Filmas: "Įsibrovimas" / "Breaking and entering"

Sveiki,

Ar gali būti, kad kažkada mačiau filmą, bet jo nepamenu, tačiau po kurio laiko, atrodo, lyg tikrai jį žiūrėjau antrąkart, dar prieš tampant aistringu kino meno fanatiku? Toks jausmas apėmė pažiūrėjus Anthony Minghella filmą „Įsibrovimas“ (angl. Breaking and Entering) (2006) – paskutinį gyvenimo pabaigoje „Šaltojo kalno“ ir „Anglo ligonio“ kūrėjo filmą.

Geras šis režisierius, rodos, kuria kuo puikiausią komercinį kiną, bet įdeda į jį kažkokio sunkiai apčiuopiamo žavesio ir kančios lengvumo. „Įsibrovimas“ absoliučiai minkštos režisūros filmas, kur santykiuose atsiveria veikėjų psichologiniai paradoksai ir žavesys. Šis filmas turi gana keblią politinę ir socialinę aplinką – Londono pavojingas rajonas, kur gyvena emigrantai ir karo pabėgėliai, o čia įsikuria dar ir prestižinė įmonė. Filmas daugiasiužetis, čia svarbios kelios siužetinės linijos – turtuolių drama ir sunkiai serganti dukra, bei iš Serbijos pabėgusi vieniša motina. Dvi linijas apjungia vienas kriminalinis įvykis, iš esmės filmo receptas yra koliažinis įvykių pasakojimas, kokį mėgsta daugiakultūrinę aplinką vaizduojantis kinas, prisiminkite ir tą patį „Dievo miestas“ (2002), kurio principas yra ypatingo žmogaus likimą, kurį nulemia ypatinga socialinė aplinka, dažniausiai pavojinga.

Nepaisant nesunkiai atpažįstamų klišių, filmas labiau primena ne Holivudinį pasakojimą, bet nepriklausomą kiną. Ryški svarba Europos geopolitiniam kontekstui, tačiau akivaizdu, jog režisieriui rūpėjo ne tai, bet išryškinti dorovės, moralinius ir šeimos vertybių svarbą, pažeidžiamumą ir kartu priklausomybę. Veikėjai nors iš skirtingų socialinių ir kultūrinių luomo, tačiau jų moraliniai įsitikinimai gana panašūs ir juos vienija bendražmogiški jausmai, o ne pinigai. Iš esmės meilės ar trumpalaikės aistros pliūpsnis tarp veikėjų atveria keistų permainų etapą, tam tikrus sukrėtimus, kurie pertvarko veikėjų gyvenimą, todėl filmas gali pasirodyti pernelyg konstruktyviai dirbtinas, tiesą sakant, jis toks ir yra – herojai pernelyg patikliai sąžiningi ir dori, kai kurie dialogai pernelyg copy paste iš lektūrų, tačiau vis vien įdomu žiūrėti į prostitutę vaidinančią Vera Farmigą, karo pabėgėlę Juliette Binoche, seksualųjį Jude Law ar steriliai šaltą serialo „Kortų namelis“ žvaigždę Robin Wright kuriamą personažą. Nepaisant kai kurių niuansų, tai gana rimtas filmas, kuris patiks kinomanams ir šių aktorių gerbėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienodi" / "Lygūs" / "Equals"

Sveiki,

Dar viena „Kino pavasario“ repertuaro juosta pavadinimu „Vienodi“, kai kur verčiama kaip „Lygūs“ (angl. Equals) (2015). Na, ši fantastinė drama susilaukė nemažos kritikos iš lietuviškos auditorijos, o ir kino kritikai ne itin gausiai apdovanojo vertindami šį filmą, tačiau dėl šventos ramybės ir puikiai žinomų aktorių vis tik nusprendžiau pažiūrėti, kas jau tokio prasto šioje juostoje. Ogi viskas nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Nedidelio biudžeto slogios atmosferos filmas apie vieną iš mūsų civilizacijos baigčių – elitinė valdžia pavergia žmones, svaigina psichotropiniais vaistais ir atima iš jų žmogiškuosius pojūčius, ypač meilę.

Jausmų slopinimas tampa esmine šio filmo idėja, tačiau jos mastas nesudrebina žiūrovo, kaip antai prieš ketvertą metų pristatytoje britų dramoje „Tobulas jausmas“, kai pamažu iš žmonių atimami pojūčiai. „Vienodi“ visgi labiau remiasi mokslinės fantastikos elementais – uniformos, užslopinta vergovė, modernūs pastatai, ryški socialinė atskirtis tarp laukinių ir turtuolių. Iš esmės tai filmas distopija – priminė netgi J. Melniko romaną „Tolima erdvė“, gal kiek netgi G. Orwelio kūrybą, tačiau tai nėra blogai. Atmosfera taip pat šiam filmui tinka, nors ji kiek ir atrodo pernelyg simboliškai steriliai niūri, norėtųsi ryškesnės idėjos generavimo, nes siužetas apsiriboja ypatingos aplinkos diktuojamos meilės tragedijos, o norėtųsi kur kas didesnio idėjinio užmojo.

Šiaip filme pasirodo pirmo ryškumo jaunosios kartos aktoriai Kristen Stewart ir Nicholas Hoult, kurie, manau, kuo puikiausiai susitvarkė su savo uždaviniais. Ir jeigu jūsų jų vaidyba šiame projekte neįtikino, tai tikriausiai ne juos reiktų kaltinti, bet tą pernelyg nuspėjamai užpildytą siužetinę liniją, kuri apsiriboja „Romeo ir Džiuljetos“ meilės linija tomis ypatingomis socialinės sąlygomis. Tiesą sakant, niūrių distopijų esu matęs kur kas prastesnių už šį filmą, kurie kino kritikų buvo įvertinti kur kas aukščiau už šią juostą, tad man asmeniškai filmai patiko, nors kažin ko daug ir nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Florence" / "Florence Foster Jenkins"

Sveiki,

Ilgai laužyti galvą, pažvelgus į šios dienos repertuarą Forum Cinema, ką išsirinkti ir pasiūlyti draugams, neteko. Pirmu taikiniu visiems pasiūliau pamatyti kritikų geru žodžiu minimą britų režisieriaus Stephen Frears filmą „Florence“ (angl. Florence Foster Jenkins) (2016), kuris jau pasigavo sensacingą antraštę, jog puikioji Meryl Streep tikriausiai už šį vaidmenį bus nominuota dvidešimtajam „Oskarui“. Gal ir bus, o gal ir ne, juolab kad po filmo ir taip aišku, kad ši legendinė aktorė yra nominuota ir už prastesnius vaidmenis, pvz., „Gilyn į mišką“.

O šis filmas, pasirodo, pasakoja apie realiai gyvenusią turtingą ponią, kuri absurdiškai traukdavo operos arijas ir visi norėdami ją pamaloninti, meluodavo, kokia ji nuostabi dainininkė. Absurdiška, tačiau auksinė Don Kichotiška medžiaga kino filmui! Ir taip padaryta išties gerai, nes medžiaga patikėta puikiam ir prityrusiam režisieriui, kuris iš šios asmenybės sukalė tragišką komediją, kuri mums papasakoja taip skaniai ir proporcingai išdėliojant liūdnos ir linksmos scenos, taip analogiškai atseikėjant tragedijos ir komedijos dermė, kad tiesiog imi galvoti, kad tai net ne filmas, o desertas, kur pramoginis skonis susilieja su veteraniška aktorių ir kūrėjų komandos įdirbiu. 

Iš tikrųjų M. Streep puiki dainininkė ir jos parametrai nuostabūs, tačiau filme jai tenka parodijuoti, imituojant F. F. Jankins balsą ir tai jai sekasi kuo puikiausiai. Kažkodėl man šis jos amplua priminė kitą puikų jos vaidmenį filme „Džiulė ir Džiulija“ (2009), o finalas – „Tikri dalykai“ (1998), tad visai nenustebčiau, kad „Oskaro“ nominacija pasibelstų į jos namus dar kartą. Filme mane nustebino Hugh Grant, kuris kaip tikras britų džentelmenas įtaigiai blaškėsi tarp meilužės ir atsidavimo savo gyvenimo moteriai, tikrai vertas akies šis jo vaidmuo. 

Filme viskas puiku – kostiumai, istorija, britiškas subtilus humoras, aristokratiškai lengvabūdiška atmosfera, čia iš žmogaus tragedija virstantis į smagią parodiją, čia vėl verčianti suklusti. Manau, tai tikrai gera juosta tiek gurmanams, tiek populiaraus kino žiūrovams. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/1000

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela