Serialas: "Persekiotojas: Serijinio žudiko istorija" / "Night Stalker: The Hunt for a Serial Killer " ( 1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

 

Po neįtikėtinai šokiruojančio ir įtraukiančio dviejų sezono serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ (angl. Making Murderer), tikriausiai, nieko panašaus ir tokio stipraus nemačiau. Tiesą sakant, nelabai analogiško serialo ir ieškojau, todėl maniau, kad naujausias Netflix mini keturių dalių serialas „Persekiotojas: serijinio žudiko istorija“ (angl. Night Stalker: The Hunt for a Serial Killer) pirmasis sezonas leis lygiai taip pat neįtikėtinai pasijausti, kaip ir „Apkaltintame žmogžudyste“.

 

Visgi pradėsiu nuo emocinio vertinimo. Šis „Persekiotojas“ neaplenkė ano serialo. Čia pasakojama apie 1985 metų Los Angelo mieste siautėjusį serijinį žudiką Richard Ramirez. Jeigu esate matę „Helovyną“ ar kitas siaubo ekranizacijas apie serijinius žudikus, tai žinokite, kad visa tai ne iš piršto laužta, o iš tikrųjų yra egzistavę.

 

Keturių dalių dokumentiniame seriale po 35 metų kalbinami dar gyvi esantys tos bylos tyrėjai, detektyvai, policininkai ir, žinoma, aukos, kurioms per stebuklą pavyko išvengti Richardo apsilankymo. Jie emocingai pasakoja, kaip anuomet vyko gyvenimas Los Angele. Žiūrėdamas jų liudijimas, vis mintijau, kad šiandien toks žudikas būtų sučiuptas per kelias dienas, o galgi net valandas, nes pilna visur stebėjimo kamerų. Anais laikais nebuvo tokių dalykų, todėl Los Angele, kaip ir kituose miestuose, nusikaltimų buvo padaroma kur kas daugiau, nes daugelis turėjo galimybių išsisukti. Dabar nepereisi gatvės ar kokio nors institucijos pastato, kad nebūtum užfiksuotas stebėjimo kamerų.

 

Vienas įdomiausių seriale dalykų yra detektyvų tyrimas, kurie praktiškai iš pradžių neturėdami nieko, o vėliau tik sportinio batelio pėdsaką, sugebėjo susieti ir išnarplioti dešimtis žmogžudysčių, kurias įvykdė Richard Ramirez (1960-2013). Sugautas nusikaltėlis niekada nesigailėjo savo poelgių, jam buvo priteista 13 žmogžudysčių, išprievartavimai ir pasikėsinimai. Savo aukas jis šaudė, badė peiliu, daužė plaktuku, prievartavo vaikus. Žodžiu, jis įkūnija absoliutų sadistą maniaką, kuris neturi žmogiškojo instinkto. Nors Ramirez kalėjo ilgai, tačiau savo mirties bausmės taip ir nesulaukė, mirė nuo sunkios kraujo ligos. Tačiau tai, kas nutiko ir kaip vyko teisminiai procesai, seriale nepasakojama, nes susitelkiama labiau į detektyvinę siužetinę liniją: kas visgi yra tas nesugaunamas serijinis žudikas?

 

Įdomiausia tai, kad nepasakytum, jog tas žudikas kaip nors ypatingai maskavosi, jis netgi rodėsi savo aukoms, palikdavo įkalčius, išprievartautus vaikus kai kada paleisdavo namo ir net neslėpdavo po kauke savo veido. Jam tokia egzistencinė žudymo ir bauginimo forma buvo kaip pieno gurkšnojimas priešais televizorių. Detektyvai iškėlė hipotezę, kad maniaką labiausiai audrino pamatyti savo aukoje baimę. Gal tai veikia kaip koks katalizatorius? Nežinia. Vien pažvelgus į jo fotografijas iš tesimo salės, darosi klaiku. Man jis atrodo tiesiog apsėstas, nelabai žmogus. Tik pasibaigus serialui, prisiminiau, kad šį žudiką pavaizdavo „Amerikietiška siaubo istorija: 1984-ieji“ devintajame sezone.

 

Taip, šis serialas įtraukia, jį įdomu stebėti. Kai kada netgi pamirštu, jog tai dokumentika ir pasakoja apie realius faktus, o liudytojai nėra aktoriai. Kai pagalvoji, kaip anuomet per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai elgėsi su žydais, nebelieka stebėtis, kad žmogaus rasė pati žiauriausia planetos būtybė, kadangi turėdama protą ir intelektą geba šitaip naikinti savo padermę. Visgi nesame tikri, kas iš tikrųjų dėjosi R. Ramirezo galvoje, gal nelabai ten tikrojo žmogaus ir būta. Visgi serialas įdomus dar ir tuo, kaip anuomet be technologijų sunkiai dirbo žmogžudysčių skyriaus žmonės, kaip reikėjo stipraus analitinio proto. Serialas ne tik intriguoja, bet ir atskleidžia mums tik iš filmų žinomas žmogaus tamsiąsias prigimtines jėgas, šiurpina, perspėja. Šiaip detektyvų mėgėjams serialą rekomenduočiau.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lankytojai iš tamsiųjų pasaulių" / "Fireball: Visitors from Darker Worlds"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu neplanuotai žiūriu daugiau dokumentinius filmus, karantino metu labiau atsirado troškimas pažinti pasaulį, plėsti akiratį, todėl nusprendžiau pažiūrėti „Lankytojai iš tamsiųjų pasaulių“ (angl. Fireball: Visitors from Darker Worlds) (2020), kuriame pasakojama apie į Žemę nukritusius meteoritus ir kokią prasmę tokie reiškiniai suteikdavo senovės tautoms.

 

Filmo kūrėjai keliauja po visą pasaulį, nuo Norvegijos iki Australijos, nuo Meksikos iki Indijos, ir kalbasi su kosminių liekanų mokslininkais, demonstruoja surinktus pavyzdžius. Meteoritų tyrinėjimas – rimtas ir egzotiškas reikalas, kadangi jie susiformavo kosmoso platybėse kur kas seniau nei pati Žemė, jų sudėtis leidžia spręsti apskritai apie Visatos evoliuciją ir suvokti, kokią vietą užimame mes. Filmo autoriai kelia kelias įdomias hipotezes. Viena iš jų smarkiai paplitusi net mokyklose: ar galėjo Žemėje gyvybė „atkeliauti“ meteoritu ir po to išsivystyti iki protingos būtybės? Mokslininkai mano, kad taip, kadangi Žemėje turime organizmų ir bakterijų, kurie gali miegoti milijonus metų, nepaveikti jokio šalčio. Kita hipotezė kiek mistiškesnė ir susieta su žmonijos archetipiniu mąstymu: kai pasirodo kometa, ji žada žmonijai didžiules permainas. Labai įdomi filmo vieta buvo apie Kolumbo atrastą Ameriką ir Anglijoje nukritusį meteoritą. Žinoma, tai tik sutapimai, tačiau pats meteoritų pasirodymų ir žmonijos sąmonės lūžio sąsajų tyrinėjimas yra įdomus dalykas.

 

Galiausiai mokslininkai keliauja į Meksiką, kur aptariama didžioji katastrofa, sunaikinusi dinozaurus, po to keliaujama į Antarktidą, kur ant ledo ieškomi meteoritų pavyzdžiai. Iš esmės filmas pažintis, kelioninis, žadinantis žmonijos fantaziją, leidžia svajoti apie kosmoso gelmes ir meteoritų atneštas metafizines ir mokslines žinias iš kosmoso paraščių. Visgi visumoje, bent man, besidominčiam nuo vaikystės kosminiais kūnais, filmas nors ir neprailgo, bet iš esmės beveik nieko naujo ar sensacingo nepateikė. Kur kas didesnį įspūdį darė savamokslis norvegų muzikantas, kuris nuo Oslo stogų renka mikroskopines kosmines dulkes ir su draugu daro mikroskopines jų nuotraukas, o tokių dulkių (be jokios abejonės) yra ir ant mūsų stogų ir net palangių.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "The New York Times pristato: Įrėminta Britney Spears" / "The New York Times Presents: Framing Britney Spears"

 Sveiki,

 

Visiškai neplanuotas seansas ir filmas! TV serialas „The New Tork Times Present“ šeštoje serijoje skyrė dėmesį tikriausiai vienai garsiausių 1998-2010 metais pasaulyje esančių pop muzikos ikonų Britney Spears. Serialas pristato įžymius ir garsius žmones, kurie vienaip ar kitaip patyrė žiaurius žinomumo ir populiarumo išpuolius iš visuomenės. Šeštoji serija pavadinta „Įrėminta Britney Spears“ (angl. Framing Britney Spears) (2021).

 

Tiems, kuriems per 25 metus, manau, nėra žmogaus, kuris nežinotų Britney Spears vardo. Tiems, kuriems šiandien nėra 16, didžiajai daliai Britney Spears yra istorija, praėjusios pop epochos žvaigždė, pasitraukusi nuo populiarumo scenos. Visgi nepaneigsi vieno: B. Spears darė ir vis dar daro didžiulę įtaką masinės pop kultūros evoliucijai. Mažutė atlikėja kilusi iš Luizianos atvyksta į Niujorką ir tampa super žvaigžde, tačiau tai tampa ir nuosprendžiu, lemtingu atlikėjos sprendimu visą savo jaunystę ir pirmuosius motinystės metus paaukoti scenai.

 

Yra dokumentinių filmų, kurie atlikėjams yra „patogūs“, kurie yra užsakomojo pobūdžio, etiškai konsultuojamasi su atlikėjais, ryškinami tik geri dalykai. Ši dokumentika labiau primena pagalbos klyksmą. Pasaulyje paplitęs judėjimas #FreeBritney kalba apie atlikėjos išsilaisvinimą. Po 2007-2008 metų skandalo, kai atlikėja emociškai išsekusi po vyro išdavystės nusiskuto plaukus ir skėčiu aptalžė paparaco automobilį, teisiškai iš jos buvo atimta dviejų sūnų globa, o jos visas turtas pervestas tėvo Džeimso Spearso atsakomybėn. Nors po to atlikėja atsitiesė ant kojų ir net išleido itin sėkmingų hitų, albumų, tačiau jai po 2018 metais vykusio teismo nepavyko iš tėvo susigrąžinti beveik 50 milijonų vertės turto, todėl pop princesė pamažu ėmė atšaukti koncertus Las Vegase ir dingti iš viešumos. Daugelis tai suvokė kaip maištą ir protestą prieš jai uždėtus kontrolės pančius: jeigu negaliu būti laisva, tai nekursiu ir nekoncertuosiu vergvaldžiams. Daugybė gerbėjų visame pasaulyje išėjo į gatves, ėmė reikštis socialiniuose tinkluose (tarp jų labai įtakingi atlikėjai) palaikydami Britney išsivadavimą. Visgi šiame filme turtiniai dalykai ir tėvo kontrolė primena šeimos karą ir akivaizdu, kad tėvas tiesiog nenori paleisti dukters pavadėlio.

 

Kitas filme akcentuojamas dalykas, kad nuo jaunų dienų Britney Spears buvo spaudžiama demonstruoti seksualumą. Net būdama dešimties ji turi atsakyti į tokius vaiką traumuojančius klausimus kaip: kodėl ji dar neturi vaikino, šokti ir judėti, rengtis seksualiai. Spaudimas iš jos lipdyti tam tikrą lolitišką sekso statulėlę labai kenkė jos psichikai, o ir santykių aptarimai viešojoje erdvėje su J. Timberlake tapo atlikėjai itin skaudūs. Iš tikrųjų filme bandoma suformuoti mintį, kad Britney buvo industrijos auka, kurią nuolat spaudė emociškai aukotis ir elgtis ne pagal metus, kad vaikams ir paaugliams darytų įtaką, nors pati atlikėja per ašaras palūžusi rėkė, kad ji nenori būti jokia diva, ji nori tiesiog mėgautis muzika.

 

Beveik du dešimtmečiai Britney Spears įtampos, visuomenės dėmesys, paparacų 2007-2008 metais nežmogiškos atakos B. Spears pavertė ir geltonosios spaudos įrankiu bei auka. Iš jos nuotraukų ne vienas užsidirbo tūkstančius, nė nesiskaitydami su Britney psichine sveikata. Visumoje filmas pateikia idėją, kad šiuo metu jau kuris laikas atsitraukusi Britney yra tam tikroje nelaisvėje, savo „piktojo“ tėvo įtakoje, galgi net yra nuolat šantažuojama artimųjų dėl vaikų ir turto. Bandoma analizuoti instagramo ir twitterio žinutes, manoma, kad jos paskyra naudojasi tėvas, o pačios Britney net neprileidžia... Teorijų daug. Britney Spears gyvenimas tapo sensacija ne tiek dėl muzikos, kiek dėl tos kainos ir psichologinio smurto bei spaudimo daryti aną ar tą iš aplinkos. Nors techninis personalas ir tvirtino, kad atlikėja pati daug ką nuspręsdavo dėl muzikos ir pasirodymų, tačiau viskas tarsi lieka po uždanga. Bet kokiu atveju 2000-ųjų žvaigždės tokios kaip Britney Spears šiandien jau analizuojamos ir iš psichologinės pusės, pradedama suvokti lazdos lenkimo principus, nes tuo metu ne vien tik ji viena buvo pažeidžiama auka. Ir visgi, nepaisant užkulisių, B. Spears vis dar yra laukiama pop scenoje, o gerbėjai, kaip matome iš šio filmo, labai laukia jos išsivadavimo ir sugrįžimo.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.2

