Filmas: "Namas, kurį pastatė Džekas" / "The House That Jack Built"

Sveiki,

Teko laukti ne taip ir trumpai naujojo Lars von Trier filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. The House That Jack Built) (2018). Po dviejų dalių „Nimfomanės“ šiam filmui ruoštasi beveik penkerius metus ir, kaip dažniausiai nutinka su Tiero filmais, jis pasitiktas itin kontraversiškai – vieni jį peikia, kiti jį giria, kai kurie tiesiog negali žiūrėti. Man, kaip kinomanui, visada Triero filmai išlieka atmintyje kaip provokuojančios juostos, kurios gan žiaurios, bet po jais galima įžvelgti intelektualių prasmių paralelių, taip nutiko ir su „Namas, kurį pastatė Džekas“.

Filmas pasakoja apie šių dienų Džeką skerdiką, kuris vieną po kitą žudo žmones. Daugybę psichopatinių niuansų režisierius sudeda į jo charakterių kūrimą, praktiškai, visas klišines šios ligos (iškrypimo?) simptomus, tačiau priešingai nei kituose filmuose, šiam Džekui skersti žmones labai sekasi, turint galvoje jo gana atokią geografinę padėtį, jis tikras laimės kūdikis. Šiame pustrečios valandos pasakojime atskleidžiamos priežastys, psichopato mąstymo ir elgsenos ypatumai, o visa tai bandoma suvesti su tam tikra meno istorijos (dailės ir architektūros) apmąstymo filosofija apie žmogaus gyvenimo laikinumą. Lars von Trier, vargu, ar kada jau pasikeis – jam svarbu išlaikyti kadruose įtampą, dėl ko aš jį labai ir mėgstu, tačiau išlaikyti įtampą be provokacijų nepavyksta. Šiame filme psichopatas yra tarsi beprotis vilkas, žaidžiantis su savo aukomis avelėmis – be įžangų režisierius iš scenos į sceną neria tiesiai prie veiksmo, o tarp scenų daro pasakotojo filosofiškas užsklandėles, kurios neteisina, tačiau bando „praturtinti“ psichopato vidinį pasaulį, tačiau kas iš tų intelektualių civilizacijos žinių, jeigu žmogiškumo ir sielos nebelieka? Visos scenos daugiau ar mažiau intriguoja, jaudina, tačiau filmo pabaiga... Kaip čia prisiminiau to paties režisieriaus „Antikristą“ – veda tiesiai kaip Dantė Vergilijų į pragaro gelmes. Neišvengiama apokalipsinių misterinių vaizdinių ir simbolikos.

Iš esmės visas filmas yra ilga egzaltuota psichinė Džeko kelionė į jo žmogiškumo susinaikinimą ir jokios intelektualios sąsajos, pasiteisinimai apie meną, troškimą iš lavonų pastatyti namą, nepateisins jo senkančio žmogiškumo, o kartu ir gyvybiškumo energijos. Nereiktų filme esančio smurto vertinti tiesiogiai, galiausiai scenos sustatytos architektoniškai ir veda į vieno žmogaus gyvenimišką pragarą, nors ir nėra lengva žiūrėti, kaip Džekas vieną po kito be jokios empatijos žudo kvailas moteris, kurios prisileidžia serijinį žudiką. Man misterinė filmo pabaiga labai nepatiko ir prarado bet kokią realybės ribą, tačiau, manau, ji visoje toje žudynių istorijoje uždeda patį teisingiausią akcentą, kitaip visas filmas su begale smurtinių scenų tiesiog prarastų absoliučią prasmę ir atrodytų, kad režisierius tiesiog kuria sadistinį filmą pasitenkinti tokiems pat sadistams vojaristams žiūrovams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos diana: George Ezra - The Beautiful Dream [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Negalėjau nepasidalyti šia svajoklio daina „The Beautiful Dream“, kurią niūniuoju visą savaitę, klausydamasis britų atlikėjo George Ezra antrojo albumo „Staying at Tamara‘s“ (2018). Albumas Britanijoje jau tapo dukart platininiu, o Ezra antrąkart padarė tai, kas ne kiekvienam pavyksta – su antruoju albumu taip pat tapo itin klausomu atlikėju.

Daina „The Beautiful Dream“ šiek tiek iškrentanti iš bendrojo albumo konteksto, nors ir puikiai užbaigia patį albumą kaip apibendrinamasis garso takelis, kuris, manau, tiktų ypatingomis progomis. Svajinga daina, atlieka sodriu vyrišku balsu ir puikia muzika – tai mano stiliaus muzika, kurios nepraleidžiu paklausyti, todėl šiandien dalinuosi šia daina su Jumis.

Žodžiai / Lyrics

George Ezra – "The Beautiful Dream"

[George Ezra:]
What a beautiful dream
I think I'll stay a while
Won't open my resting eyes
Caught off guard in between
Twilight was rocking me
Could not hear the symphony
Is the grass of Eden overrated?
The grass of Eden overrated?
Somewhere off in the past
Morning is calling me
I missed it deliberately
Is the grass of Eden overrated?
The grass of Eden overrated?

No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream
No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream to me

With your fingers ablaze
You've got that hunger now
Take me, I'm going down
Underneath the debris
I'm calling out to you
Do with me what you choose
Is the grass of Eden overrated?
The grass of Eden overrated?

No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream
No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream
No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream
No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream to me

[Florrie:]
Oh, can't hear me now
Oh, not going away
When you wake up
I'll be around
When you wake up
I'll be around

[George Ezra:]
No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream

[George Ezra & Florrie:]
No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream
No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream
No one else
Is such a beautiful dream, a beautiful dream to me
Such a beautiful dream, a beautiful dream
Such a beautiful dream, a beautiful dream to me.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabieji lūzeriai: kita planeta" / "Wonderful Losers: A Different World"

Sveiki,

Nežinau, ko tikėjausi iš išliaupsintos Arūno Matelio dokumentinės juostos „Nuostabieji lūzeriai: kita planeta“ (2017), kuri tarptautiniuose festivaliuose pelnė ne vieną prizą. Taip jau būna, kad lietuviškas kinas mane nuvilia visomis prasmėmis ir taip tikėjausi, kad šį kartą pavyks išeiti iš to užburto rato, kaip nors šyptelti, nesiraukyti, bet nepavyko.

Savaime filmas nėra prastas, pasitelkus kantrybę, tam tikrą nuotaiką ir visai kitas aplinkybes galgi net būčiau patyręs tikrą malonumą, bet šįkart tiesiog šio daugiau nei valandos trukmės filmo net nepažiūrėjau iki galo, tiesiog buvo savęs pernelyg gaila. Nesudomino. Mažai intrigos. Filmas panardina į tam tikrus sporto užkulisius – komandinis dviračių sportas, reikalaujantis iš sportininko besaikio atsidavimo ir psichologinės tvirtybės atrodo kartu matuojantis žmogaus psichikos galimybių ribas, bet kartu atrodo tai ir žiaurus ir bereikšmis galynėjimasis su savimi. Žodžiu, tai yra tik žmogiškoji patirtis, kurią renkasi kiekvienas žmogus sava laisva valia, todėl kaip ir to probleminio lauko nelabai ir lieka, nes sportininkai sąmoningai supranta, ką jie renkasi ir iš to netgi gauna malonumą. Panašu į sadomazohistinį aktą.

Filme nemažai pozityvumo iš pačių sportininkų, jie šviesūs, kantrūs, sąmoningi ir netgi turintys gerą humoro jausmą, tačiau pats filmo montažas užvilkintas. Tarp dokumentinių sutraumuotų ir fiziškai suluošintų sportininkų interviu prikaišiota daug chaotiškų kadrų iš lenktynių, kuriose pro automobilio langą bandoma suteikti medicininę pagalbą nubrozdintiems dviratininkams. Viskas lyg ir įdomu, tačiau netrukus situacijos ima kartotis ir pasidaro nuobodu. Tai tarsi kaip šokoladas perteptas karamele – saldu ir dar saldžiau, tad jau nebesinori po pirmojo kąsnio. Na, nesižiūrėjo man ši dokumentika, kurios medžiaga – pykite nepykite, A. Matelio gerbėjai, – telpa į vieną gerą žurnalistinį reportažą. Dabar viskas užtęsta, sunku įsijausti, bet neabejoju, kad sportininkams ir šiaip dokumentinio kino mėgėjams filmas turėtų patikti, šiaip ar taip, per filmą patenki į kitą lūzerių (kurie, beje, yra dar ir laimingi!) planetą.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Roma" / "Roma"

Sveiki,

Gerai, pažiūrėti meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaron filmą „Roma“ (ispan. Roma) (2018) paspartino būtent prieš kelias dienas pelnytas „Oskaro“ įvertinimas kaip geriausias užsienio šalių filmas. Venecijos festivalyje – auksinis liūtas. Šis režisierius paskutiniu metu dirbo su angliakalbiais aktoriais ir projektais. Tereikia prisiminti „Gravitacija“ (2013) ir tą patį „Žmonių vaikai“ (2006) – visi jie grandioziniai, išskirtiniai darbai. Mano pažintis su šiuo režisieriumi tikriausiai prasidėjo nuo jo ispaniškojo filmo „Taip pat ir tavo mamą“ (2001), kuris taip pat kino kritikų buvo įvertintas labai gerai. Su „Roma“ režisierius tarsi sugrįžta prie ispanakalbių projektų, į „Taip pat ir tavo mamą“ laikus ir kuria savitą etninį atspalvį turintį kiną.

Sakoma, kad visi keliai veda į Romą, bet šiame filme tikriausiai tai paties režisieriaus kelias į jo praeitį. Kūrėjas tikina, kad 90 proc. juostos yra jo vaikystės rekonstrukcija. Nesunku patikėti, nes 8 dešimtmečio pradžios detalės, tolygus meksikiečių socialinis pasiskirstymas – indėnų rasės palikuonys tarnauja europietiškojo gymio meksikiečiams (čia kaip ir telenovelėse), tačiau pats pasakojimas turinčių ne iš lengvųjų tonų. Įvykių centre – vietinė tarnaitė, kuri nešioja kūdikį nuo menkai pažįstamo kavalieriaus. Ji pasmerkta būti vieniša, tačiau šalia esantis turtuolių gyvenimas klostosi ne kaip pasakoje, bet irgi viskas griūva. Žodžiu, lėto nespalvoto pasakojimo tėkmėje turime du atskirus laikmečio įrėmintus socialinius pasaulius, kuriame verkia ir Izaura, verkia ir turtuoliai... Visą laiką galvojau žiūrėdamas, kodėl filmas pavadintas „Roma“, jeigu jis meksikietiškas? Tikriausiai čia galima įžvelgti ne tik kelius į atmintį, bet ir į tam tikrą žmogiškumo ir pažeidžiamumo bei laimės didybę kaip amžinąjį miestą. Iš esmės filme įvyksta keletas sukrėtimų, kurie primena senovės Romos tragedijas – žemės drebėjimas, miško gaisras, kuriame ima dainuoti prisigėręs vyras (nuoroda tarsi į beprotį Neroną, kuris padegė miestą). Bet nesu tikras, ar iki galo šiuos simbolius supratau teisingai...

Tačiau filmas gana nesudėtingas, jis remiasi telenovelės griaučiais – nėščia tarnaitė paliekama vienui viena ir jeigu ne režisūrinė galia pasakoti išties nebanaliai, tikriausiai, filmas būtų žlugęs. Viena jautriausių scenų gimdymo namuose, kai iš moters „rakama“ placenta, o jos žvilgsnis vis krypsta į negyvą kūdikį – moters trauma, vienas galingas įspaudas filme, kuris paženklina dvasiniu įtrūkiu moterį visam gyvenimui, o žiūrovas akimirkai sustingsta ir pamiršta, kad kvėpuoja. Na, o po to... Gyvenimas vėl tęsiasi. Dėl savo socialinių Lotynų Amerikos peripetijų filmas man kiek priminė brazilų filmą „Antra mama“ (2015), rodytą per „Kino pavasaryje“, tik ten viskas kur kas socialiai glausčiau ir kiek aštriau, na, o tuo tarpu „Roma“ labiau tapybiškas, poetiškas filmas, kiek subtilesnis, kurio kadrai, kad ir kiemo plaunamos plytelės, papasakoja atskirą istoriją. Kiek filmas man asmeniškai aktualus? Norėtųsi pasakyti, kad beveik niekuo, tačiau tikriausiai visus su šiuo filmu vienys bendražmogiškas empatijos jausmas su pagrindine personaže. Jeigu kinas kelia empatiją, manau, tai jau yra šis tas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Suspirija" / "Suspiria"

Sveiki,

Jau nebežinau, kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga. L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net pustrečios valandos!

Tiesą sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“ atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.

Filmas apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių, aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“ paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart, pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“, kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“, pasakojama bauginantis velnio atėjimas.

„Suspirija“ palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“ serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo. Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Logan Pearsall Smith apie gyvenimo tikslą ir pasimėgavimą

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos citata priklauso Logan Pearsall Smith (1865-1946) britų ir amerikiečių eseistui ir visuomenės kritikui. Išsilavinęs vyras buvo labiausiai žinomas dėl savo aforizmų, kurie tapo plačiai pasklidę po Vakarų pasaulį. Šiandien vienas iš jų yra apie gyvenimo siekius, kuriuos mums jau nuo mokyklos pradinių klasių kala į galvas, kad reikia stiebtis, siekti, kad reikia planingai ir atkakliai nepasiduoti, tačiau niekas taip niekada ir nemokina, kaip po to tais vaisiais mėgautis.

Ironiška, bet šis aforizmas tarsi ir šaiposi iš tų siekėjų, kuriems gyvenimo tikslu virsta jau net ne pats tikslas, bet procesas. Mėgautis savo rezultatais, kad ir kas tai bebūtų, manau, reikia su dėkingumu, pagarba ir meile sau ir pasauliui. Paskutiniu metu to mokausi – tiesiog mėgautis savo mažais pasiekimais, netgi elementariausia sėkme, kuri (beje, jeigu tikėsime, kad pasaulyje nė plaukas nenukrenta be Dievo žinios), vadinasi, taip pat yra neatsitiktinė. Taigi kviečius Jus visus mėgautis savo mažytėmis pergalėmis, nes... Mes to verti!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jurijus Veklenko - Run With The Lions [Lyrics / Žodžiai]

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje negalėjau nepaminėti Jurijaus Veklenko, kuris vakar vėlai vakare laimėjo kelialapį į Euroviziją. Jis buvo laikomas vienu iš favoritų, bet laurus jau žarstė Monikai Marijai... Šiandien gerai apgalvojus visus pasirodymus ir kiek kiekvienas atlikėjas ten įdėjo darbo ir kokia nuostabiai unikali ir seksualiai laisva tampa Lietuva – juk pusė pasirodymų turėjo vienokius ar kitokius LGBTQ pasirodymo motyvus, kas apskritai prieš kokius 15 metų buvo sunkiai įmanoma tokiose atrankose.

Vertinant pasirodymus, man vienas įdomiausių buvo kaip asmenybė Alien Chico, kuris sujungė iki tol nematytą tautinį įvaizdį su Drag Queen ir atrodė išties įspūdingai. Manau, kad toks pasirodymas „Eurovizijai“ itin tiko, o ir daina tokia įdomi, bet ją paniūniuoti nesugebėčiau net ir iš dešimto sykio. Patiko Antikvariniai Kašpirovskio dantys su „Mažule“ – įsimenantis priedainis, tačiau pats įvaizdis „Europai“ didžiajai daliai atrodytų nesuprantamas (ten „bardakėlis“ man niekada nesižiūri), nes tokį turėjo kažkas iš Moldovos ir jiems absoliučiai nesisekė. Mūsų kontekste tai išties gera daina.

Monikos Marijos baladė, kad ir kaip gerai, kad ir kaip profesionaliai atliktų, atrodo na... klasiškai nuobodi „Eurovizijos“ konkursui. Lietuviai liko, mano supratimu, per viduriuką su „saugiu“ konservatyviu variantu, atsisakę ekstravagancijos, pasirinko tiesiog gerą popsinį kūrinį, kuris, kaip vienas atsakingas komentatorius iš užsienio pasakė apie Jurijaus kūrinį: tai išties puikus kūrinys, pop kokybės rodiklis, tačiau mes „Eurovizijoje“ norime ko nors išskirtinio, kas išsišoktų, išsiskirtų, būtų įdomu... Šįkart prie kokybės mes norime išskirtinumo. Manau, sutinku su šiuo komentatoriumi, kad kūrinys „Run With The Lions“ yra išties geras, jį ne gėda siųsti, tačiau norint rezultatų „Eurovizijoje“ nebeužtenka nei kokybės, nei gero ir tvarkingo vokalo, reikia čia kaip sporte – ekstravagancijos, įžūlumo, na, o tokios dainos kaip Jurijaus (su visa pagarba jam), manau, liks kažkur per aukso viduriuką. Kaip, manau, Monikos Marijos daina irgi.

Pasiklausykime Jurijaus dainos „Run With The Lions“:

Žodžiai / Lyrics

Jurijos Veklenko – Run With The Lions

If you wanna see, just open your eyes

If you wanna breathe, let’s go outside in the open

Out of the open

There’s no need to stay locked up inside

This kingdom is yours and this kingdom is mine

Let me show you

Just let me show you

There’s no need to be afraid

You don’t got to hide away

Cause we got a love that can’t be caged

We got love a that can’t be caged

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

If you wanna voice, just open your mouth

Don’t worry about words, we’ll figure it out

Just try it

Just try it

There’s no need to be afraid

You don’t got to hide away

Cause we got love that can’t be caged

We got love that can’t be caged

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

Cause we got a love that can’t be caged

So we got a love that can’t be caged

Run with the lions

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

Cause we got a love that can’t be caged

So we got a love that can’t be caged.

Jūsų Maištinga Siela