2018 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Šios dienos daina: Calum Scott, Leona Lewis - "You Are The Reason" [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

Galbūt nebūčiau šios dainos net siūlęs tiesiog paklausyti (tikiu, kad daugelis tikriausiai ją ir girdėjote), jeigu mano YouTube paskyra nebūtų taip dažnai automatiškai ją išmetusi į klausomų dainų srautą. Ėmė ir ši lėta, subtili ir graži duetinė baladė užkabino. Dainą „You Are The Reason“ atlieka britų atlikėjas Calum Scott (g. 1988), kuris prieš kelerius metus Britanijoje išgarsėjo talentų konkursuose. Ir žinoma, jau pristatyti nebereikia amerikiečių atlikėją Leona Lewis – subtilaus ir lyriško baso savininkę, jau garsėjanti ne vieną dešimtmetį savo dainomis...

Lyrinė švelni daina dažnai pritraukia akylesnį klausytoją. Meilės daina net penkiskart Pietų Afrikoje tapo platininiu, dukart platininiu Australijoje, taip pat buvo sėkmingas kūrinys kitose šalyse. Tai antrasis C. Scott singlas iš albumo „Only Human“, jau nominuotas Grammy ir visame pasaulyje šio singlo parduota per 2 milijonus kopijų. Šįkart, sakyčiau, kaip ir dažnais atvejais, tikriausiai ne pardavimai svarbiausi, o tai, ar daina jums ką nors sukelia, ar lieka tik užribyje. Pasiklausykite:


Žodžiai / Lyrics
"You Are The Reason (Duet Version)"
[Calum Scott:]
There goes my heart beating
Cause you are the reason
I'm losing my sleep
Please come back now

[Leona Lewis:]
There goes my mind racing
And you are the reason
That I'm still breathing
I'm hopeless now

[Calum Scott & Leona Lewis:]
I'd climb every mountain
And swim every ocean
Just to be with you
And fix what I've broken
Oh, cause I need you to see
That you are the reason

[Leona Lewis:]
There goes my hands shaking
And you are the reason
My heart keeps bleeding
I need you now, oh

[Calum Scott & Leona Lewis:]
If I could turn back the clock
I'd make sure the light defeated the dark
I'd spend every hour, of every day, oh
Keeping you safe, oh...

I'd climb every mountain
And swim every ocean
Just to be with you
And fix what I've broken
Oh, cause I need you to see
That you are the reason

I don't want to fight no more
I don't want to hide no more
You are
I don't want to cry no more come back, I need you to hold me
That you are the reason
A little closer now, just a little closer now
Come a little closer, I need you to hold me tonight

I'd climb every mountain
And swim every ocean
Just to be with you
And fix what I've broken
Cause I need you to see
That you are the reason.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komivojažierius" / "The Salesman" / "Forushande"


Sveiki,

Vienas garsiausių šiuolaikinių Irano režisierių Asghar Farhadi ne kartą nustebino savo pasakojimo maniera gurmaną žiūrovą, tikriausiai nieko nuostabaus, kad jo filmas „Komivojažierius“ (angl. The Salesman) (2016) taip pat pateko į geriausiųjų metų filmų sąrašus ir pelnė Auksinę palmės šakelę bei Oskarą kaip geriausias užsienio šalies filmas.

Prieš daugel metų teko matyti jo filmą „Išsiskyrimas“, kuris iš esmės paliko labai stiprų ir įtaigų įspūdį. Panašiai ir su filmu „Komivojažierius“, kurio pasakojimo maniera, atmosfera ir tonas labai panašus į ankstesnįjį darbą. Manau, kad kuo daugiau žiūrėčiau šio režisieriaus darbų, tuo įspūdis po truputį sloptų, nes forma kartotųsi, o turinys kistų pagal vis kiek kitokias aplinkybes. Jau dabar nemažai atradau nemažai turinio sąsajų su filmu „Išsiskyrimas“.

Visgi bent kartą užkietėjusiam kino gurmanui „Komivojažierių“ reiktų pamatyti, nes šiame filme yra visko, ko reikia geram kinui. Puikus scenarijus, dialogai, santykių peripetijos, probleminis laukas, vaidyba... Įdomiausia mums, vakariečiams, žiūrint šį filmą tikriausiai yra matyti, kaip Irano žmonės gyvena iš esmės labai panašius gyvenimus kaip ir mes. Mes tik galvojame, kad ten atsilikęs musulmoniškas kraštas, bet iš tikrųjų Teherano žmonės netgi labiau vakariečiai nei, tarkim, kokios centrinės Amerikos gyventojai.

Pasakojimo centre, kaip jau įprasta šiam režisieriui, būtinai glaudi šeima, kuri turi savų problemų. Šįkart per užpuolimą suyra šeimos pusiausvyra, vyras pedagogas apsėstas keršto dėl žmonos užpuolimo ir jis savo kerštą savaip įgyvendina. Įdomiausia šioje istorijoje yra išgauta pasakojimo tonacija, kada atrodo, kad viskas tuoj įvyks pagal vakarietiško kino scenarijų – išaiškės banaliausi variantai, pavyzdžiui, kad visgi žmoną užpuolė kaimynas arba, kad žmona turėjo meilužį, su kuriuo susipyko... Bet visumoje filmas pateikia staigmeną, kaip be didelių siužetinių įmantrybių, galima slysti per pasakojimą bauginančiai įtariai, tačiau pateikti banalią tiesą kaip sensaciją ir nustebinti žiūrovą.

Įkaitų finalinė scena išties ne holivudiškai kraugeriškai, kai viską dažniausiai išsprendžia kulka, bet būtent veikia žmogiškasis humanistinis faktorius – ar veikėjas pasiryžęs vardan keršto saldybės sugriauti kitai šeimai gyvenimą? Moralinė apsisprendimo korta tampa viso filmo svorio epicentru, klausiančiu, o kaip mes patys būtume pasielgę šioje situacijoje?

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb:7.8


Jūsų Maištinga Siela

2018 m. gruodžio 16 d., sekmadienis

Knyga: Dovydas Grajauskas "Apie reiškinius"


Dovydas Grajauskas. „Apie reiškinius“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 112 p.

Sveiki,

Kai esi iš rašytojų kastos, sunku nusimesti savo tėvų šleifą, kuris, manau, dažnai primetamas jaunajam poetui, kilusiam iš Klaipėdos Dovydui Grajauskui (g. 1996), kuris prieš metus laimėjo Pirmosios knygos konkursą poezijos kategorijoje ir jau spėjo pelnyti Zigmo gėlių literatūrinę premiją ir įsilieti į aktyviąsias Vilniaus poetų gretas. Kodėl kastos? Ne paslaptis, kad Dovydo tėvas Gintaras Grajauskas – žinomas poetas ir dramaturgas, tikras Dovydo orientyras ir pavyzdys, todėl nenuostabu, kad jaunojo poeto kūryboje galima įžvelgti nemažai tėvo kūrybos elementų.

Pirmoji knygelė vadinasi Apie reiškinius – pavadinimas kreipia į gana analitinį ir logikos pagrindu grįstą žvilgsnį į šiaip iš esmės mistifikuojamą poezijos lauką. Skaitant poeziją, žinoma, ši nuostata greitai ištirpsta, nes eilėraščio žanras retai kada pasiduoda vien tik tikslumui be paslapties šydo, kurio nebūvimą lyg ir žadėjo rinkinio pavadinimas.

Yra keletas ryškių aspektų, kurie būdingi visam Apie reiškinius rinkiniui. Tiesą sakant, jau nebestebinantys, nes tai tampa dėsninga jaunojo žmogaus pasaulėvokai ir pasaulėžiūrai. Daug juodumos, alkoholio, autoriteto nebuvimas, bastymasis, paieškos, skausmas, seksualiniai santykiai, studentiškojo gyvenimo užkulisiai... Galbūt priešinga kryptimi ėjo jau šiemet debiutavusi poetė Greta Ambrazaitė, kuri atsisakė šių jaunojo žmogaus aspektų arba juos kruopščiai užkodavo po itin painiais įvaizdžiais, metaforomis ir simboliais. Dovydas Grajauskas priešingai – atviras, todėl jo poezija dažnai be mistikos kodo, dažnai grįsta dainos, netgi čestuškų formulėmis, pasikartojimais ir paradoksais.

Būtent paradoksalumas – vienas ryškiausių D. Grajausko poezijos bruožų, „netgi gerai, o keista // užtai ir keista (p. 56).“ Kai kurios prasmės „žaidžia“ tarsi rankoje vartoma moneta. Dažnai „pasigaunamos“ kelios viena kitai prieštaraujančios sąvokos, su jomis žaidžiama, kol galiausiai eilėraščio pabaigoje išgaunama paprastumo dermė – dažnai mes linkę viską sureikšminti ar net sudvasinti, o iš tikrųjų iš to galima tiesiog pasilinksminti. Neretai galima prasmių tonacijoje justi sveikos ironijos, kas iš esmės D. Grajausko poezijoje tampa esminiu gyvybingumo šaltiniu.

Rinkinyje esama eilėraščių, kurie refleksyviai transliuoja asmenines patirtis arba apmąsto globalinius, visuotinius reiškinius. Vienas labiausiai įsimenamų globalių eilėraščių Skruzdės, kuriame skruzdėlyno darbštuolės prilyginamos sąžiningai žmonių vidurinei darbo klasei, kurios atstovai kruopščiai ir nuoširdžiai stato savo civilizaciją, kurią sugriauna pašlemėko koja. Iš esmės „visuomeniniai“ eilėraščiai atrodo kur kas stipresni ir įdomesni, nei jau kiek poezijoje nuvalkioti asmeninio terapinio pobūdžio eilėraščiai, dvelkiantys bohemiška patirtimi.

Dovydas Grajauskas

Iš esmės patirtiniai eilėraščiai – tamsūs, juodi, netgi vietomis depresyvūs – čia daug alkoholio kultūros, savotiško savo proto, nesėkmių luošinimo ir „gydymo“ patirtis: „tai parodo gėrimų skyrių // tai nueinu ir pasigelbėju / litru triskart distiliuoto išganymo / tai, galvoju, padės bent kažkiek / o nė velnio... (p. 32)“; „tarė vienąsyk nusigėręs kaži kur / gavo į snukį, lig šiol nesupranta už ką (p. 29)“. Žemosios kultūros, destrukcijos šioje poezijoje yra tiek daug, kad ji tampa esmine rinkinio tema – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis subjektas balansuodamas ribinėje situacijoje gali suteikti sau pagalbą. Dažnai visgi nesuteikiami jokie sprendimai, todėl eilėraščiai tampa momentinio terapijos ir būsenos išraiška, nevedantys skaitytojo niekur kitur kaip į pačią bejėgystės būseną.

Štai šiemet Marius Burokas Švaraus buvimo rinkinyje bandė suteikti priešingą jėgą – išgryninti kasdienį subjekto būvimą šviesoje, pastebėti nuostabius dalykus, šviesą, tačiau susiaurėjus probleminiam laukui, jo eilėraščiai tapo truputį beskoniai, „netekę kraujo“ ir iš esmės pavirtę tiesiog vaizdeliais. Ar reikia kraujo poezijai? Galbūt. D. Grajausko kraujas tampa bohemiškojo pasaulio įvaizdžiai, jau lietuvių poezijoje ir prozoje aidintys ne vieną dešimtmetį. Visa tai kyla iš egzistencinio nestabilumo, saugumo ir meilės trūkumo, savirealizacijos stygiaus.

Nors eilėse daug žemosios kultūros leksikos ir socialinio dugno vaizdavimo, bet visa tai perteikiama intelektualia sugestija. Eilėraščio subjektas nesumeluos, kad visa tai mąstančio žmogaus išraiška, kuris turi visą jėgą gyventi pagal savo vidinį saviugdą nuostabiame utopiniame pasaulyje, tačiau gyvenimas nuvilia, nes jo taisyklės būna kitokios ir todėl dažnai tenka murgdytis toje nusivylimo realybėje.

Dažnas eilėraštis slepia vidinio ir išorinio pasaulio būsenų priešpriešą, dėl ko iš esmės susiformuoja paradoksalus požiūris ne tik į reiškinius, bet ir į egzistenciją kaip reiškinį. Rinkinio pabaigoje įvesta sąvoka „personažas“, kuri iš esmės lyg ir prieštarautų tradicinei poezijos sampratai, tačiau tai subjekto sustabarėjimas, kaukė – pasaulis, kuris neatsiliepė į poeto jautrumą ir poetas turi tapti kažkuo kitu (personažu), kad galėtų toliau gyventi – tai, sakyčiau, yra pagrindinis mūsų visų kaip žmonių „reiškinys“ – tapti kažkuo, kaip būtina sąlyga išlikti.

Jūsų Maištinga Siela

2018 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie kūrybiškumą, asmenybę ir laisvę


Sveiki,

Iš Balkanų kilusi Marina Abramovič (g. 1946) tikriausiai yra didžiausia ir žinomiausia perfomenso meno atlikėja. Labai nekantrauju lietuviškai perskaityti jos autobiografinę knygą „Eiti kiaurai sienas“, kurią išleido „Kitos knygos“. Visgi šį bei tą apie M. Abramovič jau seniai žinau. Nepaprasto mąstymo kalibro moteris, didžiulis įkvėpimo šaltinis kiekvienam menininkui. Šią citatą pasirinkau neatsitiktinai, nes būtent dažnai savo meną mes priskiriame savo sukurtos asmenybės daliai ir kai patikime savo „asmeniu“ didingumu, viskas pradeda griūti... Mes esame veikiami visi aukštesniųjų jėgų, galima tai vadinti dieviška energija, angelais – kaip Jums tik patogu, todėl turime būti dėkingi, kad per tokį tobulai ribotą instrumentą kaip protas srūva ši kūrybiškumo energija. Manau, M. Abramovič tai žino, todėl aiškiai įvardija asmenybės kulto nereikšmingumą.

Jūsų Maištinga Siela