Serialas: "Begėdis" / "Shameless" (4 sezonas)

Sveiki,

Serialas „Begėdis“ (angl. Shameless) yra vienas iš tų nuostabių serialų, kuriuos nepavargstu žiūrėti. Niekada. Praktiškai per vieną savaitgalį sužiūrėjau ketvirtą sezoną ir nebeturėjau kambaryje tarp traškučių, neskalbtų kojinių ir kitų numestų namų ruošos darbų kuo kvėpuoti. Tam tikriausiai yra priežastis – ketvirtas sezonas įtraukė ir nebepaleido, kaip ir ankstesnieji sezonai.

Palyginti su ankstesniais sezonais sunku, šis serialas tikriausiai neturi ryškaus atotrūkio, vadinamo „slenksčio“, kuris skirtų sezonus savo temomis, todėl, jeigu paleistumėte serijas be jokio įspėjimo, vargu, ar sugebėsite atskirti, kur ta takoskyra tarp sezonų – jų praktiškai nėra, todėl galima orientuotis tik pagal pagrindinius šio sezono įvykius, o jų yra ne vienas ir ne du.

Tiesa, mano draugas prisipažino, kad taip pat po mano komentaro Facebook‘e pradėjo žiūrėti šį serialą ir kai susitinkame, nuolat persimetame keletu žodžių, kas kokią seriją žiūri, kokie pagrindiniai įvykiai, kol galiausiai supratau, kad kažkaip nesusikalbame. Pasirodo, jis žiūri originalią versiją t. y. ne amerikietišką ir britišką. Iš smalsumo peržiūrėjęs ketvirtą sezoną, įlindau į Yoputube ir pažiūrėjau kelis epizodus, tad galiu pasakyti, kad tikriausiai tai vienas labiausiai nuo originalo nutolusių serialų. Jeigu amerikietiška versija (prie kurios dirba originaliosios versijos scenaristai) yra kur kas „purvinesnė“ ir tamsesnė, tai britiška versija man priminė senus britų klasikinius humoro serialus, kurie, dievaži, neturi tokio akivaizdaus tamsaus amerikietiško „draivo“. Taigi...

Taigi ketvirtasis sezonas toliau tęsia jau trečiame sezone išvystytas temas – Frenkas suserga vėžiu ir tai tampa vienu esmingiausiu šio sezono įvykių branduoliu. Taip pat Fionos krizė, jos neatsakingumas ir papuolimas į kalėjimą. Žinoma, esama ir daug svarbių šalutinių siužetinių dėmenų – Veronika laukiasi trynukų, Lipas pagaliau studijuoja universitete, keistoji kaimynė susidomi indėnų kultūra ir bando įsivaikinti šešis indėnų kilmės vaikus. Linksmas sezonas su savo juokeliais neleis nuobodžiauti nė per vieną seriją, tačiau esama ir tokių absurdiškų siužetinių vingių, kurie sunkiai įtikina, pvz., Lipo nauja studentė draugė azijietė, kuri nekenčia savo turtingų tėvų, todėl prašo Lipo juos pagąsdinti – tokius elementus jau galima lengvai atpažinti netgi Lotynų Amerikos TV komedijiniuose serialuose. Kai kurie scenarijaus žingsniai netgi vykę – Frenkas norėdamas apsvaigti, darosi alkoholines klizmas, kad tik apgautų skrandžio vėžį. Vėliau paaiškėja, kad reikia kepenų ir, atrodo, kad Frenko personažui absoliučiai ateina galas, bet iš esmės visą sezoną galima justi, kad serialo kūrėjai tuoj kažin kokiu stebuklingu būdu Frenką išgelbės ir visos jo kančios tėra ilgas siužetinis vilkinimas. Kaip vėliau paaiškės, taip ir yra.

 Fiona išklauso teismo nuosprendį.

 Frenkas su Samanta, vyriausia savo dukra.

 Ianas ir Mikis, rodos, baigia aiškintis santykius.

 Fiona nimfomauja...

 Šeila bando nugalėti vienatvę...

 Debę pradeda kamuoti paaugliškos problemos.

Vienas labiausiai svyruojančių personažų šiame sezone yra Fiona, kuri absoliučiai palūžta, užmegzdama ne tik su savo pavydžiuoju šefu santykius, bet ir tapdama kone nimfomane, kai pradeda susitikinėti su jo broliu. Amoralumas iš esmės palaužia Fioną, kad nuo jos ima nusigręžti praktiškai visa šeima ir ji patenka į kalėjimą. Tokia lūžio transformacija neatsitiktinė, nes paauga ir mažieji Galaheriai – Debė pradeda sirgti mėnesinėmis, Karlas iš esmės įsimyli Bonę ir pradeda nusikalstamą gyvenimą ir Fiona lieka už borto, tiesa, neilgam, iki sezono pabaigos, kol vėl visi gražiai imasi glėbesčiuotis. 

Jaučiasi ir naujų veikėjų įtaka sezone – naujos vyriausiosios dukters Samantos atsiradimas, kuri gerokai apverčia nusistovėjusią Galaherių šeimos tvarką. Šeila, išvykus Karen ir jos draugui, tampa tikra tvarkos Galaherių namuose maniake, o sezono pabaigoje dar ir pateikia staigmenų – ligos patale susituokia su Frenku... Ianas pagaliau pabėga iš kareivinių ir įsidarbina gėjų klube. Bene didžiausią nuostabą kelia atviras Mikio prisipažinimas, kas apskritai, rodos, buvo neįmanoma pirmuosiuose sezonuose, todėl labai įdomu, kaip didžiausias rajono peštukas, viešai prisipažinęs meilėje, elgsis toliau. Visa tai nuostabu, kad pateikiama taip natūraliai ir savaime suprantama, kad net nereikia to klaikiai atgyvenusio juoko įrašo, kokį turėjo serialas „Draugai“ ar britiškoji „Begėdžio“ versija. 

Kaip visada filme rasite daug ko: nešvankybių, nuogumo, tamsumos, smurto, apgavysčių ir kitų dalykų, kurie būdingi prastą reputaciją turintiems rajono gyventojams, kurie neriasi iš kailio, kad gale mėnesio sumokėtų sąskaitas. Kaip visada čia moralė ir amoralumas yra pagrindinė visų veikėjų sprendimų ir pabėgimo humoro varomoji jėga. Kur prasideda kova už šeimos vertybes, ir kur baigiasi paprasčiausiuose santykiuose. Geras sezonas, geri aktoriai, įsimintini personažai. Tikiuosi greitu metu pasidaryti penktojo sezono peržiūrą.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis"

Laura Sintija Černiauskaitė. „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“ – Vilnius: Tyto alba, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Laura Sintija Černiauskaitė jau seniai užima svarią poziciją šiuolaikinėje lietuvių suaugusiųjų literatūroje, tačiau ne ką prasčiau ji rašo ir paauglių literatūrą. 2014 metais pasirodžiusi apysaka Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis susilaukė nemenko dėmesio, o šiandien knyga jau įtraukta į rekomenduojamą skaitytinų knygų sąrašą mokyklose. Nepaisant to, kad vaikams sunku visgi ištarti ir perskaityti žodį Pašiauštaplunksnis, knyga nuo to prastesnė netapo.

Kaip „persirgti“ brendimo laikotarpį ir susivokti, kas esi iš tikrųjų? Tokia pirma toptelėjo mintis, užvertus paskutinį šios apysakos puslapį. L. S. Černiauskaitė meniškai perteikia šiaip jau iš esmės vaikų-paauglių problemas: meilės trūkumą, tėvų nesantaiką, mokslo kančias. Visą įprastinį paauglio gyvenimą galima rasti kūrinyje, todėl apysakos pasaulis turėtų atrodyti itin artimas ir lengvai atpažįstamas jaunajam skaitytojui.

Apie tai, kad mus globoja angelai sargai, tikriausiai daugelis nujaučia, tad ir autorė neišradinėdama naujo dviračio kliaujasi iš esmės jau seniai pramintais mitologiniais keliais ir Pašiauštaplunksnį, kaip jau galima įspėti, kuria kaip realaus angelo būvimą šalia žmogaus sunkiame gyvenimo periode – tokius epizodus galima matyti ir fantastiniuose filmuose. Žinoma, angelas regimas tik Degtukei, pagrindinei knygos veikėjai, kuri, kaip ir daugelis vaikų, dar nepraradusi tikėjimo ir prigimtinio tyrumo, todėl gali regėti nesamus dalykus. Apie tai, kad vaikai susikuria nematomus draugus jau prirašytos net atskiros knygos, tačiau tik retas iš mūsų prisimena, kad turėjome nematomą pašnekovą. O kodėl gi ne angelas? Taigi Pašiauštaplunksnis tampa Degtukės angelu sargu ligos patale ir kartu jie, kaip ir Dantės pragare, pereina ištisą apsivalymo nuotykiais grįstą kelionę per sapnus ir realius nutikimus. Ši kelionė ne tik apsivalymo ir permainų lūžis, bet ir žymi ryškų mergaitės brandos lūžį, vaikystės pabaigą ir sunkios, kartais prieštaringai nesuvokiamos paauglystės pradžią.

