Vienas iškiliausių lietuvių
rašytojų yra, žinoma, Romualdas
Granauskas (1939-2014). Tiesą sakant, sunku jo kūrybą su kuo nors palyginti.
Stačiai jautrus, įdomus ir modernus rašytojas paliko nemažai šiuo metu
perleidžiamų savo kūrinių, tarp kurių reiktų paminėti „Jaučio aukojimas“ bei „Šventųjų
gyvenimai“.
Kaip ir daugelis
neįvertinau jo kūrybos mokykliniais laikais, tačiau jau skaitant R. Granausko
kūrybą po studijų, tiesiog prasiplėtė akys – neįtikėtinai įdomus ir „tikras“, jeigu
taip galima apibūdinti rašytojus.
Šiandien, kovo 18 diena
ir šiandien yra tikroji Romualdo Granausko gimimo diena. Dalijuosi jo jaunystės
fotografija.
Daug tikėjausi iš „rimtosios“
komedijos „Megės planas“ (angl. Maggie‘s Plan) (2015), kurioje pasirodė
aktorė Greta Gerwig, paskutiniu metu labai išgarsėjusi kaip režisierė,
nusikasusi iki „Oskaro“ su filmu „Lady Bird“ (Boružėlė). Filme pasirodo ir
pirmo ryškumo aktoriai, jau seniai kino pasaulyje turintys savo vardą –
Julianne Moore ir Ethan Hawke. Ko galima tikėtis iš filmo, kuris pristatomas
kaip rimta komedija su šitokiomis pavardėmis? Žinoma, tik pačios geriausios
komedijos.
Bet... Filmas apie Megę,
kuri nori susilaukti vaiko be lytinio akto, nes myli vaikus, pasirodė tiesiog
nuobodus. Žiūri, atrodo, supranti ir scenarijų, ir dialogus ir net priimi tai
kaip liūdną humorą, kur gyvenimas su prošvaistėmis padovanoja ir juodų, ir
šviesių dienų. Bet nu kas per velnias – žiūri į laikrodį ir lauki, kad kuo
greičiau viskas pasibaigtų! Visgi filmas neįtraukiantis, nors kino kritikai
negailėjo pagyrų scenarijui ir aktoriams, tačiau filmas lėkštokas, scenarijus jau
vienokiu ar kitokiu rakursu matytas. Iš esmės Greta Gerwig yra puiki aktorė – juslinga,
šilta, natūraliai neperspaudžianti Megės vaidmens, tarsi savaime greitai viską
perprantanti. Kalbėti apie likusių veteranų vaidybą pagirtinai neskubu, nes
akivaizdu, kad šie vaidmenys tėra tik tarpinė stotelė tarp kur kas geresnių ir
vertesnių vaidmenų.
Iš esmės filmas nėra
prastas, bet kažko gero ir rekomenduotino apie jį taip pat negaliu pasakyti. Taip,
filmas su gerais aktoriais, bet paskutiniu metu net aš nebesivaikau aktorių iš
filmo į filmą, nes pernelyg po to nusiviliu. Tiesiog „Megės planas“ man
pasirodė pernelyg nuobodus.
Eilinis lietuvis ypač
mėgsta tokius filmus kaip „Su kirpėju
Zohanu geriau nejuokauk“ (angl. You
Don‘t Mess With the Zohan) (2008) apie super galių turintį veikėją iš
Artimųjų Rytų, kurio pagrindinė svajonė tapti geru kirpėju, nes jam be galo patinka
plaukai. Visi sužinoję šio veikėjo svajonę pradeda garsiai kvatoti, tačiau
lemta jai išsipildyti, derinant savo kitus gebėjimus sudoroti blogiukus.
Filmas iš tos parodijų
serijos, kurias mėgsta pasaulis. Nejučia, prisiminiau „Diktatorių“ bei kitus panašaus
tipažo filmus. Šis filmas rodytas per LRT ir aš jį pažiūrėjau visą, nes buvau
toks nusivaręs, kad tiesiog vien galvoti apie rimtą ir gerą filmą buvo tiesiog
per sunku. Šis filmas iš esmės padeda atsipalaiduoti statistiniam daug
dirbančiam ir po visko gelmės neieškančiam lietuviui. Ar galėčiau šią komediją
pavadinti gera? Tikriausiai, kad ne. Visgi tai štampinis filmas, su štampiniais
„antro galo“ juokeliais, kur paprasčiausiai trūksta subtilumo ir rafinuotumo,
lyginant, pavyzdžiui, su europietiškomis komedijomis.
Neslėpsiu, išties buvo iš
ko pakikenti, nors beveik viskas nuspėjama, tačiau tas lėkštų anekdotų kratinys
sujungtas tematiškai visgi nuskaidrino kelias valandas prieš miegą. Adam
Sandler nėra tas aktorius, kuris bandytų kitus žanrus, nors paklausius jo
interviu rimto stoto vyruko nė už ką nepavadintum komedijų aktoriumi – gyvenime
jis sudėtingas ir net atrodo intelektualus, tačiau jo vaidmenys tikriausiai
kaip ir visi tokio tipažo filmai yra tiesiog bėgimas nuo akistatos su realybe. Pripažinkime,
to irgi reikia.
Siaubo filmas „Nukryžiavimas“ (angl. The Crucifixion) (2017) pasakoja apie
užsispyrusią ir ambicingą žurnalistę, kuri neseniai netekusi motinos, ieško
atsakymo į įvairius klausimus ir išskrenda į Rumunijos provinciją tirti nepavykusio
egzorcizmo. Ji blaškosi po tą užkampį, lenda į rūsius, kalbina žmones ir, žinoma,
prisiverda galybę košės, už ką jos vietinis šėtonas ar piktoji dvasia tikrai
nepamylės.
Visgi filmas, liaudiškai
tariant, tūpas. Kodėl? Nes absoliučiai
nevykusi režisūra, scenarijaus banalus, vaidyba abejotina ir nuvalkiota. Tai dar
vienas beskonis serijinis standartinis egzorcizmo filmas su itin panašiomis
scenomis ir nutikimais į kitus filmas šia tema. Labiausiai erzina pagrindinės
veikėjos elgesys – tipinis, nuspėjamos ir absoliučiai neįdomios. Jeigu žurnalistė,
tai būtinai jauna ir seksova, kad
tarp tų kraupių įvykių būtų kur paganyti akis – vien nuo tos klišės gali
pasidaryti dar pikčiau.
Ar baugu žiūrėti? Tiesą sakant,
baugi nežinomybė, atmosfera, kurią turėjo perteikti režisierius, tačiau viskas
taip prėska ir nepavykę, kad daugiau galvoji žiūrėdamas apie filmo trūkumus,
nei apie tai, kas iš esmės turėtų tave išgąsdinti. Visgi filmas nevykęs ir
absoliučiai nerekomenduotinas.
Stasys
Povilaitis (1947-2015) yra nuostabus! O jo atliekama daina „Tik
rytoj“ – mažytis lietuvių pop estrados šedevras. Keista, nes tokios
muzikos nemėgau, bet senstant, matyt, taip nutinka, kad daug kas ima patikti,
nes keičiasi požiūris ir prasmė.
Daina „Tik rytoj“ – ilgesinga
lietuviška baladė apie atsisveikinimą, kuris nukeliamas į rytdieną, atitolinant
liūdesį ir melancholiją, bet kaip tik dėl to „atkėlimo“ šis liūdesys dar
sustiprinamas. Daina atlikta pagal to paties pavadinimo eilėraštį. O ką jau
kalbėti apie subtilią instrumentinę muziką, kuri be galo tinka šiai melodingai
dainai.
Pirmąkart kūrinys
įrašytas 1974 metais legendinėje plokštelėje „Dainuoja Stasys Povilaitis“.
Vėliau daina įėjo į įvairius rinkinius ir beregint tapo vienu didžiausiu Stasio
Povilaičio hitų. Pasiklausykime:
Stasys Povilaitis - Tik rytoj
Jau rytoj salė ilgesiu tekės
Jau rytoj tau ištariu aš sudie
Nes anksčiau trukdė sniegas, tai lietus
Bet rytoj žengtas žingsnis bus sunkus
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...
Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...
Suprantu, kad jau reikėjo jau seniau
Išsiskirt. Kvailas gailestis, tačiau
Temdė vis, nors teisingus bet karčius
Tuos žodžius. Bet rytoj jie man paguos
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...
Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...
Taip ilgai aš tylėjau, tad atlesk
Bet rytoj jau prabilsiu, tu neteisk
Juk geriau ši tiesa nei melas vis
Jau rytoj ta migla išsisklaidys
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...
Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...
