Kuo toliau, tuo labiau
netikiu įkvėpimu. Įkvėpimas buvo... Jis kaip pilnas naivumo burbulas, o dabar
seka tik uolus darbas, kurio visomis išgalėmis bandau atsisakyti. Labai sunku.
Reikia tiek ilgai ir sunkiai dirbti prie tekstų, bet nėra jokio noro ir
nežinau, kaip save paskatinti, kaip priversti, kaip, kaip, kaip, kaip...?
Kartais imu save keikti ir sukeikiu, kad išsisukinėju, o išsisukinėju ne bet kada,
o tada, kai yra vasara, kai yra daugiau laisvo laiko ir galima tiesiog ilgais
prisėdimais prie darbų juos padaryti, bet ne, geriau pažiūrėsiu filmą,
paskaitysiu knygą, paliaudėsiu saulėgrąžas, palošiu kortomis, nuvalysiu langus,
panaršysiu internete ir, žodžiu, padarysiu viską, tik ne tą sumautą darbą!
Nekenčiu savęs tokio ir
kuo toliau, tuo labiau netoleruoju šiokio savo lėbavimo ir muilinimosi.
Apskritai, nesu patenkintas savo veikla ir užimtumu, o perspektyvos daug,
norėtųsi griebti jautį už ragų, bet vis rytoj, vis kitą dieną, lyg žvaigždės ir
planetų pozicijos darbui žadėtų vis geresnę rytdieną, bet neeeeeee... Blemba, susiimk ir dirbk! Juolab, kad ne
kalnus nukasti reikia, ne jūras perplaukti, o dirbti kūrybinį darbą. Dirbti tai,
kas tau geriausiai sekasi, ne, bet ponaitis, Maištinga Siela, būtinai sugalvos,
kad reikia išsiurbti kambarį, padrybsoti ant sofutės ir daryti vis ne tą ir ne
tą.
Žinoma, kad esu
nepatenkintas ir žiauriai pykstu! Kur valia ir vidinis užtaisas? Kur? Taip
norisi trenkti galvą į sieną, betgi ji dar bus naudojama. Kartais noriu visą
naktį nemiegoti, o smarkiai iki paryčių dirbti prie tekstų, tačiau kur tau,
verčiau eisiu į minkštučius patalėlius ir mąstysiu, kad rytoj bus kur kas
geresnė diena darbui. Dievai aukščiausi, ryžto ir valios dievai, priminkite man
uodegą ir priverskite dirbti, po šimts pypkių, kiek gi galima!?
Ar jums šitaip nebūna,
brangieji, mano zuikiai, liepos mėnesio saulės nubučiuoti, a? Nebūna?
Labai apsidžiaugiau,
kai pagaliau mane pasiekė filmas, kurio labai laukiau „Po tavo oda“ (angl. Under
the Skin) (2013), kuris turėjo rodyti nepaprastus Scarlett Johansson
aktorinės meistrystės privalumus, nes paskutiniu metu aktorė įsisukusi į
komercinio kino filmavimus ir šis filmas turėjo parodyti visai kitą jos pusę.
Na, su britų režisieriumi Jonathan Glazer buvau susipažinęs prieš tris metus,
kai pamačiau jo filmą „Gimimas“ (2004), kuris lyg ir glumino kitus žiūrovus,
bet man tada jo filmas tiko ir patiko.
„Po tavo oda“ – tai kur
kas, mano akimis, prastesnis filmas, nors kino kritikai negailėjo liaupsių,
tačiau mano lūkesčiai buvo kur kas aukštesni. Filmas nuo pat pradžių pasakoja
itin simbolišką ir abstrakčią istoriją, kurioje kylą milijonas klausimų. Vis su
draugu per seansą susižvalgydavome ir klausdavome: „Ar tu jau ką nors
supratai?“ Ir vis nieko. Iš tikrųjų esu matęs ne vieną europietišką panašų
fantastikos elementų turinčią šaltą juostą, kuri turi mažai dvasiškumo, kur
pilna metaforų, mįslių, abstrakcijų, kur nežinosi, ar čia pasąmonės žaismė,
sapnas ar tikrovė. Išties nemėgstu tokių filmų, bet kas galėjo pasakyti, kad po
„Gimimo“ režisierius pasuks tokia linkme?
Kadras iš filmo "Po tavo oda".
Išties klausimų,
žiūrint kilo daug, bet juostai persiritus į antrą pusę, nustojau klausti,
draugas nuėjo miegoti, o aš sukandęs dantis pasakiau sau, kad žiūrėsiu iki
galo, dėl Johansson, kuri visą filmą atrodė tokia... Ta jos plaukuosena panaši į Mill Jovovich ir
akys, tačiau nepasakyčiau, kad ta istorija mane sužavėjo ir sužavėjo ji šioje
istorijoje. Neosimbolika, Škotiškas šaltumas, bandymas suprasti, ką norėjo
pasakyti režisierius, kad, anot jo, mes norime gyventi svetimus gyvenimus,
pasisavindami jų išvaizdą, o viduje norime paslėpti savo savastį ir prigimtį.
Lygiai taip pat ši androidinė simbolinė būtybė vilioja vyrukus į savo
automobilį, bet niekaip negali su jais pasidulkinti, nes po jos oda tėra tik
latekso guminė lėlė be makšties. Gal iš tikrųjų mes pradžioje geidžiame tik
kūno ir gražios odos, bet susidūrę su realybe, visgi paneigiame pirmumo įspūdį.
Visgi filmas šaltas, pilkas, niūrus, nepatiko atmosfera, pernelyg daug
simbolikos, bereikšmės monotonijos, bereikalingo nuklydimo į bereikšmes
pasakojimo linijas ir apskritai, net nežinau, kam tokį filmą rekomenduoti.
Šįkart keliauju prie
trilerių ir noriu pakomentuoti kino filmą „Ana“
(angl. Mindscape) (2013), priminsiu,
kad filmas turi ir ispanišką pavadinimą (ispan. Anna), mat filmą režisavo ispanų režisierius Jorge Dorado, kuris
ilgus metus buvo Pedro Almodovaro asistentas ir iš esmės prisidėjo prie šio
legendinio režisieriaus darbų „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk su ja“ ir kt. Visgi
tai pirmasis ilgametražis Jorge Dorado filmas ir jis su anglakalbiais aktoriais
labai toli nuo to, ką kūrė Almodovaro, sakyčiau, kad įtakos jo darbe Almodovaro
neturi visai.
Trileris „Ana“ išties
gali nustebinti, nors ir kuriamas pagal standartinio trilerio receptus, tačiau
čia už vis skaniausias dalykas yra nenuspėjamas siužetas, kuris turi nemenkų
aliuzijų į tokius kino šedevrus kaip „Pradžia“. Čia svarbiausias žaidimų
kauliukas yra realybės paneigimas ir pasąmonės iškėlimas, kad net pats žiūrovas
pajustų abejonę su tuo, kas vyksta. Tai dar vienas filmas su proto ir pasąmonės
žaidimais, kai nežinai, kas vyksta ir kuo viskas pasibaigs. Tokie filmai man
patinka, nes dėl nenuspėjamumo ir mokėjimo apgauti žiūrovą, filmas tampa tikrų
tikriausiu žaidimu, loterija. Nepraėjus dar net 5 minutėms filmo, jau ėmiau
spėlioti filmo eigą ir pabaigą ir šie spėliojimai buvo skaniausia, ką gali
pateikti trileris.
Kadras iš filmo "Ana".
Filmas iš esmės
neprastas, nors kino kritikai nebuvo itin palankūs šiai juostai, bet ji man
patiko. Paskutiniu metu retai matau kokį nors trilerį, bet šį prisiminsiu ne
tik dėl įdomaus seanso, bet ir dėl dviejų puikių aktorių. Mark Strong jau ne kartą
sutiktas mano akies panašaus žanro filmuose, jo demoniškas, ugningas, kone
Šerloko Holmso žvilgsnis vėl degino. Smagu sutikti ir „Amerikietiško siaubo
istorijos“ žvaigždutę Taissa Farmiga, kurią drąsiai vadinu paskutiniu savo
atradimu jaunųjų aktorių gretose, nes vis augu su Dakota Fanning, Mia
Wasikovska, Saorse Ronan ir kitomis, o kine, žiūriu, nieko jauno ir gaivaus
nebeateina arba ateina tik į serialus, bet štai, smagu, kad Taissa neapsiribojo
vien tik serialu ir jau kuria kino vaidmenis. Šis blogio genijaus,
vuderkindiškos sielos vaidmuo išties įsimenantis ir jaučiuosi lyg suvalgęs
didelę porciją skanių ledų.
Filmas tiko ir patiko. Tik
gaila, kad iškart po jo užmigau ir kai kurios šio filmo linijos persikėlė į
manuosius sapnus. Galite patikėti? Būna dar ir šitaip. Neveltui filmas
vadinamas angliškai „Mindscape“ (liet. Minčių bėglys).
Šįkart noriu pristatyti
ir pakomentuoti prancūzišką kino juostą „Mergina
ant tilto“ (pranc. Le Fille sur le pont)
(1999), kurį režisavo garsus prancūzų režisierius Patrice Loconte, kurio darbai
jau ne vieną dešimtmetį džiugina europietiško kino tradicijomis, o šis kūrėjas
sukūręs ne vieną tiek Kanų kino festivalyje, tiek kitur pripažintus filmus.
Lietuviams šis režisierius tikriausiai labiausiai yra žinomas už filmą „Mergina
ant tilto“.
Ak, tas didysis
prancūzų kinas. Jis gi nuostabus, tą tikriausiai patvirtins kiekvienas
kinomaniakas. Šitaip galėtume kalbėti ir apie filmą „Mergina ant tilto“,
kurioje subtiliai maišosi gyvenimo filosofija su keistu, bet itin švelniu
misticizmu, o gal net ne misticizmu, kiek žmogaus tikėjimo galia. Tai filmas
apie meilę, žinoma, apie aistringą, keistą, nenuspėjamą, kartais nematomą. Yra
žmonių, kurie galvoja, kad nuolat daro klaidas ir yra iš prigimties nesėkmingi.
Mergina, atsidūrusi ant bedugnės, nori nušokti nuo tilto, tačiau ją sutrukdo kitas
savižudis. Du nelaimingi žmonės pritraukia neregėtą sėkmę ir iš pagrindų
pakeičia gyvenimus...
Kadras iš filmo "Mergina ant tilto".
Viskas žmogaus rankose.
Tai itin pozityvus filmas, su puikiais, beveik filosofiniais dialogais, bet
tikriausiai labiausiai žavi filmo estetinė raiška. Nepakartojama aktorė Vanessa
Paradis, iki tol man žinoma iš filmo „Cafe de Flore“, čia tiesiog sukuria
neapsakomo išraiškingumo vaidmenį – merginą liūdnomis akimis. Neįtikėtina energetika,
žvilgsnis ir liūdnasis grožis. Ne ką mažiau liaupsių galima pažerti ir jos
porininkui Daniel Auteuil, žinomam ir garsiam prancūzų aktoriui. Kartu jie
šiame filme sukūrė nepakartojamą nusivylusių ir savo sėkmę vėl atradusių žmonių
šokį.
Filmas išties geras ir
puikus. Nepasakyčiau, kad likau pritrenktas ar sužavėtas, tačiau tai, ką
pamačiau, mane džiugino, retsykiais stebino. Gyvenimiška istorija tampa kine
ypatinga dėl savo rakurso ir požiūrio į tam tikrus laimę žmogui nešančius
dalykus. Šis kampas savotiškas, unikalus, todėl filmas ir yra geras.
Grįžtu prie
amerikietiško popsiuko ir šįkart noriu pristatyti itin talentingos, bet ne
visada įvertintos atlikėjos Nicole Scherzinger naujausią dainą „Your Love“,
kuri yra pirmasis singlas iš jos būsimo antrojo solinio albumo. Na, N.
Scherzinger tikriausiai daugelis pamena kaip itin populiarios mergino grupės
„Pussycat Dolls“ lyderę. Suirus grupei, atlikėja ėmėsi solo karjeros ir 2011
metais išleido savo pirmąjį solo albumą, kurį laiką teisėjavo X Factor laidoje
ir laimėjo Amerikoje šokių konkursą. N. Scherzinger kol kas metė šokius ir
teisėjavimą tam, kad vėl galėtų pasinerti į muziką.
„Your Love“ – tai itin,
mano nuomone, vasariškas hitas, kuris turėtų surasti begalės savo klausytojų,
kadangi kūrinys atitinka visus moderniosios JAV pop muzikos kultūros standartus
– ritmas, mažai teksto, įsimenama melodija, lengvas ir gaivus gabalas, kuris užvaldo
klubo šokių sales. Tiesa, Nicole Scherzinger nėra itin mėgstama JAV klausytojų,
kad ir kaip mergina įrodinėtų turinti balsą, puikią išvaizdą ir daugybę
talentų, bet esu pastebėjęs, kad ji turi kažkodėl nemenką būrį ir „negerbėjų“.
Jai kažkaip sunku tapti tokio populiarumo masto žvaigžde kaip Madonna, Beyonce
ar Britney Spears, nors, mano galva, turi visus tinkamus parametrus.
Kai išgirdau, kaip Nicole
Scherzinger atlieką dramatišką dainą „Don‘t Cry for me, Argentina“, man nekilo
jokių abejonių, kad tai itin stipraus ir atkaklaus kalibro atlikėja, kuri vis
tiek bandys visomis išgalėmis kurti ir dainuoti. Pasižiūrėkime šios baladės
atlikimą:
Kalbant apie singlą „Your
Love“ – tai visai kito tipažo daina, kuri, regis turėjo sulaukti šiokio tokio
sprogimo, tačiau pasirodė gana ramiai, internautai ne itin susidomėjo vaizdo
klipu, o ir kūrinys įvairiuose topuose „velkasi“ gana žemai, tačiau jis man
visai patiko, todėl ir pasidalinu šiuo kūriniu su Jumis:
Your Love (Žodžiai):
"Your Love"
Boy you don't know how much I like it
It's so hard, not to bite it
Just a little, know you like it
I'll do whatever you want
Something 'bout you so enticing
Even when I try to fight it
Knock me out like Michael Tyson
I'll do whatever you want
And I, I'm never letting you go baby
I love you so baby
Love me the most baby
Ain't going nowhere like froze baby
Do whatever you want, baby
And everything you don't baby
Be whatever you need
Cause your love makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Du, do, do, do, do
Boy your love makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Boy your touch makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Boy your love makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Cause your love makes me feel like
Yeah baby you got me
Yeah my body's like Bugatti
You know everybody wants one
You got everything they don't
You get all my love and all my kisses when we huggin'
MC Hammer girls can't touch this
I got everything they don't
And I, I'm never letting you go baby
I love you so baby
Love me the most baby
Ain't going nowhere like froze baby
Do whatever you want, baby
And everything you don't baby
Be whatever you need
Cause your love makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Du, do, do, do, do
Boy your love makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Boy your touch makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Boy your love makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Cause your love makes me feel like
I need you in the daytime
Especially in the night time
I'm never in my right mind
When I'm with you baby, oh
I need your body on me
Whenever you're gone I get lonely
Can't believe how much I'm missing you
Your love makes me feel like
Your love makes me feel like
Your love makes me feel like (Oh, oh, oh, oh)
Your love makes me feel like
Your love makes me feel like
Cause your love makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Du, do, do, do, do
Boy your love makes me feel like
Do, do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Do, do, do, do, do
Boy your touch makes me feel like
Boy your love makes me feel like
Cause your love makes me feel like
Boy your love makes me feel like
Cause your love makes me feel like
