Filmas: "Velnių salos karalius" / "Kongen av Bastøy"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kurie, regis, sukurti vien tam, kad sukrėstų žiūrovus savo žiauriais ir įtaigiais vaizdiniais. Tokias puikias juostas mėgsta kurti skandinavų kino režisieriai. „Mažojo skarmaliaus daina“ ar romano „Blogis“ ekranizacija tikriausiai daugeliui ne tiek patiko, kiek tiesiog pritrenkė. Norvegų režisieriaus Marius Holst filmas „Velnių salos karalius“ (norveg. Kongen av Bastoy) (2010), kuris buvo rodomas Kauno kino festivalyje, buvo apskritai pripažintas geriausiu Norvegų 2010 metų filmu taip pat skiria dėmesį žiauriems XX amžiaus pirmosios pusės žiaurioms perauklėjimo mokykloms.

Į atšiaurią Norvegijos salą atplukdomi nepaklusnūs ir nusikalstomą likimą turintys vaikai, kurie dirba sunkius fizinius darbus ir gyvena šiurpiomis sąlygomis – šiomis dienomis tokia įstaiga tikriausiai civilizuotoje Europoje sunkiai įsivaizduojama, tačiau tik ne 1915 metais. Režisierius sakosi, kad filmą įkvėpė sukurti archyvinė medžiaga, nes realiai tokia sala visgi egzistavo. Taigi, filmas prisodrintas ne tik skandinaviško niūrumo, bet kaip jau ir įprasta – nekuklaus prižiūrėtojo, kuris dar ir sadistiškai tvirkina salos vaikus, mėgaujasi bausmėmis, o svarbiausia, kad iš salos nėra galimybės pabėgti. Vyksta iš esmės jau lyg ir kituose filmuose matytas scenarijus, atpažįstami psichofiziniai vaikų elgsenos ypatumai, kai jie gali iškęsti bet kokias fizines bausmes be didesnių traumų, tačiau užtenka seksuliai prisiliesti – skyla pasauliai. Vaikai jaučia orumą vertę netgi tokiomis sąlygomis.

Visgi kai kas atrodo sintetiška, pritempta prie berniuko pavyzdingo herojaus su švaria sąžine demonstravimo. Kai kurie pasiaukojimo veiksmai primena pernelyg sukurtą literatūrinį siužeto vingį, nei norą perteikti viską realistiškai, nors kita vertus, kažkokiais veiksmais gi reikia užpildyti turinį. Filmui persiritus į antrą pusę jau darėsi šiek tiek nuobodoka ir viskas lyg ir aišku, tačiau scenaristams užteko kūrybinės galios nenutraukti įtampos, bet ją prikelti iš naujo ir finalas filmo išties puikus. Sala tampa tikrų velnių puota ir tai tikriausiai lūkesčius pateisinęs filmas, kadangi priešai gauna pelnytą atlygį ir žiūrovas gali patikėti, kad visgi filme viskas lyg ir teisinga – lazda turi du galus, tačiau gyvenime retai tokiose „auklėjimo“ situacijose būna atlyginama. 

Nepaisant kai kurių pastebimų klišių, filmas labai emocionaliai paveikus, nes vaizdai įtikina, kruopščiai kuriama atmosfera, charakteriai ir vaidyba. Tokių filmų vis pasirodo, tačiau jų nedaug, todėl siūlau nepraleisti progos gero, gurmaniško kino mėgėjams pažiūrėti „Velnių salos karalius“, kuriame rasite stipriai papasakotą istoriją, kuri Jūsų, mano manymu, neturėtų nuvilti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hju Glaso legenda" / "The Revenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai lauktas meksikiečių režisieriaus filmas „Hju Glaso legenda“ (angl. The Revenant) (2015) iš tikrųjų buvo vertas dėmesio ir laukimo, nors iš kitos pusės ilgai nereikėjo laukti, režisierius stulbinamai greitai apsisuko po „Žmogus-paukštis“ (2014), kuris jam pelnė geriausio metų filmo „Oskarą“. Tiesiog produktyvus šiam unikaliam režisieriui kūrybinis metas. Tas, kas matė tokius jo šedevrus kaip „21 gramas“, „Babelis“, „Meilė – tai kalė“ ir kitus, tas žino, kokio sudėtingumo šis kino režisierius ir kaip jis rimtai ir giliai žiūri į kiną.

„The Revenant“, kurį tikriausiai reikėtų versti „Prisikėlęs“, visgi buvo nuspręsta pavadinti lietuviškai „Hju Glaso legenda“ – tiesą sakant, mūsų pavadinimų vertimai tiesiog tragiški! Visgi filmas nuostabus ir pradėjau su juo 2016 metų naują žiūrėjimo ciklą... Pasakojimas, kaip visada labai skiriasi šio režisieriaus darbuose, kaip skiriasi ir mintis bei idėja. Daug šiaurietiškų vaizdų, daug smurto, išgyvenimo įspūdžio, šalčio ir neįtikėtinos žmogaus ištvermės, pakurstytos įtūžio ir keršto. Man patiko šis filmas, nors daug kas sakys, kad filmas truputį holivudiškas, tačiau režisierius, kaip ir filme „Žmogus-paukštis“, vengė herojaus pozos vaizdavimo, turime herojų be didelių žygdarbių, už tai, kad jis sugeba išgyventi, vien tai jis mums tampa herojumi, na, ir aišku, išgelbsti iš prievartautojų indėnę, bet tai smulkmena.

Puikus atšiauraus klimato filmas apie keršto jėgą nuostabiai pasirinktoje epochoje ir gamtoje. Vienas nuostabiausių, mano akimis, šio filmo perliukų yra Leonardo DiCaprio vaidyba. Daug kas dejuoja, kad jis niekada taip ir nepelnys „Oskaro“, nes jis tiesiog Leonardo, bet kokia jo vaidyba – tiesiog nuostabi, vienas geriausių jo vaidmuo karjeroje. Šitiek sudėti ištvermės, jausmo, kančios ir skausmo į vaidmenį, tiesiog net psichologiškai pavargsti keliaudamas, sukandęs dantis kartu su filmo herojumi. Žinoma, didelis nuopelnas ir pačiam režisieriui ir operatoriams, kurie „pagavo“ tinkamą kapą, nebijojo įtikinamai ištęsti kadro, nes ne tik aštrus veiksmas, bet ir herojaus pastanga bei paprastas judesys daro stebuklus šiame filme. Tom Hardy, mano praėjusių metų atradimas, tiesiog irgi lenkiu kepurę prieš jį, kaip ir prieš Domhnall Gleeson. Įdomu, kaip seksis šiam filmui tuoj prasidėsiančiuose apdovanojimų maratonuose, nes filmas kartu su Leonardu priešaky jau nominuotas Auksiniams gaubliams.

Aš po šito filmo galiu pasakyti, kad tiesiog buvau pačiame kine ir gyvenau ne savo gyvenimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.3

Trumpas interviu su pagrindiniais aktoriais:

Jūsų Maištinga Siela