Nusprendžiau pasidalyti
su visais, kurie domisi Jurgos Ivanauskaitės kaip kūrėjos ir asmenybės fenomenu
senu straipsniu iš moteriško žurnalo „Ieva“. Jurgos visada būdavo įdomu
klausytis ir apie ją skaityti. Ne vienerius metus J. Ivanauskaitė pati dirbo „Ievos“
žurnale ir ne visada, kaip po to paaiškės pokalbiuose su Dovile Zelčiūte, ši
veikla buvo jai maloni ir įdomi, tačiau rašytojų tokia dalia – dirbti per
penkis darbus, kad galėtum išsilaikyti.
Šiame publikuotame
interviu Jurga Ivanauskaitė kalba apie vyro ir moters santykius Vakarų ir Rytų
kultūroje, apie tai, kodėl jos telefonas būdavo dažnai išjungtas, kokios
veiklos, aistros ir t. t. žymią kūrėją kamavo ir džiugino, apie feminizmą.
Sunku, gal bus įskaityti, tačiau visgi tai labiau nuoroda tiems, kurie ieško
informacijos ir kontekstinės literatūros.
Režisierius Antoine
Fuqua ką mėgsta, tai mėgsta – filmus apie kriminalinį pasaulį, kur reikia
įtampos, grumtynių, aštrių dialogo ir psichologinio spaudimo. Vienas tikriausiai
geriausių šio režisieriaus darbų yra „Išbandymų
diena“ (angl. Training Day)
(2001), pagal kurį netrukus viena televizija ketina statyti analogišką TV
serialą ir jau pradėjo rinkti aktorius. Nežinau, kaip pavyks serialas, tačiau „Išbandymų
diena“ buvo puikus filmas visomis prasmėmis. Aktorius Denzel Washington pelno
savo karjeroje antrąjį „Oskarą“, o jo partneris aktorius Ethan Hawke –
nominaciją kaip geriausias antro plano aktorius.
Dar vienas filmas apie
policininkus ir sudėtingo kriminalinio pasaulio užkulisius, net kelia šypsnį,
kai koks lietuvis pamatęs šią juostą puola į forumus komentuoti: „čia tai
filmas, atskleidžia tikro nusikalstomo pasaulio vaizdą!“. O koks tas tikras
nusikalstomo pasaulio vaizdas, argi mes žinome? Juk tai visgi kriminalinis
trileris ir pasaulis visada fiktyvus, ne dokumentika, tačiau tokie komentarai
liudija, kad filmas visų pirma įtikina, jog toks nusikalstamo pasaulio
vaizdinys ir turi būti – tad bravo, režisieriui pavyko. Išties, tikrai puikus
scenarijus, dialogai mašinoje, visas psichologinis žaidimas, nuo kurio
kibirkščiuoja įtampa, o aktorių kuriamų veikėjų vertybinės pozicijos irgi
nuostabiai motyvuotos ir pagrįstos. Smagu, kad ši istorija išbalansavo tarp „šaudau
ir gaudau“ bei psichologinio bendradarbiavimo, tik pabaigoje jau daugiau
tikrojo veiksmo, kuris būdingas holivudiniams vidutiniams trileriams, bet visumoje
viskas įtikina ir pavyksta.
Labai man patinka D.
Washingtonas, kad net suskubau pažiūrėti, ko dar nesu matęs iš jo repertuaro ir
net aiktelėjau, kad esu matęs ne tiek ir mažai, dauguma filmų su juo labai
patikę, tačiau pastebima angažuota kažkokia vienodumo tendencija žanrų ar
vaidmenų panašumais. E. Hawke irgi puikus aktorius, o šiame filme jis ne ką
prastesnis už Denzelį, tiesiog žiūrovas linkęs labiau simpatizuoti „stipresniam“
personažui, o žiūrint į E. Hawke karjeros repertuarą, atrodo, akivaizdu, kad
aktorius yra kur kas universalesnis ir išbandęs daugiau skirtingų žanrų, režisierių
ir viso kito, nei veteranas Denzelis Washingtonas. Visgi, pamirškim, kas tie
aktoriai, visumoje filmas geras ir tai yra neginčytinas faktas.
Šįkart apie filmą iš
šiųmečių „Oskaro“ repertuaro – David O. Russell režisuotą dramą „Džoja“ (angl. Joy) (2015), kuri daug kam sukėlė šypsnį dėl pastangų ir bendro
kolektyvo ambicijų pakartoti „Optimisto istorijos“ sėkmę. Žinoma, šio filmo
visu komerciniu svoriu gula ant jau patikrintos aktorės Jennifer Lawrence.
Tiesą sakant, „Džoja“ nenuobodus filmas, o netgi nuo pat pradžių intriguoja,
ypač tą žiūrovą, kuris nesidomėjo nei apie ką šis filmas, tik buvo pastūmėtas
pažiūrėti, pvz., aš. Tai įspūdis iš pradžių buvo gana keistokas – ar tikrai
žiūriu gerą filmą, ar scenarijus pateiks ką nors įdomesnio, nei už makabrišką
motinos gulėjimą lovoje prie TV, kai jos dukrelė sunkiai vargsta? Nerimauti ilgai
netenka, nes siužetas greitai nukreipia suprantama linkme – visgi tai gana
feministinė juosta, apie „glušintą“ mergaitę, kuri pati save už pakarpos iš
klampios pelkės išsikėlė ir tapo stipria, nepriklausoma moterimi.
Apie moterų stiprybę
prikurta tiek filmų, kad tikriausiai sėdėdamas visą gyvenimą visų
nesužiūrėčiau, o, bet, tačiau, kadangi... Visgi filmas turi ir gerų kitų
prieskonių, nei siužetas – patiko man operatoriaus darbas, kameros judėjimas,
vietomis netgi savotiškas šokis. Asmenybės tapsmo evoliucija, kai maža naivi
mergaitė suauga ir imasi absoliučios atsakomybės už savo veiksmus. Paskutiniu metu
nesižaviu aktore J. Lawrence, kuri su žurnalistais gana atžagariai ima elgtis,
netgi moralizuoti, atsiduria kažkokiose brutalaus elgesio scenose, bet kritikai
kažkodėl miršta dėl jos vaidybos – nežinau nei kodėl, nei už ką. Jos Džojos
vaidmuo buvo geras, tačiau ne toks, už kurį nominuočiau ją į „Oskarus“, kaip
geriausią aktorę. Kažkoks sukurtas beprasmis mitas apie J. Lawrence vaidybą,
nors mano akimis, aktorė nuo „Žiemos kaulų“ vaidmens nėra sukūrusi kine nieko
įdomesnio ar geresnio, ir nors jos vaidmenys ir nėra lengviausi, tačiau „Džojoje“
ji žiūrėjosi vietomis melodramatiškai, vietomis kaip Tarantino filmų aktorė.
Gal energetiškai tai nėra mano aktorė ir charizma pas ją kažkokia „keista“.
Grįžtant prie filmo,
švysteli ir Robertas De Niro – irgi lyg nieko įspūdingo, tiesiog buvo ir ką? Čia
gi Robert De Niro, ir neslėpsiu, jau senukas ir jo dabartiniai vaidmenys man
labai patinka. B. Cooperis – ką gi, šįkart jam mažai eterio, bet jau vien dėl
jo akių galima pažiūrėti. Apskritai filmas apie šluotų gamintoją pasirodė
įdomus dėl pačių šluotų – atrodytų ir žeminantis darbas, reklamuoti ir parduoti
savo valymo įrankį, tačiau finalas apdovanoją heroją kur kas labiau, nei nusipelniusius
didvyrius, išgelbėjusius žmogų iš gaisro. Komedijos pliūpsniai, makabriškumas
šalia dramos atrodo tik smagiai ir stilingai papildantis neperspaudžiantis derinys.
Apskritai filmu esu gana patenkintas.
Užkietėję „X failų“ gerbėjai tikriausiai iš
tikrųjų nušvito kaip saulės, kai sužinojo, jog kultinio serialo kūrėjai vėl
ėmėsi plunksnos ir realizuoti naujus scenarijaus apmatus, dar labiau nudžiugino
tai, kad naujų aktorių dairytis nereikės, į filmavimo aikštelę grįžta senieji
ir gerieji David Duchovny ir Gillian Anderson, kažkada suvaidinę net 202 serijų
ir 9 sezonus (1993–2002), ėjusio kultinio serialo bumas toks didelis ir
populiarus, kad po jo sekė dar du vaidybiniai filmai. Po beveik 15 metų
pertraukos nuo serialo pabaigos kūrėjai 2016 metais pristatė šešias naujas
serijas, vėlei sužadindami žiūrovų jaudulį ir vėlei prikeldami susidomėjimą
paranormaliais reiškiniais.
Tiesą sakant, serialą
menkai atsimenu, bet vaikystėje jis man rodėsi kraupus, paslaptingas, su itin
geru detektyviniu ir siaubo elemento prisodrintais vaizdiniais. Tiesa dar ir
tai, kad artimieji draudė jį žiūrėti, nes siaube matė kažkokį žalojimą, tačiau
iki šiol galvoje iš vaikystės sukasi kelios serijos apie vaiduoklius ir sniego
žmogų. Vėliau, jau paauglystėje, kai serialą ėmė kartoti nepatogiu laiku,
mieliau laiką leisdavau ne prie TV. Žodžiu, tai nulėmė ir šio atsinaujinusio
serialo vertinimą, nes negaliu nuodugniai pamatyti ankstesniųjų sezonų, bet man
jie rodosi kur kas paslaptingesni ir įdomesni už atsinaujinusias 6 serijas.
Neseniai pamačiau
paskutinę seriją ir pirma toptelėjusi mintis: „Ar bus dar sezonų?“ Teko
pasidomėti ir tai iš tikrųjų yra komerciniai sėkmės klausimai, mat tiek
kūrėjas, tiek kanalas Fox iš šio sezono tikėjosi gerų reitingų. Aktoriai D.
Duchovny ir G. Anderson tvirtino, kad abu norėtų, jog serialas būtų pratęstas
11 sezonui, tačiau D. Duchovny teigė: „Nežinau, ar galėčiau suvaidinti dar 20
naujų serijų, nežinau, ar Anderson taip pat pajėgtų dėl mūsų darbų grafiko, bet
tai, visada malonu grįžti į „X failus“. Visgi lūkesčiai pasitvirtino, šio
sezono reitingai buvo fantastiški, pirmąją seriją stebėjo per 16 milijonų
žiūrovų, o tai yra tokie aukšti reitingai, kad prilygsta tokių mega
populiariems šou, kaip „X faktorius“ ar „The Voice“, kurių reitingai apie 12-14
milijonų nuolatinių žiūrovų. Žinoma, po pirmosios serijos reitingai krito iki
7-8 nuolatinių žiūrovų, tačiau tai yra vis tiek itin aukšti reitingai. Fox
kanalas taip pat išreiškė norą pratęsti dar vienam sezonui, tačiau niekas dar
nieko nepatvirtinta.
Skali ir Malderis pradėję savo darbą 1993 metais.
Skali.
Reptilija ir Malderis.
Aktoriai Gillian Anderson ir David Duchovny 10 sezono pristatyme.
Nauji šio sezono veidai. Primena Malderio ir Skali pakaitalus.
Flirtuojanti Skali.
Grįžtant prie serialo
turinio, galiu pasakyti, kad sezonas gana įdomus, bet įdomiausia yra pirmoji ir
šeštoji serija, kurios atskleidžia pasaulinio masto sąmokslo teoriją ir
vyriausybines paslaptis. Iš tikrųjų netikėtas žingsnis siužete, ypač atliekami
eksperimentai su žmonėmis, kuriuos, kaip buvo manoma, atlikdavo ateiviai, bet
iš tikrųjų vyriausybės tarnybos, pasinaudojusios ateivių įranga. Kaip visada,
daug norima pagrįsti DNR ir kitais moksliniais faktais – iš esmės gana įdomu ir
patrauklu, juolab kad šalia to „išlįsdavo“ Malderio ir Skali praeitis,
susilauktas kūdikis ir jų meilės santykiai. Tarpinės keturios serijos buvo ta
masė, kuri užpildė pirmąją ir šeštąją seriją. Daug diskusijų Lietuvos forumuose
sulaukė trečioji serija apie driežažmogį reptiliją, nes serija pasirodė su
humoro elementais, todėl lyg ir nuvylę tuos, kurie visada iš „X failų“ tikisi
mistikos ir paslaptingumo. Tiesą sakant, man toji serija visai patiko, ypač ta
vieta, kai Skali nusiplėšia marškinėlius ir gundančiai ima vilioti neaiškios
kilmės vyrą, pardavinėjantį išmaniuosius telefonus. Kitos serijos irgi pasirodė
daugiau ar mažiau įdomios, tačiau jos neprilygsta savo idėjomis pirmajai ir šeštajai
serijai.
Apskritai atsinaujinęs
serialas pasirodė „visai nieko“, negaliu pasakyti, kad labai pateisino
lūkesčius, tačiau nebuvo ir labai prastai. Visgi pasigedau senuosiuose sezonuose
išgaunamos mistikos ir paslapčių elementų, šiuose sezonuose viskas kur kas atviriau
– čia pasirodo ir ateiviai, ir mutantai, ir nuo miesto grafiti vaikščiojantys
antžmogiai, o Malderis bei Skali juos regi savo akimis, todėl nusitrynęs
posakis „norėčiau tikėti“, kabantis biure, atrodo šiek tiek pjaunantis su tuo,
ką pateikia šis sezonas, nes atidengiamos pamažu visos kortos ir paslaptys. Vienas
juokingiausių momentų buvo Malderio „apsinešimas“ nuo placebinių grybukų – tai išvis
sunkiai paaiškinama serija, su cinkeliu, o kaip ten buvo iš tikrųjų? Paskutinės
serijos finalas, kuris turėjo sudėti visus galutinius taškus ant i, vėlgi
nutrūko gana intriguojančioje vietoje – ar Skali pakitusi DNR iš tikrųjų ją
padarė pusiau ateive? O priskriejęs erdvėlaivis, ką jis turėjo sustabdyti arba
pradėti su žmonių rase? Ar netaps Malderis ir Skali naujais Adomu ir Ieva,
pradėsiantys naują žmonių rasę? Gal per anksti atsakyti į visus šiuos
klausimus, kurie jau pajudėjo iš anapus, bet vis dar sukasi scenaristų
galvelėse. Nepaisant gana mano vidutiniškų šio sezono vertinimų, jeigu būtų
serialas oficialiai pratęstas, vis tiek jį žiūrėčiau.
