Asmenybė. Christine Jorgensen – pirmoji garsi amerikiečių translytė įžymybė, pakeitusi lytį iš vyro į moters

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pasakojimus apie mažiau matomus ir žinomus žmones bei jų gyvenimus, kurie padarė didelį pokytį visuomenėje. Šįkart apie Christine Jorgensen, pirmąją JAV žymų asmenį, kuri pakeitė iš vyro į moterį lytį. Tenka pripažinti, kad ji nebuvo pirmoji pasaulyje, galgi net pačioje JAV, tačiau tai pirmąkart toks viešas pareiškimas, kuris buvo taip plačiai matomas JAV-ose ir žmogus to neslėpė. Bet viską nuo pat pradžių...

 

Gyvenimas iki lyties pakeitimo operacijos

 

George'as Williamas Jorgensenas, jaunesnysis, gimė 1926 m. gegužės 30 d. Bronkse, Niujorke. Jis augo darniame, viduriniosios klasės rajone ir buvo vienintelis šeimos vaikas. Tėvai jį auklėjo kaip berniuką, tačiau jau nuo pat ankstyvosios vaikystės George'as jautė gilų diskomfortą dėl savo lyties. Jis apibūdino save kaip drovią, jautrią ir silpnos fizinės būklės vaiką, kuris labiau mėgo žaisti su mergaitėmis ir domėtis moteriškais dalykais, o ne tradicinėmis berniukiškomis veiklomis. Jis visuomet jautėsi „įkalintas“ ne savo kūne, nors dar neturėjo žodžių ar sampratos apibrėžti savo jausmams.

 

Po vidurinės mokyklos baigimo 1945 m., George'as buvo pašauktas į JAV kariuomenę ir tarnavo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tiesa, jo tarnyba buvo nekombatantinė – jis dirbo klerku. Kariuomenėje George'as ir toliau jautėsi nepritampantis, o privalomas vyriškumo įvaizdis tik sustiprino jo lyties disforiją ir gilų nerimą. Grįžęs iš tarnybos, jis ieškojo savo vietos gyvenime, dirbo įvairius darbus ir studijavo fotografiją, tačiau jį nuolat persekiojo vidinė sumaištis.

 

Prasidėjus 5-ajam dešimtmečiui, George'as aktyviai ieškojo atsakymų į klausimus apie savo tapatybę. Jis domėjosi psichologija ir medicininiais straipsniais. Svarbus lūžis įvyko, kai jis perskaitė knygą apie hormonus ir lyties raidą. Ši informacija padėjo jam suprasti, kad jo jausmai nėra tik homoseksualumas, kaip jis anksčiau manė, bet greičiau susiję su lyties tapatybės nesutapimu. Apsisprendęs keisti gyvenimą, George'as pradėjo bendradarbiauti su keliais JAV gydytojais. Galiausiai, 1950 m. jis iškeliavo į Kopenhagą, Daniją, kur medicinos praktika lyties pakeitimo srityje buvo pažangesnė, ir ten pradėjo hormonų terapiją, o vėliau – ir chirurgines procedūras, kurios jį galutinai transformavo į Christine Jorgensen. Taigi, jo istorija iki lyties keitimo buvo kupina vidinės kovos, drovumo ir desperatiško ieškojimo būdų tapti savimi.

 

Gyvenimas po lyties pakeitimo operacijos

 

Grįžusi iš Danijos 1952 metų pabaigoje jau kaip Christine Jorgensen, ji akimirksniu tapo didžiule tarptautine sensacija. Jos sugrįžimas į Niujorką sulaukė precedento neturinčio žiniasklaidos dėmesio – „New York Daily News“ antraštė „Ex-GI Becomes Blonde Beauty“ (Buvęs karys tampa šviesiaplauke gražuole) katapultavo ją į populiariosios kultūros centrą. Šis viešumas, nors ir nebuvo jos tikslas, suteikė jai unikalų šansą kalbėti apie savo patirtį. Tačiau tėvai, George'as ir Florence Jorgensenai, parodė nepaprastą paramą; jie viešai palaikė dukterį, o tai buvo esminis faktorius jos gebėjimui atlaikyti milžinišką spaudimą.

 

Visuomenė, nors ir nustebinta bei didžiąja dalimi nesuprantanti translytiškumo sąvokos, buvo užvaldyta smalsumo. Ji buvo 50-ųjų metų žvaigždė, o tai Christine leido pasitraukti nuo buvusios kuklios fotografo karjeros ir tapti pramogų pasaulio atlikėja. Ji sėkmingai dirbo kaip naktinio klubo dainininkė, kabareto atlikėja ir scenos aktorė, demonstruodama savo naująjį moteriškumą. Šis darbas jai leido ne tik išsilaikyti finansiškai, bet ir naudoti sceną kaip platformą, kurioje ji galėjo kontroliuoti savo įvaizdį ir viešąjį pasakojimą, užuot tapus vien tik medicininės keistenybės objektu.

 

Vis dėlto, gyvenimas jai nebuvo lengvas. Nors viešai ji buvo žvaigždė, saugumo ir teisinės problemos nuolat ją persekiojo. Christine negalėjo gauti teisinio lyties pripažinimo savo gimimo liudijime, o tai sukeldavo problemų keliaujant ir kitose biurokratinėse situacijose. Labiausiai skaudus buvo momentas 1959 m., kai ji negalėjo ištekėti už savo sužadėtinio Howardo J. Knoxo, nes Niujorko valstijos įstatymai neleido susituokti. Nors jai ir teko patirti visuomenės panieką ir neapykantą, ypač iš konservatyvių sluoksnių, ji niekada nesislėpė. Jos strategija buvo atvirumas ir tiesmukiškumas – ji aktyviai važinėjo po JAV universitetus skaitydama paskaitas, kuriose aiškino apie translytiškumą, kovojo su mitais ir edukavo visuomenę.

 

Christine Jorgensen paliko didžiulį kultūrinį ir psichologinį poveikį. 6-ajame dešimtmetyje ji tapo veidu reiškinio, kuriam daugelis neturėjo žodžio. Ji nebuvo pirmoji lytį keitusi moteris, bet tapo pirmuoju simboliu Amerikoje, įrodžiusiu, kad translyčiai žmonės egzistuoja ir gali gyventi autentišką gyvenimą. Jos istorija, kuri buvo plačiai aprašyta 1967 m. autobiografijoje, suteikė vilties ir įkvėpimo ateinančioms translyčių asmenų kartoms, o jos vieša kova prisidėjo prie lyties tapatybės sampratos perkėlimo iš medicininio kuriozo į žmogaus teisių ir tapatybės klausimą.

 

Iki pat mirties 1989 m. Christine išliko aktyvi viešojoje erdvėje, nors ir nebe tokia intensyviai kaip pirmaisiais metais. Jos viešasis gyvenimas buvo nuolatinis balansas tarp glamūro ir aktyvizmo. Ji demonstravo, kad translytis asmuo gali būti sėkmingas, mylimas ir normalus visuomenės narys, nors pati patyrė ir didelį skausmą, ir nusivylimą dėl nesugebėjimo įgyti pilnaverčių teisių. Jos drąsa tapo tyliu, bet galingu įkvėpimo šaltiniu, leidžiančiu vėlesnėms kartoms lengviau siekti pripažinimo ir lygybės.

Christine Jorgensen mirė 1989 m. gegužės 3 d., būdama 62 metų, nuo šlapimo pūslės ir plaučių vėžio.

 

Tai tiek šįkart!

 

Maištinga Siela

Dienos citata: redaktorė Aira Niauronytė apie anininkinę kalbą, lietuvių kalbos pokyčius ir kalbą, kuri neapibrėžia asmens lyties

 Sveiki,

 

Man patinka redaktorės Airos Niauronytės tekstai apie kalbą. Pasirodo, patys redaktoriai nėra jokie ten kalbos policininkai ar inspektoriai, kurie taiso kalbą tik TAIP ir ne NEKITAIP, pagal Jablonskio brošiūrą. Priešingai, sakyčiau, naujosios kartos redaktoriai kur kas liberalesni, nei mokytojai mokykloje taisydami mokinių rašinius. Tiesa, apie negimininę formą, niekatrąją giminę daiktavardžiuose esame jau pokštavę su kolegomis vienas kitą vadindami „žmoga“ vietoj „žmogus“. Čia dar buvo prieš karantiną, visai naiviai ir nenorėdami nieko įžeisti, tačiau tikrovė keičiasi taip sparčiai, kad kalba labai jautriai reaguoja ir keičiasi.

 

„Anininkinė lietuvių kalba – tai besiformuojantis eksperimentinis lietuvių kalbos įskiepis, kai kalbant apie žmogų, nenorintį priskirti savęs kuriai nors lyčiai arba tiesiog nenorint akcentuoti lyties, yra nukertamos žodžių galūnės ir vartojami įvardžiai, įkvėpti žemaičių ir prūsų kalbų sistemų. Įvardis „an“ vietoj „jis“ ir „ji“ ir „pate“ vietoj „pats“ ir „pati“. Tai vadinama įskiepiu, nes neapima visos kalbos sistemos, o tik situacijas, kai to reikia. Anininkinė lietuvių kalba yra iniciuojama pačios queer bendruomenės.“ Aira Niauronytė

 

Siūlau perskaityti visą interviu apie kalbą, kalbos pokyčius ir anininkinę kalbą, apie kurią mažai kas girdėjo. Straipsnis ČIA.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Artūras Tereškinas apie vyriškumą, politiką, draudimus ir lyčių lygybę

Sveiki,

Taip, šioji dienos citata priklauso sociologui Artūrui Tereškinui, kurio straipsnius visada stengiuosi paskaityti, nes nuo paauglystės domiuosi lytiškumo samprata visuomenėje. Paskutiniu metu politinius draudimo sprendimus kaip niekad galima susieti su pasitikėjimo užsitarnavimu, „griežtos rankelės“ idėja, kai tauta tiesiog pasiilgsta stabilumo ir pilkos vienovės, nes pavargo nuo nelygybės ir konkurencijos, bet jau pamiršo sovietinius papirkinėjimus, žentų politikos vajų. Deja, tokia kontrolės politika tampa nuviliančiu reikalu, nes draudimai nesumažina nei emigracijos, nei mokesčių, nepadidina gyvenimo ir pragyvenimo kokybės, o tik pridaro keblumo, įspaudžia tave, pilieti, į rėmus.

Apie vyriškumo savijautą „būti vyru“ jau seniai sklinda blogos kalbos. Ilgą laiką vyrai tiesiog turėjo atlikti tam tikrą vaidmenį, kad jie būtų laikomi vyrais. Žinoma, kad seksualinė įvairovė, teisių suvienodėjimas namuose ir darbe su moterimis, vyrams „atėmė kiaušus“. Apie tą sukurtą vyriško pasaulio iškrypusį vaizdinį, kad visi aplink supuvę, o aš esu tai vyras didvyris, kuriam dėl įvairovės „visokiems gėjams“ neleidžiama būti didvyriu viešai, būtinai pasiskaitykite Artūro Tereškino straipsnį „Paranoiškas vyriškumas, homoisterija ir politinė viagra“.

Daug žiūrėti į pavyzdžius nereikia, užtenka Sauliaus Skvernelio snukį – ups, norėjau pasakyti, veidą – pamatyti, pripildytą labai jau vyriško „švytėjimo“, nuo kurio, atleiskite, suka vidurius. Bet kita vertus, gaila, kad suluošintos sielos Skvernelio pavyzdys laikomas vyriškumo ir garbės rodikliu ir jeigu tu nesi toks perdėtai policininkas kaip Skverneis, tada tu išvis nesi vyras... Įdomių pamąstymų.

Jūsų Maištinga Siela