Paulius
Senūta. „Sfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 240 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Negalėjau
nesusigundyti debiutine Pauliaus Senūtos knyga Sfera, kuri
iškart žadėjo tam tikrą jeigu ne maištą prieš visą tradicinę lietuvių
literatūrą, tai bent jau tam tikrą poslinkį įdomesnės ir originalesnės šiuolaikinės
lietuvių prozos lauke. Tiesą sakant, leidykla pasiūliusi perskaityti šią knygą,
mane gerokai nustebino, kadangi Baltos lankos labai retai leidžia
lietuvių rašytojų kūrinių ir be Kristinos Sabaliauskaitės ne kažin ką ir
ryškaus rastume, todėl pagalvojau, kad leidykla tiesiog atrado iš tikrųjų, liaudiškai
tariant, grieko verto autorių.
Galbūt
prie šio kūrinio taip greitai nebūčiau „prisikasęs“, jeigu nebūčiau, vaikščiodamas
po miestą, aptikęs autobusų stotelėje švytintį didžiulį Sferos plakatą –
kokia knyga ir autorius gali leisti sau tokią reklamą? Nieko panašaus nebuvau
matęs. Reklaminiame stende buvo ryškus užrašas, kuris veikė jeigu ne kaip tam
tikras manifestas, kurį, mano galva, jau seniai sulaužė Ričardo Gavelio ir Jurgos
Ivanauskaitės karta, tai bent jau skelbiantis literatūros revoliuciją, mano
galva, labai jau pavėluotai, bent 30 metų tikrai. Cituoju reklaminę iškabą: „Išlįskit
iš altorių šešėlių.“ Akivaizdu, kad mes literatūros mentaliniame lauke tebesame
vis dar Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame romane, o Pauliau Senūtos
romanas – tai jau tas, kas išties slepiasi po sutana – rimta ir verta
perskaityti. Tą pačią dieną per TV laidą „Labas rytas“ autorius pristatė knygą,
už kelių dienų – interviu žurnale Žmonės ir tik „neįšokimas“ į Metų
knygos rinkimų nuvažiuojantį traukinį, manding, ėmė kelti įtarimų, kad kažkas
su šiuo kūriniu, kuris net neturi anotacijos, yra negerai.
Sferoje, kurią, pasak paties autoriaus, jis rašė su pertraukomis
septynerius metus, jis atsigręžia į tada dar tik populiarėjančius, o šiandien
gana plačiai žinomus „plokščiažemininkus“. Apie šią teoriją, kad Žemė yra
plokščia, o fizikos moksliniai faktai tėra tik mokslo mafijos ir valdžios
suklastotas melas tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję. Tam išties yra
įdomių faktų, prikurta daugybė YouTube kanale vaizdo klipų, dokumentinių
juostų, kuriomis buvau susidomėjęs prieš kokius pusantrų metų, tad galiu
pasakyti, kad tam tikri faktai, įrodantys Žemės plokštumą, išties šokiruoja. Keletą
iš jų remiamasi ir Paulius Senūta romane Sfera. Juos visus atpažinau,
tad, kaip skaitytojas, susipažinęs su „plokščiažemininkų“ teorijomis, tikėjausi
kur kas daugiau ir įdomiau. Romane pateikti įrodymai gana blankūs,
paviršutiniški ir patys populiariausi, todėl stigo, kad autorius pasidomėtų naujesne
medžiaga, papildytų romaną naujais duomenimis, todėl tie „šokiruojantys“ faktai
knygoje atrodė gana blankūs ir „pagrybauti“ keliais tingiais pagūglinimais...
Pradėkime
nuo to, kad knyga yra labai prastai parašyta, taip prastai parašyta, kad
tiesiog buvo tam tikras šokas, kaip Baltos lankos išvis išleido šį
kūrinį – prie jo dirbo net dvi redaktorės, viena koregavimo specialistė, tačiau
„užlopyti“ kūrinio juodųjų skylių net joms iki galo nepavyko. Knygoje
pasakojama Ignacijaus ir senuko Emanuelio draugystės istorija, kuri turėtų
priminti Buko ir bukesnio filmo komedijos porą, tačiau išgauti humoro
autoriui nepavyko dėl tam tikrų elementarių personažų kūrimų elementų nebūvimo.
Veikėjai be įdomesnių asmeninių biografijų, ypač Ignacijus, kuris, atrodo,
visai be šeimos, nieko neveikiantis dykaduonis, kuris „pribėga“ prie reklamos
projektų, gauna pinigų ir vėl trainiojasi po barus, neturėdamas nei gyvenimo
prasmės, nei meilės. Jis bare susipažįsta su mergina pravarde Kulka ir jie
netgi susituokia... Absurdiški siužetiniai kiautai neturi emocinio intelekto,
primena amerikietiškų prastų filmų apie slaptuosius agentus ir pasaulinį
sąmokslą siužetus, bet priešingai nei daugelyje filmų, pas Paulių Senūtą viskas
be didesnio azartinio įtraukimo. Absurdiški aprašymai, kaip veikėjai „matuojasi“
dėžę, kurioje bando patekti į Japoniją, gal truputį imituoja tą žadamą pamišėlių
intelektualių kvailių linksmybę, tačiau ji taip skystai nestabili ir
neįtikinama, taip be jokių intelektualių subtilybių, kad atrodo, kaip
diletantiškos literatūros štrichavimas. Absurdiškai skiriama 80-100 puslapių
Ignacijaus įstrigimui Suomijoje, kurioje jis surandamas dėžėje, kvailiems ir
bereikšmiams teisminiams procesams ir net vestuvėms.
Neįtikina
ir Ignacijaus su Emanueliu draugystė, kai nuolat akcentuojama, jog veikėjai „bijo
vienas kito paklausti“ apie gyvenimo faktus. Palaukite, tai čia du intelektualai
gurkšnoja vyną pokalbių šou laidoje, ar du draugai nusitašo ir atveria vienas
kitam širdis? Pasakotojas tarsi neapsisprendžia, kokia ta draugystė yra iš
tikrųjų, dirbtinai bando brėžti etiketo ir moralės ribas. Tiesiog idėja,
veikėjai, charakteriai, biografinės „skylės“ nesustyguotos, nes akivaizdu net
vidutiniokui skaitytojui, kad tekstas diletantiškas, pilna abejotinų stiliaus
klaidų, kurie verčia suabejoti ne tik žemės apvalumu, bet ir pačiomis autoriaus
galiomis išties rašyti bent vidutinio kalibro knygą apie visuotinę sąmokslo
teoriją.
Paulius Senūta
Keletą
perliukų iš austrių kūdros: „Durys išsivertė, o pro jas išsivertė Emanuelis
(p. 47)“ ; „Po kurio laiko Emanuelis jau pats su entuziazmu laukdavo vizitų pas
Miroslavą, kuris prieš jį ir kartu prieš Ignacijų skleisdavosi visu gražumu (p.
187); Nuostabiojo Antuano veide pasikeitė dar keletas nuotaikų (p. 195); Kai laikas prarado laiką, užuolaidos vėl
pakilo – šį kartą vos vos – ir į kambarį nesiekdama žemės įėjo viešnia iš kūno
ir kraujo (p. 218); ...iš balso galėjai suprasti šios frazės bereikalingumą (p.
220); ...neliko nieko kito, kaip bandyti visus jausmus sudėti į veidą, o, kaip
žinome, kuo daugiau jausmų veide, tuo kvailiau jis atrodo (p. 228); Kvaila
šypsena Ignacijaus veide jį minimalizavo, pavojus virto klausimu, o klausimas –
nepasitenkinimu (p. 232).“ Pilna abejotinų tekstų vietų, stiliaus klaidų,
kurie byloja apie esminius teksto trūkumus.
Spaudoje
bandyta girti romano struktūros ir formos elementus, nors jie net neįvardijami;
bandyta pristatyti Sferą kaip labai inovatyvų kūrinį, bet iš esmės
romane viskas taip primityviai perteikta, kad nei intrigos, nei įtraukiančio
pasakojimo nėra. Tradicinė prasto užsienio romano formos – tik gairės, o iki
Dan Brown primenančios Da Vinčio kodo tekstūros – kaip iki Mėnulio. Romane
autorius nesugebėjo efektingai susieti „plokščiažemininkų“ faktų su fiktyviuoju
romano audiniu, kuris pernelyg tiesmukas, neoriginalus. Antraeiliai veikėjai
neįtikina, jie šioje istorijoje net nevaidina lemiamos reikšmės, atrodo įterpti
tik dėl niekų; jie atskleidžiami pasakotojo perteikiamais biografiniais nuobodžiais,
asmenybės tapsmo neatskleidžiančiais, kiek sufabrikuotais, nukopijuotais iš
kitų (verstinė literatūros ar filmų) siužetų štrichais. Idėjiniame lygmenyje
aiškios visos autoriaus užmačios ir kaip jis ambicingai norėjo atskleisti
intelektualių veikėjų pasinėrimą į beprotybę ir tapimą „rimtais kvailiais“,
tačiau tai daroma be pasakojimo aistros, be meninės tekto vertės, nes tiesiog
stinga rašymo praktikos, mokėjimo vienu sakiniu sukelti emocinę įtampą.
Autorius
pernelyg pasiduoda ilgiems, bereikšmiams, nuobodiems grafomaniniams aprašymams,
kaip veikėjai valgo picą, kaip Kulka šiaudeliu žaidžia po kokteilio taurę ir
kitokioms nereikšmingoms smulkmenoms, kurios pasižymi ilgu plepėjimu, bet iš
esmės nieko nepasako nei apie veikėjus, nei apie pačią istoriją, nepadeda
sukurti savitos (pseudo)bohemiškos atmosferos.
Skaitydamas
pieštuku pasižymėjau daugybę citatų, kurias maniau panaudosiu rašydamas recenziją, bet visas citatas susumavus, pasidaro aišku, kad vienaip ar kitaip visos
jos atliepia prasto teksto kokybę, prastą idėjos realizavimą, siužetinius ir
veikėjų charakterio kūrimo trūkumus ir neįdomiai, vietomis net naiviai banaliai
perteiktą kūrinio idėją. Kalbant apie teksto kalbą, nors pasakotojas stengiasi
perteikti neformalias barų ir vyno pasisėdėjimo užkulisius, Vilniaus šlapimu
dvokiančius tiltų zonas, neįpareigojančią aplinką, tačiau kalba „sumedėjusi“,
dialogai „negyvi“, veikėjai kiekviename sakinyje stengiasi įterpti kito veikėjo
vardą, perteiktas perdėtas oficialumas, kuris netinka nei Ignacijaus, nei
Kulkos kuriamiems asmenybės tipažams.
Grįžtant
prie mieste matytos Sferos reklaminės iškabos, kurioje rekomenduojama
skaityti šią knygą, nes tik tokiu būdu išlįsime iš Altorių šešėlio,
visgi man norėtųsi autoriui parekomenduoti perskaityti Altorių šešėlį
kaip puikų psichologinį romaną, kuriame gerai atskleidžiami tiek siužetas,
tiek emocionaliai asmenybės tapsmo etapai, ko beveik neturėjo nei Ignacijus,
nei Emanuelis. Sakyčiau, Sferos personažai plokšti tokie pat kaip
keptuvės dugnas, todėl neįdomūs. Perskaičius kūrinį puoliau pasidomėti pačiu
Pauliumi Senūta – jis gi buvęs reklamos įmonės vadovas! Štai kaip profesiniai
įgūdžiai pasitarnauja gausiame reklamos sraute: interviu, reklaminės iškabos,
TV laidos... Visa Sferos idėja „sumesta“ į reklaminę kampaniją, kuri,
kaip dažnai būna su itin reklamuojamais produktais, daug žada, tačiau menkai kuo
gali patenkinti. Sfera – ne išimtis.
Jūsų
Maištinga Siela








