Filmas: "Mustangės" / "Mustang"

Sveiki, kino fanatikai ir gerbėjai,

Tęsiu „Kino pavasario“ žygį ir šįkart noriu pristatyti daugybės kino festivalių favoritą filmą „Mustangės“ (angl. Mustang) (2015), kuris, mano akimis, retą žiūrovą gali nuliūdinti – tuos, kurie apskritai nesupranta kino, arba tuos, kurie nekenčia nors kiek kitokio filmo nei komercinis. Filmas išties puikus ir tikriausiai per plauką nepelnė ir „Oskaro“ užleisdamas vietą vengrų karinei dramai. „Mustanges“ režisavo turkų kilmės režisierė Deniz Gamze Erguven, Prancūzijoje studijavusi režisūrą.

Taigi europietiško kino tąsos režisierė, kuri šovė į aukštumas, sukurdama dramą apie penkias mergaites, gyvenančias Turkijos provincijoje, kur įsigalėjusios gilios konservatyvios šeimos ir piršlybos tradicijos, kur moters skaistybė reiškia viską. Penkių maištingų mergaičių būrys abstulbina nuo pirmųjų kadrų. Nieko nesakysiu apie puikią vaidybą, bet pati jaunystės ir besiskleidžiančių merginų energetika pulsuoja kadruose. Režisierei pavyko išgauti skaistumo ir jaunystės vilčių energetiką, bet kartu jas pavaizduoti vieningas neklaužadas, įspęstas į griežtų tradicijų ir kartų nesusikalbėjimo liūną. Tiesą sakant, filmas man beregint sukėlė asociacijų su Sofijos Coppolos „Jaunosios savižudės“, kur šviesiaplaukių ir smarkiai religingai kontroliuojamų seserų istorija pasibaigia masiniu savižudybių aktu, nors „Mustangių“ merginų likimai pasuka skirtingomis linkmėmis, tačiau tarp šių filmų įžvelgiu nemažai panašumų.

Kas šiame filme jaudina be mergaičių likimų ir griežto auklėjimo? Turkiškos kultūros dvasia ir nuostatos, kurios įplieskia konfliktus, vakariečių akims ir širdims įbauginti – merginų prastas lytinis švietimas ir jaunas tekinimas už vyrų be išsilavinimo. Kultūriniai skirtumai jau lyg ir nebešokiruoja, nes apie Rytų kultūrą mes jau žinome tikrai baisesnių faktų ir kinas tai mėgsta absorbuoti. Kažkaip po filmo pagalvoji, kad gaila tų mergaičių jaunystės, kuri užgęsta santuokos pareigų taip ir neleidus deramai joms kaip mustangėms, nesutramdomoms kumelėms, prasilėkti pro paauglystės laukus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didesni purslai" / "A Bigger Splash"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Na, ką? Ir į mano kiemą atėjo tikra pavasario šventė – „Kino pavasaris“ ir šįkart, tikiuosi ateityje tai bus tradicija, aptarsiu savo seansus. Pirmasis filmas šiemet tapo italų režisieriaus Luca Guadagnino „Didesni purslai“ (angl. A Bigger Splash) (2015). Na, šio režisieriau šedevrą „Aš esu meilė“ (2009), jau rodytą „Kino pavasaryje“, esu kadais aprašęs ir galiu pasakyti, kad tai unikalus režisierius, kurio mūza Tilda Swinton dar nuo 2002 metų, kai jis sukūrė su šia aktore dokumentinį pusę valandos filmą, vėliau – „Aš esu meilė“, kuris tarpo mano žiūrimų filmų briliantu.

„Didesni purslai“ iš esmės išlaiko tą prabangų ir unikalų režisieriaus matymą, kur karšta žemė, jūros brizas, itališka atmosfera bei aplinkos detalės nusako daugiau apie žmogaus aistrą, nei veikėjų žodžiai. Šis filmas primena psichologinį erotizuotą trilerį, kur įtampa tampa pauzės gelmėse. Estetiškai gražus, gurmaniškas filmas, vertas kiekvienos akimirkos. Gal lyginant su „Aš esu meilė“, šis visgi taip nesukrėtė, tačiau leido gerokai sustingti krėsle ir pagalvoti, ką vienu ar kitu poelgiu režisierius nori pasakyti? Kai kas lygina šį filmą su prancūzų režisieriau F. Ozono „Baseinas“.

Filmas pilnas pietų Italijos brizo, tie namai, ant stogų po tunika vaikštanti T. Swinton, ryškūs dulkėti peizažai – apskritai režisierius mėgaujasi galėdamas perteikti savo tėvynės grožį ir egzotiką, o garsūs britų ir amerikiečių aktoriai padeda tai išreklamuoti. Kartais atrodo, jog galima užuosti ir kvapus, permainas, veikėjų įkaitintą odą ir prakaitą. Labiausiai mane nustebino britų aktorius Ralph Fiennes, kuris paskutiniu metu buvo tapęs tokiu monotonišku kine ir paskendęs tose solidžiose kostiumų dramose, kad šįkart šovė kaip šampanas – totalus nenustygstantis mergišius sangvinikas, kuris šoka, geria, vartoja narkotikus, apnuoginęs genitalijas nardo po baseiną ir kaitina seksualiniu nepadorumu. Kaip visada subtili Tilda Swinton, vien jos apnuoginta nugara yra meno kūrinys! Aktorių kvartetas gana netikėtas, tačiau įdomūs amplua, psichologinė įtampa, nekalbanti ir apribota roko žvaigždė Mariana tiesiog patraukia savo keistumu... Net nežinau, link pabaigos šiek tiek gal jau jutosi užtęstinumas, pernelyg daug akcentų, tačiau braižas labai priminė „Aš esu meilė“ filmą. Nepaisant visko, tai mano mėgstamiausias šiuolaikinio itališko kino režisierius ir jau nekantrauju 2017 metų, kada vėl pasirodys Luco nauja juosta, kurioje vėl pasirodys Tilda Swinton ir Dakota Johnsson.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvieji menai" / "Humanitariniai mokslai" / "Liberal Arts"

Sveiki, kino žmonės,

Romantinė drama „Humanitariniai mokslai“, kai kur dar verčiama kaip „Laisvieji menai“ (angl. Liberal Arts) (2012) iš esmės pasakoja apie literatūros pasaulio žmones, apie tuos, kurie pamišę dėl knygų, rašytojų, popieriaus kvapo. Pagrindinį vaidmenį šiam filmui sukūrė Josh Radnor, kuris, beje, yra dar ir šio filmo pagrindinis autorius bei scenarijaus autorius. Na, neretai būna, kada aktoriai patys sugalvoja išmėginti savo jėgas režisūroje, susikviečia gana gerai žinomus aktorius draugus ir sukuria vienos vasaros istoriją.

Galima sakyti „Laisvieji menai“ taip pat yra vienas iš tokių filmų, kur gana mažas biudžetas, taupant apgalvotos scenos, vengiant masinių scenų ir t. t. Nepaisant visko, režisierius bando surasti savitą kalbą ir braižą, išgauti savotišką melancholiją, būdingą kai kuriems humanitarinių ir menų mokslo žmonėms, pasitelkdamas intelektualumo jis į dialogus įtraukia nemažai literatūros pasaulio diskutuotinų dalykų. Nesunku patikėti, kad aktoriui ir režisieriui rūpi literatūros ir menų pasaulis, kartais jis tiek pat svarbus, kiek santykiai su moterimis. Viena didžiausių personažo dilemų yra jo trauka gerokai jaunesnei studentei. Tai tarsi pasakojimas apie vienodai pažengusias ir brandžias sielas, tačiau biologiškai ir visuomenės standartai verčia atsitikėti – kur tokie santykiai veda?

Šiaip filmas gana jaukus ir mielas, pernelyg neįpareigojantis, tačiau pakankamai tinkantis intelektualiam žiūrovui, kuris ganėtinai liberalus ir gaudosi literatūriniame pasaulyje, geba apčiuopti ir suvokti jo „virtuvę“ bei magiškus kūrybos dėsnius. Iš kitos pusės – filmas ganėtinai nuspėjamas ir truputį trūksta dinamikos, kaip antai kur kas įdomesnis pasirodė filmas „Sodų valstija“ (2004). Nuolat lyg fokusininkas išlendantis aktoriaus Zac Efron personažas išvis neįtikino ir priminė tuos prastus filmus apie banalius santykių peripetijas iš studentų miestelio. Aktorės Elizabeth Olsen meilumas ir paprastumas, kaip visada, pritrenkiantis. Tai išties talentinga aktorė, gimusi būti kino kadre...

Mielas filmas, tačiau kartu lyg ir tikėjausi kažko daugiau, nei vidutinio amžiaus ir jaunėlės santykių analizės, apkrautos grožinės literatūros pavadinimais.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela