis „Marvel“ dievas Thoras vaidino Kimą Haidą 2004–2007 metais. Kimas buvo gražus, bet neramus jaunuolis, kurio siužetinės linijos sukosi apie sunkų santykį su tėvu, meilės trikampius ir nuotykius. Tai buvo jo tramplinas į pasaulinę šlovę.

 

Isla Fisher – Shannon Reed

 

Prieš tapdama populiaria komedijų aktore, Isla Fisher vaidino Šenon Rid 1994–1997 metais. Šenon buvo mistiška ir kūrybinga jauna mergina, turėjusi sudėtingą šeimos istoriją, o jos siužetinės linijos apėmė paauglių problemas ir ambicijas.

 

Julian McMahon – Ben Lucini

 

Vėliau išgarsėjęs serialuose „Grožio peilis“ ir „San Francisko raganos“, Julianas McMahonas vaidino Beną Lučinį 1989–1991 metais. Deja, aktorius neseniai mirė. Benas buvo jaunas, gražus, bet neramus veikėjas, įsitraukęs į pavojingus reikalus ir romantinius ryšius. Jis padėjo serialui įtvirtinti patrauklių, bet probleminių vaikinų archetipą.

 

Dannii Minogue – Emma Jackson

 

Daini Minog (dainininkės Kylie Minogue sesuo) vaidino Emą Džekson 1989–1990 metais. Ema buvo jauna, maištinga paauglė, kurios siužetinės linijos dažnai buvo susijusios su nusikalstamumu ir sudėtingais santykiais, kas suteikė serialui aštruoliškumo ankstyvajame etape.

 

Apie serialo „Be namų negerai“ garso takelį (intro)

 

Pagrindinį serialo „Be namų negerai“ įžangos dainą (garso takelį) atlieka ir dainuoja skirtingi atlikėjai per visą serialo istoriją. Pirmąją, originalią versiją (nuo 1988 m.) atliko dainininkai Peter Lacey ir Fiona Joy. Ši versija geriausiai žinoma žiūrovams, stebėjusiems serialą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu per ankstyvuosius populiarumo metus, nors, kiek pamenu, šiam serialui buvo paruoštas netgi lietuviškos dainos coveris, pavyko rasti YouTubėje tą versiją, tik nežinau, kas atlieka. Gal moterišką partiją „Pirmo baliaus“ grupės vokalistė?

 

Per vėlesnius dešimtmečius dainos versijos buvo atnaujinamos, bet jos visada išlaikė originalią melodiją. Pavyzdžiui, šiuolaikinę versiją atlieka duetu dainuojantys Luke O'Shea ir Lucy Deakin.

Lietuviškas intro (labai prasta vaizdo kokybė)

Angliškas senasis intro

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Furioza: pašėlusio Makso saga" / "Furiosa: A Mad Max Saga"

 

Sveiki,

 

Ak tie didieji kino reginiai! Tiesą sakant, dažnai pastaruoju metu nuviliantys, pavyzdžiui, negalėjau nė vienos dalies išžiūrėti „Kopa“ serijos, tiesiog absurdiškumas liejosi per kraštus, bet 2015 metais pasirodęs režisieriaus George Miller filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ mane anuomet nemenkai įtraukė ir savitai pritrenkė spalvomis ir dinamika, nors niekada nebuvau šios sagos gerbėjas. To paties režisieriaus naujausias šios serijos darbas „Furioza: pašėlusio Makso saga“ (angl. Furiosa: A Mad Max Saga) (2024), skirta anuomet įsimintinai aktorės Charlize Theron sukurtai Furiozos personažei. Tik šįkart jos vaidmenį atliko kur kas jaunesnė (natūralu, nes pasakoja jos atsiradimo istorija) aktorė iš serialo „Karalienės gambitas“ Anya Taylor-Joy. Pastarąją kamera visada myli ir ji atrodo efektingai bet kokiame kino projekte.

 

Nepasakosiu daug siužeto ir jo neanalizuosiu, nes jis labai tiesmukas ir plokščias. Žodžiu, iš klesčiančios ir prie upės gyvenančios genties pagrobiama maža mergaitė Furioza, kurios motina nužudoma, o pati užauginama ją skriaudžiančiųjų gentyje. Filmo siužetas primena „Mauglį“ arba „Liūtą karalių“, tačiau režisierius atsisako būti sentimentalus, todėl nuslysta nuo istorijos ir 80 procentų filmo skiria tiesiog beprotiškoms benzino ir maisto pervežimo lenktynėms su užpuolimams. Kitaip sakant, filmo pradžia žada lyg ir jaudinančią bei suasmenintą Furiozos istoriją, panašų į Disnėjaus asmenybės tapsmo istoriją, tačiau šįkart režisieriui, priešingai nei 2015 metų sagos dalyje, labiau rūpi patenkinti greičio, lenktynių, smurtinio susišaudymo ir daugybės beprasmiškų mirčių ištroškusius žiūrovus, todėl filmas tampa lėkštu ir nuobodžiu.

 

Galiu tik įsivaizduoti, kiek technikos ir darbo įdėta statant šį beprotiško greičio filmą, bet jo turinys, nepaisant dinamikos, spalvų, vienu momentu ištirpsta, nes reikėjo išeiti į virtuvę pasipjaustyti arbūzo karštam vakarui, o grįžus jau nebeaišku, kiek šimtų žmonių šioje juostoje mirė, nes veikėjai vis dar varo ant 120 greitkeliu ir vis dar šaudosi. Iš tikrųjų viena scena, kiek skaičiau, kuri užima 15 minučių, buvo filmuojama net 87 dienas! Toks darbas, o rezultatas neintriguoja, neįdomu, nes baigtis yra aiški – Furioza išgyvens visas scenas ir ji taps laimėtoja, tačiau negalės patenkinti savo keršto troškimo, nes kerštas niekada nieko nenumalšina. Žodžiu, pamoksliukas lėkštas, pasivažinėjimų yra tiesiog per daug ir per ilgų, todėl istoriją išsitęsia iki begalybės, nors buvo galima kažką susukti efektingesnio, dinamiškesnio siužetine prasme, padaryti Furiozą kažkokią įdomesnę, abejojančią ir kenčiančią, ne heroję, bet žmogų, o dabar ji tiesiog neįdomi, vienkryptė ir per primityvi. Filmas absoliučiai didingas savo batalijomis, bet jame daugiau nieko gero nėra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršytojai: Pabaiga" / "Avengers: Endgame"

Sveiki,

Tiesą sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers: Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...

Tad neklydau dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...

Visgi kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“, kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas – nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus, tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios mases.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklių medžiotojai" / "Ghostbusters"

Sveiki,

Nieko neįpareigojantis  linksmas filmas „Vaiduoklių medžiotojai“ (angl. Ghostbusters) (2016) susižiūrėjo itin linksmai ir efektingai. Tokius filmus lengva žiūrėti su įvairiomis kompanijomis, nereikia peštis dėl rimto kino, nereikia jo ir brukti, todėl „Vaiduoklių medžiotojai“ gali tapti visai linksma pramoga.

1984 metais pasirodžiusi kino juosta su vyrukais tuo pačiu pavadinimu jau laikoma kino klasika, o apie tai, kad bus sukurta analogiška šios klasikos versija su moterimis aktorėmis pagrindinėse rolėse jau sklandė nebe pirmus metus. Britų režisierius Paul Feig, sukūręs tokius hitus kaip „Sunokusios pamergės“ ir „Ji – šnipė“ toliau tęsia savo gerų komedijų maratoną – jis rekonstruoja kokį nors jau seniai „įsiėdusį“ žanrą ir paverčia ji tikra juoko bomba. Iš tikrųjų tai vienas iš nedaugelių komercinės komedijos režisierių, kuris iš tiesų geba mane prajuokinti. 

Kalbant apie „Vaiduoklių medžiotojus“, reiktų paminėti, kad režisierius vėl pasikvietė savo filmų žvaigždes – neprilygstamoji paskutiniais metais komedijos meistrė Melissa McCarthy ir Kristen Wiig, kurios iš esmės ir dominuoja šioje juostoje. Taip pat švysteli aktorius Bill Murray iš 1984 metų versijos, ir viskas atrodo čia moderniau, juokingiau nei ankstesnėje versijoje, tačiau filmas nepranoko ankstesnės versijos, o P. Feig filmų kontekste, bent jau man, filmas pasirodė vienas silpnesnių darbų. Tiesą sakant, taip nutiko dėl sudėtingos temos, nes reikėjo išlaikyti senosios versijos kino proporcijas ir kartu atseikėti pakankamai humoro. Taip, filme esama nemažai juokelių ir netgi taikliai sukonstruotų juokingų scenų, tačiau žiūrint neapleidžia jausmas, kad režisierius galėjo ir geriau. Nepaisant to, filmas vis vien labai linksmas ir pakankamai vykęs, nesvarbu, ką taukštų kaimynas iš trečio aukšto apie naujuosius „Vaiduoklių medžiotojus“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela