Filmas: "Devintieji vartai" / "The Ninth Gate"

Sveiki,

„Devintieji vartai“ (angl. The Ninth Gate) (1999) buvo vienas iš dar nematytų Roman Polanski filmų, o dar ir mistinis trileris – mano itin mėgstamas žanras! Istorija pasakojanti apie senų knygų supirkėją ir perpardavinėtoją Dyną, kurio pagrindinį vaidmenį atliko visų numylėtinis Johnny Depp.

Iš esmės filmo siužetas turi viską, ką aš taip mėgstu mistiniuose filmuose – ilgą ir kantrų aiškinimąsi, mistinių simbolių ir velnio-šėtono tematikos, apjuostos ištisos „Da Vinčio“ kodui būdingo istorinio mitologizavimo. Herojus leidžiasi į Europą ieškoti šėtoniškų knygų, tačiau pakeliui vyksta netikėtos mirtys... R. Polankski pasakoja šią istoriją lėtai, dėmesingai, nesiblaškydamas ir pernelyg daug dėmesio neskirdamas žudynėms ir trilerio aštrinimui, tačiau laikydamasis misticizmo centro leidžia sau žaismingai nutolti nuo realybės ir visai nesvarbu, kad herojus neįtikina, kad jis nebėga iš savo „misijos“, o toliau, nekeldamas natūraliai kylančių klausimų, eina pavojun į nasrus. Tiesą sakant, J. Depp vėl atliko sau nevykusį vaidmenį – buvo nuobodus, truputį negyvas ir jo personažas stabiliai statiškas tiek fizine, tiek dvasine prasme falšyvavo, ko negalėčiau pasakyti apie Polanskio žmoną aktorę Emmanuelle Seigner, kuri buvo išties įsimenama.

Filmas išlaikė savo išbandymą ir, tiesą sakant, kažkiek man priminė to paties režisieriaus filmą „Vaiduoklis rašytojas“ (2010), kurį žiūri ir tiesiog įsijauti į herojaus aplinką, mistifikavimą ir kartu slapta randi priekabių, bet būtent tą akimirką gyveni Polanskio pasaulyje ir, rodos, to užtenka, kad filmas patiktų. „Devintieji vartai“ – neblogas mistinis trileris.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anabelė 2 " / "Annabelle: Creation"

Sveiki, skaitytojai,

Po katastrofiškos pirmosios „Anabelė“ dalies, kurios (nūūūū tikrai!) niekam nerekomenduočiau, ryžausi pažiūrėti šio filmo tęsinį, žinodamas jau nuo pirmųjų internetinių komentarų, kad šioji išties bus nepalyginamai geresnė. Taigi „Anabelė 2“ (angl. Annabelle: Creation) (2017) pasakoja prakeiktos lėlės atsiradimo istoriją, kuri nukelia prieš pirmosios filmo dalies priešistorę ir papasakoja, kokios aplinkybės lėmė šiai garsiai lėlei tapti tikra siaubo žvaigžde.

Tiesą sakant, apie labai mylėjusį savo dukterį lėlininką ir jo žmoną filmas lyg ir nestebintų, filmas nuo pat pradžių primena pirmąją dalį, tačiau jau po 10 minučių paaiškėja, kad scenarijus, atmosfera ir kameros darbas nepalyginamai geresni. Kamera plaukia kaip gulbė ir padeda sukurti atmosferą, kuri iš dalies primena subrandintas „Išvarymo“ siaubo dalis. Čia išvystame ne tik Anabelę, bet ir kraupiąją vienuolę iš „Išvarymo“ ir tas mergaičių našlaičių pensionatas vidury laukinių vakarų tik dar labiau padeda sukurti atokaus siaubo atmosferą. Nors vis dar esama filme klasikinio siaubo kino štampų, ypač lėlininko charakteris, greitas jo susierzinimas, bukas neigimas, – ak, kaip tokie tipažai, atseit, sukuria monstro įspūdį, tačiau iš esmės kenkia bendram istorijos kontekstui. Būtent veikėjų charakteriai vis dar lieka šio filmo silpniausia vieta, ko nepasakysi apie šįkart tiksliai ir gausiai sugalvotus ir sudėliotus siaubo akcentus, kurie baugina ir netgi man priminė ispanų siaubo filmą „Prieglaudą“, tik, žinoma, filmo pabaiga ne tokia mistiškai šviesi.

Manau, šįkart religiniai simboliai, katalikiška sesuo, mergaitės, daugiau personažų, nebloga mergaičių vaidyba išties šovė „Anabelę 2“ į viršūnes, kad net ne gėda parekomenduoti kai kam nueiti į kiną ir pažiūrėti, netgi jeigu buvote labai nusvilę po pirmosios „Anabelės“ dalies. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokis su vilkais" / "Dances with Wolves"

Sveiki,

Yra filmų, kurių niekaip negaliu pažiūrėti. Kiek ruošiausi šiam trijų valandų epui? Kokius ketverius metus. Taigi „Šokis su vilkais“ (angl. Dances with Wolves) (1990), pelnęs net septynis „Oskarus“, įskaitant ir geriausią režisūrą bei metų filmą, iki šiol yra neblėstanti klasika, aktoriaus ir režisieriaus Kevin Costner karjeros viršukalnė. Kuo šiandien šis „senukas“ filmas gali dar būti įdomus?

Visų pirma, niekas nebekuria tokių panoraminių filmų su ta dešimto dešimtmečio maniera, kai svarbus kultūrinis kontekstas, ne tik skubėti „sudominti“ žiūrovą, kad jis nespėtų perjungti kanalo ar išeiti iš kino salės, bet ir pasakoti tai, kas iš esmės svarbu pačiam režisieriui. Na, taip, tokių filmų dar sukuriama, bet jie jau kitokie... O filmai apie indėnus? Dabar tikriausiai negali būti nieko nuobodžiau, tačiau yra filmų, kuriuos verta pamatyti ir „Šokis su vilkais“ yra vienas iš jų.

Trijų valandų istorija iš pradžių gali pasirodyti labai „lėta“ ir pasakojanti apie asketišką Pilietinio karo laikų herojų, kuris „įsilieja“ į indėnų gyvenimą, pamažu tampa jų draugu, įsimyli ir visgi negali pamiršti, kad jis baltasis. Dėmesys, neskubėjimas ir noras perteikti laukinių vakarų peizažą yra meistrystės požymis, leisti gyventi prerijose žiūrovui, stebėti vilką, čionykščius papročius ir jausti, kad viskas trapu ir viso to jau seniai nebėra. Epas nepretenzingas, tačiau išvystytas: rasite ir meilės istoriją, ir kultūros sangrūdos, ir vietinių indėnų nesantaikos, ir jausmų, ir peizažo, ir jausmo, kad kinas neišlupo kažką iš gyvenimo, bet sukūrė iliuziją, kad jame esti atskiras gyvenimas, panašiai kaip „Rudens legendos“ ar „Forestas Gampas“, taip ir šiame filme yra tos dvasios, dėl kurios ir verta žiūrėti šį filmą. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela