Filmas: "Virš didingumo" / "Above Majestic"

Sveiki,

Sako, kad tokius filmus, kaip „Virš didingumo“ (angl. Above Majestic) (2018) kurti absoliučiai pavojinga, nes jie demaskuoja sąmokslo kurstytojus, įsikūrusius vyriausybių uždangos viršūnėje. Esame labai sumaišyti ir suskaldyti, kad galėtume adekvačiai vertinti tokius filmus, o jų žiūrovai laikomi iš esmės nenormaliais – tai irgi tos valdžios įrankis kompromituoti ir dezinformuoti apie ateivių rūšis žemėje bei tikrąją valdžią. Galite sakyti, kad ir aš, Maištinga siela, irgi šiek tiek „nušokau nuo proto“, jeigu tikiu šiais dalykėliais, tačiau besidomint jau visą dešimtmetį panašia dokumentika, dvasinėmis praktikomis, energetika ir t. t. ne kartą susidūriau su šia „keliaujančia“ informacija, apie kurią jokie didieji žinių portalai nerašys teigiamai, nes jie pavaldūs vien tik dezinformacijai, tačiau esu pastebėjęs, kad paskutiniu metu apie tai alternatyviuose portaluose ir netgi TV laidose apie tai užsimenama ir vis plačiau ir atviriau žmonės apie tai kalba ir netgi turi konkrečių faktų... Vienas iš tokių išsilaisvinimų nuo dezinformacijos filmų ir yra „Virš didingumo“, kuriame kalbama plačiąja prasme apie visą suklastotą žmonijos istoriją ir žinias, kuriomis taip didžiuojamės.

Filmas pakankamai konstruktyvus, žinoma, dėl mažo finansavimo, jis remiasi tik kai kurių žmonių, norinčių kalbėti tiesą parodymais. Tokie filmai kaip „Virš didingumos“ dažnai nustumiami į paribį arba sukompromituojami kaip neverti dėmesio: „ai, dar vieni durneliai sukūrė savo sąmokslo teoriją, čia kaip Da Vinčio kodas – viskas išgalvota ir suprojektuota smegenim praplauti“. Filme kalba skirtingi išsilavinę žmonės, susidūrę su po vyriausybine uždanga. Apie reptilijų valdančiųjų rasę (apie ją YouTube kanale vis daugėja alternatyviųjų filmukų, kurie, deja, dėl tų pačių reptilijų politikos niekada neprasimuš į pirmuosius puslapius), taip pat kalbama apie nacių eksperimentus 1930-1940 metais, apie jau esamas, bet slepiamas technologijas, kurias perėmė kitų iš ateivių rasių (jos irgi lakoniškai pristatomos) – įdomu, kad jų pokalbiai tik patvirtina iki to internete ar knygose nuotrupom sklandančią informaciją.

Iš esmės manęs niekas šiame filme nešokiravo, nes viską ir taip jau žinojau iš kitų šaltinių, bet filmas įdomus tuo, kad jis apjungia nemažai sklandančių sąmokslo teorijų apie valdančiųjų kastas, apie užglušintus žmones, kurie mokosi universitete, bet vergauja tai pačiai sistemai, atiduodami gyvybiškai svarbią energiją milijardiniams projektams už Žemės planetos ribų. Tai ištisa šimtmečius besitęsianti tirada apie žmonijos mulkinimą. Visa matematika, medicina, visa, ką jūs mokotės mokykloje ir aukštojoje yra sukurta ir iškreipta, kad nutolintų nuo žmogiškosios prigimties ir tikrųjų dvasinių išteklių. Filmas mane asmeniškai vertė atskirai pasidomėti Nikolo Tesla energijos eksperimentais, kurio idėjos paprasčiausiai buvo sunaikintos vardan naftos išteklių ir vergovinės sistemos. Galimas daiktas, kad daugelis iš šio filmo tiesiog pasijuoks, nes esame suklaidinti vaidybinių filmų apie ateivius, esame paversti skeptikais ir sunkiasvoriais melo realistais, nes... juk kitaip ir negali būti, kai višta visą gyvenimą auga vien narve tik pritūpdama, paleista į laisvą, ji nežino, ką su ta laisve daryti, o ir vaikščioti po kiemą būna sunku – raumenys nesusiformavę. Žinoma, kad filmas ne kiekvienam, tik atsibundantiems ir po truputį suvokiantiems, kokioje išgalvotoje iliuzijoje mes gyvename.

P. S. Ir taip, internete labai daug šlamšto, simuliacijų ta pačia informacija, kuri pateikiama labai netikroviškai, netgi dezinformuoja apie viską, ką skaitome panašiomis temomis. Tokiais atvejais, manau, reikia pasikliauti šiek tiek sveiku protu, nuojauta, tikrinti šaltinius, galų galiausiai, kaip šiuo atveju, pajausti filmo kūrėjų intencijas.

P. P. S. Filmas ką tik pasirodęs. Žiūrėti galima anglų kalba.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Artūras Tereškinas apie vyriškumą, politiką, draudimus ir lyčių lygybę

Sveiki,

Taip, šioji dienos citata priklauso sociologui Artūrui Tereškinui, kurio straipsnius visada stengiuosi paskaityti, nes nuo paauglystės domiuosi lytiškumo samprata visuomenėje. Paskutiniu metu politinius draudimo sprendimus kaip niekad galima susieti su pasitikėjimo užsitarnavimu, „griežtos rankelės“ idėja, kai tauta tiesiog pasiilgsta stabilumo ir pilkos vienovės, nes pavargo nuo nelygybės ir konkurencijos, bet jau pamiršo sovietinius papirkinėjimus, žentų politikos vajų. Deja, tokia kontrolės politika tampa nuviliančiu reikalu, nes draudimai nesumažina nei emigracijos, nei mokesčių, nepadidina gyvenimo ir pragyvenimo kokybės, o tik pridaro keblumo, įspaudžia tave, pilieti, į rėmus.

Apie vyriškumo savijautą „būti vyru“ jau seniai sklinda blogos kalbos. Ilgą laiką vyrai tiesiog turėjo atlikti tam tikrą vaidmenį, kad jie būtų laikomi vyrais. Žinoma, kad seksualinė įvairovė, teisių suvienodėjimas namuose ir darbe su moterimis, vyrams „atėmė kiaušus“. Apie tą sukurtą vyriško pasaulio iškrypusį vaizdinį, kad visi aplink supuvę, o aš esu tai vyras didvyris, kuriam dėl įvairovės „visokiems gėjams“ neleidžiama būti didvyriu viešai, būtinai pasiskaitykite Artūro Tereškino straipsnį „Paranoiškas vyriškumas, homoisterija ir politinė viagra“.

Daug žiūrėti į pavyzdžius nereikia, užtenka Sauliaus Skvernelio snukį – ups, norėjau pasakyti, veidą – pamatyti, pripildytą labai jau vyriško „švytėjimo“, nuo kurio, atleiskite, suka vidurius. Bet kita vertus, gaila, kad suluošintos sielos Skvernelio pavyzdys laikomas vyriškumo ir garbės rodikliu ir jeigu tu nesi toks perdėtai policininkas kaip Skverneis, tada tu išvis nesi vyras... Įdomių pamąstymų.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bebe - Busco-Me [žodžiai / lyrics / letras]

Sveiki,

Dalijuosi su Jumis tuo, kas paskutiniu metu groja mano dainų list‘uose. Kaip jau ne kartą minėjau, esu grįžęs prie ispanų atlikėjos Bebe dainų ir labiau klausau jos puikiai jautriai išreikštą albumą „Y“ (2009). Dar viena daina, kuri buvo įtraukta į šį albumą, vadinasi „Busco-Me“ (liet. Ieškau savęs). Bebe išgarsėjo 2003-2004 metais, išleidusi itin sėkmingą savo debiutinį albumą, persmelktą socialinėmis moterų problemomis. Antrasis albumas labiau dvelkia nelaimingos meilės temomis ir apskritai saviraiškos, laisvės ir gyvenimiškos prasmės paieškos tema. Galima sakyti, kad „Busco-Me“ atspinti apskritai antrojo albumo idėją.

Daina apie tai, kaip kartais aklai ieškome savęs, jaučiamės šiame pasaulyje išklydę iš stabilių vėžių ir net nebežinome, kas mes esame iš tikrųjų. Siūlau paklausyti dviejų šios dainos versijų. Viena iš jų – gyvo pasirodymo įrašas (kiek prastos kokybės), kurioje jaučiama įtaigi atlikėjos energetika ir kiek „tvarkingesnė“ studijinė versija.

Gyvas pasirodymas:

Studijinė albumo versija:

Bebe - "Busco-Me"

Algun día aprenderé el porque de algunas cosas
Entiendo empiezo a aprender como camina mi corazón
Me precipito y salto al vacio,
luego me siento y me pongo a buscarme y...

Busco, me busco y no me encuentro
Yo busco, me busco y no me encuentro
Busco, me busco y no me encuentro
Y yo busco, me busco y no me encuentro.

Y busco, yo me busco y no me encuentro
Y busco, me busco y no me encuentro
Busco, me busco y no me encuentro
Y busco, me busco...

Y no paro de buscarme más
y doy vueltas y pienso sin parar.
Y me miro en el espejo despacito,
me analizo y me enfado otra vez conmigo.
Y me digo: Anda ya mujé,
si to' tiene solución menos la muerte.
Y me levanto muy segura
y me echo a llorar como una niña a oscuras.

Ya no me divierto, pienso algunos días
y al otro día no hay sol que me acueste.
Me echo a correr buscando no sé que,
pensando que tal vez es posible reponerse.

Ya no me divierto, pienso algunos días
y al otro día no hay sol que me acueste,
me echo a correr buscando no sé que,
pensando que tal vez es posible reponerse
yo mientras...

Busco, me busco y no me encuentro
Yo busco, me busco y no me encuentro
Y busco, me busco y no me encuentro
Y yo busco, me busco, me busco

Y cuando mi cuerpo termine de llorar,
echaré una ramita al mar,
que sea balsa pa' marinero náufrago
y pa' que no vaya a tientas le pondré yo un faro.

Y ahora que he caído al fondo de una piscina
tengo unas gotitas de agua que es mía
voy a recoger mis alitas rotas
y las pegaré a trocitos, a trozos y volaré.

Yo soy una montaña rusa que sube, que baja, que ríe, que calla, confusa,
me dejo de llevar llevar,
por lo que los días me quieran mostrar...
Soy una montaña rusa que sube, que baja,
que ríe, que calla, confusa,
me dejo de llevar llevar
por lo que los días me quieran mostrar.

Y yo busco, me busco y no me encuentro
Y yo busco, me busco y no me encuentro
Y yo busco, me busco y no me encuentro
Y yo busco, me busco y me busco.

Ya no me divierto, pienso algunos días
y al otro día no hay sol que me acueste,
me echo a correr buscando no sé que
pensando que tal vez es posible reponerse
y yo mientras...

Busco, me busco y no me encuentro
Y yo busco, me busco y no me encuentro
Y yo busco, me busco y no me encuentro
Y yo busco, me busco y me busco y me busco.

Y me busco, me busco y no me encuentro
y busco, me busco y no me encuentro
y busco, me busco y no me encuentro
y yo busco, me busco, me busco...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji pantera" / "Black Panther"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas geriausių praėjusių fantastinių filmų laikoma super didvyrių serijoje besipuikuojantis filmas „Juodoji pantera“ (angl. Black panther) (2018), kuris pasakoja apie Afrikos platybėse įsikūrusią pažangią civilizaciją, kuri turi tokią išsivysčiusią technologiją, bet visas likęs pasaulis nieko apie tai nežino. Tačiau, kaip ir galite numatyti, čia labiau veikia gėrio ir blogio jėgos dėl naujosios valdžios, kai kas bando iš išorinio pasaulio sugriauti eldoradišką vietinių idilę ir padaryti chaosą...

Šis filmas juodaodžiams aktoriams neabejotinai tikras rojus – tiek gerai žinomų šios rasės aktorių retai kada pamatysi vienoje juostoje. Jau ką vien reiškia tokios iškilios aktorės kaip Angela Bessett ir Lupita Nyong‘o... „Juodoji pantera“ išties buvo populiari ir giriama juosta, bet vos tik pradėjęs ją žiūrėti, prisiminiau, kodėl apskritai vengiu ir gana nenoriai leidžiuosi žiūrėti filmus apie super didvyrius. Kad ir kokia bebūtų beprotiškai smagi ir dinamiška atmosfera, kad ir kaip stebintų kostiumų idėjos, nenusibostantis veiksmas, visada pasigendu – šiame filme irgi – pagrindinių veikėjų vidinio pasaulio priešpriešų ir virsmo. Kaip prasidėjo filmas su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, taip jis ir baigėsi. Kad ir kiek nuotykių, kad ir kiek išbandymų patyrė pagrindinis naujasis Vakandos karalius, jis viduje liko tokioje pačioje pozicijoje. Todėl filmas atrodo labai idėjiškai statiškas ir mažai kuo paveikus, nes iš esmės jis kaip kompiuterinis žaidimas, kokį avatarą tu pasirinki, tiek su juo tu ir „nueini“ ir niekas nepasikeičia, tik pabaigoje, kaip ir dera herojiniams epams, laimi tie patys „geriečiai“.

Po pompastika esti ta pati herojinė jau gerokai nusibodusi etiketo, didinga literatūrinė sakinių moduliacija, kuri absoliučiai neatitinka žmogiškosios realybės. Veikėjai tokie įtikėję savo paklusnumu ir dorybių persmelkta programa, kad tikrai atrodo ne kaip žmonės, kurie klysta ir gali staiga savo veiksmų eigoje atrasti savo kitas asmenybės dalis, bet tokiuose filmuose visada liūdina ta pati artikuliacija – veikėjai kaip nepakeičiami geri ir blogi robotai nuo pradžios iki galo, už kuriuos, aišku, nori sirgti, tačiau toje plotmėje nebelieka intrigos ir įdomumo, todėl, mano akimis, filmas gana vidutiniškas, skirtas masėms be įdomesnės vidinių veikėjų vystimosi grandinės. Visą egzotiškumo įspūdį sustiprina afrikietiška kultūros aplinka, o jeigu veiksmas vyktų kokiame JAV didmiestyje, tai iš vis filmas nebeatrodytų patrauklus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nedidelė paslauga" / "A Simple Favor"

Sveiki,

Kai nieko gero nesitiki, ima ir iššoka kas nors spalvingo ir stilingo iš plačiojo holivudinio tipažo filmų, kaip nutiko man aną vakarą, kai be didesnių lūkesčių su šeima nusprendžiau pažiūrėti „nieko neįpareigojančią“ juostą „Nedidelė paslauga“ (angl. A Simple Favor) (2018), kuri beregint prikaustė mano dėmesį. Režisierius Paul Feig man puikiai žinomas iš tokių vykusių komedijų kaip „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ bei „Ji – šnipė“. Šįkart režisierius kuria labiau intriguojantį trilerį.

„Nedidelė paslauga“, kad ir kaip beatrodytų holivudiniais šablonais nugrimuota istorija, turi savito režisūrinio savitumo ir žavesiu. Visų pirma – viskas stilinga, tvarkinga ir, kas svarbiausia – nenuspėjama. Dvi puikios Holivudo aktorės Anna Kendrick ir Blacke Lively – nenusibostančios ir savo sukirpimu „atstovinčios“ savo intriguojančius personažus. Žinoma, tokiame filme nesitikėkite nieko ypatingai natūralaus, tai žaidybinis trilerio tipažo filmas, kurios pagrindinė idėja – išlaikyti intrigą, tam tikrą paslaptį po šachmatų ėjimais grįstomis scenomis. Smagu, kad gana vidutiniška istorija, kurią dažnas režisierius tikrai būtų gana tobulai sudirbęs į neįdomią istoriją, Paul Feig rankose virto stilinga ir intriguojančia istorija.

Nors istorijos pabaiga gal kiek ir nuspėjama, makabriška, kiek netgi parodijuojanti nevykėlius, bet visumoje netgi toks sprendimas atrodo žaismingas ir labai tinkantis pačiai juostai. Prisipažinsiu, kad prieš žiūrėdamas net nepasidomėjau, kas režisierius, bet kai po to sužinojau, jog tai tas pats Paul Feig, dabar net neabejoju, kad jis tikrai puikus Holivudinio stilingo ir profesionalaus kino kūrėjas. Filmas man kažkodėl labai patiko, manau, jis turėtų visai neblogai susižiūrėti tiek masinio kino žiūrovams, tiek kino gurmanams, kurie gali ir moka mėgautis stilingu kiču, kuris beregint tampa kokybės ir meno rodikliu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ali Smith "Ruduo"

Ali Smith. „Ruduo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 248 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuviams jau puikiai pažįstama škotų grožinės literatūros rašytoja Ali Smith (g. 1962) iš tokių knygų, pasirodžiusių lietuvių kalba Tarsi, Pasaulio viešbutis, Antrininkė. Šiuo metu autorė kuria keturių romanų ciklą, susijusį su keturiais metų laikais. Pirmasis šio ciklo romanas Ruduo (angl. Autumn), anglų kalba pasirodė 2016 metais, Žiema buvo išleista 2017 metais, o Pavasaris pasirodys šių metų kovo mėnesį. Iš anglų kalbos Rudenį vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nežinia, ar leidykla toliau tęs šio ciklo romanų vertimą, bet tikriausiai reikia paminėti, kad palyginus su Žiemos dalimi, Ruduo išties rašytojai buvo sėkmingas – knyga įtraukta į trumpąjį Man Booker sąrašą, bet tais metais prizą pelnė George Saunders Linkolnas bardo. Ali Smith laikoma viena geriausia škotų ir britų rašytojų, kai kas jau kuždasi, kad ji rimčiausia pretendentė pelnyti ir vėl bandomą po skandalų atgaivinti literatūros premijos Nobelį. Anksčiau jos romanai taip pat buvo nominuoti Man Booker premijai: How To Be Both (2014), Hotel World (2001), The Accidental (2005).

Kas spėjo pernai perskaityti Rudenį, tas ją įtraukė į vieną geriausių knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Su dideliu entuziazmu puoliau ir aš skaityti šią knygą, bet nuomonę susidariau dvejopą.

Gana lokoniškoje istorijoje pasakojama 33 metų Elisabetos ir jau visiško merdinčio jos vaikystės kaimyno senuko Danielio draugystės istorija, nusidriekusi per ne vieną dešimtmetį. Dabarties atskaitos taškas – chaotiška ir agresyvi britų kasdienybė po Brexit, kai Britanija po referendumo nusprendžia pasitraukti iš Europos Sąjungos. Vidiniai šalies neramumai susiję su ilgai gniaužtomis vietinių rasistiniais, homofobiniais ir patriotinėmis neapykantos jėgomis, todėl pasakojimo kontekste kenčia labiausiai imigrantai. Tačiau tai nėra romano pagrindinė tema, veikiau tai tik nūdienos kasdienybės audinys, perteiktas kukliomis nuorodomis, užrašais ant sienų, vienokiomis ar kitokiomis naujienomis apie smurto ar protesto protrūkį, bet to tikriausiai ir užtenka, kad skaitytojas suvoktų, kokioje nestabilioje realybėje gyvena veikėjai. Tai neanalizuojamas politinis britų politinis virsmas, tačiau stipriai rezonuojantis pagrindinės veikėjos Elisabetos ir jos motinos Vendės kasdienybėje.

Romanas pristatomas kaip  „po brexitinis“, kuris vienas pirmųjų grožinėje literatūroje ėmė reaguoti į šios dienos realijas ir žmogaus jausenas. Jau žinau, kaip lietuvių literatūros tyrėjai dejuoja, kaip mums, lietuviams, trūksta stiprių aktualių romanų, kurie pasakotų apie šiuos laikus ir atlieptų šios kartos balsą, manau, tokia kaip A. Smith britų literatūroje išties užpildo tokias (jeigu jos yra) spragas.

Visgi romanas kelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės žvelgiant, jis išties puikiai parašytas – tai koliažiniu principu sudurstytas sudėtingas romanas apie paskutiniųjų 50 metų Britaniją, kurioje veikia ne tik Elisabeta, bet ir Danieliaus menami politiniai ir realūs veikėjais, pavyzdžiui, niekada nepripažinta tapytoja Pauline Boty. 7-8 dešimtmečių politinių skandalų šešėlyje esančios dramos koreliuoja su nūdienos Britanijos chaotiškumu ir nepastovumu. Žmogus savo šalyje nesijaučia saugus, jo gyvenimo kokybė priklauso nuo aplinkos. Pasakotojas šokinėja į praeitį, retsykiais įgauna absoliutaus postmodernistinio kalbėjimo toną, kada viskas taip tampa nerišlu, kad belieka vien susidaigstyti prasmę aliuzijomis ir nuorodomis, kurios mums, lietuviams, ne visiems yra tapačios ir žinomos. Net neabejoju, kad kur kas įspūdingiau romanas skaitosi patiems britams dėl suprantamų turinio prasmių, kurias lietuviams jau teks susidurstyti ieškant papildomos informacijos internete.

Ali Smith

Visgi postmodernistinis kalbėjimas neįkyrus. Ali Smith kalba beveik be meninių priemonių – aiški, žurnalistinė, kurių prasmėse ima ryškėti britiško humoro tonas, pavyzdžiui, Elisabeta kalbasi su pasų poskyrio darbuotoju apie jos netinkamą galvos dydį. Absurdiški industrinės sistemos situacijos kiek primine F. Kafkos Procesą. Panašioje sisteminėje terpėje blaškosi pati Elisabeta, jausdama ir pyktį, ir beviltiškumą. Sakyčiau, tai buvo vienas artimiausių vaizdinių, atliepiančių lietuvio būsenas, kai šis bando, sakykim, kur nors užsiregistruoti, užpildyti internete deklaracijos lentelę ar įsigyti nekilnojamąjį turtą – šioji luošinanti sistema „juokiasi“ iš žmogaus, kuris yra pavaldus. „ ... juk nieko nereiškia padirbti sąskaitą ir ją išspausdinti. Apsimesti kitu žmogum. O kaip visi tie, kas apgaudinėja? Kodėl išspausdintas popierius su tavo pavarde įrodo, kas esi? (p. 104)“. Dar daugiau realių atspindžių, panašių į mūsų lietuvių kasdienybės absurdą: „ Tiesą sakant, tai ne jos butas, ir sapne ji tai žino; ji jau apsiprato su mintimi, kad tikriausiai niekada neįpirks namo. Nieko tokio – šiais laikais niekas neįperka, tik turčiai, arba kai miršta kieno nors tėvai, arba kai tėvai turčiai. Bet nesvarbu. Ji turi nuomos sutartį. Ji išsinuomojo butą baltomis sienomis sapne. Pro sieną girdėti kaimynų televizorius. Iš tokių dalykų ir žinai, kad turi kaimynų (p. 195)“.

Kitos kiek mažiau įdomios temos yra nostalgiški praėjusių dešimtmečių britų televiziniai intarpai, Elisabetos motinos susižavėjimas prabėgusiu laiku, kurio detalės, bent man, nežinančiam ankstesnės britų televizijos, ne kažin ką A. Smith romane rezonavo. Skirtingų laikmečių ženklai romane, manau, kiekvieną skaitytoją paveiks arba ne, tačiau daugelis išliks neabejingi senuko ir Elisabetos draugystės idėjai, kuri paremta ne seksualiniais, bet sielų giminyste, bendrais meno ir filosofijos interesais. Elisabeta, kuri augo šalia kietos ir griežtos lesbietės motinos ir niekada neturėjo tėvo, Danielis atstojo jai ir tėvą, ir mokytoją ir tik jo dėka ji pradėjo judėti meno istorijos linkme kaip studentė, o vėliau ir kaip mokslininkė. Šioji draugystė niekuo nešokiruoja, apskritai visa knyga tokia skaidri kaip ruduo, filosofinė tėkmė postmodernistinėje kalbėjimo vagoje, teka be didesnio noro sukratyti skaitytojo smegenis į skanią Margaritos taurę.

Gurmaniškas skaitymas tikriems literatūros mėgėjams, kurie trokšta šiuolaikinės literatūros, aprėpiančios nūdienos europietiškas būsenas. Iš esmės lengvai skaitoma knyga išreikšta sudėtingomis laiko ir atminties konjunktūromis, kurių prasmės daugiabriaunės. Nepasakyčiau, kad knyga mane sužavėjo ir nepasakyčiau, kad tokia literatūra ir temos mane jaudina – tai nėra ta knyga, kuri įeis į mano mėgstamų knygų sąrašus, bet perskaityti kartą A. Smith Rudenį visgi buvo pravartu dėl pasakojimo pasirinktos perspektyvos. Tai vienas iš tų romanų, kuris tampa puikiu pavyzdžiu, kaip be didelio įmantrumo ir labai tausojant kalbinius išteklius galima sukurti sudėtingą moderniai gilių ir pamatinių prasmių neprarandantį pasakojimą, kuriame trykšta tiek melancholiškos, tiek džiugios rudeniškos gyvenimo spalvos.

O ką dabar skaitai tu? – tikriausiai paklaustų knygos veikėjas Danielis.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Gwen Stefani - You Make it Feel Like Christmas [vinyl, 2LP] (Deluxe edition) (2018)

Informacija apie albumą:  Gwen Stefani - You Make it Feel Like Christmas [vinyl, 2P] (Deluxe edition) (2018)