Šios dienos citata: Erika Drungytė apie žurnalo "Nemunas" reikšmę

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo susižavėjimą Kauno žurnalu „Nemunas“, kuris tapo jau keleri paskutinieji metai mano mėnesiniu savotišku privalomuoju pirkiniu. Įsimesti „Nemuną“ prekybos centre šalia bananų, ar apelsinų, ar vyno butelio, ar nukainuotų kojinių ir jautiesi laimingas. Štai neseniai rašytoja Jurga Tumasonytė kalbino vyriausiąją „Nemuno“ redaktorę, vertėją ir poetę Eriką Drungytę, kuri pasidalijo savo santykiu su „Nemunu“.

 

Kažkur kaime iš tikrųjų yra skylamušiu išmušti ir susegti mano mamos kaupti sovietiniai „Nemunai“. Pavartęs nustėrau – kiek juose erotikos! Šių dienų „Nemunas“ nepaprastai geras, kokybiškas, įdomus, spalvotas. Neturintis analogiškų leidinių Lietuvoje. 1989 metais „Nemuno“ tiražas siekė net 70 tūkstančių egzempliorių!

 

Visą interviu su Erika Drungyte galite perskaityti straipsnyje: „Pirmąją knygą norėjau sukalti geležiniais žodžiais, kad ji atrodytų vyriška“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Gabriel Garcia Marquez knygos: Šimtas metų vienatvės, Patriarcho ruduo, Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti, Meilė choleros metu

 Sveiki,

 

Kažkokia lapkričio pabaigos knygų inventorizacija. Perbėgau savo kelių kambarių biblioteką ir susirinkau viską, ką turiu iš G. G. Marquezo knygų. Pasirodo, iš savo atraminio dar vieno literatūrinio stebo būsiu gėdingai skaitęs tik dvi: „Šimtas metų vienatvės“ ir „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ t. y. pirmąją ir paskutiniąją Marquezo parašytas knygas. Ogi ne! Prisimenu, kaip depresijos laikotarpyje perskaičiau ir „Patriarcho rudenį“ bei apysaką „Graudus ir negirdėtas pasakojimas apie tyrąją Erendyrą ir jos nevidonę močiutę“ – pastaroji išversta 1994 metais, išleista minkštais viršeliais. Gaila, būsiu tą lietuvišką leidimą palikęs kaime. Visgi tai neįtikėtinas autorius. O jūs ar turite kokią Marquezo mėgstamiausią kūrinį?

 

Jūsų Maištinga Siela

Salman Rushdie knygos: "Gėda", "Vidurnakčio vaikai", "Kichotas", "Džozefas Antonas", Paskutinis mauro atodūsis"

 

Sveiki,

 

Žiūriu susikaupė pas mane Salman Rushdie knygų! Anuomet, kai tik pasirodė „Vidurnakčio vaikai“, man gal buvo kokie penkiolika. Perskaičiau. Manau, kad toji knyga amžiams pakeitė mano požiūrį į grožinę literatūrą, nes nebuvau koks „didelis“ skaitytojas, retai mano rankose būdavo knyga, tačiau po „Vidurnakčio vaikų“ kažkas ėmė ir pasikeitė. Salman Rushdie laikau savo gyvenime atraminiu autoriumi, kuris keitė mano įpročius. O kokia jums jo mėgstamiausia knyga?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valdas V. Petrauskas apie grožinės verstinės literatūros rinkos pataikavimą

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šią citatą parinkau iš įdomaus „Kultūros baruose“ publikuojamo interviu su vertėju Valdu V. Petrausku. LRT puslapyje galite perskaityti visą Gabijos Leonavičiūtės parengtą pokalbį „Anglo ligonio“ir „Šimto metų vienatvės“ vertėjas Petrauskas: Lietuvos leidyklos mieliaurenkasi vienadienį šlamštą.“

 

Tiesą sakant, permąsčiau, ką Valdas V. Petrauskas, mano akimis, nuostabus vertėjas, norėjo tuo pasakyti. Turint galvoje, kad gerų, tikrai gerų knygų kasmet pasirodo ne taip ir mažai, o suskaityti taip ir nespėju. Tiesa, ne visos savo verte verstos paties Valdo V. Petrausko mane patį patraukia, paprastai santykinai iš tų gerų knygų asmeniškai tikriausiai perskaitau vieną iš trijų, nes nelieka kitoms laiko. Sutikčiau, kad paskutiniu metu pasauliniu mastu premijos tampa labai politizuotos, jos įteikiamos nebūtinai už geriausią kūrinį, o veikiau dėl to, kad rašytojas juodosios rasės atstovas, arba žydas, arba... kažkas, kas patiktų visuomenei.

 

Žvalgantis po populiariąsias ir tikrai gerai vertinamas knygas, visgi jos „nuimtos“ nuo bestselerių lentynos, išverstos labai greitai. Tai yra labai gerai! Kitą vertus, Lietuvoje jau kuris laikas situacija, mano akimis, yra kur kas geresnė, nes turime alternatyvių leidyklų, kurios orientuojasi į rimtąją literatūrą: „Sofoklis“, „Kitos knygos“, „Baltos lankos“. Neseniai atsirado neįtikėtinai mane patį sudominusi nauja „kietų“ knygų leidykla „RaRa“ – pasižiūrėkite, nevienadienis asortimentas mūsų laukia! Nuoroda www.raraleidykla.lt Nežinau, kaip jums, bet kol kas nejaučiu jokio gerų knygų bado, netgi galiu pasidžiaugti, kad dažnai einame išvien su pasaulyje populiariomis ir aktualiomis knygomis, nors neretai dėl jų kokybės galima diskutuoti. Tiesa, populiarioji literatūra (meilės romanai, gyvenimiškos istorijos, detektyvai ir t. t.) buvo ir bus populiari, ji randa savo skaitytojus, o rimtosios grožinės literatūros jau nebe pirmas dešimtmetis, kada procentas visada yra žymiai mažesnis už populiariąją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Liutauras Degėsys apie tai, kas yra Amerika ir kodėl ji tokia svarbi jo kūriniuose

Sveiki,

 

Kas tau yra Lietuva? Tikriausiai kiekvienas gebėtume atsakyti į šį klausimą. Kad ir labai klišiškai, taip kaip „teisingą“ atsakymą per pilietiškumo pamokas suinstaliavo mokytojai. Tačiau, kas yra Amerika – jau kitas klausimas. Neseniai rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys, išleidęs dar vieną savo knygą „Lengva nebus“, prasitarė, kad simpatizuoja Amerikos idėjai, kuri yra paradoksų ir nesusipratimų, bet kartu ir tolima laisvės šalis. Amerika kaip tokia vieta, kuri neegzistuoja, utopija, tokią, kurią mums nupiešė filmai, literatūra, Keruakas ir kiti. Labai įdomu.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Severija Janušauskaitė apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstymo kultūrą

Sveiki,

 

Jau labai seniai netyla kalbos apie tai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jaunieji studentai yra muštruojami, žeminami ir kitaip „kūrybiškai ugdomi“. Nemanau, kad visi dėstytojai tokie, tačiau teko toje terpėje susidurti su tokiais sovietiniais, kurie būtinai iš jaunojo aktoriaus atims bet kokią viltį, kad jis palūžtų. Apie alinančias repeticijas jau yra kalbėjusi ir Beata Tiškevič, kiti LMTA baigę studentai. Viena įdomiausių kino lietuvių kino aktorių Severija Janušauskaitė duodama interviu žurnalui „Nemunas“ taip pat bylojo apie nesaldžias patirtis LMTA.

 

Kodėl taip svarbu palaužti? Kodėl pirmiausia svarbu įrodyti, kad tu niekam tikęs, kad vėl gebėtum (susi)kurti save? Kodėl kai kuriems dėstytojams svarbu sunaikinti tavo individualybę, priklijuoti daugybę etikečių ir pridiegti nuostatų? Man kol kas šviečiasi tik viena: mes kentėjome, dabar kentės jūsų karta. Toks kažkoks kerštaujančiųjų klubas. Džiugu, kad atsiranda „prasimušančių“ pro šiuos barjerus.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vasaros laikas" / "L'heure d'été" / "Summer Hours"

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai mėgstu prancūzų režisieriaus Olivier Assayas filmus. Jau vien ko vertas „Zils Marijos debesys“ (2014), „Švari“ (2004) arba „Dvilypiai gyvenimai“ (2018), arba įspūdingas politizuotas „Karlosas“ (2010). Neseniai per LRT galėjote išvysti (ir vis dar galite, kol LRT videotekoje laiko šį filmą) senesnį O. Assayas filmą „Vasaros laikas“ (pranc. L'heure d'été) (2008), kuriame pasakojama apie menininkų šeimyną – močiutę ir du sūnus bei dukrą su vaikais, kurie vasaros popietei atvyksta aplankyti mamos provincijoje, netoli Paryžiaus, esančiame vaikystės name. Motina nepaliauja vyresnėliui rodyti mirusio vyro Polio meno dirbinius ir kalbėti apie turto dalybas tarp vaikų, tačiau vaikai nieko nenori girdėti, jiems atrodo, kad mama gyvens dar mažiausiai dešimt metų...

 

Kaip jau galite nuspėti, tylioje vasaros popietėje kalbama apie gyvenimą ir mirtį, apie meno vertę ir karjerą... Ilgi ir plepūs prancūziški dialogai labai primena O. Assayas filmą „Dvilypiai gyvenimai“. Čia iš esmės sudėta viskas, ką labai mėgstu ir vertinu prancūzų šiuolaikiniame kine. Literatūriški ir kartu labai gyvi dialogai, kurių nesustabdomame sraute išryškėja nutylimi faktai, užslopinti jausmai, netgi paslaptys. Prancūziška provincija, nuostabus interjeras, intelektualūs pokalbiai apie meną... Tai Assayos pasaulis, kuris toks prancūziškas, kad prancūziškesnio tikriausiai nelabai ir įsivaizduoju. Laisvė kurti paprastai ir būti įvertintam, gamta ir įsipareigojimas būti laimingam šeiminėje santuokoje... Tai taip vasariška, taiku ir jauku, o čia dar dingsta vertinga Polio vaza, vyresnysis sūnus prisipažįsta, kad visada bijojęs tėvo, o štai jaunėlis nė kiek nebijojęs, motina nagrinėja dovanų gautą telefoną ir žvilgsniu kritikuoja dukters sudarytą tėvo amerikietišką fotoalbumą... Mikroskopiniai judesiai, nesantaika, pyktis ir nepasitenkinimas slopinami vardan šeiminės idilės. Toji atmosfera nepaprastai gerai išgauta.

 

Visgi toji turtų dalybos dalis buvo ganėtinai nyki. Vaikai kratosi namo paveldėjimo, tačiau netrukus atsigręžia į savo šaknis, bet jau po laiko. Kas šiame filme liūdniausia? Kad vasaros popietėje jaučiamas tam tikras gyvenimo ir prancūziškos kultūros dekadansas. Polio darbai vertinami aukcionuose, juos perka svetimi žmonės, kai kurie kūriniai išvežami iš šalies kaip ir patys vaikai išsiskirsto po pasaulį – viena gyvena JAV-ose, kitas išsikelia su šeima į Kiniją ir atrodo, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvęs idealus šeiminis prancūziškas gyvenimas nebeturi tęstinumo, jis pasklinda po pasaulį ir išnyksta, praranda unikalumą. Manau, režisieriui pavyko labai paprastai išgauti šiuolaikinės globalizacijos melancholiją, kai praktiškumas įveikia unikalumą, o meną išsidalija kaip karštas bandeles – šast ir nebėra tos šeimos, tų daiktų, kurių negalėjai liesti, kai buvai mažas. Jautriai ir subtiliai savita kino kalba perteiktas vasaros laikas, tolygus šeimos susibėgimo greitumui, kad būtų atstatyta arba sugriauta tai, kas ilgą laiką buvo tarsi tvaru.

 

Norėjau pagirti J. Binoche, tačiau tai vienas nykiausių jos vaidmenų karjeroje, nors kituose O. Assayo projektuose ji demonstruoja pavydėtiną talentą. Nieko nepadarysi, tiesiog toks paprastas jai teko šįkart vaidmuo. Užtat trumpą, bet itin įsimintiną vaidmenį sukuria pernai Anapilin iškeliavusi aktorė Edith Scob.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela