Šios dienos daina: Алла Пугачева - "Свеча Горела"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai nė sapnuoti nesapnavau, jog vieną dieną klausysiuosi rusų primadonos Alos Pugačiovos dainų. Jau nebe ta karta. Jeigu Lietuvos jaunimo paklaustumėt apie A. Pugačiovą, tikriausiai daugelis nė nežinotų, kas ji tokia yra, bet tik ne rusų kultūroje, kur Ala Pugačiova reiškia apskritai šios tautos pop muzikos kultūros pamatus ir yra garbinama taip, kaip Amerikoje Michael Jackson. 

Tiesą sakant, net nepamenu, kada ir kaip ši atlikėja įsibrovė į mano klausomų dainų list‘ą. Tikra mistika. Vienas jos nuostabiausių bent man daina yra „Žvakė dega“, kurią dabar ir noriu Jums pristatyti ir pasidalyti. Daina debiutavo 1999 metais ir sulaukė gerų atsiliepimų. Lyrinė daina tarsi aliuzija į tremtinių likimus, tačiau ne dėl to ji man patinka, bet tuo, kad joje pavyko suderinti poeziją su šamaniškos etninės kultūros muzika. Keisti sakralūs garsai, girdimi dainoje, derinami su pop klasikiniais muzikos garsais, tačiau pasirinktas neįprastas atlikimas – ritualinis dainavimas, prislopintu balso choru iliustruojant žvakės alsavimą, pripildant meditacinio pobūdžio garsų ir hipnotizuojančios pučiamųjų liaudies instrumentų.

Kaip ir ne viena Alos Pugačiovos daina, taip ir šioji turi istoriją, pasakojimo pradą, ryškų, augantį ir choru papildančią kulminaciją, todėl kaskart klausantis šios dainos, galima nugirsti instrumentinę ir emocinę išvystytą istoriją. Ką gi, belieka tik pasiklausyti:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ragana" / "The Witch: A New-England Folktale"

Sveiki,

Ar galima sukurti įtikinamą, bet neprabangų siaubo filmą, kuris prikaustytų dėmesį? Regis, žiūrint į pastarųjų 5 metų siaubo filmų rinką, tai tampa misija neįmanoma, tačiau visada pasitaiko išimčių. Viena iš tokių, sakyčiau, yra režisieriaus Robert Eggers debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Ragana“ (angl. The Witch: A New-England Folktale) (2015). Šį filmą režisieriaus svajojo sukurti seniai, tačiau po nesėkmingų trumpametražių filmų šia tema, jis gavo nemažai pastabų, laikydamasis jų, jis pagaliau sukūrė „Raganą“, remdamasis Naujosios Anglijos regiono liaudies pasakojimais apie raganas. Jis labai troško filmą sukurti būtent šio regiono miškuose, tačiau aplinka pernelyg civilizuota ir nebeatitiko tų amžių, kuriuos jis vaizduoja filme, todėl filmą teko nufilmuoti Kanadoje.

Pastebėjau, kad filmas lietuviškuose forumuose sulaukė nemažai kritiškų atsiliepimų. Gal dėl to, kad jie tikėjosi tipinės siaubo juostos, prie kurių įpratę? Sunku pasakyti, tačiau nuo pat pradžių filmas sklinda įtikinama atmosfera, gerai apgalvotomis detalėmis ir dievobaiminga pasaulėžiūra. Religinga šeima ištremiama iš XVII amžiaus miestelio ir jie apsistoja blogio apgaubtame miške, kur bando susikurti naują gyvenimą, tačiau jie nežino, koks blogis tyko miške ir kėsinasi į juos... 

Kas iškart įtikina ir nebanalu? Puritoniškos šeimos besąlyginis atsidavimas religijai, primenantis Salemo teismų maratoną, kai buvo žudomos raganos. Režisierius naudojasi folkloriniais simboliais, kurie tampa bauginamai įtikinami – juodas ožys, ragana juodu apsiaustu, varnai ir t. t. Atkurti folklorinę atmosferą ir senuosius laikus režisieriui sekėsi kuo puikiausiai! Pamažu yranti šeima eina tiek dvasiškai, tiek materialiai į destrukciją, tad blogis įveikia gėrį gal ir dėl to, kad veikėjų tikėjimas nebuvo jau toks tyras, o veikiau pakurstytas fanatizmo? Atšiauri atmosfera, prigesusios papilkėjusios spalvos, dėmesys akims, emocijas pakurstantys garso efektai. Nepaisant įvykių mažumos, režisierius išgavo darnų mistinį pasakojimą, kur nebūtinai viskas turi vykti įvykis po įvykio. Kažkiek priminė šia tema filmą „Kaimas“, tačiau visgi režisieriui pavyko sukurti autentišką, savitą žvilgsnį į raganas ir atitrūkti nuo holivudinių klišių.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antra mama" / "Que Horas Ela Volta?"

Sveiki,

Pernai „Kino pavasaryje“ pristatyta brazilų drama ir neseniai rodyta rubrikoje „Elito kinas“ filmas „Antra mama“ (protugal. Que Horas Ela Volta?) (2015), kurį režisavo iki tol man nežinoma režisierė Anna Muylaert. Tai pripažinta juosta kino festivaliuose ir išrinktas geriausiu metų Brazilijos filmu. Kaip galima nesusigundyti nepamatyti tokios juostos?

Filmas gana realistinio patoso ir iš pradžių atrodo gana lėtas, socialiai angažuotas. Tarnaitė Val gyvena turčių namuose ir griežtai ilgus metus laikosi namų konservatyvių taisyklių. Ji augina ir prižiūri šeimininkės sūnų, kai tuo pat metu jos dukra gyvena su tėvu kažkur toli nuo jos. Praeina daug metų, kai dukra atvyksta į San Paulą pas ją laikinai apsistoti, kol susiras savo plotą, – ji ketina stoti į universitetą. Šeimininkė leido Val dukrai trumpam apsistoti jų namuose, tačiau niekas nė įtarti negalėjo, kad Val dukrelė ne iš piršto laužta ir geba ardyti šių namų nusistovėjusias taisykles... Toks maždaug siužetas, tačiau filmas iš tikrųjų pasakoja apie brazilų socialinę atskirtį – tarnai sau, ponai sau ir nors jų požiūriai kaip kaukės maloniai bendradarbiauja, tačiau režisierei pavyko perteikti tą įtampą per veidmainiškumą, savotiškų kastų išsidėstymą. Rodos, tiek nedaug tevyksta filme, tačiau žiūrovas priverstas suklusti ir jaudintis dėl Val ir tai, kas pamažu ima dėtis tuose namuose. Menkuose buitiniuose dalykuose sukuriama socialinė įtampa ir požiūris, kad rodos, visi indai tuoj ims sproginėti, tačiau taip neįvyksta, tačiau visada artėjama prie kažin kokios nenusakomos tragedijos...

Kita pusė filmo apskritai pasakoja, regis, sunkiai pastebimą dalyką – ką reiškia būti motina, kai išauginai svetimą sūnų, o pačios dukra augo be tavęs? Motinos ir dukters santykiai, nutolusios kartos ir skirtingos ambicijos, kur čia nepaklysta klaidose motinos širdis? Gal juosta ne kažin kuo turtinga vaizdiniais, scenos ganėtinai minimalios, tačiau perteikta atmosfera, sakyčiau, meistriškai ir įtaigiai. Tylios įtampos filmas, kuris turėtų patenkinti gurmaniškąjį žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMBd: 8.0

Jūsų Maištinga Siela