2016 m. balandžio 19 d., antradienis

Filmas: "Antra mama" / "Que Horas Ela Volta?"




Sveiki,

Pernai „Kino pavasaryje“ pristatyta brazilų drama ir neseniai rodyta rubrikoje „Elito kinas“ filmas „Antra mama“ (protugal. Que Horas Ela Volta?) (2015), kurį režisavo iki tol man nežinoma režisierė Anna Muylaert. Tai pripažinta juosta kino festivaliuose ir išrinktas geriausiu metų Brazilijos filmu. Kaip galima nesusigundyti nepamatyti tokios juostos?

Filmas gana realistinio patoso ir iš pradžių atrodo gana lėtas, socialiai angažuotas. Tarnaitė Val gyvena turčių namuose ir griežtai ilgus metus laikosi namų konservatyvių taisyklių. Ji augina ir prižiūri šeimininkės sūnų, kai tuo pat metu jos dukra gyvena su tėvu kažkur toli nuo jos. Praeina daug metų, kai dukra atvyksta į San Paulą pas ją laikinai apsistoti, kol susiras savo plotą, – ji ketina stoti į universitetą. Šeimininkė leido Val dukrai trumpam apsistoti jų namuose, tačiau niekas nė įtarti negalėjo, kad Val dukrelė ne iš piršto laužta ir geba ardyti šių namų nusistovėjusias taisykles... Toks maždaug siužetas, tačiau filmas iš tikrųjų pasakoja apie brazilų socialinę atskirtį – tarnai sau, ponai sau ir nors jų požiūriai kaip kaukės maloniai bendradarbiauja, tačiau režisierei pavyko perteikti tą įtampą per veidmainiškumą, savotiškų kastų išsidėstymą. Rodos, tiek nedaug tevyksta filme, tačiau žiūrovas priverstas suklusti ir jaudintis dėl Val ir tai, kas pamažu ima dėtis tuose namuose. Menkuose buitiniuose dalykuose sukuriama socialinė įtampa ir požiūris, kad rodos, visi indai tuoj ims sproginėti, tačiau taip neįvyksta, tačiau visada artėjama prie kažin kokios nenusakomos tragedijos...

Kita pusė filmo apskritai pasakoja, regis, sunkiai pastebimą dalyką – ką reiškia būti motina, kai išauginai svetimą sūnų, o pačios dukra augo be tavęs? Motinos ir dukters santykiai, nutolusios kartos ir skirtingos ambicijos, kur čia nepaklysta klaidose motinos širdis? Gal juosta ne kažin kuo turtinga vaizdiniais, scenos ganėtinai minimalios, tačiau perteikta atmosfera, sakyčiau, meistriškai ir įtaigiai. Tylios įtampos filmas, kuris turėtų patenkinti gurmaniškąjį žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMBd: 8.0


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. balandžio 18 d., pirmadienis

Filmas: "Velnių salos karalius" / "Kongen av Bastøy"




Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kurie, regis, sukurti vien tam, kad sukrėstų žiūrovus savo žiauriais ir įtaigiais vaizdiniais. Tokias puikias juostas mėgsta kurti skandinavų kino režisieriai. „Mažojo skarmaliaus daina“ ar romano „Blogis“ ekranizacija tikriausiai daugeliui ne tiek patiko, kiek tiesiog pritrenkė. Norvegų režisieriaus Marius Holst filmas „Velnių salos karalius“ (norveg. Kongen av Bastoy) (2010), kuris buvo rodomas Kauno kino festivalyje, buvo apskritai pripažintas geriausiu Norvegų 2010 metų filmu taip pat skiria dėmesį žiauriems XX amžiaus pirmosios pusės žiaurioms perauklėjimo mokykloms.

Į atšiaurią Norvegijos salą atplukdomi nepaklusnūs ir nusikalstomą likimą turintys vaikai, kurie dirba sunkius fizinius darbus ir gyvena šiurpiomis sąlygomis – šiomis dienomis tokia įstaiga tikriausiai civilizuotoje Europoje sunkiai įsivaizduojama, tačiau tik ne 1915 metais. Režisierius sakosi, kad filmą įkvėpė sukurti archyvinė medžiaga, nes realiai tokia sala visgi egzistavo. Taigi, filmas prisodrintas ne tik skandinaviško niūrumo, bet kaip jau ir įprasta – nekuklaus prižiūrėtojo, kuris dar ir sadistiškai tvirkina salos vaikus, mėgaujasi bausmėmis, o svarbiausia, kad iš salos nėra galimybės pabėgti. Vyksta iš esmės jau lyg ir kituose filmuose matytas scenarijus, atpažįstami psichofiziniai vaikų elgsenos ypatumai, kai jie gali iškęsti bet kokias fizines bausmes be didesnių traumų, tačiau užtenka seksuliai prisiliesti – skyla pasauliai. Vaikai jaučia orumą vertę netgi tokiomis sąlygomis.

Visgi kai kas atrodo sintetiška, pritempta prie berniuko pavyzdingo herojaus su švaria sąžine demonstravimo. Kai kurie pasiaukojimo veiksmai primena pernelyg sukurtą literatūrinį siužeto vingį, nei norą perteikti viską realistiškai, nors kita vertus, kažkokiais veiksmais gi reikia užpildyti turinį. Filmui persiritus į antrą pusę jau darėsi šiek tiek nuobodoka ir viskas lyg ir aišku, tačiau scenaristams užteko kūrybinės galios nenutraukti įtampos, bet ją prikelti iš naujo ir finalas filmo išties puikus. Sala tampa tikrų velnių puota ir tai tikriausiai lūkesčius pateisinęs filmas, kadangi priešai gauna pelnytą atlygį ir žiūrovas gali patikėti, kad visgi filme viskas lyg ir teisinga – lazda turi du galus, tačiau gyvenime retai tokiose „auklėjimo“ situacijose būna atlyginama. 

Nepaisant kai kurių pastebimų klišių, filmas labai emocionaliai paveikus, nes vaizdai įtikina, kruopščiai kuriama atmosfera, charakteriai ir vaidyba. Tokių filmų vis pasirodo, tačiau jų nedaug, todėl siūlau nepraleisti progos gero, gurmaniško kino mėgėjams pažiūrėti „Velnių salos karalius“, kuriame rasite stipriai papasakotą istoriją, kuri Jūsų, mano manymu, neturėtų nuvilti.

Mano įvertinimas: 9.5/10
IMDb: 7.5


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monos Lizos šypsena" / "Mona Lisa Smile"




Sveiki, skaitytojai,

Leonardas da Vinci tapydamas vieną paslaptingiausių savo paveikslų „Mona Liza“ tikriausiai net nepagalvojo, kad po daugel šimtmečių ji taps kone prekiniu ženklu, tuo pavadinimu bus vadinami net kino filmai. „Haris Poteris ir ugnies taurė“ režisierius Mike Newell sukūrė kino filmą „Monos Lizos šypsena“ (angl. Mona Lisa Smile) (2003) ir pakvietė tuokart dar ant bangos visų nešiojamą aktorę Julia Roberts. 

Filmas mus nukelia į 6 dešimtmetį, į moterų ir pavyzdingos šeimos eros klestėjimą, kai žmona buvo suvokiama kaip namų tarnaitė, kuri turi patiekti vyrui vakarienę – toks standartizuotas įvaizdis stabdė moterų judėjimą ir jų išsimokslinimą. Universitete įsidarbinusi netekėjusi moteris netrukus ima užkrėsti jaunas studentes novatoriškomis ir moderniomis idėjomis, tačiau greitai vadovybė suvokia, kad šito toleruoti negalima... Iš esmės filmas absoliučiai lengvas, holivudiškas. Neįtikina nei veikėjų charakteristika, nei elgesys, o kai kurios scenos taip surėdytos, lyg žiūrėtume prastą filmą apie studenčių mergaičių įsimylėjimus, nors problemos ir dramos filme lyg ir netrūksta, tačiau ji pernelyg lengvai patiekta ant lėkštės. Neblogas scenarijus, kuris realiai gal net galėjo sukrėsti žiūrovą, tapo romantiniu reginiu. Vos viena kita scena patiko, vaizduojanti to dešimtmečio problemas, bet iš esmės Julia Roberts, Kirsten Dunst ir kiti aktoriai neturėjo galimybės blykstelėti kaip aktoriai, nes pasirinkta realizacija ir žanras slydo ir praslydo, nepalikdamas kažin kokių pamąstymų po filmo.

Juostą vertinu kaip „visai pusėtinu“, kurį iš bėdos tikrai galima žiūrėti, tačiau kalbant apie išliekamąją vertę, tai reiktų pasakyti, kad filmas visgi sukurtas tik malonumui ir intrigos bei tikrų emocijų čia beveik nerasta.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 45/100
IMDb: 6.4


Jūsų Maištinga Siela