Maištinga siela

2017 m. lapkričio 5 d., sekmadienis

Filmas: "Rūsys"

Sveiki,

Žiūrėdamas pirmąjį lietuvišką siaubo filmą pirmas 10 minučių iš tikrųjų patyriau siaubą – gėdos siaubą. Daug ką sakantis pavadinimas „Rūsys“ (2014) tapo kino teatro nevilties sensacija. Pirmieji kadrai, kaip aktorius Marius Jampolskis įsukinėja vaizdo kameras bute, išlinksniavo mintyse „Paranormal Activity“ pavadinimą mano kaip žiūrovo makaulėje. Dieve mano, negi lietuviai, tokios „drąsios“ šalies žmonės, tokie kūrybiški, tokie visokie geriečiai ėmė ir padarė riebų š...?

Žinoma, lengviausia kritikuoti, bet imkite ir patys sukurkite! Sukurti derėjo pirma gerą scenarijų ir tik atrankos būdu išrinkti išties lūkesčius bent kiek pateisinančią istoriją, o dabar kelių filmų idėjiniai kryžminimai nuvalkiojo ir nustekeno mūsų lietuvišką siaubą. O tas lotyniškas CULPA intarpas ir schema absoliučiai pro šalį ir šie religiniai motyvai neveikė. Kur kas siaubingiau buvo stebėti Jurgos Šeduikytės depresijos momentus, nei tą vargšą mistinį blondiną, kuris viską bandė gadinti šiai nelaimingai porai...

Iš esmės filmas pigus, nes finansavimo stygius tikriausiai vertė versti kišines, tačiau geriau jokio filmo, nei filmas „Rūsys“, kurį peržiūrėjęs žiūrovas nekraupo nuo siaubo, bet lenkė pirštus ir bandė prisiminti, kur vieną ar kitą siaubo siužetinį elementą jau matė. Gaila aktorių, gaila režisieriaus ir gaila savo paties laiko. Nors nieko per daug nesitikėjau, vedamas smalsumo visgi sugaišau tą pusantros valandos laiką, kurį galėjau skirti kad ir vinilinės plokštelės klausymui ar padorius knygos skaitymui.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atominė blondinė" / "Atomic Bonde"

Sveiki,

Tikriausiai pasiekiau absoliučiai dugną, žiūrėdamas veiksmo filmus, kuriuose dominuoja kokia nors super moteris, profesionaliai spardanti blogiukams užpakalius. Jau niekas nebenustebins ir nebesujaudins, tą galiu pasakyti ir apie filmą „Atominė blondinė“ (angl. Atomic Blonde) (2017), kurį galėčiau apibūdinti kaip dar vienu Ksenos ar Millos Yovovich tipažo filmu su atseit „įtemptu“ siužetu, kurio veiksmus kaip kompiuteriniame žaidime, kurių apskritai nevirškinu, vykdo joms paskirtą užduotį.

Filmo gerumas tikriausiai yra Charlize Theron, kuri prašovė su šiuo vaidmeniu, nes nieko gero nesukūrė. Dar vienas filmo pliusas – kiek ne tipiškas laikmetis – Berlyno sienos griūtis, kai specialiųjų agentų ir Džeimso Bondo era jau pasibaigusi, tad nuolat kyla klausimas, ką toji lesbietė blondinė dar čia daro? Apskritai kriminalinę liniją tikriausiai būsiu pražiūrėjęs, o ir nebuvo įdomu, kokie ten nedorėliai nori sutalžyti pakankamai seksovą blondinę, už kurią serga pusė kino žiūrovų salė. Visa kita, įskaitant ir mirtinai nuobodžias kovos ir susišaudymo scenas, darėsi žvėriškai iš serijos „šiaip sau“.

Kurių velnių kurti dar vieną jau išmėginto reginio ir turinio filmą? Kažkoks marazmas ir laiko švaistymas. Nors filmas ir gražiai nufilmuotas ir Ch. Theron perukas niekur nenukrito, tačiau po filmo peržiūros sutrukė skrandį: o ką aš čia turėjau patirti su ta moterimi? Lesbietišką keršto palaimą? Vizualinę estetiką? O boža, nejaugi įtampą? Pernelyg viskas nuspėjama ir tokių filmų era, mano galva, jau turėjo baigtis, nes priminė tuos nelabai įtraukiančius 1990-2000 metų veiksmo filmus, kuriuos kas kelis metus pakartotinai vis dar rodo televizija.

P. S. Visgi buvo ir dar vienas netikėtumas – senoji gero revoliucinė muzika, kuri pagaliau išgrūdo lauk iš gana šiuolaikiškai nufilmuotos juostos tuos elektroninės „švarius“ garso takelius ir leido trumpam nustebti, kai skambant Pink Floyd muzikos takeliui vyksta eilinės skerdynės.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9