Filmas: "Tarzanas: Džiunglių legenda" / "The Legend of Tarzan"

Sveiki,

Šią vasarą didysis kinas pažėrė ne vieną didelę fantastinę juostą. Viena iš jų buvo „Tarzanas: Džiunglių legenda“ (angl. The Legend of Tarzan) (2016), kuri sulaukė ganėtinai drungnų vertinimų. Neatsilikdamas nuo didžiojo kino, aš taip pat ryžausi pažiūrėti šią juostą, juolab kad anksčiau buvau matęs kelis šios istorijos variantus kine, o ir kažkada teko skaityti knygą.

Nesu tikras, ar man šis filmas tiko ir patiko. Visų pirma filmo startas išties geras – kvapą gniaužiantys vaizdai, džiunglės, paslaptinga Kongo gentis ir Tarzanas, sėdintis už stalo su... smokingu! Čia dabar kas per...? Pasirodo, tai ne senos istorijos perdirbinys, o savotiška tąsa. Tarzanas iš Londono grįžta į džiungles suvesti sąskaitų ir aplankyti brolį beždžionę... Graudoka. Dėl ko? Dėl absoliutaus neoriginalumo. Kiek teikia žmogui, gyvenusiam džiunglėse iki pilnametystės įgyti rafinuotą anglišką manierą? Filosofuoti, tobulai valdyti kalbą ir ne... O Dieve, netgi skaityti mokslines knygas, ką tikrai mačiau viename iš kadrų. Tiesiog anglų džentelmenas su tobulais socialiniais įgūdžiais – štai kur fantastika! Dar viena fantastika – paties Tarzano retrospekcija, kadaise lakstęs po džiungles dailaus kūno ir sudėjimo žmogus (aišku, dėl žiūrovo akių!), tiek to, sakau, ištvermė tikrai prideda prie tobulo kūno, tačiau, kada laukinis džiunglėse pasirodo su tobulai švariai nuskustu veidu, nė iš tolo neprimena laukinio, bet veikiau porno aktorių... Tiesiog daugybę tokių neįtikinamų vietų, kurie nutolę nuo realybes, kad tampa tiesiog paveikslėliais. Istorija apie išlikimą ir kitokio žmogaus psichiką tapo tiesiog veiksmo trileriu su fantastiniais elementais.

Taigi, daug žadanti filmo pradžia turinio atžvilgiu pamažu ėmė čiuožti žemyn. Kad net pagalvojau: nebaisu kristi tarp medžių viršūnių, juk lianos savaime atsiduria tinkamu metu po ranka – stebuklas! Ir toli gražu neprimena istorijų apie beždžiones iš dokumentinių filmų apie laukinę gamtą. Taigi, filme daug žymių aktorių, kurie atlieka tikrai milžinišką darbą, ypač Alexander Skarsgard, kuris žengia iš nepriklausomo kino į platųjį holivudinį kiną, tačiau, kaip neretai būna, kvapą gniaužiantys vaizdai nesugeba atpirkti nusivylimo dėl turinio, o filmo pabaiga priminė dešimto dešimtmečio eilinių trilerių atomazgas – krokodilams draskyti scenarijaus autorius, o ne filmo blogiukus. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bruno Mars "When I Was Your Man"

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi tikriausiai daug kam patinkantis atlikėjas Bruno Mars (g. 1985), filipiniečių ir amerikiečių šeimoje gimęs atlikėjas iš Havajų persikėlė į Ameriką ir ten netrukus kilo pamažu muzikos srityje. Per savo jau daugiau nei šešerius metus trunkančią karjerą jis išleido du puikius muzikos solinius albumus ir sužavėjo daugybę muzikos klausytojų visame pasaulyje.

Šiandien noriu pasidalyti su Jumis jo nuostabia balade „When I Was Your Man“, kuri yra iš antrojo studijinio albumo „Unorthodox Jukebox“, pasirodžiusio 2012 metų pabaigoje. Daina kaip singlas pasirodė iš albumo 2013 m. ir tai buvo sėkmingas antrasis singlas, kuris sulaukė, kaip ir ankstesni Bruno Mars kūriniai neregėto populiarumo ir komercinės sėkmės. Apskritai kalbant, tai nuostabus albumas, atgaivinantis aštunto-devinto dešimtmečio dainų dvasią – tą liudija ir kryptingai kuriami vaizdo klipai.

Daina išties sulaukė sėkmės, vien Amerikoje šio singlo parduota per 4 milijonus kopijų ir tapo 6 kartus platininiu. Po keturiskart platininiu – Australijoje ir Kanadoje, dukart platininiu – Naujojoje Zelandijoje ir t. t.

Apskritai Bruno Mars mane žavi savo kitoniškumu, su paskutiniu savo albumu ryškiai tapatinosi su jau į istorija nuėjusia ištisa muzikos karta, įskaitant ir Michael Jackson, su kuriuo jį tapatina visas pasaulis. Ši baladė už širdies griebianti daina, kurios norisi kartais paklausyti tomis ypatingomis progomis netgi tada, kai širdies nedrasko.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rasa Aškinytė "Glesum"

Rasa Aškinytė. „Glesum“. – Vilnius: Vaga, 2016.

Sveiki, skaitytojai, 

Naujausias Rasos Aškinytės romanas Glesum turi visus šansus tapti lietuviška kultine knyga. Klausite kodėl? Atsakymas labai paprastas. Visų pirma, knyga lengvai turinio atžvilgiu „įkandama“ menkai išsilavinusiam skaitytojui, ji turėtų patikti ir intelektualams. Tiesą sakant, R. Aškinytės romanas Lengviausias manęs ne itin sudomino, tiesa, skaityti buvo įdomu, įdomus stilius, bet po to romano liko viduje, kaip skaitytojui, gana prėska, tarsi būčiau perskaitęs tuščiavidurį kiautą. 

Ši lietuvių autorė įdomi tuo, kad ji universali tiek turinio ir formos atžvilgiu, o knyga Glesum tapo išties netikėta. Pati autorė sako, kad jos bazinis išsilavinimas yra istorija, todėl nesunku patikėti, kad remdamasi istoriniais šaltiniais galėjo parašyti šią knygą. Glesum iš lotynų kalbos išvertus reiškia gintarą, tačiau knygoje jis dar ir jaunos merginos vardas, žymintis išskirtinį likimą II a. aisčių bendruomenėje. Šis amžius išties pasirinktas neatsitiktinai, kadangi tai intensyvus mūsų protėvių prekybos gintaru su Romos imperijos prekybininkais laikotarpis ir pirmieji baltų genčių paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose.

Romane labai svarbus istorinis kontekstas, kuris bene labiausiai ir inicijuoja paimti knygą į rankas. Tiesą sakant, nedaug lietuvių autorių rašę apie šį laikotarpį grožinėje literatūroje. Pradėjus skaityti A. Aškinytės knygą, nejučia prisiminiau puikų Elenos Kurklietytės romaną Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija, kurioje vaizduojami senųjų baltų matriarchatinės visuomenės, taigi pagal Marijos Gimbutienės teoriją, pasaulėvoka. R. Aškinytė, gal ir pati to neįtardama, brėžia savo istoriniu kontekstu naują posūkį lietuvių literatūroje, juolab kad istorinis romanas kaip žanras šiuo metu atgimęs iš naujo. Santykis tarp istorinių žinių ir fikcijos gana aiškus. Knygos herojų istorijos, atrodo, išgalvotas, tačiau jas iš dalies nulemia ir istoriniai įvykiai – prekyba ir mainai su vietiniais, kelionės į Pietus, karai su burgundais ir germanais. 

Romane nemažai kultūrinių kontekstų: namai, kalba, apranga, papuošalai, buitis ir t. t. Sveikintina, kad knygoje jie nesureikšminti, detaliai neaprašinėjami, tačiau per veikėjus natūraliai „panaudoti“, todėl atsiranda neapsunkintas veržlus pasakojimo polėkis. Nemažai įpinama ir to metų pasaulėvokos pavyzdžių, kaip antai Dievų Motinos svarba aisčių tikėjime, laidojimo apeigos, laiko ir kalendoriaus skaičiavimai, medicinai gydimo ir šamanizmo gairės. Apskritai kalbant, jeigu jame istorinis ir kultūrinis aisčių kontekstas vilioja intelektualiniu klodu, tai siužetinė linija primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių. Įvykiai intensyviai konstruojami, o veikėjai tampa šachmatinėmis figūromis, lengva autorės valia perstumdomi taip, kad skaitytojas norėtų žinoti, kas bus toliau. Visa tai kuriama labai lengvu ir lakonišku stiliumi, neužgriozdinant sakinio būdvardžių ir prieveiksmių gausa. Galbūt todėl romane Lengviausias to ir stigo – įvykių veržlumo, įsimintinų charakterių, postūmio į priekį, o kalbant apie Glesum, to nebelieka, romanas savaime smagiai tirpsta skaitytojo rankose. 

 Rasa Aškinytė

Ryškūs veikėjų paveikslai padeda skaitant knygai „ristis“ į priekį. Kai kas tikriausiai įžvelgs, kad knyga turi feministinių idėjų, tačiau galima įtarti, kad autorė sąmoningai to nesiekė. Moterų svarba šiame kūrinyje neabejotina. Vaizduojama patriarchalinė visuomenė nelabai kuo skiriasi nuo šių dienų: moterys šeimose vaizduojamos valdingos, nebijančios užrėkti ant vyro ir vaikų, tačiau tuo pačiu jos klusniai paklūsta visuomenės ir religiniams nusistovėjusiems standartams ir turi savas apeigas bei veiklas, kurios skirtos tik moterims. Kaip ir šiais laikais, kad ir kaip bėgtume nuo vyro ir moters veiklos stereotipų.

Šiuo metu tokios knygos kaip Glesum, kurios parašytos dviem klodais, komerciškai pasiteisina. Jas skaito intelektualai ir popsistai, Emilijos Visockaitės įvardijami hipsteriai taip pat turėtų rasti savo mėgstamo literatūrinio draivo. Glesum nebėra tokia hiperbolizuotai ciniška knyga, todėl sukelia dar ir „prisijaukinimo reakciją“, tarsi autorė maitintų skaitytoją iš saujos avižomis, o nuotykinė linija neleidžia paleisti knygos iš rankos.

Nestandartinė ir paties knygos vizualizacija, kuri nebūdinga lietuvių literatūrai – grublėtas medžiaginis tamsus knygos viršelis, nusėtas žvaigždes imituojančiais blizgučiais. Visgi viršelis ganėtinai konservatyvus ir apgalvotas kaip ir knygos struktūra. Pavaizduoti Mažieji Grįžulo ratai ne tik kelia aiškias aliuzijas su knygos struktūra, bet kartu metaforiškai brėžia viso kūrinio punktyrą kaip bendros mūsų ir mūsų protėvių tęstinumo „tunelį“. Juk šiaip ar taip tiek mes, tiek anuomet aisčiai žiūrėjo į tas pačias žvaigždes.

Žavi ir knygos kompozicija. Ji išties sąmoningai apgalvota, schematiška, kone architektoniška, ir taip pat papildo intelektualumu knygos vertę. Suskirstyti knygą į septynis skyrius pagal Mažuosius Grįžulo ratų žvaigždes šiam kūriniui itin tiko. Faktografiniai intarpai tarp skyrių apie žvaigždes buvo išties įdomus sumanymas, o tas, kuris mėgsta įdomius kosmologinius faktus, turėtų išties suklusti. R. Aškinytę dėl tam tikrų priežasčių norėtųsi pavadinti pernelyg schematiška rašytoja, kuri „darbuojasi skalpeliu“, atrodo, jos literatūra nemistifikuoja, o žaidžia idėjomis ir skanių struktūra tausojančiai lokali ir apibrėžta kaip ir pati mintis. Tie, kurie pasižymi šiomis literatūrinėmis savybėmis, savo tekstuose stokoja gylio ir dvasingumo, bent tą galėjai pasakyti perskaitęs autorės romaną Lengviausias, tačiau Glesum absoliučiai paneigia autorės schematiškumą kaip literatūrinę ydą. Priešingai – knyga praturtėja, o idėjinių autorių, kurie dar ir grakščiai, neforsuojant suvaldytų tekstą ir siužetą, lietuvių literatūros padangėje nėra daug. Apskritai kalbant Glesum – įsimintina knyga dėl visų šių priežasčių, todėl rekomenduotina skaitytojams kaip gaivališka lietuvių literatūrinė naujiena.

Jūsų Maištinga Siela