Filmas: "Išvykimas" / "Departure"

Sveiki,

Ne visada nepriklausomas kinas gali sujaudinti ir sudominti, tačiau jis vis tiek traukia kino gurmanus. Režisierius Andrew Steggall po keleto trumpemetražių LGBT tema sukurtų filmų pagaliau ryžosi sukurti pilnametražį kino juostą „Išvykimas“ (angl. Departure) (2015), perkeldamas analogiškas temas ir pasitelkdamas jau kino pasaulyje žinomus aktorius – Julie Stevenson, kuri man kaip aktorė taip niekada ir nepatiko bei kylančią naujosios kartos žvaigždė – Alex Lawther.

Filmas apie skyrybų kamuojamą moterį, kuri visomis išgalėmis bando atsisveikinti su žlungančiu vedybiniu gyvenimu ir nemato, kaip jos homoseksualus sūnus pamažu įsimyli vietos šiurkštųjį Klemensą... Filmas mažo biudžeto, todėl jo stiprioji pusė lyg ir turėjo būti pati istorija, jos psichologinės gijos – depresija, skausmas, erotiniai paauglio išgyvenimai ir t. t. Tačiau režisierius visą šį „rūbą“ įvilko į kažin kokį tingiai meditatyvų pasakojimą, kuris viską paverčia momentaliais, pilnais estetiškai nuvertėjusių ir nuobodžių pauzių. Bereikšmis scenų pauzavimas rodo tiesiog nereikalingą manieringumą, iš akmens bandymai išspausti sulčių, norint suteikti simbolinio ypatingumo, psichologinės gelmės, tačiau iš viso šito išeina tik šnipštas, nukvėpęs saldus gazuotas gėrimas, nes išėjimas į teatralizuotą ir ištestęstą pasakojimą visų pirma rodo tiesiog režisūrinės patirties stoką ir gana neoriginalų, jau matytą kanadietiškojo kino tipo pasakojimo manierą, kuri menkai jaudina žiūrovą.

Filmas gali visgi patikti seksualinės įvairovės ieškantiems žiūrovams, kuriems rūpi brendimo ir griūvančios šeimos problemos, todėl filmas iš dalies neblogai „suveiks“ kaip edukacinė priemonė, tačiau estetiškai niūriais rudeniniais vaizdais prisodrinta drama sunkiai įsimins visų tų pilkų dramų grūstėje, nes trūko paprasčiausios intrigos ir platesnių siužetinių vingių, nes tiesmukai vaizduojamas hiperbolizuotas subtilumas išėjo kaip koks ilgas nuobodoko paveikslo peizažas, kurio simboliai, kaip antai skendimas vandenyje, iliustruoja tik tuos pačius jau kine seniai nusibodusius patosus.

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monos Lizos šypsena" / "Mona Lisa Smile"

Sveiki, skaitytojai,

Leonardas da Vinci tapydamas vieną paslaptingiausių savo paveikslų „Mona Liza“ tikriausiai net nepagalvojo, kad po daugel šimtmečių ji taps kone prekiniu ženklu, tuo pavadinimu bus vadinami net kino filmai. „Haris Poteris ir ugnies taurė“ režisierius Mike Newell sukūrė kino filmą „Monos Lizos šypsena“ (angl. Mona Lisa Smile) (2003) ir pakvietė tuokart dar ant bangos visų nešiojamą aktorę Julia Roberts. 

Filmas mus nukelia į 6 dešimtmetį, į moterų ir pavyzdingos šeimos eros klestėjimą, kai žmona buvo suvokiama kaip namų tarnaitė, kuri turi patiekti vyrui vakarienę – toks standartizuotas įvaizdis stabdė moterų judėjimą ir jų išsimokslinimą. Universitete įsidarbinusi netekėjusi moteris netrukus ima užkrėsti jaunas studentes novatoriškomis ir moderniomis idėjomis, tačiau greitai vadovybė suvokia, kad šito toleruoti negalima... Iš esmės filmas absoliučiai lengvas, holivudiškas. Neįtikina nei veikėjų charakteristika, nei elgesys, o kai kurios scenos taip surėdytos, lyg žiūrėtume prastą filmą apie studenčių mergaičių įsimylėjimus, nors problemos ir dramos filme lyg ir netrūksta, tačiau ji pernelyg lengvai patiekta ant lėkštės. Neblogas scenarijus, kuris realiai gal net galėjo sukrėsti žiūrovą, tapo romantiniu reginiu. Vos viena kita scena patiko, vaizduojanti to dešimtmečio problemas, bet iš esmės Julia Roberts, Kirsten Dunst ir kiti aktoriai neturėjo galimybės blykstelėti kaip aktoriai, nes pasirinkta realizacija ir žanras slydo ir praslydo, nepalikdamas kažin kokių pamąstymų po filmo.

Juostą vertinu kaip „visai pusėtinu“, kurį iš bėdos tikrai galima žiūrėti, tačiau kalbant apie išliekamąją vertę, tai reiktų pasakyti, kad filmas visgi sukurtas tik malonumui ir intrigos bei tikrų emocijų čia beveik nerasta.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela