Filmas: "Sausas vėjas" / "Vento seco" / "Dry Wind"

 

Sveiki,

 

Per gyvenimą nedaug teko matyti tikrų erotinių filmų. Tikriausiai vienas didžiausių ir žinomiausių tokio žanro režisierių yra italas Tinto Brasas, o jo prieštaringai vertinamas „Kaligula“ vienas populiariausių visų laikų atviro erotinio filmo pavyzdžių. Visgi leidausi į queer pastarųjų kelerių metų festivalinių filmų apžvalgas ir pažiūrėjau vieną atviriausių LGBTQ erotinių pastarųjų metų filmų „Sausas vėjas“ (portugal. Vento seco) (2020), kurį režisavo brazilų režisierius Daniel Nolasco.

 

„Sausas vėjas“ pasakoja apie viename Brazilijos miestelyje vidutinio amžiaus vyruką, kuris dirba vietinėje trąšų įmonėje, tačiau likusį laiką jis arba susitikinėja su jaunesniu tos įmonės darbininku, arba leidžia laiką prie baseino, arba renka namuose dėlionę, klausydamasis vietinio radijo žinių. Dar dažniau pagrindinis veikėjas leidžiasi į erotinius klubus, kurie pasižymi ne vien tik seksu, bet iš esmės, kas atspindi smarkiai hiperbolizuotą queer kultūros dalį: fetišsas, BDSM, odiniai rūbai, dominuojančio ir paklusniojo pozicijų seksas, imituojant tam tikras erotines fantazijas. Gyvuliškai mylisi miške ir taip diena iš dienos, kol nuobodus ir sekso fantazijų prislėgtas vyrukas nesutinka Maikono. Maikonas – nauja fantastinė aistra, jis jį stebi iš tolo, pavydi jo draugams ir visos mintys tarsi priklauso jam. Pagrindinis veikėjas susipyksta su savo buvusiu meilužiu, o kai pamato jį prisigretinusį prie Maikono, jam sukyla pavydas. Iki tol buvęs tylus trąšų darbininkas gali dėl aistros padaryti bet ką...

 

Iš tikrųjų filmas savitai pulsuojantis ir spalvingas, primenantis erotinį sapną su keliais pornografiniais intarpais. Ryški sąsaja su dailininko Tom of Finland įsteigta rūbų bei raumenų fetišu grįsta kultūra, kuri buvo savaiminis atsakas į visuomenės ignoravimą, LGBTQ draudimą. Tai anų dienų manifestas, nors kai kuriems puritoniškiems lietuviams tai iki šiol tik Vakarų propagandos reikalas. Žiūrint tokį filmą bandžiau suvokti, kaip šis įvaizdis veikia šiomis dienomis Brazilijoje „iš vidaus“, tačiau visgi filmas neanalizuoja, o tik erotiškai perteikia į svajas ir geismą įklimpusio vyro kasdienines kančias. Pagrindinis veikėjas didžiąją dalį atrodo lyg pasyvus stebintysis, karkasas, nuobodus ir be sielos – tai lyg iš dalies ir pateisinama, nes jis išdžiūvęs, kaip ir tas kraštas, kuriame gyvena ir dirba. Bandoma plėtoti ir politiški kasdieniški veikėjo kontekstai: apleistas darbas, per radiją nuolat sklindantys vietos pranešimai, kurie papildo veikėjo uždarumą ir kankinančias svajas.

 