 Laura Sintija Černiauskaitė

Būtent šis slenkstis Laurai Sintijai Černiauskaitei itin svarbus. Anksčiau rašiusi apie brendimo problemas romane Benedikto slenksčiai, šįkart autorė stengiasi viską nusakyti kiek simboliškai, kad jaunasis skaitytojas pajustų vaikystės ir paauglystės virsmo stebuklą, todėl stebukliniai motyvai apysakai itin svarbūs, jie sukuria nepaprastumo įspūdį ir plečia kūrinio meninę vertę. Liga kaip apsivalymo ritualas taip pat nėra naujas dalykas – Viduramžiuose net nuleisdavo kraują, kad sukeltų kritinę situaciją, tačiau šįkart autorė nuleidinėja kraują kiek kitaip – įpina detektyvinę istoriją apie dvynių kriminalinę išdaigą ir pirmąsias meilės kančias. Degtukei patinka klasiokas Girius, tačiau ši nedrįsta jam prisipažinti ir tik kritinis ligos momentas atveria mergaitei galimybę išreikšti ir suvokti savo tikruosius jausmus. 

Kitas svarbus apysakos pasakojimo klodas – tėvų tarpusavio santykiai. Menininkų šeimoje auganti Degtukė vis dar tikisi, kad jų tėveliai susitaikys ir kada nors susituoks, nors kūrinio pradžioje ganėtinai aišku, kad kol kas tam visiškai netinkamas metas, tačiau galima įtarti, kad autorė žaidžia atviromis kortomis ir viskas pasibaigs kaip filme Vienas namuose – visi laimingai apsikabins ir kritinis laikotarpis sutaikys ir sustiprins šeimą. 

Knyga vertinga savo meniškais simboliais, šviesiu ir skaidriu tyru vaikystės laikotarpio tikėjimu. Apysakoje vaizduojamas vaiko virsmo lūžiai ir brendimo transformacija be jokios abejonės bus aktualūs jaunajam skaitytojui. Knygoje taip pat esama gražių Editos Suchockytės iliustracijų, kurie papildo tekstą nespalvotais inkliuzais, bet kartu kelią abejonę, ar iliustracijos pernelyg nepažaboja skaitytojo vaizduotės, kadangi bent mano įsivaizduojami įvykiai ir iliustracijos gerokai išsiskyrė. Vizualiai patraukli, aktuali ir meniškai vertinga knyga turėtų surasti savo skaitytojų ir gal netolimoje ateityje sulaukti dar vienos tiražo laidos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kolonija" / "Colonia"

Sveiki, 

Praktiškai kino kritikų sutriuškintas filmas „Kolonija“ (angl. Colonia) (2015) man taip pat kėlė nemažai abejonių – tai verta, ar neverta žiūrėti? Suveikė vienintelis faktorius: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti. Visgi yra tokių filmų, kuriuos galima kritikuoti, o „Kolonija“ yra viena iš tokių, tačiau ne taip prastai, kaip buvo galima tikėtis, perskaičius kai kuriuos kino kritikų atsiliepimus.

„Kolonija“ pasakoja istorinius Čilės laikus, kai po perversmo, giliai Čilės kalnuose, įrengtoje religinės tematikos kolonijoje, atsiduria įsimylėjusi porelė, kuri kovoja už pabėgimą ir išlikimą. Akivaizdus maniakinis veikėjų vaizdavimas, užsispyrėliškas pasiaukojimas dėl meilės iš pažiūros atrodo tinkamas šiam filmui, tačiau nebetenka tikroviškumo, kai akivaizdžiai sadistinių scenų akivaizdoje scenaristai ir filmo kūrėjai sudėlioja pernelyg didelius didaktinius akcentus, o filmų finalas primena meistriškai surežisuotą nuotykių žanro verto pabėgimo. Lyg ir primintų „Mumiją“, tačiau labiau kitą politinę dramą – „Argo“, kur oro uostų įtampa neišvengiama ir pasaulis pagaliau sužino politizuotos kolonijos visą absurdišką mėšlą.

Iš esmės filmas vykęs, nes scenarijus „kabina“, o sadistinės scenos dirgina jautresnio žiūrovo vaizduotę ir veikia itin paveikiai manipuliuodamos. Turinio atžvilgiu filmas vis tiek išlieka įdomus, kad ir kiek suabejotume autentiškumu ir perteikimu, visgi nereiktų to itin suabsoliutinti ir galvoti apie itin realią įvykių projekciją. Taip, filmas pilnas žiaurumo, kai kada absurdiškumo, o kai kada sadizmo norisi dar daugiau, kad užsimirštų akivaizdūs filmo veikėjų idiliniai trūkumai. Pagrindinį vaidmenį sukūrė visiems itin gerai žinoma Emma Watson, kuri šįkart su vaidmeniu neprašovė, tačiau nepasakyčiau, kad atskleidė kažin kokios kankinės istoriją, nors akivaizdžiai filmas buvo orientuotas labiau į jos vaidmenį. Abejoju, ar E. Watson čia kalta, gal labiau į sadizmą, o ne į veikėją linkęs scenarijus. Kad ir kaip ten kitiems beatrodytų, filmas man tikrai patiko su visais savo privalumais ir trūkumais, su visu religinio fanatizmo ir politiniu „grožiu“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela