Knyga: Vytautas Varanius "Šiltnamis"

Vytautas Varanius. „Šiltnamis“ – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 208.

Sveiki, skaitytojai,

Vis grįžtu prie vaikų ir paauglių literatūros ir viena akimi tarsi pro verstinės grožinės literatūros knygines properšas žvelgiu, kas dedasi šiuolaikinėje lietuvių literatūros padangėje. Šįkart aptarsiu prieštaringai vertinamą Vytauto Varaniaus (g. 1991) knygą paaugliams Šiltnamis, kuri tapo 2019 metų leidyklos Almos litteros rengiamo konkurso nugalėtoja. Kodėl sakau prieštaringai? Daugelis internetinių atsiliepimų gana teigiami, tačiau visgi iš senosios skaitytojų parapijos girdžiu tam tikrus aiktelėjimus ir priekabes.

Esu labai laimingas, kad Alma littera rengia šį konkursą ir kasmet išleidžia po keletą naujų, išties išplečiančių paauglių literatūros kontekstą šiuolaikinėje mūsų literatūroje. Tekstus, kurie buvo parašyti sovietmečiu (ar dar tarpukaryje), jaunasis paauglys sunkiai ne tik suvokia, bet ir paskaito dėl pasikeitusio kalbinio ir minties raiškos barjero tikrovėje, o štai šios Paauglių ir jaunimo konkurse išleistos knygos dažniausiai pasirodo tokios nepretenzingos estetiniu kalbiniu požiūriu. Tai tekstai, kurie aktualūs, atspindintys šiuolaikinio jaunimo realijas, neretai primena Netflix serialus jaunimui. Taip, kalbiniu požiūriu jie gana skurdoki, tačiau tai neblogas akstinas jaunajam skaitytojui „užsikabinti“ apskritai už tokio daikto kaip knyga ir atrasti po to sudėtingesnę literatūrą. Visgi šiuo atžvilgiu šios serijos knygos labiau vertinamos turinio atžvilgiu – kaip rašytojai apeliuoja į jaunąjį skaitytoją, kokią žinią jiems siunčia ir kaip geba ir gali sudominti.

Šiltnamiui, kaip jau tampa nereta jaunimo literatūros kliše, suteikta dienoraščio forma. Dėl to, kad dienoraštis labiau intymus, tarsi priartina skaitytoją geriau įsižiūrėti į galbūt panašias bėgančias veikėjo dienas, ieškoti panašių sąsajų, būsenų su veikėju ir, žinoma, šioji forma leidžia labiau tapatintis su veikėju. Šįkart istorijos dėmesio centre – šešiolikmetis Elvinas, kuris gyvena atokiame kaime, tarp miškų ir laukų. Jo namą juosia didžiulis kukurūzų laukas, vaikinas mėgsta vakarais sėdėti ant stogo ir spoksoti į naktinį dangų, svajoti apie platybes, dažniausiai jis rikiuoja planą, kaip pabėgti iš šio krašto, pamatyti realų platųjį pasaulį, patirti atskalūnišką gyvenimą.

Elvinas gyvena su tyleniu tėvu ir mažamete seserimi Elze, jam trūksta mamos, kurios (bent jau knygos pirmojoje pusėje) nežinome, kodėl nėra šalia. Galiausiai sužinome, kad šią lemtingą vasarą, kai baigiasi mokslo metai, netoli Elvino namų nukrenta meteoritas, kuris pakeičia jų sergimą ūkį. Šiltnamyje auginamos daržovės ima pūti, o kukurūzų derlius vysti. Visi šie apokalipsę panašaujantys ženklai verčia tėvą elgtis paranojiškai, jis kartu su sūnumi kasa bunkerį, lieja cementu laiptus, įrenginėja ventiliaciją. Šis niuansas primena tuos paranojikus amerikiečius, kurie tiki pasaulio pabaiga, nes, pavyzdžiui, baigsis Majų kalendorius, ar koks nors vietos pastorius iššifravo „tikslią“ paskutiniojo teismo datą Biblijoje. Galiausiai meteoritas, kaip ir šiltnamis, turi visai kitą reikšmę, jie labiau orientuoti į tėvo ir sūnaus vienatve ir prieštaravimais kamuojamus vidinius išgyvenimus, šios vasaros įvykių suteiktą dvasinį pokytį, išsiveržimą, sunaikinimą ir galiausiai pertransformavimą.

Išryškinama tėvo ir sūnaus atskirtis, kurį iš dalies bando sujungti jųdviejų mėgstama muzika, senos ausinės, kasetės. Ir iš tikrųjų, knygoje esama nemažai angliškų roko grupių citatų; muzikos grupių, kurios buvo populiarios devintame, dešimtame dešimtmetyje, pavyzdžiui, Nirvana ar The Cure, Youth Group, pastarosios atliepia senąjį tėvo pasaulį ir dabartyje panašius brendimo etapus išgyvenantį Elviną. Manau, ši muzika artima ir pačiam knygos autoriui, kadangi V. Varanius pats kilęs iš provincijos, kaip teigiama atverčiamo viršelio atlape, o tai nesunkiai leidžia tapatinti Vytautą su pačiu Elvinu, bent jau iš dalies.

Leisiu visgi šį kūrinį vadinti apsakymu, nes jis turi gana ribotą veikėjų, aiškią įvykių laiko apibrėžtį ir nėra toks išplėtotas kaip romanas. Taigi apysakoje yra ryškinamos kelios paaugliui svarbios gyvenimo sudedamosios dalys. Dažniausiai tai sunkumai, kuriuos turi įveikti Elvinas. Vienas iš jų – vienatvė ir patyčios, atskirties jausmas mokykloje. Elvinas patiria ne tik patyčias, yra pravardžiuojamas kaimiečiu, bet ir prieš jį nukreipiamas smurtas. „Ne kartą buvau išjuoktas mokytojų akivaizdoje, ne kartą pagaidintas prie visų. O, taip – mūsų mokykla nuostabi. Kartą vienas vyrukas merginai nusiuntė nuotrauką, kurioje masturbuojasi. Ši parodė visiems. Vyrukas neturėjo kur akių dėt. Po savaitės nusižudė. Niekam neįdomu (p. 39).“ Jautrus romantikas, geras sūnus negali pasipriešinti mokyklos chuliganams, todėl kenčia nuo jų, yra reketuojamas ir net viešai smurto aktu pažeminamas. Tai dar labiau skatina jaunuolį trokšti išnykti iš šio užkampio, nors tame kontekste pasakotojas perteikia Elvino gyvenamosios vietos unikalų grožį. Tačiau, ko vertos visos pasaulio žvaigždės, jeigu viduje jautiesi paniekintas ir atstumtas? Šiuo atveju Elvinui padeda išgyventi svajonės ir muzika.

Autoriui pavyko gana gyvai perteikti slogią, nemielą mokyklos patyčių atmosferą. Tos pasakojimo vietos, „paaštrintos“ akivaizdžiu jaunimo žiaurumu, savaime veikia emociškai. Čia labai tiko ir būtent atpažįstamas patyčių žargonas, kuriuo galbūt ir gali bodėtis senoji skaitytojų karta, kaip, beje, ir knygos erotiniais inkliuzais. Elvinas suranda atsvarą – naujokė Luka irgi gyvena ne miestelyje, o kaime. Jiedu užmezga intymius santykius. Knygoje išryškinamas jaunuolių erotizmas, kuris aprašomas gana banaliai, kaip antai, kad Elvinas uždeda rankas ant sustirusių Lukos krūtų ir jaučia palaimą, arba kad jie turi sekso krūmuose, kas, žinia, tarp jaunuolių nepilnamečių pasitaiko.

Manau, būtent tais gyvais ir realią situaciją atspindinčiais dalykais – smurtas, patyčios ir lytinio akto vaizdavimas – glumina tam tikros „teisingos“ literatūros paaugliams ir jaunimui skaitytojus. Visgi sutikime, kad interneto amžiuje pornografinių vaizdų jau prisižiūri pradinukai, ką jau kalbėti apie paauglius, o lietuvių literatūroje, kur būtų tai aprašoma su tam tikru lytiniu švietimu, iš esmės trūksta. Galiausiai Lukos ir Elvino neatsargūs lytiniai santykiai skaitytojams atskleidžia ir rimtus viso to padarinius – nėštumą, abortą, bandymą nusižudyti. Visa tai ir rasite šioje knygoje, kuri, bent mano akimis, jaunajam skaitytojui tikrai turėtų įgyti atsvarą tarp tų perdėm morališkai „teisingai“ parašytų kūrinių apie draugystės išbandymus. Iš literatūrinės perspektyvos žvelgiant, gal kiek neįtikinama autoriaus pasirinkta suerotintos meilės antitezė mokyklos nevykėliui ir kaimiečiui, kuris namuose turi šiek problemų, suteikti pirmųjų seksualinių santykių chaosą. Bet ar visos jaunimui skirtos knygos turi būti saugiai patogios? Nemanau.

Vytautas Varanius

Ar autorius amoralus? Nė kiek. Lytinis švietimas jau dėstomas penktoje, šeštoje, septintoje klasėse. Visgi erotinės scenos, nors ir pikantiškos, verčiančios kilstelėti antakį, jos veikia per Elvino pirmosios meilės ir, ko čia slėpti, pirmųjų seksualinių santykių būsenų refleksijas. Pasakotojas aiškiai absorbuoja visapusį Elvino įsimylėjimą, o tai apysakoje veikia kaip vienas iš faktorių, darančių Elvino gyvenimą laimingu. Kitas klausimas: iki ko tai gali privesti, kai jauni žmonės nesisaugo? Pasakotojas išvengia tiesmuko moralizavimo ir aprašymo, kam reikalingas prezervatyvas, nes tai būtų pernelyg didelis didaktinis lytinio švietimo pamokėlės inkliuzas.

Visgi be santykių su Luka Elvinas nemažai apmąsto savo tėvo elgsenos pokyčius per saulės užtemimą. Jis gauna iš motinos laišką, kuriame ji atsiprašo, todėl yra veikiamas tylaus šeiminio karo. Dar vienas įdomus aspektas – tėvystės instinktų išraiška. Sužinojęs, kad jo mergina laukiasi ir ji nori aborto, jis, jau sulaukęs septyniolikos, svajoja apie tėvystę (po to, kai išgyvena atmetimą). Galima pagalvoti, kad autorius idealizuoja, tačiau netrukus išryškinama, kad jis nuo mažumės augino savo sesutę, žino, kaip auga vaikas, jo jaunoje sieloje jau yra brolystės-tėvystės išmėginimo įgūdis, kuris neleidžia aklai paklysti pasaulyje be atsakomybės. Man ši vieta pasirodė itin įtikinama ir psichologiškai subtiliai perteikta.

Visgi vienas silpniausių knygos elementų yra dialogų kalbinė raiška. Jeigu pasakotojas įtikina, tai dialogai atrodo tokie literatūriškai supresuoti į klišinius briketus, kad neturi ne tik gyvumo, bet ir šiuolaikiškumo, kaip antai sūnus kreipiasi ne „tėti“, o „tėve“. Pavyzdžiui, „man jau metas eiti“, turėtų skambėti: „na, aš jau lekiu; gerai, susimatysim; susirašysim; pasuk, kai galėsi; davaj, ate“ ir t. t. Kaimiškoji kultūra perteikta preciziškai tvarkingai, romantizuotai (maišant XX amžiaus lietuvių literatūros vaizdelius su amerikietiškos kultūros atributais, pavyzdžiui, kukurūzų laukais, meteoritais, keistai nujaučiamais x-failais, NSO) matyt, ir dėl ugdomųjų sumetimų, kad kai kurie negali pakęsti, kai vaikams, paaugliams ir jaunimui skirtoje literatūroje yra pernelyg daug šnekamosios kalbos apnašų.

Grįžtant prie kūrinio visumos, būsiu linkęs jį vertinti kaip aktualų, reikalingą paaugliams ir jaunimui kūrinį. Tokių tekstų, kurie ne kokiame Panelės žurnale, o būtent grožinėje literatūroje nagrinėtų bręstančių žmonių seksualumą, erotizmą, sujungiant tai su pirmosios meilės emociniu klodu, sakyčiau, mirtinai trūko. Nors Elvino išbandymai kiek ir perspausti, netekę realumo matmens, bet jaunatviškas perfekcionizmas, dramų hiperbolizavimas, manau, jaunajam skaitytojui kaip tik atliepia (paguodžia?) jo paties pasaulį. Manau, V. Varanius „peršoko“ šią literatūros stigmą, kad negalima labai atvirauti erotiškai tokioje literatūroje. Visgi, kaip autorius sakė viename interviu, pasaulis keičiasi, keičiasi ir literatūra. Ir sutinku, kad negalima ignoruoti tikrovės, eliminuojant iš jaunimo literatūros laukos erotikos vien dėl aukštų įsivaizduojamų moralinių – pripažinkime – pasenusių standartų. Beveik neabejoju, kad šis lengvai skaitomas kūrinys įtrauks net tuos paauglius, kurie šiaip nemėgsta skaityti, nes galvoja, kad nieko įdomaus neperskaitys.

Pridedu seną gerą pamirštą muzikinį kūrinį, kurio teksto ištrauka cituojama Šiltnamyje ir apskritai atspindi bręstančio ir ieškančio svajotojo pasaulį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Proksima" / "Proxima"

Sveiki,

Mano ilgametė patirtis stebint Kino pavasario festivalio atidarymo filmus byloja, kad festivalio vinis turintis būti filmas nebūtinai yra geriausias festivalio filmas, o neretais sykiais – vienas silpniausių kūrinių iš matyto repertuaro. Nežinau kodėl, bet festivalio organizatoriai visada su atidarymo filmu bando atitaikyti kažką savitai tarpinio tarp komercinio kino ir to, ko iš tikrųjų siekia užkietėjęs nepriklausomo kino gerbėjas. Iš dalies, galima sakyti, toks tarpinis filmas buvo ir šiemet – „Proksima“ (angl. Proxima), kurį režisavo Alice Winocour.

Kitą vertus, šis filmas yra absoliučiai skonio reikalas. Tai joks avangardas ir joks metų šuolis kino istorijoje, veikiau „Proksimą“ apibūdinčiau kaip tylią dramą, kurioje per pagrindinę veikėją „sproginėja“ nauji kosminiai atradimai žmogaus viduje. Dėmesio centre – trisdešimtmetė ambicinga kosmonautė, kuriai nuskilo įgyvendinti viso gyvenimo svajonę – išskirsti į kosmosą. Tačiau ji turi mažametę dukrelę, kuriai labai jos reikia. Moteris tvarkosi kaip išmanydama, ji palieka dukrelę tėvo ir asistentės priežiūrai, o pati išvyksta į Rusiją 50 dienų programai, po kurios ji bus pasiruošusi skrydžiui... Filmo karkasas visąlaik išlieka kosminės programos parengtyje, mes matome moterį, kuri bando įgyvendinti savo svajonę ir, bent filmo pradžioje, atrodo, jos niekas nesustabdys, bet...

Bet galiausiai matome, kaip įtaigiai aktorės Evos Green perteikta veikėja ima palūžti ir ją vis labiau įveikia motiniškas instinktas, ji vis labiau galvoja apie dukrelę ir apie savo vaikystės siekį, savo ir jau mirusios motinos ryšį. Iš esmės filmas subtiliai atmosferiškas, mes sekame nepailstančią moterį, kuri, atrodo, tuoj palūš, tuoj pasiduos, nes galiausiai „suaugs“ ir supras, kad vaikystės svajonė nėra jau tokia verta žemiškosios laimės. Filme kosmosas (kaip itin vyriškas reikalas) supriešinamas su žemiška moters pareiga išauginti savo vaikus. Nuo senų senovės ta pati moters-motinos pasirinkimo problema – asmeninės svajonės ar pareiga būti gera motina kankina pagrindinę veikėją. Režisierė gana sumaniai ir naujomis aplinkybėmis perteikė tą seną šeimos modelio problemą. Galiausiai tai ne XX amžiaus pirmoji pusė, o savotiška netolima ateitis, kur moteris veikia tarsi vis dar neturėdamos lygiateisiškumo tarp vyrų, todėl kai kurios scenos, kaip tarptautinė vyrų komanda žiūri į veikėją, atrodo, nejaukiai seksistinės ir perteikiančios labiau nūdienos tendencijas.

Visgi pirmoji filmo pusė mane intrigavo, pajutau visas jau išskleistas temas ir problemas, atmosferą, tad antroji filmo pusė tiesiog pradėjo pernelyg vilkinti, užstrigo toje pačioje dinamikos vagoje ir, atrodo, nebevystoma, o tik laukiama, kada toji moteris su dviem vyrais išskris į kosmosą. Filmą vertinčiau vidutiniškai, kuriame yra niuansuotai gerų elementų, atmosferos, bet visumoje pristigo novatoriško ryžto ir, tiesą sakant, netikėtų aštresnių siužetinių vingių.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sylvia Plath "Stiklo gaubtas"

Sylvia Plath. „Stiklo gaubtas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai seniai ieškodavau skaitytų knygų portaluose amerikiečių poetės ir prozininkės Sylvia Plath (1932-1963) romano Stiklo gaubtas (angl. The Bell Jar), kurį pirmąkart išleido Tyto albo 2004 metais, tačiau netrukus knygos tiražas buvo išparduotas, tad skaitomą egzempliorių galėjai rasti nebent bibliotekoje. Šiemet leidykla Sofoklis šią knygą perleido savo Kultinių knygų serijoje ir Stiklo gaubtas vėlei tapo kiekvienam prieinamas (vertė Rasa Akstinienė), tad su džiaugsmu kibau į šį romaną, kadangi susidomėjimas apskritai S. Plath sugrįžo, kai prieš trejetą metų Virginija Cibarauskė (Kulvinskaitė) publikavo rašytojos dienoraščio ištraukas Literatūroje ir mene. Juos galite paskaityti ir internetiniame variante, pavyzdžiui: Sylvia Plath: Nusivylusi?Taip. Kodėl? Nes negaliu būti Dievu“. Šioji antraštė man pasitarnaus kaip atraminis visraktis, bandant perteikti vienintelio parašyto S. Plath romano įspūdžius.

Originalo kalba romanas pirmąkart pasirodė 1963 metų sausio 14 dieną, o tų pačių metų vasario 11 d. (taigi mažiau nei mėnuo!) Sylvia Plath savo namų virtuvėje, gerai užkimšus durų apačią, paleido viryklės dujas ir nusižudė. Tai esminis kontekstinis Stiklo gaubtos dalykas, nes akivaizdu, kad autorės priešmirtinis tekstas, kuris iš pradžių buvo atmestas leidyklų (bet visgi pasirodęs dar esant autorei gyvai), tikriausiai tas atmetimas ne juokais išmušė autorę iš pusiausvyros. Nors romanas apie depresijos kamuojamą Esterą Grynvud nėra tas pats, kas pati Sylvia Plath, tačiau akivaizdžiau negu akivaizdu, kad Estera yra pačios Sylvios antrininkė, biografiniai faktai, kaip antai darbas madų žurnale ar gydymas elektros šoku, yra tos pačios Sylvios Plath asmeniniai potyriai.

Kitaip sakant, skaitant romaną akivaizdu, kad šis autorės rašymas buvo terapinio pobūdžio, bandymas savo asmeninėms patirtims suteikti literatūrinę formą ir iš to depresijos liūno išpešti nors kiek daugiau naudos. Manau, tokia idėja paskatino depresuojančių moterų vaizdavimo stygius grožinėje literatūroje, kurią parašytų pati moteris (rašytojas Ken Kesey jau 1961 metais buvo išleidęs Skrydis virš gegutės lizdo, tik abejoju, ar S. Plath knygą buvo skaičiusi). Turėkime galvoje, kad romanas pasirodė septinto dešimtmečio pradžioje, bet iš esmės jis pasakoja apie šešto dešimtmečio amerikiečių jaunosios kartos merginas, kurios susiduria su perfekcionizmu t. y. būti tobula mergina (ar moterimi), visų pirma, tai gimdyti vaikus, gerai gaminti ir tenkinti vyro užgaidas. Moteris namų šeimininkė, kuri savaime yra laiminga dėl to, kad ji paskutines jėgas atiduoda kepdama tobulą kalakutą savo sunkiai dirbančiam vyrui. Visgi Stiklo gaubtas nėra apie tokią moterį, tačiau būtent Esteros maištas prieš tokią šešto dešimtmečio požiūrį į moteris ir paskatino jausti visuomenės (ir savo motinos) spaudimą būti normalia ir atitikti to meto moters įvaizdį ir elgseną. Šis slėgimas, spaudimas būti tuo, kuo nenori, yra vadinamas stiklo gaubtu – tai depresyvi būsena, kai pasaulis iš Esteros tikisi daugiau, nei ji gali ir geba.

Kitą vertus, Estera turi itin aukštą intelektą, yra perfekcionistė ir visiems akivaizdžiai deklaruojanti, kad ji be motiniškų instinktų, kad niekada neturės vaikų ir netrokšta, kaip visos kitos, kuo greičiau ištekėti. Kadangi Esterai dar tik dvidešimt, niekas jos žodžiais pernelyg netiki, kol galiausiai pati Estera, grįžusi vasaros atostogų pas motiną, nežinodama kuo užsiimti, ima chroniškai galvoti apie savižudybę. Iš tikrųjų pirmoji romano pusė persmelkta Esteros bandymais nusižudyti – venų pjaustymasis, bandymas paskęsti, prisigerti piliulių – kas veda jos motiną, su kuria ir taip labai prasti santykiai, prie beprotybės. Toks Esteros elgesys atrodo nebrandus ir infantilus, kaip toji užsispyrusi ir hormonų paveikta paauglė, kuri įsimylėjo ir dėl meilės be atsako ima visaip „saldžiai“ save žudyti. „Prireiks dviejų judesių. Vieną riešą, paskui kitą. Trijų judesių, jei priskaičiuosime tai, jog reikės perdėti peiliuką iš vienos rankos į kitą. Tada įlipsiu š vonią (p. 157).“ Romano gelmę gelbsti tikrosios Esteros depresijos priežastys, kurios nesusijusios dėl meilės be atsako.

Kad Estera jaučia spaudimą iš visuomenės „būti kaip visoms“, yra aišku nuo romano pradžios, tačiau tikrąją Esteros depresiją siečiau su perfekcionizmu. Estera aukšto intelekto mergina, kuri visada viską atlieka tobulai ir tiksliai. Tą rodo jos nuolatinis kalimas, puikūs koledžo požymiai, puikiai atliekamas darbas madų žurnale, tačiau visame tame tobulame pasaulyje Estera nepatiria laimės, arba ji tokia trumpalaikė, kad negali ilgai užsibūti, atsverti įdėtų pastangų. Manau, tai susiję su tuo, kad Estera neturi tėvo, todėl ji nuolat jaučia maniakišką poreikį įrodyti, kad yra vertinga – pažymiai, pagyrimai ir mergaitės pirmūnės sindromas, po kuriuo slepiasi nuolatinis nepasitenkinimas ir priekabės sau. Galiausiai tobuli mokslai, aštrus protas, investicijos į ateitį ją taip perdegina, kad ji nebeturi tikslaus kelio, todėl dažnai sutrinka, kai jos paklausia, ką ji norėtų daryti. „Mačiau, kaip turiu tupiu po tuo figmedžiu, mirtinai išbadėjusi tik dėl to, kad negaliu apsispręsti, kurį vaisių pasirinkti. Norėjau kiekvieno atskirai ir visų iš karto, bet jei pasirinksiu vieną, prarasiu visus kitus. Taigi, kol tupėjau negalėdama apsispręsti, vaisiai ėmė raukšlėtis, pajuodo ir vienas po kito ėmė kristi ant žemės po mano kojomis (p.84).“ Tai itin sietųsi su pačios S. Plath išsakyta mintimi, kad nusivylimas ateina iš to, kad ji pati (kaip ir Estera) negali būti Dievu, negali visko iškart išbandyti ir turėti, kad žmogus yra ribotų galimybių būtybė. Troškimų neišsipildymas veda romano veikėją į pražūtį ir paklydimą, kaip, beje, iš dalies ir pačią Sylvia Plath.

Sylvia Plath

Vienas iš jos slaptų (romane atrodo, kad net šiek tiek gėdingų) troškimų yra būti gera poete, atsiduoti literatūros pasauliui, bet nėra tikra dėl pasirinkimo. Galiausiai Estera geba daug ir greitai viską perprasti, tačiau jai viskas tampa beprasmiška, kol galiausiai visas savo gyvybines jėgas atiduota nekaltybės praradimo planavimui (tai romane atrodo taip infantilu, bet šešto dešimtmečio merginoms, matyt, tai buvo itin aktuali tema-problema) ir taip pat savižudybės troškimui. Tiesa, viena įspūdingiausių knygoje esančių scenų buvo Esteros kraujavimas po nekaltybės praradimas; perteikta itin dinamiškai, tragikomiškai, atskleidžiant to meto mažo lytinio švietimo tendencijas Amerikoje.

Galiausiai Estera, kaip ir pati knygos autorė, buvo gydoma elektros šoku. Šioji procedūra aprašoma kelis sykius ir, kaip žinia, šiandien, kaip ir lobotomija, pažeidžiant tam tikras smegenų sritis,  nebėra medicinoje taikomi. Knygos pabaigoje Estera išeina iš gydymo klinikos, patyrusi draugės netektį, susitaikiusi, kad niekada netekės už svajonių vaikino Badžio Vilardo, tačiau pati Sylvia Plath, deja, šviesos tunelio gale nerado. Rašytoja visgi buvo labiau poetė, nei romanistė, todėl Stiklo gaubtas prozine meistryste toli gražu negali prilygti kitai rašytojai, kuri irgi baigė savo gyvenimą savižudybe – Virgina Woolf. Romanas labiau kaip savęs pertransformavimas, bandymas suvokti savo klaikios būsenos priežastis, todėl tokiais atvejais praverčia alter ego, šiuo atveju, rašytojos susikurtas prototipas Estera.

Manau, romaną galima nagrinėti pačiais įvairiausiais rakursas. Visų pirma, psichoanalitiniu pagrindu, siejant ne vieną mokslinę teorinę medžiagą su Esteros jausenos ir elgesio modeliais. Jie visi daugiau ar mažiau panašūs – klaikus troškimas būti laimingam ir pripažintam nuveda iki to, kad nieko nebesinori nei iš savęs, nei iš gyvenimo. Kitas įdomus nagrinėjimo ir kūrinio permąstymo aspektas būtų feminizmas. Estera kaip maištininkės ir laikmečio moterų teisių į savo asmeninį pasirinkimą, sudėtingais lygiaverčių moterų su vyrais laikotarpiu Amerikoje aspektas. Čia prisiminiau kelis filmus, kurie papildytų feministinę Esteros laikyseną kontekstais, pavyzdžiui, Malonus miestelis (1998) ir Stepfordo moterys (2004). Yra autobiografinis filmas ir apie pačią S. Plath, kur pagrindinį vaidmenį sukuria daug kam neblogai pažįstama Gwyneth Paltrow Sylvia (2003).

Knyga laikoma moderniąja klasika, tad nesunku suprasti kodėl. Rašyti apie savo pačios išgyvenimus po alter ego priedanga ir būti dėl to atmestai leidyklų – tai žlugdymas, manau, S. Plath nesulaukė tokio palaikymo, kokio galbūt tikėjosi, galimas daiktas, ją tai sugniuždė. Visgi knyga nedvelkia mirties kultu, čia neidealizuojama mirtis kaip troškimas, kaip vienintelis išsilaisvinimas. Romano atmosfera iš tikrųjų sukurta dėl veikėjos būsenų, atrodo, kaip hermetiškai lokalus stiklo skafandras, iš kurio negali ištrūkti Estera. Visgi po bytnikų kartos, jau praėjus daugel metų, netgi dešimtmečių nuo Stiklo gaubto, rasis nauja depresuojančiųjų literatūros banga, kuri vienaip ar kitaip įves į literatūrą idealizuojamą mirties kultą, tačiau priežastys, atvedančius veikėjus (ir autorius) iki šių būsenų, bus labai panašios kaip ir S. Plath kūrinyje – visuomenės atstūmimo, nepritapimo ir meilės stygiaus problemos. Pavyzdžiui, Elizabeth Wurtzel kultinė knyga Prozako karta (1994), ar lietuviškai dar neišversta knyga David Foster Wallace Begalinis pokštas (1996).

Stiklo gaubtas – tai ne idėjinis romanas, net nepasakyčiau, kad jis netikėtas, grakštus ar pasižymintis įdomia literatūrine išmone ar bent maniera. Jeigu šis moderniosios klasikos kūrinys ir vertingas, tai, sakyčiau, veikiau kaip XX amžiaus vidurio feministinė ir psichoanalitinė studija grožinės literatūros rėmuose. Estera – tai veikėja kaip epochos egzempliorius, balsas, bylojantis nepatogią ir anuomet ne itin norimą girdėti ir suprasti depresuojančios moters būseną. Depresija iš esmės per Esteros personą atspindi to meto kolektyvinės bendruomenės slopinamas (ir net kenksmingais būdais „gydančias“) problemas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rojaus kalvos" / "Paradise Hills"

Sveiki,

Galima sakyti, nuo pat Kino pavasario ilsiuosi nuo kino ir žiūriu jį gana retai, palyginus su ankstesniais metais. Tačiau būna vakarų, kai iš tikrųjų nėra ką žiūrėti, todėl renkuosi iš to srauto. Šįkart nusprendžiau, kad esu pasiilgęs fantastinių ir mistinių filmų, o kai dar toks aktorių kolektyvas – Emma Roberts, Milla Yovovich – tai net ta filmo kokybė nelabai ir įdomi, tiesiog norisi spoksoti į kokį nors spalvingą reginį, todėl pasirinkau filmą „Rojaus kalvos“ (angl. Paradise Hills) (2019), kuris toks pat spalvingas, ryškus kaip koks „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ ar, tarkime, paskutinės „Alisa stebuklų šalyje“ versijos.

Istorija išties, bent man, netikėta. Ji prasideda tarsi kokioje pasakoje, tarsi alternatyvioje realybėje, o gal ateities pasaulyje, kuriame vaizduojama jauna mergina Uma, kuri patenka į lokalią salą, kur ją bando perauklėti ir palaužti psichologiškai, kad taptų paklusni ir gera savo motinai ir galiausiai ištekėtų už turtuolio chamo. Didžioji filmo dalis yra jos perauklėjimo metodikos vaizdavimas, naujų santykių su saloje esančiomis kitomis merginomis užmezgimas, netikėtai įsiplieskę lesbietiški jausmai... Piktadarė perauklėjimo vadovė, kurią suvaidino Milla Yovovich, tipinė blogietė, kuri pradžioje atrodo itin paslaugi, nors ir plika akimi matyti, kad ji kažkokia ragana, rožių maniakė. Galiausiai šis veikėjas vienas tipiškiausių ir „susekamas“ itin greitai.

Kadangi nežinojau šios istorijos idėjų, man jos pasirodė gana įdomios. Vis galvojau, kaip toji prižiūrėtoja perauklės tas merginas, o finalinė istorija apie vargšų luomo paimtas merginas operacijoms mane, tiesą sakant, maloniai nustebino, nes priminė antiutopines istorijas apie žmonių pakeitimą, klonavimą. Visgi tai yra labai gera istorija ir mintis, kaip dažnai tėvai trokšta tobulų vaikų, kad jie elgtųsi pagal tam tikrus visuomenės standartus, būtų paklusnūs, kad įtiktų aplinkiniams, kad yra pasiruošę ne tik sumokėti milžiniškas sumas, bet ir paaukoti vaikų laimę, netgi, šiuo atveju, kaip siaubo filme parduoti tų vaikų sielas.

Nepaisant to, kad filme ne viskas gerai išpildyta, kad veikėjai kai kurie tipažiniai, o pagrindinės veikėjos myliu-noriu-nebemyliu-nekenčiu grandinė pavaizduota taip naiviai, kad net primena muilo operas, visgi tas bauginantis užmigdytų merginų perkūrimas išties bus mane paveikęs neblogai. Nors finalinis veikėjų apsikeitimas buvo neišvengiamai šabloniškas, kaip kokioje E. Kestnerio vaikams skirtoje apysakoje „Dvynukės“. Matyt, paskutiniu metu būsiu pasiilgęs tokių naiviai emocionaliai sumiksuotų filmų su siaubo antiutopiniais elementais, bet man jis patiko, priešingai nei daugeliui žiūrovų ir sakyčiau, kad filmas visumoje tikrai nėra prastas ir pažiūrimas netgi su entuziazmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Baltarusija bunda arba Aleksandro Lukašenkos saulėlydis

Sveiki,

Nuomonių apie Baltarusijoje vykstančių įvykių pasaulyje ir Lietuvoje yra pačių įvairiausių; vieni peikia Aleksandrą Lukašenką, kiti sako, kad neturėtume visiškai kištis į kaimyninės šalies politiką, dar kiti mielai patys sudalyvautų masiniame mitinge Minske.

Pamenu prieš kokius penkerius metus įvykius Ukrainoje. Žinoma, Baltarusijoje padėtis yra kitokia, nes Lukašenka neturi liaudies viešo palaikymo ir laikosi vien buko užsispyrimo ir iliuzijos, kad Vakarai „atvežė“ tūkstančius protestuotojų per prievartą. Nušvilpiamas diktatorius. Žmonės daužomi iki komos gatvėse. Visoje toje klaikioje suirutėje man įdomiausia yra Baltarusijos pareigūnų laikysena. Ne viename vaizdo įraše matoma, kaip penkiese aršiai agresyvūs vyrai buldogai „kala“ parkritusius žmones su tokiu įniršiu ir pasimėgavimu, kad iš tikrųjų imi tikėti visais tais holivudiniais bukais filmais apie policininkus sadistus, kurie muša saviškį, o mintyse pagalvoji: ne, realybėje žmogus žmogų šitaip nekankintų, juk tai jų pačių kraujas (ot, naivuolis!). Bet kankina! Vieno bepročiaus įsakymu. Niekada nemaniau, kad Hitleris galėjo vienu skambučiu sunaikinti milijonus žydų net nepažiūrėjęs jiems į akis. Juk tuos budelio darbus daro tie patys baltarusiai.

Visoje toje kloakoje man patiko ES pirmininkės pasakymas, kad sankcijos turėtų būti taikomos ne Baltarusijai, o jos diktatoriui ir tiems pareigūnams sadistams, kad paprasti piliečiai, paleisti išniekinti iš izoliatorių, neturėtų būti traiškomi dar ir aplinkinių šalių politikos. Kaip tai padaryti? Neturiu žalio supratimo.

Ne ką mažiau įspūdingai atrodo ir Rusijoje, Saknt Peterburge, surengtas viešas performansas bundančiai Baltarusijai.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Harry Styles - Fine Line [Vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Harry Styles - Fine Line [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera, Cher - Burlesque [Vinyl, LP] (2010)

Informacija apie albumą: Christina Aguilera, Cher - Burlesque [Vinyl, LP] (2010)