Filmas: "Įkaitai laive" /"Kapringen" / "A Hijacking"

Sveiki,

Žiūrėdamas danų režisieriaus Tobias Lindholm filmą „Įkaitai laive“ (dan. Kapringen) (2012) nenustojau galvoti apie geriausius danų kino perlus, kuriuos teko matyti per pastaruosius dešimt metų. Šis režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius prisidėjo prie ne vieno puikaus danų kino projekto, tačiau pats režisuoja ne taip jau ir dažnai. Tai antrasis matytas jo darbas ir jis šiek tiek mane nuliūdino, nes tikėjausi šio bei to daugiau nei vien tik įkaitų dramos laive.

Prisimenat tuos laikus, kada prieš 10 ir daugiau metų Indijos vandenyne, prie Afrikos krantų, siautėjo Somalio piratai, kurie grobdavo laivus, o vėliau prašydavo išpirkos? Šioji istorija būtent iš šios epochos ir ji pasakoja ilgą danų krovininio laivo dramą, kuri filme tęsėsi daugiau nei 100 dienų. Iš tikrųjų istorija, kad ir kokia atrodytų žmogiška, visgi fokusuojamasi ir į verslininko asmenines ambicijas. Žymus magnatas bendradarbiauja su šios srities specialistu, kuris patarinėja derybose su piratais, derinamasi dėl kiekvieno milijono. Tiesą sakant, filmas bando sufokusuoti esminę problemą: kiek ambicingam ir emocingam verslininkui yra svarbūs pinigai ir kiek jo pagrobti darbuotojai? Kita istorijos pusė yra piratų su pagrobėjais gyvenimas laive, o ten santykiai gana „banguoti“. Atrodo, pagrobėjai susidraugauja su užpuolikais, tačiau netekę kantrybės gali padaryti bet ką. Baisios sanitarinės sąlygos ir alinančios ilgos derybos nieko gero nežada ir tik laiko klausimas, kuri pusė pasiduos.

Man, mačiusiam ne vieną aštraus trilerio siužeto filmą apie įkaitų dramą, ši susižiūrėjo be didesnės intrigos. Galbūt tikėjausi, kad danų kino mokykla atitolins nuo holivudinės receptūros, pavyzdžiui, kaip gerai pavyko sukalti tam pačiam režisieriui militaristinę dramą „Karas“ (2015), pastarasis mane įtraukė psichologiškai, buvo įdomesnės kompozicijos, o „Įkaitai laive“ žiūrėjosi kaip holivudinės kalvės produktas. Visgi neatimsi vieno, jog pabaiga filmo, kai piratas išplėšia iš veikėjo brangų kryželį ir paleidžiama pirmoji kulka, nustebina ir tai tikriausiai geriausias viso filmo akcentas, ir gana gyvenimiškas: iki tikslo ir laisvės lieka tiek nedaug, vos vienas plaukelis, bet tam tikra sentimentali klaida gali kainuoti visą gyvenimą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Atominė blondinė" / "Atomic Bonde"

Sveiki,

Tikriausiai pasiekiau absoliučiai dugną, žiūrėdamas veiksmo filmus, kuriuose dominuoja kokia nors super moteris, profesionaliai spardanti blogiukams užpakalius. Jau niekas nebenustebins ir nebesujaudins, tą galiu pasakyti ir apie filmą „Atominė blondinė“ (angl. Atomic Blonde) (2017), kurį galėčiau apibūdinti kaip dar vienu Ksenos ar Millos Yovovich tipažo filmu su atseit „įtemptu“ siužetu, kurio veiksmus kaip kompiuteriniame žaidime, kurių apskritai nevirškinu, vykdo joms paskirtą užduotį.

Filmo gerumas tikriausiai yra Charlize Theron, kuri prašovė su šiuo vaidmeniu, nes nieko gero nesukūrė. Dar vienas filmo pliusas – kiek ne tipiškas laikmetis – Berlyno sienos griūtis, kai specialiųjų agentų ir Džeimso Bondo era jau pasibaigusi, tad nuolat kyla klausimas, ką toji lesbietė blondinė dar čia daro? Apskritai kriminalinę liniją tikriausiai būsiu pražiūrėjęs, o ir nebuvo įdomu, kokie ten nedorėliai nori sutalžyti pakankamai seksovą blondinę, už kurią serga pusė kino žiūrovų salė. Visa kita, įskaitant ir mirtinai nuobodžias kovos ir susišaudymo scenas, darėsi žvėriškai iš serijos „šiaip sau“.

Kurių velnių kurti dar vieną jau išmėginto reginio ir turinio filmą? Kažkoks marazmas ir laiko švaistymas. Nors filmas ir gražiai nufilmuotas ir Ch. Theron perukas niekur nenukrito, tačiau po filmo peržiūros sutrukė skrandį: o ką aš čia turėjau patirti su ta moterimi? Lesbietišką keršto palaimą? Vizualinę estetiką? O boža, nejaugi įtampą? Pernelyg  viskas nuspėjama ir tokių filmų era, mano galva, jau turėjo baigtis, nes priminė tuos nelabai įtraukiančius 1990-2000 metų veiksmo filmus, kuriuos kas kelis metus pakartotinai vis dar rodo televizija.

P. S. Visgi buvo ir dar vienas netikėtumas – senoji gero revoliucinė muzika, kuri pagaliau išgrūdo lauk iš gana šiuolaikiškai nufilmuotos juostos tuos elektroninės „švarius“ garso takelius ir leido trumpam nustebti, kai skambant Pink Floyd muzikos takeliui vyksta eilinės skerdynės.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po smėliu" (Minų žemė) / "Under sandet" / "Land of Mine"

Sveiki,

„Oskarui“ nominuota danų karinė drama „Po smėliu“ (dan. Under sandet) (2015) dar kai kur verčiama iš angliškojo pavadinimo varianto kaip „Minų žemė“ arba visiškai nevykusiai „Mano žemė“ tikriausiai yra viena iš tų nenuobodžių ir emocionaliai paveikių dramų, kurios leidžia patirti dalelę Antrojo pasaulinio karo žiaurumo ir baimės. Žinoma, kai kas tuo laikotarpiu labai žavisi, tačiau kaskart žiūrint apie šį laikotarpį filmą, manding, jokio žavesio ar nostalgijos karui absoliučiai nesuteikia. Priešingai – įrodo, koks beprasmis militaristinio rėžimo gyvenimas, kaip dėl idealų paminimas žmogaus gyvenimas.

Stipri danų drama pasakoja apie vokiečių berniukus, kurie tapo mirtininkais, išminuodami ištisą Danijos vakarinę pakrantės ruožą, kurio smėlyje buvo paslėpta tūkstančiai minų. Jauni berniukai gyvendami pusbadžiu ir be galo trokštami tiesiog grįžti namo diena iš dienos šliaužioja po centimetrą po smėlį ir ieško minų. Žinoma, čia neišvengsite žiaurių ir lemtingų atsitiktinumų, susprogdintų galūnių, mirčių ir natūralumo, kurį apie Antrąjį pasaulinį karą išgauna europietiškasis kinas. 

Neseniai teko žiūrėti Melo Gibsono „Pjūklo keterą“, dar vieną apie šį laikotarpį karinę dramą, kuri absoliučiai buvo nulieta amerikietišku ir jau natūralumą praradusiu būdu pasakojimą, kai istorijoje ieškomi ir išaukštinami didvyriai, prarandamas paprasčiausias realistinis peizažas. Filmas „Po smėliu“ iš esmės yra visa galva aukščiau už „Pjūklo keterą“ dėl savo įtaigos realistiškoje ir beviltiškoje situacijoje, kai laimi ne žmogus didvyris, bet paprasčiausias žmogaus sąžiningumas...

Manau, filmas itin patiks tiems, kurie domisi Antrojo pasaulinio karo istorijomis. Šioji ne tiek apie karą, kiek apie to karo padarinius, bandant apsivalyti nuo užminuotos Europos ir atstatyti senąją tvarką. Filmas įtaigus, turintis ką papasakoti realistine europietiška kino maniera. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela