Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija" / "American Horror Story" (1 sezonas)

Sveiki,

Per paskutiniąsias keletą dienų tiesiog negalėjau atsiplėšti nuo kompiuterio ekrano, kol nesužiūrėjau visų pirmojo sezono „Amerikietiškos siaubo istorijos“ (American Horror Story) (2011) serijų. Visai netyčia aptiktas siaubo ir mistikos bei paslapčių pritvinkęs serialas tapo tikra mano atradimo sensacija! Mane vis labiau ir labiau stebina amerikiečių serialų įvairumas ir kokybė, o „Amerikietiška siaubo istorija“ yra kaip tik viena iš tokių.

 

Įtempto, intriguojančio siužeto serialas stebina savo gebėjimo jau nuo pat pirmosios serijos įtrukti į įvykių verpetą, apsigyventi vaiduoklių name su jo dvasiomis ir paslaptingomis istorijomis. 2011 metais „Amerikietiška siaubo istorija“ startuoja TV ekranuose kaip antologinis serialas, o tai reiškia, kad kiekvienas sezonas pasakoja vis skirtingą istorija su tais pačiais aktoriais. Pirmasis sezonas turi paantraštę „Namas žudikas“, kuri pasakoja apie šeimą, ištiktą santuokos krizės – ši atsikrausto į smarkiai nukainuotą įspūdingą namą, kuriame prieš tai gyveno gėjų pora, kuri buvo rasta nužudyta. Laikui bėgant ima vertis šiurpą keliančios ankstesnių prieš tai čia gyvenusių šeimininkų istorijos, o jų dvasios, pasirodo, yra įstrigusios šiame name ir nebegali ištrūkti...

Neįtikėtinai išraiškingai sukurta istorija, kuri įdomiai suformuoja pomirtinio pasaulio priartėjimą prie gyvųjų. Dalis personažų vaikšto kaip gyvieji, kaip antai tarnaitė Moira, kuri vyrams rodosi kaip seksualus iriusiukas, o moterys ją regi kaip seną moteriškę su balta akimi. Namo rūsys – tai nenutrūkstanti siaubo kankinimo šventovė, kuri vėl ir vėl prisikelia kaip vaiduokliška vizija namo istorijos, kurios geba realiai kontaktuoti su gyvaisiais, todėl daugelis dalykų iš „vaiduokliškosios pusės“ atrodo kaip tikra ir gyva. Neįtikėtinai įtraukianti namo istorija turėtų patikti gerų ir kokybiškų siaubo filmų mėgėjams, kurie mėgsta klasikinius siaubo filmus, bet norėtų pajusti ir šiuolaikišką siaubo kino renesansą, tai manau, kad „Amerikietišjoki siaubo istorija“ yra kaip tik jums.

 

Serialo aktoriai ir kūrėjai.

Kaip jau minėjau, serialas startavo 2011 metais, jo „pilotinė“ t.y. parengiamoji serija, kuri dažniausiai nulemia, ar TV kanalas užsakys serialą ir jį finansuos, buvo sėkminga, todėl buvo nutarta sukurti pirmąjį sezoną, kurį užsakė amerikiečių kanalas Fx. Serialą itin palankiai sutiko kritikai ir žiūrovai – tą rodo ir puikus IMDb (Internetinė filmų duomenų bazė) įvertinimas, kuriame lankytojai gali „žvaigždutėmis“ vertinti ne tik serialus, bet ir visus sukurtus filmus. Pirmasis sezonas, kaip ankstesni, taps tikru renesansu Fx kanalui, o jo aukšti reitingai atgaivino kanalą naujam gyvenimui. Pirmajame sezone pasirodė nemažai puikių kino aktorių, bet tikriausiai nepralenkiamiausia buvo dviejų „Oskarų“ savininkė Jessica Lange, kuri už mįslingosios ir įtaigiosios kaimynės Konstancos vaidmenį pelnė ne vieną padovanojimą, tarp jų laimėta „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ statulėlė, taip pat apdovanota ir „Ekrano aktoriaus gildijos“. Išties Jessica Lange man buvo netikėtas atradimas – griežtos ir tvirtos moters vaidmuo jai itin tiko ir patiko. Ji man pasirodė tiek nuostabi, kad užsimaniau tiesiog masiškai pasinerti į jos filmų pasaulį, bet tam dar reikia surasti laiko... 

 

Serialo herojė Vivjena ir už jos švystelėję name mirę dvyniai.

 

Mirę gėjai grįžta į namus.

 

Jessica Lange Konstancos vaidmenyje.

 

Kate Mara suvaidino pavydžią ir įnoringą studentę Haiden. Spėkit, kaip jai baigėsi?

 

Konstanca su sūnumi ir tarnaite.

 

Vienas mįslingiausių serialo personažų - dvilypė tarnaitė Moira. Jaunoji - tai aktorė Alexandra Breckenridge, senoji - Frances Conroy, pastaroji kuria skirtingus vaidmenis kiekviename šio serialo sezone.

 

Kadras iš serialo. Benas su mįslinguoju nukentėjusiuoju name.

 

Mažylis Tadas - iš gabalų susiūtas vaikas.

 

Seksualusis Dylan McDermott atliko psichiatro Beno vaidmenį.

 

Aktorės Veros Farmigos jaunėlė sesuo Taissa Farmiga pirmąjame sezone atliko Violetos vaidmenį.

 

Serialas pelnė, kaip teigia TV3 kanalas, kuris transliavo šį serialą lietuviškai, net 17 Emmy nominacijų, o kritikai ir žiūrovai serialą apibūdina kaip visų laikų labiausiai gąsdinantį serialą, kuris kaskart Amerikoje pritraukdavo prie TV ekranų beveik 3 milijonus nuolatinių žiūrovų, tokiam mažiau populiariam Fx kanalui tai išties dėmesio puota, o štai nuo trečiojo sezono serialas sulaukė net „priauginimo“ ir dar didesnio populiarumo, kas retai būna su serialais, kadangi dažniausiai reitingai yra linkę kristi žemyn, bet tik ne „Amerikietiškoji siaubo istorija“. Šiuo metu jau startavo ketvirtas sezonas ir vėlgi nauja istorija, serialas jau turi per 20 pačių įvairiausių apdovanojimų ir per 100 nominacijų. Laukiu nesulaukiu, kada spėsiu sugraužti antrąjį sezoną, kuris pasakoja apie vienuolių prižiūrimus „atsilikėlių“ namus. Taigi. Rekomenduoju.

Jūsų Maištinga Siela

Kai niekur ir niekaip, ir nė pro kur...

Sveiki,

Vakar buvo vėjas, o šiandien – rūkas. Norėčiau ką nors nuveikti, bet negaliu. Viskas slysta pro šalį. Kokia pilka diena. Ir tokių reikia, tikriausiai, kai nieko negali nuveikti, nes esi pats savo paties įkaitas. Nežinau, kiek paprašyti išpirkos... O sudėtingiausia – kieno prašyti, kai pats sau esi ir pagrobėjas ir įkaitas. Tos pilkosios dienos, kai niekur ir niekaip, ir nė pro kur...

Tokiais momentais belieka būti. Ir išbūti. Po vientisu pilku debesimi, po rūku, po namo skliautu. Svarbu, kad – po.

Šiąnakt sapnavau mirusiuosius. Tai atpildas? Veikiau kompensacija, bet ar tikrai? Toks įspūdis, kad 21 proc. PMV nuo sumos įkaitui išlaisvinti. Mirusieji buvo užsukę jų pasiimti. Ne tokia jau ir didelė kaina, kai pagalvoji, tų pilkųjų dienų, kai niekur ir niekaip, ir nė pro kur... Ak, tos pilkosios dienos.

P.S. Pridedu savo darytą nuotrauką. Kažkada buvo bala, o dabar tik šikšnosparnį primenanti batika.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "12 metų vergovės" / "12 Years a Slave"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „12 metų vergovės“ (12 Years a Slave) (2013), kuri yra tikriausiai viena rimčiausių pretendenčių į vasario mėnesį vykstančias „Oskaro“ dalybas – tikrai nenustebčiau, kad šis filmas ir būtų išrinktas geriausiu. Tai trečiasis pilnametražis britų režisieriaus Steve McQueen filmas, anksčiau buvo sukurti „Akis“ (2008) ir „Gėda“ (2011), kuriuos galėjote išvysti įvairiuose kino festivaliuose. Tiesą sakant, pirmieji du S. McQueen filmai man nepadarė didelio įspūdžio, nors juos puikiai vertino kino kritikai, o ir kino gurmanai negailėjo liaupsių, tačiau man pirmieji režisieriaus darbai buvo pernelyg šalti ir žiūrėjosi itin šaltai, o štai biografinis pasakojimas apie realiai egzistavusį Solomon Northup, kuris per klaidą išbuvo 12 metų vergu Amerikos Pietuose – vėliau parašė memuarus, pagal kuriuos režisierius ir kūrė šią kino juostą.

Tai tikriausiai šilčiausias šio režisieriaus darbas. Puikiai adaptuotas biografinis pasakojimas, nuostabūs aktorinis darbas. Aktorius, atlikęs Solomono vaidmenį, Chiwetel Ejiofor smarkiai padirbėjo ir buvo tikras atradimas, o ką besakyti apie žiaurųjį vergvaldį, kurį suvaidino etatinis ir visose šio režisieriaus juostose pasirodantis įtaigusis talentas Michael Fassbender – tikriems gurmanas tirpsta ant gomurio, žiūrint jo puikiai pasirenkamus vaidmenis. Aišku, filme šmėkšteli ir daugiau puikių aktorių ir net labai žinomų, kaip antai Brad Pitt‘as, tačiau jie neryškūs ir antraplaniai.

Šiaip filmas „12 metų vergovės“ tikriausiai bus prie tokių „graudžiųjų“ istorijų kaip „Žalioji mylia“ ir kiti „Oskariniai“ filmai, pratęsiant stipriai pagrįstus vaidmenis, istoriją ir filmo bendrą energetiką kaip esminius ir kertinius gero filmo pagrindus. Visgi tai kartu ir istorinis filmas, kostiumai, aplinka, laikmečio dvasia taip pat gyva ir puikiai sukurta – tai neabejotinai geriausias šio režisieriaus darbas, kurio net nelyginčiau su perdėm šaltomis „Gėda“ ir „Alkiu“. Filmas gan ilgas, vietomis gal kiek pasirodė užtęstas, tačiau visada įdomus. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Norėjosi kitokios filmo pabaigos ir susitikimo su šeima, aišku, ji padaryta tikrai sentimentaliai efektinga, bet „blogiukai“, kurie dažniausiai gauna į kaulus, taip ir liko nenuteisti – tai biografiniai niuansai ir spekuliuoti bei kažką keisti režisieriui nebuvo būtina, juk galiausiai ir ne tas tikslas. Stiprus filmas, kuris patiks visiems – tiek rimto, tiek komercinio kino žiūrovams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Carlos Ruiz Zafón "Vėjo šešėlis" (ispn. La Sombre del Viento)

Sveiki, knygomanai,

Ilgai troškau perskaityti ispanų rašytojo Carlos Ruiz Zafon romaną „Vėjo šešėlis“ (ispn. La Sombra Del Viento), kuris Ispanijoje pirmą kartą pasirodė 2001 metais ir tapo tikra sensacija, knyga yra laikoma viena perkamiausių ispanų rašytojų pasaulyje. Na, o mes Lietuvoje turime sulaukę ne vienos laidos – man teko skaityti 2011 metais perleistą „Tyto Albos“ leidyklos egzempliorių ir džiaugiuosi, kad šią knygą galiu priglausti prie savo bibliotekos su tikrai kokybišku leidimu, formatu ir puikiu viršeliu – tikiuosi ilgaamžišku.

Romanas „Vėjo šešėlis“ nėra jau toks menkutis – bemaž 500 puslapių, tačiau nepabosta skaityti, nes detektyviniai romano elementai taip įveja į įvykius, kad skaityti toli gražu, kad ne kančia, bet ir uždegantis „reikalas“. Šiaip iš romano tikėjausi kažko „kitokio“, manding, jis priminė tempu jau šimtus kartų visur pripiešiamą „Da Vinčio kodą“ ir kažkiek dvelkė Umberto Eco intelektualumu. Tai nėra romanas iš tų pačių intelektualiausiųjų, jis, sakyčiau, turi neskiriamą populiariosios ir „rimtosios“ literatūros lydinį, - žinau, kad daug kas nemėgsta skirstyti literatūros į „rimtąją“ ir „popsinę“, tačiau „Vėjo peizažas“, manau, patiks tiek vieniems, tiek kitiems skaitytojams.

 

Rašytojas Carlos Ruiz Zafon

Nors romaną tikriausiai jau daugelis skaitė seniau, tačiau vis vien nusprendžiau padaryti šį įrašą – dėl šventos ramybės, kaip sakant. „Vėjo šešėlis“ kaip ir nemažai „rimtosios“ literatūros kūrinių šliejasi prie kokio nors miesto ir jį garbina, išaukština, parodo purvinąją, tamsiąją pusę. „Vėjo šešėlis“ piešia tarpukario, karo ir pokario Barseloną, vaizduoja dažniausiai tamsiąją, tragiškąją jos pusę, kurioje atsiduria visi kūrinio personažai. Aišku, kūrinys aprėpia Barselonos istorinį kontekstą, kas labiau pažino šį miestą, tas tikriausiai labiau pajus tų gatvių energetiką, kol kas man miestas pasirodė gan svetimas, paslaptingas ir tuo tikriausiai įdomus.

Knyga yra pilna siužetinių linijų raizgalynė – tai pasakojimas ir apie meilę moteriai, apie meilę sau, šeimai, pasauliui, labai ryškinama draugystės tema, pasiaukojimo, drąsos kaina. Na, knygoje daug visko, pradedant naiviais jaunuolio pasamprotavimais apie meilę ir baigiant gan stačiai tašytais pagyvenusio „seksomano“ Fermino tauškalais, kurie iš esmės daug ką ironizuoja ir koketiškai kuria knygos kontrastą, praskaidrindama, o gal ir ištęsiant detektyvinį niuansą ir jaudulį. Bene pats mistiškiausias knygoje dalykas pasirodė Pamirštų Knygų Kapinės, kurios, regis, kaip supratau, švysteli savotiškame romano tęsinyje „Angelo žaidimas“ su naujais veikėjais – šį romaną taip pat, dėka „Tyto Albos“, turime lietuviškai.

Na, žinote, pasakoti visų linijų nesiruošiu, kadangi patiems reiktų paskaityti šį kūrinį. Nenoriu sumenkinti detektyvų karalienės Agatos Kristi, bet, manau, ši detektyvinė ir gana, sakyčiau, nenuspėjama kelionė duoda kur kas didesnio malonumo nei pastarosios romanai, kurie po kelių suskaitytų kūrinių vėliau tampa nuspėjami. Paskutinį kartą tokį „seklio“ malonumą patyriau tikriausiai skaitydamas panašaus intelektualinio turinio knygą „Ketverto taisyklė“, manau, pagal žanrą ir pobūdį, istorinius interpretacinius niuansus, derinimą su fikciją, „Vėjo šešėlis“ yra greta šios lentynos.

Visgi man pasirodė knygos varomoji jėga ne Barselonos užkambarių ir istorinių kontekstų „sandauga“, bet būtent detektyvinė mįslingoji Chulijano Karakso istorija, kurios neįspėjau, nes autoriaus bene didžiausias pliusas ir buvo nenuspėjamumas, todėl labai malonu. Itin talentinga ir nebanali meilės tarp kartų, atsikartojančių istorijų paralelių tarp jaunojo Danieliaus ir Bėjos su Chulijano ir Penelopės. Esama taip pat ir siaubo elementų, kurie atrodė gana kinematografiški, pasirodo, autorius anksčiau yra rašęs scenarijus Holivudui, kaip teigia knygos viršelio pristatomoji anotacija.

Visgi nepasakyčiau, kad esu maloniai gavęs šlapiu maišu, jog negaliu iki šiol atsigauti. Priešingai. Su „Vėjo peizažu“ patyriau greito skaitymo malonumą, kur apmąstymai greitai išnykdavo ir likdavo tik „puslapis po puslapio“ sindromas, „kuo greičiau išsiaiškinti ir sužinoti“. Knygoje daug gražių niuansų tarp jaunų žmonių santykių, tarp tėvo ir sūnaus, draugų, kurie yra iš skirtingų kartų, esama nemažai ir graužaties, keršto, kankinimų... Nors knyga pasakoja apie XX amžiaus pirmosios pusės Barseloną, bet, manding, pasakojime turi kažką viduramžiško, gal ta paslaptis, aistra, įtaiga, kurią spinduliuoja rašytojas C. R. Zafon ir kurią nesudėtingai perteikė vertėja Alma Naujokaitienė – sakiniai trumpi, suprantami, bet svarbiausia, kad prasmė ir pasaulis slypintis už žodžių buvo jaučiami kaip skersvėjis. Tikriausiai knygą laikyčiau labiau talentingai parašytu novatorišku įdomiu detektyvu, kuris vėlgi, kaip teigia anotacija, jau turi pasaulyje „Zafonmanijos“ pamėgdžiojimo atgarsius, nei kažkuo apskritai nauju ir stulbinančiu literatūroje.

„Žinote, Danieli, šis miestas – lyg kerėtoja. Jis įsigeria tau į odą, įsirango į širdį, net nespėjus suvokti kada ir kaip.“ (p. 478) Lygiai taip pat ir su pačiu romanu – nejauti, kaip susigyveni su personažais, jaudiniesi dėl jų, kaip sergi už Danielių, kaip seki jo brandos etapais ir galiausiai „šmukšt-braukšt“ ima kūrinys ir pasibaigia. Praleidau smagias nuotykių valandas skaitydamas apie vieną kartą Barselonoje...

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Beyonce "Xo"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti amerikiečių pop muzikos šiuolaikine legenda Beyonce daina „Xo“, kuri pasirodė prieš pat Kalėdas ir kartu su penktuoju atlikėjos (šįkart internetiniu!) albumu pavadinimu „Beyonce“ tapo tikra šventinė sensacija. Atlikėja kruopščiai slėpė nuo gerbėjų albumo sumanymą, o negana to, kad slėpė, bet dar kiekvienai albumo dainai sukūrė po vaizdo klipą. Albumas kol kas pardavinėjamas internetine versija, bet jis jau sumušė paskutiniųjų metų pardavimo rekordus ir, regis, scenos diva vėl sugrįžo su trenksmu po trumpų motinystės atostogų. Kol kas internete pasirodė tik du pilnametražiai vaizdo klipai – „Xo“ ir „Drunk in love“. Nors „Drunk in love“ tapo kur kas populiaresnis, tačiau man asmeniškai kur kas priimtinesnis ir mielesnis „Xo“ kūrinys. Paprastas ir neprentenzingas vaizdo klipas, švelnus ir įdomus iš Beyonce skambesys, kurio anksčiau nesu girdėjęs, o daina bent man tapo viena geriausių jos karjeroje. Nekantrauju išklausyti visą atlikėjos albumą.

Daina „Xo“, kaip pati Beyonce pareiškė, yra skirta per katastrofą žuvusiai kosmonautų įgulai „Challanger“ ir visiems, kurie neteko artimųjų, nors iš paties vaizdo klipo, bent jau aš, to nepasakyčiau. Daina pagal reitingus netapo tokia sėkminga kaip antai „Drunk in Love“, tačiau buvo teigiamai įvertinta muzikos kritikų. Billboard hot tope užėmė 66 vietą, o Billboard RandB topuose 2 vietą, Belgijoje – 1, Britanijoje – 4, Olandija – 50, Airijoje – 68, Švedijoje – 39, Danijoje – 26 ir t.t. Siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą:

Jūsų Maištinga Siela