Filmas: "Deivido Geilo paslaptis" / "The Life of David Gale"

Sveiki, kinomanai,

Filmas „Deivido Geilo paslaptis“ (The Life of David Gale) (2003 m.) yra, mano akimis, vidutiniškai gera juosta apie dar vieną bylą, kuri įkvepia JAV kino pramonės kūrėjus, nes tikri faktai pritraukia žiūrovus į kino sales, juolab, kad byla buvo labai paplitusi po valstybes kaip pagrindinis diskusijų objektas, panašiai kaip pas mus Kedžio byla. Pagrindinis filmo objektas yra ne aktoriai, ne pati istorija, nors ir ji svarbi, kiek svarbu yra pačių žiūrovų paklausti – ar teisingas yra mirties bausmės naudojimas? Apie mirties bausmes ir elektros kėdes yra sukurtas ne vienas filmas, pvz.: „Avinėlių tylėjimas“ (1991) „Mirtininkas eina“ (1995), „Žalioji mylia“ (1999), „Monstras“ (2005) ir t.t.

Man asmeniškai ši juosta nepasirodė kažkuo labai patraukli ir ypatinga, nors joje yra visi neblogo amerikietiško filmo komponentai – aktorių kolektyvas (Kavin Spacey, Kate Winslet, Laura Linney...), pasakojimo medžiaga, užpildymas... Gal tiesiog ši tema aidi pernelyg dažnai kine ir pernelyg dažnai klausiama, ar teisinga yra žudyti žmogų dėl to, kad jis nužudo kažką kitą. Žinau, kad pačioje Lietuvoje yra mirties bausmės šalininkų, tačiau, mano galva, tai tikrai nėra tas stabdis, kuris sustabdytų žmones nuo piktadarysčių. Filmas taip pat gerai surėdytas, iki pat pabaigos lieka šiokia tokia laukimo ir atomazgos atskleidimo intriga ir tai duoda bėgimo takelį žiūrėti filmą iki paskutinio kadro, bet ir vėlgi pasikartosiu, manęs filmas nesužavėjo, tačiau net neabejoju, kad daugeliui vidutiniškų dramų gerbėjų ši juosta turėtų tikrai tikti ir patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 7.6 

Filmas: "Žmogus, kurio nebuvo" / "The Man Who Wasn‘t There"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasan‘t There) (2001 m.). Tai amerikiečių brandi kriminalinė drama, kuri taiko į gan aukštus juostos įvertinimo kriterijus ir įvertinimus. Juodai balta, nespalvota juosta su kriminalinėmis gairėmis pasirodė be galo melancholiška, netgi slegianti pagrindinio personažo charakteriu, kuris iš pradžių atrodo toks lėtas ir susitaikęs su gyvenimu, bet kartu ypatingai spontaniškas, kuris gimsta iš lėtumo.

„Žmogus, kurio nebuvo“ filmas kalba apie nusikaltimą ir bausmę, kaip likimas vienaip ar kitaip suveda sąskaitas su žmonėmis, grįžtamasis karmos ir teisingumo ryšys į žmogų. Nors filmas subtilus, pilnas pačių įvairiausių detalių, retsykiais statiškumo, tačiau neapleidžia jausmas, kad pagrindinis personažas nuolatos dirba savo smegeninėje, toks veikimo principas labai išjaustas ir pasiteisinęs. Pagrindinis aktorius Billy Bob Thorton‘as taip taikliai smūgiuoja į emocinius vartus, kad belieka tik mėgautis retrospektyvinių spalvų gamoje čia pats atsiveriančiais plačiais psichologiniais vartais. Jeigu jums patiko Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, kur įvykiai nuolatos grindžiami plačiais psichologiniais apmąstymais, tai šis filmas yra būtent tai, ko jums reikia ir laukėte.

Filme šmėkšteli ir puikioji Scarlett Johansson, kuri dar tada jaunutė suvaidina moksleivę pianistę, paguoda vidutinio amžiaus vyrui, kuris vėl mintimis grįžta į jaunas dienas ir apmąsto ir permąsto savo nugyventus metus ir bando rasti paaiškinimą, kodėl jis ir jo santykis su gyvenimu yra toks skaudus ir tuščias. Melancholiško filmo apsuptyje gimsta žiaurumas, kuris kaip antitezė iškapsto naujas charakterio spalvas.

Gan stipri juosta, kuri patiks daugeliui, nors man asmeniškai ji pasirodė tik stipri, tačiau nesutraiškė taip, kaip galbūt norėjosi ir tokėjausi. Brolių Coen‘ų, kurie sukūrė tokius hitus kaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ar „Didysis Lebovskis“ šįkart vėl žaidžia naujomis formomis, spalvomis ir kuria tikrai tikro kino vardo užsitarnavusį kiną. Verta vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.6

Filmas: "Aviatorius" / "The Aviator"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Aviatorius“ (The Aviator) (2004 m.), kuris prieš dešimtmetį nuskambėjo per pasaulį ir sulaukė puikių tiek žiūrovų, tiek kritikų įvertinimų, buvo gausiai apdovanotas. Bene vienas ryškiausių apdovanojimų Cate Blanchett karjeroje – „Oskaras“ už antraplanį vaidmenį. Puikioji aktorė sukuria išties įsimintiną vaidmenį – kaprizingą, vėjavaikišką, vyriškai moteriškai jautrią, bet žaismingą personažą su išskirtine kalbėjimo manierą ir XX amžiaus pirmosios pusės madomis. Ji buvo išties puiki...

Pats filmas, kurio gan ilgai vengiau, pasirodė besąs gan įdomus, nors ko daugiau tikėtis iš išgirto filmo? Kinas yra toks lankstus ir pajėgus vaizduoti tiek esamus ir nesamus dalykus, kad tiesiog nenuostabu, kad vėl grėbiasi istorinių dalykų ir puikiai supynė fikciją su biografiniais faktais. Kinas jau tiek subrendo, kad jau kuris laikas ima ir prabyla pats apie save ir nebijo kurti filmus apie kino kūrėjus. „Aviatorius“, žinoma, yra filmas apie kino perversmą, tačiau didžiausias kertinis akmuo – aviacijos stulbinamas perversmas XX amžiaus pirmojoje pusėje, prie kurio, aišku, prisidėjo tiek Pasauliniai karai, bei „Aviatoriaus“ asmenybė ponas Higsas.

Kaip ir kitos istorinės asmenybės, taip ir „Aviatoriaus“ personažas turi tam tikrų psichikos sutrikimų, kurie išskiria jį iš kitų ir kartu paverčia bebaimiu azartišku genijumi. Kaip ir galima suprasti, šalia tokių ryškių ir ambicingų žmonių kitiems esantiems šalia yra be galo sunku. Nors man kiek keistoka, kad aviatoriaus kūrėjas taip bijo bakterijų, kirmėlių ir nešvaros, lyg vaikystės baimės persekiotų visą jo likusį gyvenimą.

Pats filmas tikrai vykęs, aktorių vaidyba puiki, tiek Leonardas DiCaprio, tiek Cate Blanchett, tiek kiti ryškūs ir žinomi aktoriai, kurie epizodiškai šmėkšteli filme, verti nykščio į viršų. Iš pradžių maniau, kad filmas bus pernelyg vyriškas, juk žinote, aviacija, azartas, evoliucija – gan brutalus kontekstinis fonas, tačiau šiek tiek apsigavau, nes kartu tai filmas su džiazo epochos užgimimu, gražiomis moterimis, XX amžiaus madomis, meilėmis seilėmis, skoningu flirtu, kova su savo demonais, per kurias keičiasi aplinkinis pasaulis. Pustrečios valandos trunkantis filmas nuneša į žavią praeities nišą, kurioje galima pasinerti į puikų pasakojimą, kurio galbūt savo gyvenime niekada nepatirsime. Na, bet šiaip ar taip, kam tada tas kinas? Ogi tam, kad visa tai pamatytume ir patikėtume.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.5

Tarptautinė lapų kritimo diena

Alpo medžiai. Taip. Mačiau tai anądien, kai ėjau gatve ir krentančiu lapu gavau per nosį, kad net sustojau atsitokėti. Tuščioje gatvėje medžiai alpo, tyliai visi nepajudinami stovėjo ir kaip susitarę metė lapus. Toks jausmas, kad ne šiaip sau metė, bet alpo, prarasdami savo nugyventus metus. Gražu ir beveik liūdna. Dar vienas ruduo ir dar viena priverstine chemoterapija. Tik dar vienas ruduo ir dar vieni metai. Nuėjau.

Dievo vaidmuo visada įkvėpia

Sveiki visi,

Šiandien viena iš tų „įdomių“ dienų, kai labiausiai įdomus esu aš pats. Tiesą sakant, pats neįdomiausias personažas šiame pasaulyje. Personažas... Net neabejoju, kad visi esame personažai, netgi ir tais atvejais, kada tai net neatrodo ir esame atsidavę grynuoliai, nebijantys tiesos nei melo. Jogai, kazino darbuotojai, benamiai, depresijų suėsti, olimpiniais medaliais apsikarstę sportininkai, Meilutytė, Grybauskaitė, Venckienė ir net koneveiktas Kubilius tėra personažai.

Pats niekada nesijaučiu tikras, visada kažkoks apsimetėlis, visada su kauke ir visada tik personažas. Net nežinau, ką šiandien teks vaidinti, ką improvizuoti... Tai suvokus, einu prie labai liūdnos išvados, kad gyvenimas yra suvaidinamas, o jei jis suvaidinamas, tai nėra šansų jo nevaidinti netgi tada, kai nenori, neįsitenki į stakles, į rėmus, į besisukančią socialinę cirko karuselę su klounais ir liūdnomis marionetėmis.

Taigi, šįryt atsikėliau tik vardan to, kad vėl vaizduočiau esąs Dievas. Dieviškumo personažas visada įkvepia kryžiaus žygiams, o kartais atsikelti ir gyventi teatralizuotą gyvenimą, eiti į parduotuves, nieko ten nepirkti, arba pirkti tai, ko nereikia, suteikia jėgų ištverti rudenį, žmones, kurie šalia vaidina savo personažus, savo vardą ir likimą. Tai kartais nepakeliama. Nepakeliama yra vaidyba, nes ji niekada negali nutrūkti, o jei nutrūksta... Ką gi, tada ir pati mirtis yra inertiškas teatrinis finalas. Ne kitiems. Tau. Aišku, jeigu sumąstai, kad nebetinti suktis it žiurkėnas gyvenimo ratuke, kakoti į granuolių dėžutę, rytais gerti kavą, eiti į darbą, savaitgaliais nusilakti iki žemės graibymo ir taip mėnesiai, metai, dešimtmečiai... Jeigu atsisakau? Gyvenimo ribotumas ir paraštės tokios didelės ir į jas galima pasislėpti tik kartą, tik kartą galima negyvu gulėti ąžuoliniame lakuotame karste arba būti susemtam metalinėje urnoje. Ir tas tik kartą amžinai gąsdina, nes kelio į gyvenimo aikštelę nebėra...

Ak, tiesa, vakar rašiau kažką apie benamius. Vakar ėjau „namo“ ir šalikalėje pamačiau mažą plastikinį maišelį su žmogaus išmatomis. Apėjau. Šįryt eidamas ten to maišelio neberadau, jį kažkas sušlavė su lapais - aukso medalis tiems juodadarbiams, kurie vaidina sunkiai šlavėjus ir valytojus. Atsidusau, bet paėjau 20 metrų ir pamačiau visai naują maišą – „Maximinį“ sočiai prikimšto žmogšūdžio, atsiprašant. Jis buvo išsitėškęs ir visas turinys gerokai pasklidęs Visatos judėjimo kryptimis į šalis lyg kas būtų išmetęs iš 12 aukšto Kruščioviško daugiabučio. Į tuos maišus tuštinasi benamiai, nes ir jie jaučia pareigą neteršti kur papuola miesto, juolab kad tenka visur po to miegoti. Iš tikrųjų skauda matatant tokius aiškius nužmogėjimo faktus. O kiek nedaug tereikia, kad mes patys atsidurtume jų vietoje. Netekti artimųjų, būsto, darbo, sveiko proto, susirieti su antsoliais, o gal viską netekti per didžiulį gaisrą, sulaukti kaltinimų, o gal išžaginimo? Žinoma, kad baisu, baisu vaidinti gyvenimą, kai nežinai, ką teks jame vaidinti rytoj, o kartais sąlygos tokios pasibaisėtinos, kad belieka nutaisyti Anos Kareninos veido miną ir tyliai bei kantriai laukti atvažiuojančio traukinio...

Jūsų Siela

Muzika ir nužmogėjimo faktas

Sveiki visi,

Dar niekad taip nebuvau pajutęs, kad mano gyvenime gali tiek daug reikšti muzika. Ypač tada, kai nutrūksti „nuo grandinės“ ir viskas tampa sujaukta. Muzika tampa kažkokia keista, nebe tokia, kurios, rodos, retsykiais klauseisi neįdėmiai ir prabėgomis, lyg lėktum automobilyje, o šalia vilkstinės vitrinų praskrietų kaip spalvų margumynas.  Šįkart muzika kaip ložė, kaip forumas, kaip prieglobstis, pabėgėlių palapinė tarp dviejų dykumų...

Kasdien matau tris benamius, kurie nuolatos sėdi po vaistinės vitrina ir laukia plastiko indeliuose nuo silkės ir salotų įkrentančių pinigėlių. Dar niekada nedaviau šį rudenį benamiui, bet buvo mintis nupirkti jiems alaus arba batono – nenusprendžiau, kuris iš šių dalykų jiems reikalingesnis. Aišku, koks nors „prie verslumo“ man pasakys, kad alkoholis tik dar labiau gramzdina benamį į liūną, tačiau tik neatsidūrę duobėje tikriausiai nežino, nesusimąsto, kad juk geriama ne iš džiaugsmo, o begalinio skausmo, užmirštant šaltį, benamystę, apgailėtiną savo padėtį ir viską, kas tave nužmogino.Nemanau, kad suteikiant retsykiais vaistų nuo užmaršties, leis dar blogiau pasijusti benamiui, nors... Skauda, kai šalia kulniuoja „ant kablų“ kailiniuota ponia ir nusuką knyslę nuo šio nužmogėjimo fakto ir tuo akivaizdžiai bodėsi. Aišku, man taip pat nemalonu žiūrėti į dvokiantį benamį su išvirtusiomis genitalijomis ir apsišlapinusį po vitrina, sutinusį nuo šalnų ir alkoholio, tačiau, kas juos bepakels? Ir vėl muzika...

Girdžiu ją be jokių kompiuterių, TV, radijo stočių, be mp3, išmaniųjų, prekybos centro kolonėlių, tiesiog chemiškai smegenyse atgimsta garsai nuo klasikos iki roko ir tai padeda ištverti, kai, rodos, nebegali pakelti pasaulio, nužmogėjimo faktų, savo keisto balansavimo ant nužmogėjusios visuomenės. Įsitveri į garsus ir tai, kas už jų, už atlikėjų biografijų, kurie glumina savo tragiškomis mirtimis, pasitraukimais ir nuosmūkiais.

Dabar taip pat girdžiu muziką. Ir ji skaudi, nes mėgstu tik tokią, kuri vienaip ar kitaip apdainuoja nužmogėjimo faktą, o tokių dainų ir muzikos daug, tačiau pasaulyje benamių nemažėja ir nemažėja... Tai irgi stulbina. Liūdnai stulbina.

Jūsų Maištinga Siela

Triušio kapas

Sveiki,

"Šiame veidrodiniame uostamiestyje, kur krantinės kranai laiko virš lagūnos sunkius debesis, tokiame viename aptvare yra gyvas granitinis triušis. Visai kaip Alisoje iš stebuklų šalies, tik šis triušis granitinis, gražiai nušlifuotas ir beveik kaip naminio triušio dydžio - tokį noris visada pavogti ir parsinešti. Jis visada žiūri į dangų ir visai nesvarbu, ar sninga, ar lyja, ar saulė blizginasi. Mėgstu šį triušį. Jis vienintelis, mano akimis, KOL KAS nebijo uosto veidrodžio. Pagalvojau, kad šis triušis niekada neturės mažyčio savo "triušio kapo", kuriame galėtų atsigulti ir pailsėti nuo žiūrėjimo. Pamanykit, tik mažyčio triušio kapelio, į kurį norėtųsi sugrįžti, bet niekada negalės..." Iš mano asmeninių uostamiestinių dienoraščių, žiūrint į miniatiūrinį skulptūrėlių parkelį pro I. Simonaitytės bibliotekos langus.

 

Jūsų Maištinga Siela