Maištinga Siela facebooke? Na, negali būti! Bet yra!
Tiesą sakant, nežinau, kiek tai bus veiksminga ir patogu kitiems, nes kol kas žengimą
į facebooką atidėliojau gal kokius
penkerius metus? Gal daugiau? Nesvarbu. Kadangi šiandien nepatingėjau šiai
inovacijai-eksperimentui, nusprendžiau kai kurių raginamas sukurti šiame
puslapyje nuorodą į facebooko „Maištingos
sielos“ blogą – nuorodą rasite šio puslapio pradžioje, paspaudę facebooko paveikslėlį.
Prisijungę galėsite
patogiau seksi Maištingos Sielos įrašus. Tiesą sakant, net nežinau, ar kas
prisijungs, tad kol kas palieku šį eksperimentą mėnesiui, o vėliau – jeigu rasis
paklausa, bus ir pasiūla.
Taigi. Tokios malonios
permainos! Džiugiai grūmoja Dzeusas Rugpjūtis.
Šįkart be jokių
pasimaivymų sakau – serbų režisierius Emir Kusturica, jeigu nėra kino genijus,
tai bent jau, žargonu sakant, „kažkas tokio“. Auksinės palmės šakelės
savininkas už puikų filmą „Pogrindis“ (1995) sukūrė kitą nuodėmės vertą filmą –
„Katytė juoda, katinas baltas“
(serb. Crna macka, beli macor)
(1998), kuriame išlieka tas pats kaip ir „Pogrindyje“ savitas režisieriaus kino
karnavališkumas – visur lakstantys čigonai su orkestro instrumentais,
makabriškai besišaudantys vietiniai „čiabuviai“ nė iš tolo neatitinka realių
žmonių, veikiau primena kvaištelėjusius Adamsus ar kokius nors komiksų
personažus.
Filmas sodrus savo
įvykiais – išteka dviejų mafijozų šeimos atžalos ir vienintelė problema –
atšvęsti vestuves skolų ir įtakų apsuptyje. Visur gagenančios žąsys tampa „pantagriuelizmo“
simboliu, kitaip sakant, dar vienas puikus stilistinis-simbolinis
hiperbolizavimo būdas. Meilės trikampiai, serbiška ir čigoniška nacionalizmo
motyvai taip tinka Emir filmui, kad tiesiog siaubingai smalsu, o kaip jo filmai
atrodo su angliakalbiais aktoriais ir visai kitoje valstybėje?
Tiesa, filmas – absoliuti
komedija, kone Kazio Borutos „Jurgio Paketurio kelionių“ humoro virtuvė, kur
kulka kartais tampa ne mirtimi, o išraiškingos ir aistringos meilės išraiška. Filme,
atrodo, visi karnavališkai šoka, nesvarbu, kokia tai bebūtų makabriška
situacija, todėl juodojo humoro gerbėjai neturėtų praleisti tokios unikalios,
nuoširdžiai kvatotis ir stebėtis Emiro kuriamu pasaulio sintezės. Išties filmas
man labai patiko! Nusiimu kepurę ir lenkiu galvą.
Tamsūs ir niūrūs filmai
apie gatvių gaujų karus patraukia ne vieną „mačistinį“ žiūrovą, tačiau kažin,
ar filmas „Gidas, kaip atpažinti savo
nuodėmes“ (angl. A Guide to
Recognizing Saints) (2006) yra toks „mačistinis“, kokį trokštų pamatyti
užkietėjęs vyrukas, kurio nuomone, kad geras filmas yra tas, kuriame,
atsipratau, – šūdas ir kraujas taškosi karo zonoje. Nors šiame filme tiek
fizinio, tiek psichologinio smurto netrūksta, juosta absoliučiai turi
biblijines prasmes – tėvo ir sūnaus atleidimas vienas kitam, šeimos svarba,
draugystė, pasiaukojimas ir kas tik nori, kas iš esmės filmą išgrynina –
potekstės už kadro.
Filmo struktūra, kaip ir
dera „sūnui palaidūnui“, pasakojama iki „šeimos išdavystės“ t. y. 1986 metai iš
spalvotojų kvartalo, kur paaugliai imituojantys suaugusiųjų gyvenimus net
svetimą šunį ant savo kvartalo šaligatvio laiko savo nuosavybe. Paauglystės klaidos
atrodo „kietos“ ir tamsios – tas filme labai jaudina ir kažkaip imi džiaugtis
ta tamsuma ir depresyvia paauglį traumuojančia kasdienybe, kad net imi
svarstyti, ar čia ne kažkokia mistika, kad jaunuolis trokšta geresnio gyvenimo,
nors visą gyvenimą tematė tik „geriausią draugą“ Antonijų ir jo tėvo paliktas
mėlynes? Iš kur tiek režisūrinio potencialo kone bibliškai per tą tamsumą rasti
pagrindiniame personaže aplinkai prieštaraujantį baikštumą.
Pagrindinius vaidmenis
sukūrė mano mėgstamas Robert Downey Jr., kuris kaip ir filme „Teisėjas“ iš
esmės yra svarbi šachmatų figūra atskleidžiant tėvo ir sūnaus santykius,
grįstus tiek kartų nesusikalbėjimu, tiek fanatiškomis tėvo kulto taisyklėmis,
paminančiomis švelnumą ir meilę. Tiesą sakant, gerai pasirodė ir Channing Tatum
bei Shia LaBeouf, o filmas, kad ir slegiantis, jis slegia išties gerai, kaip ir
privalu geram filmui – nepataikauti, o pasakoti ir provokuoti.
