Knyga: Svetlana Aleksijevič "Paskutinieji liudytojai"

Svetlana Aleksijevič. „Paskutinieji liudytojai“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Per literatūros ir istorijos pamokas mokytojai mums pasakojo, o mes sėdėjome ir mezgėme armijai puskojines, pirštines, kapšiukus. Mezgėme ir mokėmės eilėraščius. Choru kartojome Puškiną. Laukėme karo pabaigos, tai buvo tokia svajonė, kad mudvi su mama net bijojome apie ją kalbėti (p. 128).“

Kaip kalbėti apie karą? Tikriausiai iš šalies neįmanoma, reikia žvelgti iš ten dalyvavusiųjų ar mačiusiųjų žmonių perspektyvos. Visa kita bus tik bandymas imituoti, nupiešti karo jausmą. Baltarusių dokumentinės prozos autorė, literatūros Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič (g. 1948) puikiai žino, kokį svarų ir svarbų žodį turi gyvo žmogaus liudijimas. Autorė paskutiniuoju metu Lietuvoje labai išgarsėjo dėl knygos Černobylio malda, kuri smarkiai koreliavo su prieš kelerius metus itin populiariu britų serialu Černobylis, tad Alma littera leidyklai teko pakartoti knygos tiražą.

Kol kas kitos S. Aleksijevič knygos, mano akimis, nelabai atrastos. Tam priežasčių yra įvairiausių, bet labiausiai dėl to, kad jos nesisieja su masiniu meno ir informacijos vartojimu. Mano paties trečioji jos perskaityta knyga vadinasi Paskutinieji liudytojai (1985), kuriame autorė kalbina, įrašinėja ir po to perteikia liudijimus tų vaikų, kurie buvo netikėtai užklupti Antrojo pasaulinio karo. Tai 4-16 metų vaikų ir paauglių liudijimai, atspindintys to laikmečio ne tik istorinius kontekstus, bet ir augančio žmogaus dvasinius parametrus, mentalitetą, požiūrį į šeimą, savisaugą, traumas. Karas iš vaikų atėmė viską, kas tik įmanoma, kartais atrodo, kad liko tik kažin koks kerštas, kai vaikas prašosi į frontą, kad galėtų atkeršyti už sugriautus namus, nužudytus tėvus. Beviltiškumas ir bejėgystė.

S. Aleksijevič nėra saldi ir maloni autorė. Daugelis internete ją tarsi bando kritikuoti, kad ją emociškai sunku skaityti, todėl neįveikia, negali skaitytojai susidoroti su kylančiomis emocijomis. Tačiau tai tik stiprios ir paveikios prozos liudijimas ir pažeidžiamo skaitytojo santykis, skaitytojo, kuris negeba susidoroti su realybės liudijimais. Paskutinieji liudytojai šįkart skaitėsi itin ramiai, nebe taip, kaip pirmosios dvi knygos (Laikas iš antrų rankų, Cinko berniukai), nes absoliučiai žinau, ko galima tikėtis iš knygos ir kokį emocinį užtaisą šioji proza paliks.

Autorė daugiausia kalbina Minske ir Baltarusijos regione gyvenusius vaikus, nurodo jų apytikrį amžių, kai juos užklupo Antrasis pasaulinis karas. Kai kurie liudijimai, ypač knygos pradžioje, atrodo gana nuoseklūs, tiesą sakant, bent mane kaip skaitytoją, net nešokiravo: vaiko prisiminimai, kai kurie sentimentalūs apie žaidimus ir mokyklos laikus, kuriuos atėmė karas. Vėliau liudijimai pamažu niūrėja, ima aštrėti, netgi kelia graudulį, siaubą, jog vaikas visą tai patyrė, išgyveno ir tebegyvena ir gyvens visą likusį gyvenimą su tais įvykiais. Pavyzdžiui, kaip vaikai žiemą vietoj rogučių čiuožinėdavo užsilipę ant sušalusių vokiečių lavonų. Tiesą sakant, net šiurpas nukrečia, turint galvoje, kad dabar prie lavono net baisu prisiliesti, esame religingų įsitikinimų ir pagarbos bei prietarų paveikti, o anuomet mirtis buvo toks dažnas „svečias“, kaip žvyrkelyje besimėtantys akmenukai – kasdienybė.

„Nieko, ką turėjome, neišliko, suradome miške kareiviškų šalmų ir juose virėme. Vokiečių šalmai buvo dideli, kaip puodai. Maitinomės iš miško. Uogauti ir grybauti buvo baisu. Buvo likę daug vokiečių aviganių šunų, jie puldavo žmones, sudraskydavo mažus vaikus. Juk jie buvo pripratinti prie žmogienos, žmogaus kraujo (p. 85).“

Svetlana Aleksijevič

Dažniausiai karą kine regime kaip frontinį, kai kareiviai atlieka operacijas, vykdo strategiją, (ne)veltui žūva. S. Aleksijevič žvilgsnis krypsta į tuos civilius, pasilikusius namuose kovoti nematomo karo, kurį galėtume pavadinti išlikimo karu. Vienas įsimintiniausių liudijimų knygoje buvo apie išbadėjusią moterį, kuri iš koncentracijos stovyklos per tvorą perdavė nepažįstamiesiems savo vaiką – tas vaikas viską dar prisimena! Vaiką slapta prisiima globoti daugiavaikė šeima, kuri rizikuoja viskuo, ką turi. Po karo motina juos susiranda ir parklupusi ant kelių kieme bučiuoja savo vaiko gelbėtojams kojas. Neįtikėtina išgyvenimo istorija, bylojanti apie nenuperkamą, nesuvaidintą bendražmogiškumą ir humanizmą, atvirą širdį, peržengiančią bet kokius tautinius įsitikinimus, kalbos, rasės ir politinius skirtumus. Ant šitokių besąlygiškų santykių, pasiaukojimo laikosi pasaulis, kai žmonės išdrįsta aukotis dėl nepažįstamųjų, nes jaučia ne vien moralinę pareigą, o mato kiekviename žmoguje save, mato žmoniją kaip vienį, kaip savo nedalomus vaikus, kurie vienodai yra vertingi. Tai sukrečia netgi labiau už vaikų pasidarytas rogutes iš vokiečių lavonų, kadangi karo kontekste žmonės gali sužvėrėti, užsisklęsti, o tokie pavyzdžiai liudija karo kontekste šviesiąją žmogaus prigimties pusę.

„Tik pradeda bombarduoti, mama gulasi ant mūsų: „Jeigu užmuš, tai kartu. Arba mane vieną...“ Pirmas užmuštas, kurį pamačiau, buvo mažas berniukas. Jis gulėjo ir žiūrėjo į viršų, o aš jį žadinau. Žadinau... Negalėjau suprasti, kad jis negyvas. Turėjau gabaliuką cukraus, vis kaičiojau jam tą gabaliuką cukraus, kad jis tik atsistotų. O jis neatsistojo... Bombarduoja, o sesuo man šnibžda: „Liausis bombarduoti, ir aš klausysiu mamos. Visada jos klausysiu.“ Ir tikrai, po karo Toma buvo labai paklusni. Mama prisimindavo, kad iki karo vadino ją pramuštgalve. O mūsų mažasis Tolikas... Jis prieš karą gerai vaikščiojo, gerai kalbėjo. O čia jis nustojo kalbėti ir visą laiką svarstėsi už galvos. Mačiau, kaip pražilo mano sesuo. Ji turėjo ilgus ilgus juodus plaukus, jie pabalo. Per vieną naktį... (p. 215-216).“

Kai jau skaičiau paskutinį knygos tekstą, apie paskutines seseris, kurios jaučia pareigą byloti tiesą apie karą, nes yra paskutinės ir daugiau už jų nebėra jokios kartos, kuri visa tai prisimins, man, kaip skaitytojui, užgniaužė gerklę. Pravirkau kūkčiojimu. Daugelis galbūt net nepajus, sakys, kad per sentimentalu, neįmanoma viso to įsivaizduoti, susitapatinti... Jautresni, manau, pajaus tą beprotybę, apėmusią žmoniją, pajaus tą didžiulio blogio paliktą skriaudą, kuri kaip žymė, pati skaudžiausia ir baisiausia, žyminti savigriova ir visko netekimu kolektyvinėje žmonijos sąmonėje ir emocinėje plotmėje. Tas žodis, susijungiantis iš daugybės knygoje esančių balsų, tampa polifonine kančios, raudos ir kartu – neįtikėtina! – viltingai bylojančios apie žmonijos galią išlikti netgi tada, kai viskas iš tavęs karo peiliu išpjaunama, amputuojama, nužmoginama. Kaip visada, nepaprasta literatūrinė patirtis. Užvertus knygą, tampi kažin kokiu šventu, beveik kunigu, kuris išklausė išpažinčių, prisilietė prie sakralios bendros kančios, kuri tampa ne tik tų liudijančių žmonių skausmu, bet nuo šiol sąlyginai ir skaitytojų skausmu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela: Motyvacijos pelenų barstymai, o gal atsinaujinimai?

Sveiki,

Bandau surasti bent vieną priežastį, kodėl turėčiau norėti toliau tęsti rašyti šį blogą. Paskutiniu metu pagalvoju: juk niekas nepastebės ir net nepamatys. Nebent keli, kurie vis pašniukštinėja, o likę apsilanko per paiešką tik reikiamu klausimu. Bet esminis klausimas yra: o ar man bereikia šio saito, tarnavusio daugiau nei 10 metų?

Jaučiu savyje vis mažesnį poreikį žiūrėti kino. Nebent „ant durnumo“, kokią kvailą komediją, kad sukelt sau juoką. Nebesinori net skaityti. Jausmas keistas. Lyg išduočiau visa tai, ką ilgai maniausi tikįs, dabar tai atrodo tolstančios aktualijos. Nebesinori vaikytis naujų knygų, nebesinori sužiūrėti svarbiausių ir įdomiausių filmų, tad klausiu: kas man pasidarė? Ko aš iš tikrųjų noriu (turiu/privalau) norėti? Ogi nežinau! Kažko kito. Kažko, ko niekada manyje nebuvo patirta arba buvo primiršta; kažkokio iššūkio, pokyčio, kuris sugriautų mano paties senuosius standartus, pasistatytus įsitikinimus.

Tai nereiškia, kad Maištinga Siela užsidarys visai ir išnyks visi įrašai. Nebūtinai bus ir nauji. Galbūt tai iš tikrųjų taps mano asmeniniu labiau dienoraščiu. Dvejonėmis. Aišku, jeigu suvirpės ranka ką nors perskaityti ar pažiūrėti, gal ir pasidalysiu, tačiau jaučiu, kad prislopau. Nebeįdomu vis siurbti tą meną į save ir tučtuojau dalytis, daryti įrašą. Kam visa tai man? Ką aš noriu šioje tuščioje erdvėje užpildyti ir imituoti, tarkim, kad užpildau save? Ogi neužlopomą tuštumą, kažkokią alternatyvią tikrovę, kurią galima prifarširuoti kaip žąsį šventėms, bet tai tam tikra saviapgaulė, bent jau šiandien man taip atrodo. Nebefunkcionalu ir nebeeksploatuojama iš kažkada patirto pasitenkinimo, kad iš tikrųjų save užkemši dirbtinoka „prasme“ kaip dešrą. Kitą vertus, Maištinga Siela visada buvo bėgimas nuo savęs ir nuo akistatos su gyvenimu. Žinokit, tai suvokti ir nebeturėti ką parašyti nėra jau taip baisu. Kiek liūdna, nes vis tiek nėra savęs kuo užlopyti. Kiauras oro balionas, ieškantis pavėjui nusileisti, o nusileisti reikia, kad galėtum susilopyti.

Paskutiniu metu tik ilsiuosi, tik šmirinėju, tik stebiu pasaulį ir tikriausiai bandau patikėti, kad galiu nutupdyti savo oro balioną negaudamas galo. Pagalbos randu visur kaip akla višta grūdų, bet labai trumpalaikės, tokios, pvz., kaip vietoj nušvitimo pasisekus ligonio palatoje pamatyti pilkšvą lempų šviesą prieš vėlei panyrant į komą.

Gal nėra taip jau ir blogai. Žodžiai paguodžia. Irgi laikinai. Bent šis tas. Kaip vienoje autobusų stotyje aptiktoje senoje knygoje Bernardinai.lt  „Aštuntoji diena“ Giedrė Kazlauskaitė eseistikoje rašė: „Aš žinau, kad Dievas didesnis už viską. Jis didesnis už mamas ir tėčius, už mano ligoninę, už parką, aptvertą tvora, už šitą karališką miestą. Jis didesnis už jūras, nesutalpinančias mūsų beprotybes, už visas žvaigždes ir už visą besiplečiančią visatą. <...> Už gyvenimą, kuris sutelpa į du žodžius, už mirtį, kuri ateina žydint kaštonams, už visas pasaulio religijas, maldas, likimus. Šitas didesnis Dievas mus išsaugos. Jis didesnis už mūsų skausmą (p. 207).“

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Su meile, Viktoras" / "Love, Victor" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

Jau matau kai kurių nutįsusius veidus su mintele „ir vėl propaganda“. Tai vidutinio amžiaus heteroseksualų vyrų veido išraiška, vyrų, kurie patys visą gyvenimą save ribojo, buvo sugrūsti į dėželes ir išdresiruoti visų kitų bjaurėtis. Tai kastravimo trauma padaryta iš vieno kiemo žaidimo taisyklių propagandos, o pats žmogaus skirtumas, nebūtinai turiu galvoje seksualinę orientaciją, lieka tik žmogaus įvairovės skirtumo požymiu, o ne propaganda. Visgi neišvengiu pamokslavimo prieš pradėdamas kalbėti apie neseniai per pusdienį peržiūrėtu dešimties serijų serialą „Su meile, Viktoras“ (angl. Love, Victor), kuris yra atsiradęs iš vieno filmo „Su meile, Saimonas“ projekto ir kalba apie šešiolikmetį savęs ieškantį ir atrandantį vaikinuką tiek savo šeimoje, tiek mokykloje, tiek mėgstamoje veikloje.

Serialas iš esmės tęsia filmo projekto idėjas, jis absoliučiai nufilmuotas panašiu stiliumi ir netgi jame veikia kai kurie iš filmo buvę personažai, pavyzdžiui, pats Saimonas, kuris tampa Viktoro susirašinėjimo draugu ir jo sąžinės balsu, konsultantu. Galiausiai pats Saimonas pasirodo devintoje serijoje ir „paprotina“ Viktorą keliais patarimais, aprodo gėjų barą Niujorke ir panašiai. Bet visas serialas susitelkęs į Viktorą (aktr. Michael Cimino), meksikiečių šeimoje gimusį vaikiną, kuris su šeima atsikraustė iš kitos valstijos. Galiausiai jau nuo pirmųjų serijų žinome, jog didžiausia Viktoro dilema yra savęs apgaudinėjimas. Jis netrunka susirasti ir susidraugauti su populiariausia mokyklos mergina Mija ir susirasti konkurentą – sportininką Endrių. Galiausiai vaikinukas eksperimentuoja su Mija, retsykiais įtiki esantis „normalus“, bet nuolat jo širdis spurda dėl atviro mokykloje esančio gėjaus Bendžio, su kuriuo kartu po pamokų dirba kavinėje.

Jeigu amerikiečių mokykloje būti atviru homoseksualiu, kaip kad Bendžis, atrodo lyg ir beveik priimtina, nes jokių patyčių, jokių nuostatų, atrodo, vidurinėje nėra. Manau, Lietuvoje tokį anksčiau gyvą suėsdavo, o dabar toks vaikinas tikriausiai būtų patyčių objektu. Toji mokyklų atmosfera arba seriale pagražinta, arba, vis galvojau, iš tikrųjų vidurinėse jauni žmonės visiškai palankiai galvoja apie homoseksualumą. Štai taip veikia švietimas, tačiau Viktoro tėvai meksikiečiai ir truputį religingi, ypač seneliai, kurie aiškiai demonstruoja nesuprantą naujojo pasaulio, todėl jis šiek tiek bijo tėvų reakcijos ir savęs. Tai klasikinė kiekvieno homoseksualaus jaunuolio psichologija ir dilema: o ką, jeigu tėvai už tai, kad esu gėjus, manęs nebemylės arba taip juos nuvilsiu, kad nekęs manęs visą likusį gyvenimą? Tokiais atvejais kyla vidinis konfliktas, imama gyventi, kaip Viktoro atveju, dviejų standartų ir vaidmenų gyvenimus apsimetinėjant, o tai kainuoja dvasinę savijautą. Ir kuo visuomenė konservatyvesnė, tuo prastesnė psichinė subjekto savijauta. Posovietinėse šalyse tai privedama iki depresijos, savižudybės, geriausiu atveju – emigracija.

Žodžiu, žiūrint šį serialą, vis galvojau apie tas paraleles tarp to, ką norėjo pasakyti serialo kūrėjai, kokia yra reali situacija JAV mokyklose. Akivaizdu, kad serialas „pasaldintas“ jautriais ir literatūriniais prieskoniais. Paaugliai su tėvais ir tarpusavyje kartais bendrauja pernelyg apibendrinančiais pasakymais, dialogai tampa filosofuoti, gal net jaučiama didaktinių niuansų, kas galiausiai atrodo, kad serialas yra kur kas geresnė versija už patį gyvenimą. Tokių mielų, kad nors prie žaizdos dėk, serialų sukurta ne vienas ir ne du. Jie labai populiarūs jaunimo tarpe, tik nežinau, ar yra savo populiarumu varžytis su vampyrais, vilkolakiais ir „Sostų karų“ herojais.

Manau, tikslinga šio serialo auditorija būtų ne vien LGBTQ asmenys, toli gražu ne. Kadangi seriale gvildenamos universalios temos, pavyzdžiui, tėvų vienas kitam išdavystės tema ir mokymasis atleisti, heteroseksualios mokyklinės porelės santykių (Feliksas ir Leik) linija; lūzerio, keistuolio ir per didelius lūkesčius keliančios tuštutės nesuderinamumai; socialiniai vaidmenys ir nuostatos, vidiniai įsitikinimai, neleidžiantys būti laisviems ir laimingiems – daug tokių gerų sukomponuota vertybių (ne propagandų!) vienoje pakuotėje. Drąsiai sakyčiau, kad Lietuvos paaugliams, nuo kokių 13 metų, kurie tyrinėja save, savo pojūčius ir pradeda dėliotis socialinius vaidmenis, galiausiai bijo dėl kažko, kas kitiems nepatiks, serialas suveiks ne tik kaip geras edukacinis malonumas, bet ir leis pasijausti, kad ne viskas pasaulyje taip suskaldyta ir tu kitiems neprivalai būti toks, koks nesi, kad įtiktum; kad kažkur esti kitoks pasaulis, kuriame gali būti priimtas. Tai saugaus pasaulio, bendraamžių, kurie ieško įvairių atsakymų į iškilusius ne tik seksualinius klausimus, bet ir draugystės, stereotipų, tėvų ir vaikų santykius, kitų kultūrų pažinimas ir t. t.

Šių dienų kontekste, kai per pasaulį ritasi juodosios rasės proveržis, šis serialas itin turėtų patikti. Daugelis filmų veikėjų yra spalvotieji ir jie atlieka ne valytojų ir ne nusikaltėlių vaidmenis, o pagrindinius. Kai Holivude galvojama, kaip pataisyti tuos reikalus su likusiais serialais, „Su meile, Viktoras“ yra tas, kuris atitinka šių dienų lygybės standartus visomis prasmėmis: nuo aktorių kolektyvo skirtybių iki turinio, kurį deklaruoja serialo kūrėjai.  

Maniau, kad serialui būsiu pretenzingas, barsiu už kai kuriuos veikėjus, kurie truputį neįtikina, kai kas holivudiškai dirbtina, o kai kurios reakcijos ir filmų veikėjų charakterių motyvai primena kultinio serialo „Draugai“ elementus, tačiau tai serialui kažkaip nepakenkė. Galbūt dėl to, kad buvau matęs filmą „Su meile, Saimonas“, kuris man anuomet patiko, tai žinojau, kokio turinio galbūt galiu laukti ir iš šio serialo. Tą ir gavau.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dr. Joe Dispenza "Atsisakykite įpročio būti savimi: kaip nusimesti seną protą ir susikurti naują"

D. Joe Dispenza. „Atsikratykite įpročio būti savimi: kaip numesti seną protą ir atkurti naują“ – Kaunas: Mijalba, 2014. – 336 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po paskutinės ezoterinės knygos E. Tolle Šios akimirkos jėga, nusprendžiau, kad vėlei noriu perskaityti ką nors labai įkvepiančio ir šįkart pasirinkau Dr. Joe Dispenzos knygą Atsikratykite įpročio būti savimi (angl. Breaking the habito of being yourself). Tikriausiai tokios knygos su pretenzingais pavadinimais visokiausių patarimų knygų lentynose, kaip reiktų gyventi (ir nekrušti sau smegenų, proto, kaip pasiųsti šefą ir bla bla bla) yra tiek daug, kad nieko nenustebins ir šitoks pavadinimas, kuris lyg ir prieštarautų apskritai šiuolaikiniam švietimui, kuris skatina kaip tik būti savimi. Toli gražu autorius nėra joks revoliucionierius ir neskatina atsisakyti savęs, veikiau savęs atsisakymą šioje knygoje galėtume pakeisti kitokią sąvoka – savęs perprogramavimu, o dar tiksliau – pakeisti savo tam tikras asmenybes netenkinančias dalis, kad pagerėtų gyvenimo kokybė.

Tiesą sakant, skaitydamas šią knygą prisižymėjau tiek visokiausių citatų, kad dabar būtų sunku sustruktūruoti visą šios knygos turinį, tad pabandysiu vadovautis knygoje pateiktu turiniu. Pirmiausia autorius pradžioje smarkiai teorizuoja, tačiau priešingai nei E. Tolle, jis remiasi fizikos mokslo atradimais. Pats J. Dispenza pagal specialybę nėra joks ezoterikas ar magas, o tuo labiau savęs neskelbia kokiu nors dvasiniu mokytoju. Jis yra neurologas, kurio didžiausia aistra yra nagrinėti smegenų procesus, kuriuos galima išmatuoti ne tik dvasiškai, bet ir moksliniais prietaisais. J. Dispenza apskritai atstovauja mokslo pasauliui, tačiau jo knygoje pateikiamos įžvalgos absoliučiai neprieštarauja, o, sakyčiau, papildo E. Tolle ir kitų dvasinio lygmens tyrinėtojų teoriją ir praktiką.

Taigi vadovaudamasis moksliniais tyrimais pirmuosiuose skyriuose autorius pateikia kvantinį dėsnį, kuris mane asmeniškai gerokai nustebina. Kodėl? Iki tol įvairiuose ezoteriniuose leidiniuose tai vadinama „visatos dėsniu“, kaip mintis gali pritraukti energiją, kad ji materializuotųsi. Visa tai mes linkę suvokti kaip stebuklą, o štai J. Dispenza tyrinėja kvantinės fizikos dėsniais atsirandančios materialiosios visatos dėsnį. Pasirodo, atomai geba atsirasti iš neišreikštos visatos lygmens, šitaip susikuria šis realybės planas. Tyrinėdamas visatos principus, autorius daro prielaidą, jog iš šį realybės lygmenį galime išreikšti minties ir ketinimo energija, vadinasi, esame kaip elektromagnetiniais impulsais veikiantis kompiuteris, kuris geba šioje realybėje kurti sau ne tik daiktus, bet ir aplinkybes. Galiausiai kvantinio lauko „atsiradimo iš niekur“ autorius perkelia į žmogaus fizinį lygmenį, kadangi smegenys veikia panašiu principu ir jis daro prielaidą, kad kiekvienas iš mūsų yra pajėgus išsiveržti iš žemų vibracijų (kas vėlgi neprieštarauja jokioms kitoms dvasinėms teorijoms!) ir perkurti realybės dėsnius, savo likimą ir net asmenybę.

Autorius išskiria tris svarbiausius dalykus, kurie, anot jo, labiausiai trukdo suvokti kvantinio lauko mechanizmą: laikas, kūnas ir aplinka. Įtikėję savo ribotumu ir įklimpę į negatyvias emocijas, mes vis murkdomės skausmo, kančios ir ribotumo realybės variante. „Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip sunku pasikeisti. Net jei sąmoningasis protas gyvena dabartyje, pasąmonę neretai valdo praeitis. Tam tikri praeities išgyvenimai vis verčia mus reaguoti fiziologiškai ir mes nedaug skiriamės nuo minėtų šunų. <...> Nuotaika yra cheminių medžiagų nulemtas būties būvis, užsitęsusių emocinių reakcijų pasekmė. Tam tikri jūsų aplinkos veiksniai – šiuo atveju padavėjo nesugebėjimas patenkinti jūsų poreikių ir keli kiti smulkūs nusivylimai – sukelia emocinę reakciją (p. 110)“.

Dr. Joe Dispenza

Autorius teigia, kad mūsų ląstelės yra veikiamos tų pačių medžiagų, todėl savaime vibruoja į aplinką tą dažnį, kad gautų vėl tų pačių medžiagų, vadinasi, gyvenime sąlygos formuosis labai panašios, kad kūnas būtų pamaitintas, pavyzdžiui, pasipiktinimu, pykčiu, liūdesiu ir pan. Štai kodėl taip sunku žmonėms keistis, nes neužtenka vien tik loginio apsisprendimo keistis, kūnas provokuos panašias situacijas, nes jis prie tų emocijų pripratęs kaip prie kokaino. Kas įdomiausia, kad autorius siūlo meditacijos praktinį metodą pamažu, mažomis dozėmis kelti dažnį, nurimti, susilygiuoti su emocijomis ir protu. Savaiminis pozityvus mąstymas, anot autoriaus, yra niekinis, jeigu jis neiššaukia savijautos, būsenos. Mes galime mąstyti pozityviai dieną naktį, tačiau jeigu neigsime liūdnas emocijas, nesusilygiuosime, nieko iš to pozityvaus mąstymo nebus. Meditacija yra tiesiausias kelias į būsenos, mąstymo sujungimą į naują patyrimo kokybę, savitą gydymo procesą.

„Dabartinis meditacijos modelis toks: jums tereikia priimti sau, kas toks nenorite būti, kol taip gerai pažinsite senąjį aš ir su juo susijusias mintis, elgseną bei emocijas, jog sutraukysite nervinių ląstelių grandines ir nustosite siuntę genams įprastus signalus. Tada pradėsite reguliariai mąstyti, koks žmogus norite būti. Taip sukursite naujus neuronų tinklus, prie kurių kūnas ilgainiui pripras ir nauja būsena taps jūsų antruoju prigimimu. Štai ir pasikeitėte (p. 195).“

Kad viskas būtų taip lengva, kaip sako autorius, tačiau pats iš patirties žinau, kad reikia labai didelio įdirbio, laiko, valios dirbti su savimi, kad bent kiek pasikeistų ne tik asmenybė, bet ir gyvenimo aplinkybės, tačiau tai įmanoma. Tam tikros įvairios meditacijos ir dvasinės praktikos, seminarai labai priartina prie trokštamos gyvenimo kokybės, aukštesniųjų dažnių.

Knygoje autorius taip pat pateikia nemažai schemų, smegenų brėžinių, įvairiausių sąvokų, kurie aprėpia įvairius sąmonės ir pasąmonės lygius, todėl knygą nėra sudėtinga skaityti, o jeigu dar turite šiek tiek žinių bei praktikos, manau, veikalą sugraušite kaip obuolį. Paskutiniuose skyriuose autorius pateikia meditacijos praktikų, savo internetiniame puslapyje nurodo garso įrašus, nuoseklų meditacijos pakopų grafiką, kuriuo vadovaudamiesi galite pagerinti savo fizinę ir dvasinę savijautą.

Iš esmės, kaip ir visuose tokio žanro knygose, čia prieisite išvadą, kad ne aplinka lemia žmogaus laimę ir būsenas, o pats žmogus, kad nuo jo minties ir emocijos priklauso jo gyvenimo versija. Kai jums sako: „aš susikūriau naują savo paties versiją“, daugelis, tikriausiai, nusijuokiate. Ir nusijuokia jūsų ribotas protas, o net ne jūs, nes susilygiavę jūs iš tikrųjų viename fiziniame lygmenyje kuriate naujas neuronų jungtis, kurios atsakingos ne tik už naują būseną, bet ir kitokios realybės pajautimą, matymą. Bet palaukite, jeigu nuo mūsų pastangų priklauso kurti save iš vidaus ir projektuoti šią realybę tarsi tai būtų kaip filme „Matrica“, vadinasi, mes visi esame šiek tiek dievai, o tai absoliučiai neprieštarauja nei krikščionybei, kuri sako, kad esame Dievo atvaizdas, nei budizmui, kuris sako, kad visa tai, ką regime, tėra apgaulinga Maja, iliuzija ir mes iš tikrųjų miegame. Taigi, tai knyga, kuri vėl ir vėl patvirtina, kad viskas susieta ir viskas įmanoma.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koma" / "Кома" / "Coma"

Sveiki,

Visiškai neplanavau žiūrėti šio filmo, tačiau po įtikinėjimo, kad šį filmą privaloma pamatyti, visgi pasidaviau ir nutariau dirstelėti, kaip rusų kinas geba sujungti „Pradžios“, „Matricos“, „Stalkerio“ ir kitų kultinių mokslinės fantastikos filmų elementus juostoje „Koma“ (rus. Koma) (2019). Tiesą sakant, nelabai žinau šiuolaikinių rusų kino aktorių, nors kai kurie tikriausiai labai populiarūs ir šiame filme galima atpažinti. Visgi negaliu pasigirti ir rusų komercinio kino gausa, nes paprasčiausiai tokios kino juostos beveik nepakliūva į mano žiūrimų filmų akiratį, tad nekomentuosiu nei komercijos dėsnio, nei aktorių.

Filmas siužetiškai nėra gerai realizuotas. Kai kas bandė išties lyginti su amerikiečių filmu „Pradžia“, kuris yra be jokios abejonės sudėtingos kompozicijos mokslinės fantastikos filmas, tačiau akivaizdu, kad tik tam tikros idėjinės gairės tesieja šiuos filmus: žanras, atskiro gyvenimo idėja žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje. Realiai filmas architektoniškas, jame gausu įstabių dekoracijų, kurios neblogai idėjiškai ir techniškai perteiktos, todėl vietomis filmas išties žiūrisi dinamiškai, įdomiai, nes filmo kūrėjai leidžia iš tikrųjų pasijausti kaip svetimame pasaulyje, tačiau visas šio filmo gerumas, manau, ir pasibaigia...

Labai neįdomūs šabloniški veikėjai. Jeigu jau grupės lyderis, tai būtinai koks nors pripumpuotais pautais agresyvus ir nusikaltėlį primenantis vyras. Jeigu jau gražesnė mergina, vadinasi, du vyrai konkuruos dėl jos kaip dėl patelės gamtoje... Na, tokie perdėtai tiesmuki „natūralistiniai“ leitmotyvai kelia šypsnį. Vyrukas patekęs į kitą pasaulį jau pirmą dieną susižavi mergina, nors ką tik patyrė tokį šoką, kad daugelis iš mūsų pusę gyvenimo negalėtume atsigauti. Tą sąlyginį tipažą diktuoja populistinio žanro klišės, noras įsiteikti: sukurkime filmą, kuris primintų amerikietiškus galingus hitus, vadovaukimės tais pačiais triukais, todėl pasamdykime pagrindinį aktorių patrauklų ir sukurkime paviršutinišką meilės istoriją. Tai šiame filme absoliučiai neveikia, santykiai keisti karkasai, nuspėjami, o veikėjų pravardės (kaip senais gerais mokykliniais patyčių laikais) vėl taikomi gyvenime dėl karinės rokiruotės ir keistų militaristinių įstatymų paklusti besąlygiškai kapitonui. Visas tas atpažįstamų štampų rinkinys nepadeda kūrinio idėjai, galiausiai idėja, kad ir kokia ji gali pasirodyti gera, ima blankti, kai pradedi žiūrėti tuos suherojintus veikėjus, kurie nepateikia jokios filosofinės mintelės, kaip, pavyzdžiui, A. Tarkovskio „Stalkeris“, kuriame iš esmės filosofija ir siaubas klojasi ant tų pačių idėjinių pamatų ir visu tuo išgaunama unikali visuma. Deja. „Koma“ šito neturi ir lieka tiesiog idėjiškai neištransliuotas potencialas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antroji aš" / "Celle que vous croyez" / "Who You Think I Am"

Sveiki,

Pernai per Kino pavasario festivalio rodytas filmas su Juliette Binoche „Antroji aš“ (pranc. Celle que vous croyez) (2019) taip mano ir nebuvo pamatytas. Neseniai šią klaidą išsitaisiau žiūrėdamas TV rodytą filmo versiją ir galiu pasakyti, kad anuomet Kino pavasaryje matyti filmai buvo stipresni ir įdomesni už „Antroji aš“, tačiau tai nereiškia, kad šis nevertas dėmesio ar neįdomus.

Istorijoje pasakojama apie literatūros teorijos dėstytoją, penkiasdešimtmetę moterį, jau išsiskyrusią, auginančią du sūnus, bet beviltiškai užmezginėjančią santykius su perpus jaunesniais vyrais. Filme veikia J. Binoche, kuri apskritai kine, ypač emocionaliai ir stambiu planu nuolat daro stebuklus, šįkart vaidmuo kiek priminė kitą jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“; abiejų filmų temos gana glaudžiai susijusius: vidurinio amžiaus krizės kamuojamos moterys suvaikėja, ima rizikuoti, bandydamas susigrąžinti anuomet nepatirtą (arba patirtą) jaunystės gyvenimo svaigulį, lydimą eksperimentų ir spontaniškumo. „Antroji aš“ problema gana aiški, ji „pajungta“ su išmaniosiomis technologijomis. Moteris susikūrusi netikrą jaunos merginos tapatybę ima flirtuoti su 24 metų vyruku, kol viskas baigiasi santykių ir jos pačios jausmų ir įsivaizdavimo apie save susipainiojimu.

Psichologinė drama analizuoja ne tik socialinius ryšius ir vidutinio amžiaus krizę, bet ir žaidžia su pagrindinės veikėjos galia įtikėti savo susikurtu virtualiu flirtu kaip atskiro, slapto ir kur kas įdomesnio gyvenimo variantu. Iš esmės filmas analizuoja moters psichologiją, kuri, bent man, šiek tiek infantili, vietomis naiviai paviršutiniška. Žiūrėdamas vis galvojau, ką naujo ir įdomaus pasiūlys filmas, tačiau be to, kad antroje filmo dalyje atsiranda šalutinė istorija iš parašytos veikėjos knygos, kaip viskas galėjo būti, kuri, pasirodo, yra galima realybė, manau, toks „siurprizas“ nelabai praturtina filmo turinio, nors bandoma filmui suteikti pasąmonės ir perspektyvomis sudurstytos struktūros. Bet būtent filmo struktūra jau kažkur matyta, blankoka, nelabai intriguojanti. Daugelį vietų žiūrovo intrigą palaiko troškimas sužinoti, kada Kler prisipažins, kad nėra Klara, ir kokiu būdu ji tai padarys, kokia bus vaikino reakcija. Tačiau filmas daugiau nieko nebepasiūlo. Maniausi, kad būsiu suglumintas veikėjos troškimo turėti intymumo su perpus jaunesniu vyru, bet tai visai neglumino, netgi filme tai atrodė beveik natūralu.

Būtų baisi klišė, jeigu pasakyčiau standartinę frazę, kad šis prancūzų filmas yra labai prancūziškas ir nagrinėja prancūziškas temas. Bet kas tai yra „prancūziška tema“? Sunku būtų pasakyti. Bendriausia prasme – tai filmas apie neišpildomus lūkesčius, moters vienatvę ir pastangas tą vienatvę, gyvenimo monotoniją eliminuoti iš savo būties ir buities. Kas pasakys, kad Kler tai nepavyksta? Pavyksta, žinoma, kad pavyksta...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Holivudas" / "Hollywood" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių televizinių projektų korifėjus Ryan Murphy geriausiai pasaulyje išgarsėjęs tokiais projektais kaip „Choras“ ir antologija „Amerikietiška siaubo istorija“ prieš karantiną pristatė naujausią savo šalutinį projektą 7 serijų mini serialą „Holivudas“ (angl. Hollywood). Paskutiniaisiais metais Ryan Murphy glaudžiai bendradarbiaudamas su kitais scenaristais sukūrė ne vieną šalutinį projektą, kuris patraukė žiūrovų dėmesį. Tai dviejų sezonų „Klyksmo karalienės“ ir „Politikai“. Vieno sezono serialas „Dvikova“ bei „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, kuri itin koreliuoja su „Amerikietiška siaubo istorija“, pastarieji sezonai tikriausiai bus atidėti metams dėl karantino atidėtų filmavimo darbų.

Prisipažinsiu, kad tai, ką padaro R. Murphy su televiziniais serialais yra unikalu, jo braižas atpažįstamas kaip savitas, charakteringas, truputį teatrališkai manieringas, tačiau sodrus, todėl žiūrėdamas jo projektus visada patenki į sąlygišką tikrovę, kuri veikia kaip šabloniškas literatūrinis žanras, sukuria pusiau realios, pusiau pasakiškos tikrovės įspūdį. Ypatinga stiliaus sudedamoji būna ypatingi, sodrūs, spalvingi aktorių atliekami vaidmenys, todėl R. Murphy aktoriai dažnai būna nominuojami Emmy ir Auksiniuose gaubliuose.

Jeigu reiktų surasti artimiausią ir labiausiai panašų „Holivudui“ projektą, sakyčiau, tai būtų Holivudo 1950-ųjų metų aukso amžiaus atspindintis dešimtmetis ir TV serialas „Dvikova“, kur įspūdingus vaidmenis anuomet atliko Jassica Lange (suvaidinusi Joan Craford) ir Susan Sarandon (suvaidinusią Bette Davis), kurios kovėsi ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir gyvenime dėl mylimųjų. Būtent toji atmosfera, sakyčiau, arčiausiai „Holivudo“ – šešto dešimtmečio dekoracijos, rūbai, svajonės apie nepasiekiamą Holivudą, kai vyrukai merginas iš tikrųjų tempdavosi į kino sales, kad galėtų platoniškai mylėti savo dievaičius...

Šiandien Holivudas labai prieštaringa vieta. Esti konspiracijos teorijų, kad tai viena nuodėmingiausių pasaulyje vietų, kur klesti pedofilijos klanai, satanizmas ir kiti baisūs dalykai, kurie pasakoji nekomerciniuose dokumentiniuose filmuose. Šiandien Holivudas demonizuojamas ir toli gražu nebeprimena trokštamos vietos, o ir kine, tai ką vadiname „holivudine kliše“, atrodo, kad kaip galinga industrija, siūlanti ir diktuojanti kino (ir ne tik) madas, ima pamažu nusibosti. Įdomu tai, kad nuo 2022 metų „Oskarų“ ceremonijoje jau bus privaloma nominuoti (nori to ar ne) juodaodžius aktorius, LGBTQ asmenis ir kitos rasės atstovus – žodžiu, „Oskarai“, jeigu ir dabar buvo linksniuojami kaip politiškas reikalas, jis bus privalomas dėl lygybės absoliučiai politizuotas. Labai įdomu, kad dabar vykstantys Amerikoje, Lietuvoje ir visame pasaulyje protestai už lygybę smarkiai siejasi su serialu „Holivudas“ idėja.

1950-ųjų vasarą pagrindinis veikėjas Jack Castello (aktr. David Corenswet) atvyksta į Holivudą, kad taptų aktoriumi, nes tokia jo svajonė, jis turi dvynukų besilaukiančią žmoną, tačiau jis dar nežino, kad Holivude, kad taptum pastebėtas, reikia ne išvaizdos, o pažinčių ir kartais su kai kuo permiegoti... Galiausiai istorija ima suktis apie juodaodį scenaristą, iš Filipinų kilusį režisierių, kurio juodaodė žmona, atlikinėdama komiškas tarnaičių vaidmenis, bando gauti kitokį vaidmenį, ir gėjų drovų svajotoją, kuris bando patekti į Holivudą. Visi jie starto finiše, visi jie konkurentai, bet gražiausioji serialo dalis, kad konkurencija juos suveda į draugystę. Tuomet atmosfera labai nepalanki spalvotiesiems, jie politiškai atstumiami, jie atlieka tik antraeilius vaidmenis, nes tokia ne tik politika, bet ir kompanijų nuostata – įtikti liaudžiai, gesinti protestus.

Daugelis veikėjų turi savo tikruosius prototipus.

Galiausiai „Holivudas“ pasiūlo alternatyvų projektą, puikų scenarijų „Megė“ (pasirodo, tai iš tikrųjų tokia egzistavusi mergina, kuri iš troškimo būti aktore kažkada nusižudė, internete galima rasti jos nuotraukų), kurį parašo spalvotasis gėjus Arčis. Likimas taip suklosto aplinkybes, kad šis scenarijus realizuojamas itin skandalingai ir peržengia visas ano laiko ribas, taigi realiai R. Murphy išklysta iš realumo ir dabarties tendencijas, spalvotojų ir LGBT pripažinimą kino rinkoje perkelia į 1950-uosius. Atrodo nerealiai, tarsi pasakoje, todėl „Holivudas“ tampa tarsi paties kūrėjo politiniu protestu: tai istorija kaip Holivudą, koks jis galėjo būti, bet niekada nebuvo. Holivudas visada buvo kur kas sudėtingesnis, tamsesnis, negailestingesnis, nei vaizduojama seriale. Turint galvoje, kad po Antrojo pasaulinio karo čia buvo iš žydų koncentracijos stovyklų atgabenti tos pačios drapanos ir naudojamos kaip dekoracijos – jokio etiketo ar moralės čia niekada nebuvo, net šeštame dešimtmetyje tai buvo biznis, verslas, industrija.

R. Murphy siūlo alternatyvią pasaką, svajonę, kuri vos paženklinta to meto nostalginiais atributais, spalvingais charakteriais. Čia veši prostitucija, tarp įvairiausių amžiaus žmonių ir lyčių, dažnai homoseksualių asmenų. Degalinėje įsirengęs tam tikrą žigolo imperiją Ernie West realiame gyvenime turi savo egzistavusį prototipą, kaip ir daugelis kitų šiame seriale esančių asmenybių, tačiau R. Murphy juos gerokai transformuoja, pakeičia tam tikrus įvykius, kurie derėtų prie bendro serialo sumanymo. Visas tas seksas, gėjų nuogybės, permiegojimai, interesai ir įtakų kovos perteiktos holivudine 1950-ųjų maniera, serialas apie Holivudo užkulisius tampa Holivudo fasadu – tai tam tikra idėja, meilės išraiška šiai industrijai, todėl net moralinės dilemos, prostitucija šiame seriale atrodo netgi žavingai, priimtinos, smagios kaip holivudinių veikėjų gyvenimai, tačiau su realiomis intrigomis nelabai ką turi bendra.

Neanalizuosiu bendrų veikėjų, nes jų yra daug, kiekvienas atlieka ir įkūnija tam tikru laikotarpiu sužibusias žvaigždes. Pavyzdžiui, finalinėje scenoje veikėja Camila Washington kaip juodaodė pelno „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, tačiau tikrasis Holivude poslinkis, jeigu gerai pamenu, įvyko tada, kai aktorė Halle Berry 2002 metais „Oskarą“ pelno už filmą „Monstrų puota“. Projektas, kuris statomas šiame seriale, realiai atspindi sunkų ir ilgą politiškai ir kūrybiškai nueitą kelią iki šių dienų, pastarasis talpinamas į vienerius metus per projektą „Megė“. Kam to reikėjo? Ogi tam, kad parodytų, jog visus tuos ilgus metus Holivudas tylėjo, jis padlaižiavo, ignoravo, kai galėjo veikti kaip proveržis, kaip laisvas pažiūras formuojanti industrija, prisidedant prie lygybės ir žmonių teisių. Deja, 1950-aisiais nieko realiai panašaus nevyko, todėl tas R. Murphy idealizuotas proveržio perkėlimas tampa subtiliu kaltinimu už ilgą Holivudo imperijos tylėjimą ir netgi LGBTQ, moterų, azijiečių, juodaodžių engimą, kad žiūrėdamas paskutines serijas negalėjau patikėti, jog serialas pasirodė pačiu tinkamiausiu metu, kai JAV dedasi tokie įvykiai, kurie susieti su serialo politine idėja.

Neapsigaukite, nors visos serialo potekstės veda į lygybę, nors jame labai daug LGBTQ (pats Ryan Murphy atviras gėjus), serialas iš esmės atspindi auksinio amžiaus holivudinę manierą, jis nostalgiškai švytintis, kartu žaismingas, žėrintis, bet tuo pačiu labai liūdnas, jame daug neteisybės, kas, man atrodo, tėra tik žiupsnelis tikrojo Holivudo. Visgi R. Murphy ir neįtikėtinai simpatiškų aktorių komanda mums padovanoja stebuklingą pasakos reginį, leidžia pasvajoti, jog visi tie dabarties įvykiai, jeigu jie per lemtingą atsitiktinumą būtų nutikę 1950-aisiais, visą pasaulio politika, žmonių mentalitetas būtų buvę kitokie. Ypač šių dienų kontekste, kai kraštutinių politinių pažiūrų lenkų kandidatas į prezidentus praneša išdidžiai, kad LGBT propaganda yra blogiau už komunizmą. Atsiprašau... Grįžkime į 1950-uosius ir galbūt transformuokime bent savo galvoje trūkstamas žinias, jog propaganda ir atsiklausti kaimyno, ar galiu būti laimingas su tos pačios lyties asmeniu ar juodaode, atrodo mažų mažiausiai absurdiškas reikalas. Kodėl? Kodėl? Kodėl tai svarbu? Serialas iš dalies visa tai ir paaiškina. Kad žmonės galėtų būti orūs.

Anonsas:

>

Jūsų Maištinga Siela