Visgi, nepaisant visko, filmas lėkštokas. Veikėjo motyvacija absoliučiai pagrįsta vien geismu – nusikaltimas iš aistros, pavydas ir dar didesnis geismas. Pasakojime trūksta įdomesnių siužetinių sprendimų, veikėjo asmenybės plėtotės. Režisierius sąmoningai pasirinko nekurti nieko įstabaus, jam įdomus stacionarus veikėjas dėžėje, veikiamas kelių jėgų – kasdienybės pasyvumo, geismo ir viduryje filmo atsiradusio pavydo. Ar to pakanka? Nemanau. Visgi filmas perteiktas spalvingai, daug įdėta į spalvinį bliuzo baro apšvietimą, o kai kurios scenos tarsi nufilmuotos paviljone, atrodo kaip lėlių namelis ir iš esmės susišaukia su vokiečių režisieriaus Oskar Roehler queer stiliaus filmu „Enfant terrible“, tik pastarajame kur kas efektyviau išplėtotas spalvingas ir kibirkščiuojantis kūrybine aistra veikėjas. „Sausas vėjas“ patiks fetišistams, erotinio filmo mėgėjams, LGBTQ žmonėms ir tiems, kurie šiaip tyrinėja erotiką, pornografiją, seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Nemanau, kad filmas kažkuo ypatingas, jis tiesiog turi kelias funkcijas, kurias labai norėjo įgyvendinti (ir pavyko) šiaip šios temos nevengiantis režisierius t. y. sujaudinti vaizdiniais, pavaizduoti kaip veikia kūniškasis seksualinis geismas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sibiras. Monamuras" / "Сибирь. Монамур" / "Siberia, Monamour" / "Sibir. Monamur"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Visiškai netikėtai į mano žiūrimų filmų srautą „įšoko“ Vyacheslav Ross filmas „Sibiras. Monamuras“ (rus. Сибирь. Монамур) (2011). Iš tikrųjų, jeigu filmas ne apie mafiją ir ne komedija, o rusų nepriklausomas kinas, tai garantija beveik 100 procentu, kad filmas bus išties geras. Šis, netikėtai mane nustebinęs, pasakoja apie atokiame Sibire gyvenančius žmones. Atokiame kaime, tarp miškų, gyvena senelis su anūku, kurie laukia sugrįžtančio berniuko sūnaus. Juos iš mažo miestelio lanko ir maisto parūpina berniuko dėdė... Šalia pasakojama karininko istorija, kaip jis savo dukterėčią gabena vadui už vietos kekšę. Šioms dviem istorijoms lemta persipinti ir susijungti.

 

Geras scenarijus ir gera realizacija! Ta šiurkšti ir viską aplinkui traumuojanti rusiška kultūra, užpilta degtine, neišsipildžiusiomis svajonėmis, aklomis iliuzijomis... Tai taip artima, kad net primena mūsų XX amžiaus pabaigos kaimus, tačiau viskas šiame filme vyksta dar ir Sibire. Būtent atmosfera, gamta, kaimiškas skurdas, nušašę ir gerai nugrimuoti aktorių veidai perteikia tą su niekuo nesupainiojamą skurdo estetiką. Puikiai susuktos istorijos, gyvi ir suprantami dialogai, nevienkrypčiai ir nekarkasiniai veikėjų charakteriai neleidžia sumeluoti, kad kartais dukterėčią miške dulkinantis karininkas tuo pačiu gali būti ir gailestingas gelbėtojas, o dievobaimingas senukas – sulaukėjusius šunis ir vilkus šaudantis kerštautojas bei šeimą ginanti ir mylinti motina sanguliaujanti su kaimynu... Tarp tų šiurkščių vagių nutvieksta ypatingai sakrali tikinčiojo senuko paveikslas, kuriam Dievas suteikia jėgų ne tik išgyventi sunkias Sibiro žiemas. Visas tas Sibiro pasaulis, kad ir koks šiame filme iš pradžių atrodo nedarnus, išdrikęs, pabaigoje susijungia į vieną bendrą sibirietišką kultūrą, kur kiekvienas vienaip ar kitaip yra susietas ir priklausomas nuo aplinkybių.

 

Filmas tamsus, atšiaurus, bet pabaigoje vedantis į šviesą. Kai kada priminė Andrejaus Zviagincevo filmus, ypač jo puikųjį „Sugrįžimas“ (2003). Daugiasluoksnis pasakojimas, kuriame persipina kasdienybė, tikėjimas, laukimas ir atmetimas, prievarta ir meilė, prieraišumas ir toksiški įpročiai. Visa tai staiga filme tampa atokia sibirietiška kultūra ir toje kultūroje gyvenantis kasdienis žmogus, kuriam staiga vieną dieną įvyksta stebuklas. Nuostabaus grožio, jautrumo ir tikrumo filmas.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amžiaus pabaiga" ("Šimtmečio pabaiga") / "Fin de siglo" / "End of the Century"

 Sveiki,

 

Argentiniečių režisierius Lucio Castro sukūrė filmą „Amžiaus pabaiga“ (ispan. Fin de siglo) (2019), galima pagal anglišką variantą versti „Šimtmečio pabaiga“. Kino kritikai pagyrė šį debiutinį režisieriaus filmą ir Argentinoje pripažino kaip geriausias debiutinis nepriklausomas filmas. Filme pasakojama apie vyrą, kuris atkeliavęs iš Argentinos atostogauja Barselonoje. Čia jis mieste sutinka vyruką, kurį pasikviečia pas save į apartamentus ir su juo permiega, tačiau netrukus vienos popietės seksas atveria tam tikrus prisiminimus ir pagrindinio veikėjo ilgesį...

 

Filmas su LGBT indeksu ir jame viso labo veikia tik trys veikėjai. Pirmojoje filmo dalyje, galima pamanyti, kad filmas „apie nieką“. Vyrukas bene 10-15 minučių vaikšto po Barseloną, apžiūri pastatus ir su niekuo nebendrauja. Totali vienišiaus kelionė į kitą kraštą. Galiausiai veikėjas prie jūros susipažįsta su kitu vyruku ir čia režisierius nemažai dėmesio skiria homoerotikai, kitaip sakant, „lovos reikalams“. Viskas lyg ir labai gražu, patrauklu, aktoriai įtikinamai vaizduoja seksą, tik pradedu įtarti, ar filmas nebus vien tik muilo burbulas, labai jau tuščias?

 

Staiga viduryje filmo įvyksta lemtingas pasakojimo lūžis ir du besikalbantys vyrai suvokia, jog jie prieš maždaug 20 metų drauge buvo susitikę ir anuomet buvo abu labai uždari dėl savo seksualinės orientacijos. Praeitis pradeda maišytis su dabartimi, o kiekvieno veikėjo 20 pastarųjų gyvenimo metų istorija pavaizduota taip, lyg joje dalyvautų būtų tie patys besikalbantys asmenys. Iš pradžių atrodo chaotiška ir nesuprantama, kodėl režisierius šitaip viską sujaukia: ar jis nori sukurti mistinę pasakojimo atmosferą, ar žaidžia veikėjų psichikos sutrikimais – nežinia. Galiausiai filmo pabaigoje įvyksta paskutinis pasakojimo lūžis – nuskaidrėjimas: viską mes linkę matyti, vertinti ir įsivaizduoti kitų pasakojimuose, lyg patys juose dalyvautume, bandome nujausti, kokius jausmus patirtume gyvendami kitų gyvenimus ir... režisieriui pavyko sukelti tą keistą pasakojimo stebuklą, veikėjų tarpusavio besijungiantį ir besiskiriantį empatijos jausmą. Neapsigaukite, pasakojimo problema ir vientisas siužetas labai paprastas, kone kurortinio romano banalybė, tačiau visuminis fokusas, kurį padarė L. Castro, sakyčiau, pavyko. Ko gal trūko? Mažesnės įžangos ir dar didesnės ir įvairesnės asmeninių istorijų plėtotės ir jų sumaišymo, kad pasakojimas išties primintų tuos mindfuck kompozicijos filmus, tačiau įtariu, jog tam sutrukdė ribotas finansavimas ir viską reikėjo supaprastinti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Amerikietiškos siaubo istorijos" / "American Horror Stories" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Pernai mes nesulaukėme „Amerikietiškos siaubo istorijos“ 10 sezono dėl pandemijos atidėtų filmavimų. Šiemet antologinio serialo kūrėjai sulaukė paties didžiausio per visą laiką finansavimo (48 milijonus JAV dolerių), todėl kartu su šio serialo korifėjumi Ryan Murphy buvo nuspręsta sukurti netgi du atskirus serialus labai panašiu pavadinimu. 10 serijų įprastą antologinį serialą „Amerikietiška siaubo istorija: Dviguba ateitis“, kuri taps 10 sezonu ir startuos nuo šių metų rugpjūčio 25 dienos bei atskirą 7 serijų istorijų rinkinį daugiskaitiniu pavadinimu „Amerikietiškos siaubo istorijos“ (American Horror Stories). Kodėl daugiskaita? Nes šios serijos pasakoja skirtingas siaubo istorijas, besijungiančias vieną į kitą ir net retkarčiais su didžiąja antologija. Vakar, rugpjūčio 19 dieną, pasirodė paskutinė septintoji serija.

 

Kadangi esu nuoseklus R. Murphy kūrybos žiūrovas, drįstu pranešti, kad šis mega gigantas netrukus pristatys „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, kurioje nagrinės Monikos Levinki ir Bilo Klintono skandalą. Taip pat žadama, kad prie šios flotilės prisijungs dar du nauji paraleliniai serialai „Amerikietiška sporto istorija“ bei „Amerikietiška meilės istorija“. Ar ne per daug? Jeigu ir daug, tai tikėkimės, kad bus kokybiška.

 

Šiandien apžvelgsiu „Amerikietiškų siaubo istorijų“ visas serijas (jų tik viso labo 7). Tiesa, nežinia, ar kitais metais šis „atskilęs“ serialas nuo antologijos bus tęsiamas, tai susitarkime, kad visgi tai pirmasis sezonas.

 

1 serijas. Rubber (Wo)man: Part One.

Pirmojoje serijoje grįžtama prie antologinio „Žmogžudysčių namas“ sezono. Šįkart į tą patį namą įsikelia nauja gėjų pora su dukra Skarlet. Vyrukai – skeptiški, jie netiki, kad Žmogžudysčių name kas nors vyksta. Galiausiai Skarlet savo naujame kambaryje atranda fetišistinius rūbus ir juos užsivelka, tačiau, kai juos užsivelka, ji tampa kitu asmeniu – akys pajuoduoja ir tuo metu ji gali padaryti bet ką. Mokykloje Skarlet nusižiūri klasiokę, kuri galiausiai ja pasinaudoja žiaurioms patyčioms. Galiausiai nusivylusi ir kamuojama BDSM aistrų, matomų vaizdų per pornografinius kanalus, ji ryžtasi užsidėti ruber kostiumą ir atkeršyti klasiokei ir jos pakalikėms...

 

Iš tikrųjų labai keista grįžti į šį namą, bet kartu ir smagu, nes pirmasis sezonas daugeliui žiūrovų itin labai patiko. Čia išvystame naujus aktorius – Sierra McCornick, Michael Jacksono dukrą Paris Jackson ir iš „Viešbučio“ sezono patį Matt Bomer. Bandoma išlaikyti tą paslaptinga atmosferą, nors ir pasakojama istorijos tąsa, visą laika tvyro nuojauta, kad kažkas išlįs iš pirmojo sezono (taip ir nutinka) ir paaiškins dar nežinomus dalykus. Deja, nei Jassica Lange, nei daugelio super pirmojo sezono žvaigždžių čia neišvysite, bes vis tiek... Wecome to the Murder House!  

 

Mano vertinimas: 7.5/10 

2 serija. Rubber (Wo)man: Part Two

 

Antroji serija tęsia pirmosios serijos istoriją. Skarlet tampa nevaldoma. Lavonai pradeda rinktis atviroje namo skylėje, kurią vėliau Skarlet užmūrija, tačiau ji nebegali atsiginti namo vaiduoklių. Ją gina staiga žaibiškai įsimylėjusi lesbietė vaiduoklis. Merginos mylisi vonioje, o gėjų pora niekuo nenutuokia, kol patys netampa žiaurių įvykių aukomis... Visgi abi serijos, dažnas lietuvis pakukuotų, persūdytos LGBTQ temų. Tačiau tai R. Murphy, o ten, kur jis, ten apstu gėjų ir lesbiečių tematikos. Kas nuolat žiūri jo projektus, turėtų jau net nebesigluminti. Šioji serija dar beprotiškesnė, juodesnė ir kraupesnė. Galiausiai Skarlet tenka atsisveikinti tiek su mylimąja, tiek su tėvais ir išvykti į savo kelią, tačiau ji grįžta per Helovynus ir susitinka su vaiduokliais. Ekspresija, elegancija ir tam tikras karikatūriškumas sukuria atskirą logikos pasaulį, į kurį norisi žiūrėti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

3 serija. Drive In.

 

Šioje serijoje jau pasakojama visiškai kitokia istorija, nesusieta nei su vienu sezonu. Vyrukas pakviečia merginą į lauko kino teatrą, tačiau kažkokia beprotė protestuoja, kad filmas tikras ir jis visus pavers zombiais. Galiausiai visi savo mašinose, kas žiūrėjo šį filmą tampa kaip nesavi, o tie, kurie bučiavosi ir nė akimirkos nematė, nesupranta, kas atsitiko... Iš tikrųjų tai tarsi mažas mini siaubo filmas apie zombius ir filmų poveikė žmonių psichikai. Šiaip šios serijos idėja gera, bet ar nebūsiu kažkur kažką panašaus jau matęs? Pati istorijos realizacija labai tiesmuka, paprasta, neišplėtota, veikėjai momentalūs, niekuo neįdomūs, tarsi tipinis jaunimėlis iš kokio prasto filmo „Penktadienis 13-oji“. Manau, tai viena silpniausių šio sezono serijų.

 

Mano įvertinimas: 4/10

4 serija. The Naughty List

 

Itin paaugliška ir jaunatviška serija. Bernų kompanija, influenceriai, gyvenantys dideliame name, kuriame nesibaigia pokštai ir vakarėliai. Jie tikri socialinio tinklų žvaigždės, kol neperžengia tam tikros ribos. Vyrukams netyčia pavyksta nufilmuoti tikrą savižudžio sceną ir ją įkelia tikėdamiesi dar smarkiau išpopuliarėti, tačiau pasaulis ima juos smerkti. O išsišokimas su Kalėdų seneliu prekybos centre tampa jiems pragaru... Tai toks spalvingas maskaradinis pasakojimas, kaip socialiniai tinklai gali sugadinti ne tik reputaciją, bet ir gyvenimą. Čia Kalėdų senelį psichopatą vaidina Denny Trejo, puikiai pažįstamas iš daugybės filmų apie meksikiečių narkotikų prekeivius. Visgi serija vienkryptė, šabloniška be įdomesnių kultūrinių atributų ir sukalta kaip koks siaubo vaizdo klipas, kai kurie kadrai priminė absurdo komediją „Scream Queen‘s“. Atmosferą norėta padaryti itin šiuolaikišką, bet išėjo silpnoka ir šabloniška. Jeigu R. Murphy imtųsi vystyti tokį siužetą į antologiją, būtų labai liūdna.

 

Mano įvertinimas: 4/10

5 serija. Ba'al.

 

Dar viena atskira istorija. Prasideda labai tipiškai ir kažkur jau labai matyta: pora trokšta susilaukti vaikelio, kreipiasi į apvaisinimo centrą, tačiau ten vienas žmogus pasiūlo demono statulėlę, kurią reiktų pasidėti po lova, kad susilauktum... Žodžiu, vaikas po kurio laiko gimsta, o mamytė nelabai benori juo rūpintis, kažkur išgaravo visas motiniškumas. Tuo pačiu jos vyrelis seka jos nuolat krinkančią sveikatą ir nusamdo psichologę. Motinai atrodo, kad demonas pagrobs jos vaiką... Šita serija, sakyčiau, gera. Nors kai kurie dalykai perimti iš vidutinių ir prastų siaubo filmų, labai patiko šios istorijos finalas ir tai, kad seriją kaip atskirą kūrinį gali žiūrėti ir vyresni. Tai tarsi Polanskio savotiškas „Rozmari kūdikis“ ir „Coven“ trečiojo sezono antologijos mišinys. Stebina netikėtas istorijos finalas ir tikriausiai geriausias ir įtikinamiausias šio sezono pagrindinės aktorės Billie Luord vaidmuo.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

6 serija. Feral

 

Prisimenate siaubo filmus „Lemtingas posūkis“ ir filmą „Ir kalnai turi akis“? Taigi panašiu stiliumi perteikta ir ši atskira istorija. Šeimyna susiruošia nakvynės į mišką, tačiau dingsta jų vaikas. Po daugel metų tėvas vis dar tikisi rasti bent sūnaus palaikus ir netikėtai atsiranda tų vietovių medžiotojas, kuris aptinka kompasą, kurį dovanojo kažkada sūnui... Jie leidžiasi į tas vietas, nežinodami, kad netrukus susidurs su tuo, kas pradangino jų vaiką... Sutinku, kad ši serija iš esmės pavykusi, nors ir sukalta, kaip minėjau, pagal matytą stilistiką. Šioje serijoje pasirodo mano mėgstamas aktorius Cody Fern, kurį galite žinoti iš ankstesnių R. Murphy projektų. Istorija intriguoja nuo pradžios iki pat pabaigos, nes išlaiko intrigą, nežinią, o ir siaubo bei įspūdingos atomazgos netrūksta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

7 serija. Game Over

 

Finalinė serija vėl susieta su pirmosiomis dviem ir grąžina mus į „Žmogžudysčių namą“. Čia pasirodo pirmojo sezono senbuvis ir ne vieną gerą vaidmenį „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ sukūręs aktorius Dylan McDermott bei netikėtai serijos pradžioje pasirodžiusi Miley Cyrus sesuo Noah. Išties šioje serijoje pateikiama istorija, kaip galiausiai vaiduokliai išlaisvinami iš šio namo, o pats namas sunaikinamas, tačiau pateiktis šio varianto kiek netikėta: kompiuteriniai žaidimai, daug nuorodų į buvusius sezonus ir jų aktorius... Viskas taip šauniai atpažįstamai persipynę per kontekstus, tačiau pati serija pasirodė pernelyg infantili, vaikiška, netekusi galios šiurpinti. Įsivaizduoju, kad kūrėjai norėjo perteikti tą pabaigą taip alternatyviai, tarsi netikrai, sušiuolaikinti ir susintetinti tą siaubą, prarandant kontūrus tarp tikrovės ir skaitmeninės realybės. Galima sakyti, kad pavyko, nes viskas labai išėjo žaidybiškai, tačiau prarasta labai daug: energija, baugumas, paslaptingumas, elegancija ir „Žmogžudysčių namo“ veikėjų charakteringumas. Viskas perbėgta labai žaibiškai, tarsi „skrolinant“ per Facebooką.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

 

Mano apibendrinimas labai trumpas. Šios atskiros serijos yra nepalyginamai silpnesnis variantas už antologiją. Trūksta plėtotės, asmeninių veikėjų istorijų, estetikos ir elegancijos... Galiausiai trūksta dvasios ir pačios istorijos, todėl bendrame kontekste, kažin, ar šis serialas siektų daugiau nei šešetą. Nepaisant to, buvo ir tikrai dėmesio vertų dalykų, serijos patiko ir įtraukė, bet ne taip, kad jas išjungus galvočiau: o kaip čia galėjo būti?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji našlė" / "Black Widow"

 Sveiki,

 

Kas gali supaisyti visus Marvel Studio serijos filmus? Tikriausiai tik tikri šios serijos gerbėjai ir užkietėję komiksų bei fantastinių veiksmo filmų gerbėjai. Nesu tas didysis seklys, kuris suvoktų visus šios studijos serijos dalis, atskiras ir besijungiančias į vieną „Keršytojų“ pasaulį, tačiau kaskart pažiūrėjęs Marvel serijos filmą lieku nustebintas to filmo didingumu, ambicijomis, specialiaisiais efektais, išvystyta istorija ir paliktomis emocijomis. 24-asis Marvel studijos filmas tapo „Juodoji našlė“ (angl. Black Widow) (2021), kurį režisavo režisierė Cate Shortland, o pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas Scarlett Johansson. Kiek supratau, į šį vaidmenį taikėsi Emily Blunt ir tikriausiai būtų gavusi vaidmenį, jeigu nebūtų įsipareigojusi kitiems projektams.

 

Taigi „Juodoji našlė“ pasakoja vienos iš „Keršytojų“ grupės super didvyrių, kuri taip ir vadinama Juodąja našle, o iš tikrųjų ji Nataša Romanoff. Filmas, kaip jau įprasta, kai Marvel skiria vienam šio sugalvoto pasaulio veikėjui, pradeda nuo pačios vaikystės ir baigiasi kokiu nors itin didingu ir labai svarbiu personažui įvykiu. Mažajai Natašai po antpuolio pavyksta su sese, mama ir tėvu pabėgti nuo ginkluoto išpuolio, tačiau netrukus jas atskiria nuo tėvų ir uždaro į sunkių kovinių apmokymų bazę. Galiausiai po daugel metų susitikusios seserys išsiaiškina, kad jomis manipuliuojama, kaip ir kitomis bazėse apmokytomis kovinėmis žudikėmis, nes joms įmontuojamos susinaikinimo ir paklusnumo programos, todėl seserys skuba jas išgelbėti, bet po daugel metų joms vėl teks susidurti su tariamais tėvais...

 

Iš tikrųjų paskutinis Marvel serijos filmas, kurį buvau matęs, atrodo, buvo „Juodasis feniksas“ ir jis man atrodė kur kas negyvesnis, o „Juodoji našlė“, kaip ir Tarantino filme „Nužudyti Bilą“, pagrindinė herojė, tiksliau pagrindinės herojės, nes Flonrece Pugh sukurtas Juodosios našlės sesers vaidmuo taip pat labai įspūdingai gyvas, atrodo žmogiškesnis serijos variantas. Nežinau kodėl, bet gal dėl to, kad veikėjos iš tikrųjų neturi itin kokių nors super galių, tik išlavintus kovos elementus ir stiprų kūną bei žmogišką troškimą turėti šeimą. Man šis filmas iš šios serijos kažkaip labiausiai virpa dėl žmogiškųjų faktorių ir čia mažiau to tokio ceremoniškumo, nors esama ir jo. Veikėjai kalba literatūriniais komikso lygio sakiniais, bando šmaikštauti, išsisuka iš bet kokių, regis, neįmanomų situacijų. Bet juk kitaip būti ir negali, nes juk tai Marvel pasaulis su savo dėsniais, dialogais ir logika. Kažkodėl kai kurie siužeto elementai man labai priminė serialą „Žudant Ievą“ (Killing Eve), bet visumoje tai ištirpsta, todėl atrodo, kad Juodoji našlė, nepaisant visko, yra labiausiai žmogiškas jausminiu pagrindu sukurtas serijos filmas. Bet ar geriausias ir įdomiausias? Sunku pasakyti, tačiau faktas, kad darbo įdėta daug ir jis ne prasčiausias.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiunglių kruizas" / "Jungle Cruise"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisierius Jaume Collet-Serra per savo karjerą sukūrė ne vieną siaubo ir įtempto veiksmo filmą, pradedant anuomet šiurpinančiais „Vaško namais“, „Našlaite“ ir baigiant „Non-stop“ bei „Sekluma“. Kiek netikėta, kad iš tamsių juostų režisierius perėjo į spalvingą Disney stiliaus pasakojimą „Džiunglių kruizas“ (angl. Jungle Cruise) (2021). Dideliais pinigais ir spalvinga kinematografija pasižymintis filmas, sakyčiau, tinka nuo paauglių iki pačios senatvinės auditorijos.

 

Dviem pagrindiniais smuikeliais filme „groja“ visiems puikiai žinomi kultiniai „didelių projektų“ aktoriai t. y. Dwayne Johnson ir Emily Blunt. Ką naujo ir gero begali pasiūlyti Disney kino kompanija, kai jau pamažu pradeda atslūgti pasakų „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“ bei kitų atnaujintų versijų rodymai? Ogi „Džiunglių kruizą“! Istorija mus nukelia į XX amžiaus pradžią, kai Vakarų civilizacija vis dar „serga“ mokslinėmis ekspedicijomis į egzotiškiausius pasaulio kampelius, o šiurpios kelionių gotikinės istorijos audrina skaitytojų vaizduotę. Ryžtinga ir apsukri daktarė Lilė pavagia paslaptingą strėlės antgalį, kuris yra Pietų Amerikos džiunglėse niekam nežinomos magiškos vietos raktas. Panaudojus raktą, bus galima, pasak legendos, gauti stebuklingo augalo, kuris pagydo bet kokias pasaulio ligas. Mokslininkė su broliu leidžiasi į pasaulio pakraštį ir čia susipažįsta su Amazonės upių baseino kruizo kapitonu, tačiau ant jų kulnų lipa godus vokietis, kuriam augalo reikia norint laimėti karą...

 

Žodžiu, turime visą siužetą su spalvingais veikėjais, pastarieji atitinka visus Disney stiliaus ir tokio žanro filmo veikėjų charakteristikas. Tvirta Lilę atstovauja feminizmui, nes dėvi kelnes ir geba išsisukti iš bet kokių aplinkybių ir dar įkrėsti į kailį piktadariams. Džiunglėse verkšlenantis homoseksualas galiausiai išmoksta muštis, o laivo kapitonas, kad ir koks raumeningas ir brutalus beatrodytų, iš tikrųjų yra altruistas romantikas, o ką jau pasakyti apie blogiuką vokietį? Visi veikėjai savo nesudėtingomis programomis tarsi išdrožti pagal tuos pačius Volto Disnėjaus animacinių filmų brošiūras iš XX amžiaus vidurio.

 

Nepaisant, kad viskas tarsi šabloniškame sapne, filmas nėra toks jau prastas. Man jis priminė vaikystėje matytos „Mumijos“ bei „Laros Croft“ filmų serijų mišinius, nes ta pati dvasia, polėkis, pasakojimo moduliacija, tik šiame filme viskas šiuolaikiškiau ir efektyviau, žvelgiant į visuminį technikos lygį. Visgi filmas didžiąją dalį yra bėgimas ir kliūčių barjerų įveikimas, todėl vaizdiniai itin ilgai išlieka dinamiški, atsipūsti lieka vos viena kita scena. Kas man patiko ir nustebino? Spalvos, Viktorijos laikų ekspeditorių dvasia (nors ji ir dirbtina) bei tam tikri siužetiniai „paturbinimai“, pavyzdžiui, konkistadorų dvasios įtraukimas kaip istorinių kontekstų praplėtimas ir pan. Visgi filmas ne iliustruotas mokslinis žurnalas, o tik butaforinė linksma interpretacija, leidžianti tiesiog kaip senais gerais laikais mėgautis tomis jau kadais išartikuliuotomis idėjomis, bet kartu patirti nuotykį. Kas pasakys, kad filmas nepavykęs? Pavykęs, jei atmesime šablonus ir nepradėsime jo nagrinėti po gabalėlį.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys. Mobilizacija" / "The Suicide Squad"

Sveiki,

Absoliučiai neplanavau žiūrėti antrosios šios serijos filmo dalies „Savižudžių būrys. Mobilizacija“ (angl. The Suicide Squad) (2021), kurį režisavo James Gunn. Pirmoji dalis, pasirodžiusi dar 2016 metais, iškart tapo kultine, o Eminemo dainelė iki šių dienų skamba kaip realus jo vaizdo klipas su visais spalvotais freak stiliaus filmo herojais. Tačiau esu nuolat veikiamas savo aplinkos, tad tenka į filmus leistis netgi tokius, į kuriuos neplanuoju.

 

Daug kas internete iš lietuvių deda šį filmą į šuns dienas, tačiau tenka pripažinti, kad antroji filmo dalis lygiai tokia pat šmaikšti, spalvinga, dinamiška. Viskas kuriama pagal tuos pačius komikso principus, kuriuose bandoma atskleisti šiaip jau blogiukų komikso personažų paprastai nematomą pasaulį. Šįkart iš kalėjimo išleidžiamos dvi savižudžių būrio pajėgos, kuriose galime atpažinti jau ir atskiro filmo apie šią personažę sulaukusią Qvynę. Filmo pradžia iškart patraukia savo humoru ir keistas veikėjais. Jau vien ko vertas Žebenkštis, kuris priminė Sidą iš „Ledynmečio“. Filmui pasibaigus, sušukau, kad būtent Žebenkštis vertas atskiro apie save filmo!

 

Daug kas nusivylė tikėdamiesi aštraus ir „rimto“ veiksmo filmo su sadistinėmis klasikinėmis manipuliacinėmis scenomis, todėl pradėjo rėkti, kad filmas primena parodiją. Vaikučiai, čia filmas ir yra tikrąja to žodžio prasme parodija! Parodijuojami klasikiniai superherojų filmai, jų altruistinės savybės išvirkščiai taikomos blogiukams, o štai Godzilą šįkart pakeičia iš kosmoso parskraidinta spalvota mega didžiulė vienaakė Jūros žvaigždė, šiaip jau iš toli primenanti vaikų vonios kempinėlę ar pakabutį-čiauškutį nuo kūdikio lovelės. O ką jau sakyti apie ryklį, arba žmogų-skritulį, kuris visur regi savo mamytę... Žodžiu, tai tikra superherojų parodija, tik šįkart pasaulį gelbsti kaliniai... Ar tai blogai? Tikrai ne, nes filmas pramoginio stiliaus, su labai primityvia užduotimi, kuri šiaip statoma jau mokykloje ant scenos: personažai turi įveikti problemą, tačiau kaip jie tai padarys, tai jau filmo kūrėjų sėkmės reikalas.

 

Visumoje filmą laikau sėkmingu, nes jis dinamiškas, šmaikštus, juokingas. Palieka nemažai idėjų, kuo būtų galima persirengti per bernvakarį ar Helovyną, ir visi tavo persirengimą atpažins, nes „Savižudžių būrys“ yra tas filmas, kuris prisideda prie masinės kultūros ir kino reiškinio, nestokodamas kompiuterinės technikos, karnavališkumo ir visiems pernelyg gerai suprantamo siužeto.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela