Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išvykimas" / "Departure"

Sveiki,

Ne visada nepriklausomas kinas gali sujaudinti ir sudominti, tačiau jis vis tiek traukia kino gurmanus. Režisierius Andrew Steggall po keleto trumpemetražių LGBT tema sukurtų filmų pagaliau ryžosi sukurti pilnametražį kino juostą „Išvykimas“ (angl. Departure) (2015), perkeldamas analogiškas temas ir pasitelkdamas jau kino pasaulyje žinomus aktorius – Julie Stevenson, kuri man kaip aktorė taip niekada ir nepatiko bei kylančią naujosios kartos žvaigždė – Alex Lawther.

Filmas apie skyrybų kamuojamą moterį, kuri visomis išgalėmis bando atsisveikinti su žlungančiu vedybiniu gyvenimu ir nemato, kaip jos homoseksualus sūnus pamažu įsimyli vietos šiurkštųjį Klemensą... Filmas mažo biudžeto, todėl jo stiprioji pusė lyg ir turėjo būti pati istorija, jos psichologinės gijos – depresija, skausmas, erotiniai paauglio išgyvenimai ir t. t. Tačiau režisierius visą šį „rūbą“ įvilko į kažin kokį tingiai meditatyvų pasakojimą, kuris viską paverčia momentaliais, pilnais estetiškai nuvertėjusių ir nuobodžių pauzių. Bereikšmis scenų pauzavimas rodo tiesiog nereikalingą manieringumą, iš akmens bandymai išspausti sulčių, norint suteikti simbolinio ypatingumo, psichologinės gelmės, tačiau iš viso šito išeina tik šnipštas, nukvėpęs saldus gazuotas gėrimas, nes išėjimas į teatralizuotą ir ištestęstą pasakojimą visų pirma rodo tiesiog režisūrinės patirties stoką ir gana neoriginalų, jau matytą kanadietiškojo kino tipo pasakojimo manierą, kuri menkai jaudina žiūrovą.

Filmas gali visgi patikti seksualinės įvairovės ieškantiems žiūrovams, kuriems rūpi brendimo ir griūvančios šeimos problemos, todėl filmas iš dalies neblogai „suveiks“ kaip edukacinė priemonė, tačiau estetiškai niūriais rudeniniais vaizdais prisodrinta drama sunkiai įsimins visų tų pilkų dramų grūstėje, nes trūko paprasčiausios intrigos ir platesnių siužetinių vingių, nes tiesmukai vaizduojamas hiperbolizuotas subtilumas išėjo kaip koks ilgas nuobodoko paveikslo peizažas, kurio simboliai, kaip antai skendimas vandenyje, iliustruoja tik tuos pačius jau kine seniai nusibodusius patosus.

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela