Filmas: "Roma" / "Roma"

Sveiki,

Gerai, pažiūrėti meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaron filmą „Roma“ (ispan. Roma) (2018) paspartino būtent prieš kelias dienas pelnytas „Oskaro“ įvertinimas kaip geriausias užsienio šalių filmas. Venecijos festivalyje – auksinis liūtas. Šis režisierius paskutiniu metu dirbo su angliakalbiais aktoriais ir projektais. Tereikia prisiminti „Gravitacija“ (2013) ir tą patį „Žmonių vaikai“ (2006) – visi jie grandioziniai, išskirtiniai darbai. Mano pažintis su šiuo režisieriumi tikriausiai prasidėjo nuo jo ispaniškojo filmo „Taip pat ir tavo mamą“ (2001), kuris taip pat kino kritikų buvo įvertintas labai gerai. Su „Roma“ režisierius tarsi sugrįžta prie ispanakalbių projektų, į „Taip pat ir tavo mamą“ laikus ir kuria savitą etninį atspalvį turintį kiną.

Sakoma, kad visi keliai veda į Romą, bet šiame filme tikriausiai tai paties režisieriaus kelias į jo praeitį. Kūrėjas tikina, kad 90 proc. juostos yra jo vaikystės rekonstrukcija. Nesunku patikėti, nes 8 dešimtmečio pradžios detalės, tolygus meksikiečių socialinis pasiskirstymas – indėnų rasės palikuonys tarnauja europietiškojo gymio meksikiečiams (čia kaip ir telenovelėse), tačiau pats pasakojimas turinčių ne iš lengvųjų tonų. Įvykių centre – vietinė tarnaitė, kuri nešioja kūdikį nuo menkai pažįstamo kavalieriaus. Ji pasmerkta būti vieniša, tačiau šalia esantis turtuolių gyvenimas klostosi ne kaip pasakoje, bet irgi viskas griūva. Žodžiu, lėto nespalvoto pasakojimo tėkmėje turime du atskirus laikmečio įrėmintus socialinius pasaulius, kuriame verkia ir Izaura, verkia ir turtuoliai... Visą laiką galvojau žiūrėdamas, kodėl filmas pavadintas „Roma“, jeigu jis meksikietiškas? Tikriausiai čia galima įžvelgti ne tik kelius į atmintį, bet ir į tam tikrą žmogiškumo ir pažeidžiamumo bei laimės didybę kaip amžinąjį miestą. Iš esmės filme įvyksta keletas sukrėtimų, kurie primena senovės Romos tragedijas – žemės drebėjimas, miško gaisras, kuriame ima dainuoti prisigėręs vyras (nuoroda tarsi į beprotį Neroną, kuris padegė miestą). Bet nesu tikras, ar iki galo šiuos simbolius supratau teisingai...

Tačiau filmas gana nesudėtingas, jis remiasi telenovelės griaučiais – nėščia tarnaitė paliekama vienui viena ir jeigu ne režisūrinė galia pasakoti išties nebanaliai, tikriausiai, filmas būtų žlugęs. Viena jautriausių scenų gimdymo namuose, kai iš moters „rakama“ placenta, o jos žvilgsnis vis krypsta į negyvą kūdikį – moters trauma, vienas galingas įspaudas filme, kuris paženklina dvasiniu įtrūkiu moterį visam gyvenimui, o žiūrovas akimirkai sustingsta ir pamiršta, kad kvėpuoja. Na, o po to... Gyvenimas vėl tęsiasi. Dėl savo socialinių Lotynų Amerikos peripetijų filmas man kiek priminė brazilų filmą „Antra mama“ (2015), rodytą per „Kino pavasaryje“, tik ten viskas kur kas socialiai glausčiau ir kiek aštriau, na, o tuo tarpu „Roma“ labiau tapybiškas, poetiškas filmas, kiek subtilesnis, kurio kadrai, kad ir kiemo plaunamos plytelės, papasakoja atskirą istoriją. Kiek filmas man asmeniškai aktualus? Norėtųsi pasakyti, kad beveik niekuo, tačiau tikriausiai visus su šiuo filmu vienys bendražmogiškas empatijos jausmas su pagrindine personaže. Jeigu kinas kelia empatiją, manau, tai jau yra šis tas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gravitacija" / "Gravity"

Sveiki,

Amerikiečių kino juosta „Gravitacija“ (Gravity) (2013) tikriausiai buvo viena laukiamiausias kino filmas paskutinį pusmetį. Pavasarį buvau smarkiai susižavėjęs siaubo epopėja „Svetimas“, todėl „Gravitacija“ man jau iš anonsų rodėsi kaip labai ypatinga juosta, kalbanti ir vėl apie kosmosą. Meksikiečių kilmės režisierius Alfonso Cuaron, praeityje sukūręs tokius hitus kaip „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, „Žmonių vaikai“ ir „Taip pat ir tavo mamą“, vėl įrodė, kad neturi ribų savo fantazijai ir sukūrė dar vieną labai skirtingą kino juostą savo karjeroje – „Gravitacija“, kuri tikriausiai bus pakrikštyta kaip geriausiu jo darbu...

Juosta puikiai gali lygiuotis ir į kitas filmus, kalbančius apie kosmoso epopėjas. Filmas vykęs neabejotinai visomis prasmėmis. Geras scenarijus nenuplaukė pasroviui, o buvo įsūdytas į labai vizualius, sakoma, net kosmose filmuotus vaizdinius. Filmas yra pilnas bauginančio grožio, nes kosmoso erdvė visų pirma teikia vienatvės ir menkumo jausmą, todėl net baisu, kokie drąsūs yra tie mokslininkai, kurie dirba tokiose aukštybėse. Tai kosminis trileris, kuriame atsiveria žmogiškųjų galimybių faktorius. Nors filmas realiai gana neįtikinamas, tačiau psichologinė įtampa, vaizdai, aplinkybės kaustė dėmesį jau nuo pačių pirmųjų filmo kadrų. Filme veikia viso labo tik du aktoriai – Sandra Bullock ir George Clooney. Režisieriui visgi pavyko prisikviesti poilsiaujančią S. Bullock, kuri kine buvo padariusi kelėtą metų pertraukos, bet, regis, po Oskaro statulėlės gavimo į kino ekranus grįžta su tikru trenksmu. Aktoriai puikiai išpildė juostos sumanymą...

Žinote, nuostabiausias kino dalykas, ką ir padarė „Gravitacija“, yra tai, kad po juostos lieka burnoje skonis – išgąstis ir malonumas, pasigėrėjimas ir neįmintos mįslės „cinkelis“. Žodžiu, lieka apie ką pamąstyti ir pagalvoti. Tai neabejotinai vienas geriausių fantastinių kino didingųjų juostų per pastaruosius keletą metų po Dž. Kamerono „Įsikūnijimo“. Nors filmas ir su fantastikos elementais, jis labai realistiškas, įtikinamas ir bauginančiai savo erdvėmis ir pojūčiais atviras, suvokiant savo vietą ne tik Žemėje, bet ir visame kame. Nustebčiau, jei filmas nepretenduotu į aukščiausius ateinančių metų kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmonių vaikai" / "Children of Men"

Sveiki visi,

Šiandien tęsiu pačią populiariausią rubriką – kino filmai ir noriu pristatyti amerikiečių filmą „Žmonių vaikai“ (Chidren of men) (2006 m.). Iš tikrųjų šį filmą atsirinkau dėl puikios Julianne Moore vaidybos – šįkart ji atlieka trumpą, bet efektingą maištininkės vaidmenį. „Žmonių vaikai“ – tai filmas, kuris dvelkia apokalipsinėmis gairėmis. Kažin, dabar galvoju, ar daug yra filmų, kurie kalba apie mūsų žmonijos ateitį, kuri neturėtų apokalipsės spalvų? Negi iš tikrųjų visi einame į vieną – į išnykimą ir susinaikinimą? Negi neturime šviesios ateities? Kitas klausiamas – ar įdomu būtų žiūrėti filmą apie mūsų žmoniją, nematant didelių problemų?

Filme kalbama apie 2027 metus, kai kultūros dar labiau viena su kita yra susimaišiusios, tačiau atsitinka taip, kad jau gerus 18 metų planetoje nė viena žmonių moteris nebegali susilaukti vaikelio, nes kažkokia neaiški priežastis, kaip aiškina filmas, nebeleidžia mums pratęsti giminės. Jauniausias pasaulio žmogus – 18 metų ir dviejų mėnesių mergina. Koks atrodo pasaulis, kai jame nebėra vaikų, mokyklų, darželių ir idėjos, kad pasaulis rytoj ir vėl bus paveldimas. Ar tada iš tikrųjų ir galime gyventi posakiu „po mūsų nors ir tvanas?“. Sakyčiau, siužetas su pamąstymu apie žmonijos ateitį. Bet esmė tame, kad tame pasaulyje atsiranda viena moteris, kuri esanti nėščia...

Iš tikrųjų filmas intriguoja savo siužetu, bet geriausia yra pati filmo režisūra, nes kuriamos tokios ilgos vienareikšmiškos scenos, kurios savo įtaiga tikrai pranoksta daugelį filmų. Kad ir ta scena, kai važiuojama automobiliu ir kai žūva maištininkė – juk menas nufilmuoti tokią sceną, kuri atrodytų natūrali, įtempta, iš pradžių nekalta ir kelianti nenuspėjamumo jaudulį. Tokios scenos filmą „traukia į priekį“, po scenos būna atoslūgis, kažkoks natūralus nužeminimas, bet jis organiškai reikalingas filme, nes ir žiūrovas turi atsikvėpti. Puiki aktorių vaidyba, neleidžia paleisti dėmesio nuo pagrindinės siužeto linijos. O gražiausia man scenai, kai vaiko verksmas filmo pabaigoje trumpam kaip stebuklas, kaip mergelės Marijos naujasis sūnus sustabdo karo kraupumą, sustabdo kulkas, smurtą... Argi nenuostabu, kiek daug pasaulyje padaro mūsų vaikai? Vienareikšmiškai – stebuklas!

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.9

Jūsų maištinga Siela