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lemtingas posūkis 7: Pamatai" / "Wrong Turn"

 Sveiki,

 

Niekada nebuvau „Lemtingo posūkio“ serijos filmų gerbėju. Esu tikriausiai matęs gal pirmąsias dvi dalis, tačiau anuomet didesnio įspūdžio nepadarė: lavonų pjaustymas, išsigimėliai ir t. t. Kai kam galbūt tai ir patinka, man anuomet (ir dabar) nelabai. Paskutiniu metu noriu pusiau bukų „zombiškų“ filmų, kur būtų įtampos, užsimiršimo, dėmesio prikaustymo, tačiau surasti tokį nematytą filmą sunkoka, bet visgi kažkuris man rekomendavo pažiūrėti „Lemtingas posūkis 7 :Pamatai“ (angl. Wrong Turn) (2021) t. y. vieną naujausių siaubo filmų.

 

Internete netyla diskusijos apie tai, kad šioji dalis visiškai neatitinka ankstesniųjų dalių koncepcijos. Negaliu itin pakomentuoti šio klausimo, nes, manau, kad tai nėra tęstinis filmas, tiesiog paimta siužetinė idėja, kad blogas pasirinkimas veda prie negerų pasekmių. Jaunuolių kompanija susiruošė į žygį Apalačių kalnuose ir, nepaisydami miestelio žmonių įspėjimo, jie išklydo iš kelio ir papuolė į tam tikrą laukinę nuo Pilietinio karo laikų susikūrusią komuną-sektą, kuri gyvena pagal viduramžių kultūrą ir „nepasiduoda“ pasaulio išorės vartotojiškai civilizacijai.

 

Būtent dėl to, kad tai filmas ne apie skerdynes, bet apie du pasaulius (panašiai kaip siaubo trileryje „Kaimas“ (2004), man atrodo, kad „Blogas posūkis“ išnaudojo neblogą potencialą. Patiko ir aktoriai, ir trilerio veiksmas, nors filmo pirmasis pusvalandis buvo ganėtinai varginantis ir nuobodus, nes kilo mintis apie dar 10-20 filmų, kurių pavadinimų iki šiol nebegaliu identifikuoti. Visgi filmas dinamiškas, veiksmas vystomas, yra kraupaus, žiaurus ir visoks kitoks, kas ir tinka „Blogo posūkio“ filmų serijai, tačiau neišvengiami ir kiti absurdiški dalykai, pvz., hipsteriškai tvarkinga ir moderni laukinio vado šukuosena. Arba kaip per kelias savaites strėlėmis neįtikėtinai taikliai šaudo pagrindinė veikėja (kaip iš „Bado žaidynių“). Stipriausiu dalyku vadinčiau paskutine scena, kada skambant melancholiškam puikiam garso takeliui pagrindinė veikėja vidury gatvės susidoroja (tiesiogine to žodžio prasme) su savo smurtautojais. Kilstelėjau antakius.

 

Galiu tik pasakyti, kad šiame filme yra ir gerų ir įdomių dalykų, tačiau filmas smurtiškai pramoginis, jis dirgina mūsų jausmus jame reiškiasi absurdiškos situacijos.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Ir nėra pabaigos Vasario 16-ajai

(fot. Bess Hamiti)

Sveiki,

Vasario 16-oji mūsų tautai itin svarbi. Net neketinau daryti šio įrašo, nes viską jau susakėme socialiniuose tinkluose. Mano gyvenimas tarp „laisvų“ lietuvių gana prieštaringas. Tai kartais panašu į nuoširdžias krepšinio rungtynes: jeigu tu nežaidi lietuvių komandoje, vadinasi, nelabai tau kas yra veikti ir pačioje Lietuvoje. Kas toji Lietuva? Gyvūnas ar rugio varpai – nė motais ta Lietuva, tai tik mums, žmonėms ji yra reikšminga. Šiandien pagalvojau, kad esu menkas patriotas, nes būti patriotu yra labai didelė grėsmė būti nacionalistu, todėl labai atsargiai reiškiu meilę tėvynei. Pamenu, per nacionalines mūsų šventes sumušti kitataučiai. Juk iš meilės Lietuvai, ne kitaip. Jie nešė Vytauto atvaizdą, mojavo trispalve ir tuo pačiu prie batų buvo prilipęs svečio iš Maroko kraujas...

 

Nenoriu kalbėti, kokia graži yra Lietuvos idėja be tamsiosios realybės pusės, be to, kad Lietuva gali būti ir galingas ginklas niekinti, skriausti, skaldyti ir talžyti (prisiminkime Vytauto paminklo ir Šimašiaus paplūdimio karus Lukiškių aikštėje). Labai noriu, kaip ir kasmet, kad to liktų mažiau ir mažiau. Kad mažiau būtų aiškinančių, kas gali atvykti gyventi į Lietuvą, kas gali mylėti ir tuoktis, o kas negali.

 

Man patiko šiandien perskaitytos Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės mintys apie tai, kad Lietuva kaip valstybės darinys yra, o štai žmonės vis dar sugraduoti pagal tam tikrus požymius. Kai kas iš lietuvių kitus laiko mažiau lietuviais, pavyzdžiui, išvykusius dėl nepritekliaus dirbti svetur. 30 metų šlovinama laisvė taip dar ir netapo tikra realybė tarp pačių žmonių. Dar skaudžiai ir kantriai mokomės, net ne metais ir naujais įstatymais, bet kartomis. Tai šimtmečio klausimas, nes taip lėtai kinta lietuvio savimonė. Tam tikrose grupėse, socialiniuose sluoksniuose – taip, bet vieningos Lietuvos idėja vis dar tėra tik idealas, siekiamybė. Tikriausiai visada taip ir bus, kol būsiu gyvas, nes tai mūsų visų gerumo matas, mūsų tobulėjimo tikslas, tai, kas mus daro geresniais. Toji vizija labai svarbi, bet mes žinome, kaip lengva prisidengus nacionalistiniais ženklais visur ieškoti priešų, netgi tarp savų lietuvių.

 

Šią nuotrauką padarė Bess Hamiti Kosove. Ant jos uždėjau Lietuvos vėliavą, nes ir Kosove, ir Kanadoje, ir Madagaskare lietuvis turi išlikti visų pirma ne tiek lietuviu, o žmogumi. Be žmogiškumo ir empatijos, negalioja joks „lietuvio“ statusas. Tai nereiškia, kad niekinu ir menkinu lietuvių tautą ar tapatumą, tik sakau, kad judame link savo idėjos, o bejudėdami taip tobulėjame, kad nusimetame bet kokius skirtumų supriešinimus ir pagaliau pripažįstame lėtai ir skausmingai, o kartais beveik nenoriai kiekvieno iš mūsų unikalumą. To ir linkiu. Būti žmonėmis lietuviais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Giedrius Kudarauskas didžiuojasi esąs tiesiog homofobas

Sveiki,

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų keltinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

Giedrius Kudarauskas stačiai didžiuojasi, kad yra homofobas. Lyg ir iš pažiūros daugeliui viskas atrodytų puiku ir nuostabu, netgi labai normalu, tačiau jeigu tas pats ponas Giedrius pasakytų, kad yra už žydų šaudymą arba ten prieš moterų teises, visi staiga susiimtų už galvos. Mes neevoliucionuosime ir netobulėsime, jeigu leisime homofobiją laikyti viešai kaip sektinu pavyzdžiu dar ir didžiuotis tarsi medaliu, pseudo kažkokiomis tradicinėmis vertybėmis. Na, tai nėra nei žmogiška, nei vyriška, nei dar kaip kitaip. Įdomu, ar tokį įrašą aptikę jo vaikai po daugel metų ir atpažinę tėtį tikrai didžiuotųsi, kad jis buvo homofobas? Imu abejoti jo apties sveikatos ir ilgalaikės laimės bei gerovės tikslais.

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Medkirtys" / "The Woodsman"

 Sveiki,

 

Prieš miegą nutariau surizikuoti ir pažiūrėti rimtesnę dramą pavadinimu „Medkirtys“ (angl. The Woodsman) (2004), kurį režisavo Nicole Kessell. Pagal pasaką apie medkirtį metaforiškai ir simboliškai perteikiama vieno vyruko Valterio, grįžusio iš kalėjimo dėl seksualinio priekabiavimo prie nepilnamečių ir bandančio susikurti normalų gyvenimą. Valteris iš vienos pusės lankosi pas psichologą ir rašo savo jausmų bei minčių dienoraštį, o iš kitos – patiria policininko pažeminimą ir menkinimą, visos jo pastangos normalizuotis yra nubraukiamos. Žodžiu, Valteris susiranda pigų būstą šalia mokyklos, o tai kaip katinui lašiniai – vilioja nuolat stebėti mokyklą ir aplinką.

 

Tačiau neatrodo, kad Valteris blogas žmogus, filme pedofilas vaizduojantis kaip dvasiškai kenčiantis žmogus, kuris ne tik myli vaikus, bet ir stebi mokyklą ir įtaria kitą vyruką viliojant vaikus. Galiausiai jis pratrūksta ir užsipuola nepažįstamąjį... Kitoje istorijos linijoje plėtojamas Valterio asmeninis intymus gyvenimas: šiurkščiame baldų gamyklos darbe jis susipažįsta su Vike, tačiau jis baiminasi atstūmimo ir yra prisirišęs prie praeities nuodėmių. Socialinė seksualinio pobūdžio nusikaltėlio „grįžimas“ į visuomenę šiame filme, kaip jau galite tikėtis, nėra mielas periodas. Niekas nenori šiaip buvusio nusikaltėlio kaimynystėje, o ką jau kalbėti apie pedofilą šalia mokyklų. Tai sudėtingi sąmoningi procesai, kurioje išryškėja sociumo prieštaravimai, atstūmimas.

 

Filme iš esmės yra gerų psichologiją atskleidžiančių kadrų, veikėjas dažnai fantazuoja ne erotiškai, bet taip, kaip jis grumiasi su aistromis, pavyzdžiui, važiuojant autobusu iš po darbo, kai į jį atsitrenkia vaikai. Tai leidžia žiūrovui jaustis nepatogiai, mes linkę pateisinti tam tikrą fizinį smurtą, bet seksualinių prieš vaikus nusikaltimų – niekada. Tai įdomus socialinis reiškinys. Žinoma, filmas neprilygs danų filmui „Medžioklė“, kuriame vaizduojamas neteisingai pedofilija apkaltintas mokytojas, kai jį praktiškai „suėdė“ visas miestelis. Mes esame labai jautrios seksualinės būtybės, daugelis suokia prieš LGBTQ asmenis neapykantą, nekenčia, kai jie viešinasi, nors patys net visapusiškai neapmąsto, kiek patys yra jautriai kaip vyrai ir moterys seksualiai pažeidžiami. Šis filmas iš esmės parodo, kaip reikia palaikymo, norint integruotis ir normalizuotis visuomenėje, tačiau viskas vyksta priešingai... Visgi filmo meninė vertė nėra itin didelė, prisiminiau, kad „Medkirtį“ esu matęs prieš kokius 15 metų, bet žiūrėjau beveik kaip naują filmą, kur galima analizuoti tam tikrus režisūros ir pedofilinės elgsenos momentus. Bet visgi, man asmeniškai, filme kažko labai pristigo, gal sudėtingesnės analizės ir pateikimo, gal režisūros, gal netikėtumo, nes viskas daugmaž pagal 2000-ųjų klišinį kurpalių sukalta, kad net aišku po 10 minučių, kokiu ritmu ir kokiais veiksmas seks siužetas. Beje, niekada nebuvau aktoriaus K. Bacon gerbėjas, tačiau tai vienas geresnių jo vaidmenų, visąlaik žiūrėdamas į jo smailų saldaininį smakrą galvojau apie S. Kingo ekranizacijos „Tas“ klouną vaikų grobiką ir žudiką. Ir kas paneigs, kad kinas nekuria irgi tam tikrų socialinių įsitikinimų ir asociacinių modelių?

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela