Filmas: "Avelė" / "Lamb"

 Sveiki,

 

Vienas iš šiųmečių kino festivalio „Scanorama“ akstinų tapo islandų siaubo drama „Avelė“ (angl. Lamb) (2021), kuriame su islandų garsenybėmis pagrindiniam vaidmeniui iš Holivudo trumpam sugrįžo šiuolaikinė kino legenda Noomi Rapace. Filmą režisavo debiutantas aktorius Valdimar Jóhannsson, kuriam be didesnių finansavimo galimybių pavyko sukurti ir intriguojančiai perteikti tai, ką galbūt pavadinčiau šiuolaikine skandinavų siaubo tradicija. Prieš kelerius metus matytas norvegų filmas „Telma“ arba švedų šedevriukas „Riba“ iškart suintriguoja įtikinamai perteiktu siaubu ir mistiniais štrichais.

 

Naujausiame skandinaviškame „siaubeke“ pasakojama iš pradžių gana niūri, kaip ir pridera skandinavams, šeimos tragedija. Pora negali susilaukti vaikų, todėl visą savo energiją skiria atšiauriame Islandijos kalnų slėnyje įkurdintoje avių fermoje. Pirmieji kadrai – pribloškiantys. Pasipiktinusios avys nerimsta savo tvartuose, įspūdis, jog jos bendrauja savita magiška kalba savo kolektyve, o jų akys regi tai, ko negali regėti įprastas žmogus. Įtampa lipa ant kulnų, tačiau netrukus sužinome, jog žmonių kasdienybė kur kas pilkesnė. Pora atvedinėja avinėlius į šį pasaulį, kol vieną dieną iš avies, tiesiogine to žodžio prasme, išlenda hibridinė avies ir žmogaus versija. Pora nedvejoja – tai Dievo dovana, todėl konkuruodami su motina avimi pasiima vaiką kaip savo ir pavadina ją mirusios dukters Ados garbei, tačiau netrukus į sodybą grįžta brolis ir jis pamato, kad bevaikė šeima pamažu nupušo...

 

Gerai, apie motinystės ir tėvystės instinktus kine tiek priskaldyta malkų, kad nežinau labiau šabloniškesnio motyvo, kai motina kamuojama šių instinktų (arba vaiko praradimo) tiesiog pakvaišta. Šiuo triuku naudojasi tiek dramos, tiek siaubo filmai, tiek hibridiniai žanrai, kur žiūrovui gana lengva susitapatinti su veikėjais psichikos nestabilumu ir ją pateisinti. Ar prisimenate biblijine misterija perkrautą barokinio siaubo filmą Darreno Aronofsky „Motina!“ (2017), po tokio filmo sunku atsigauti ir suvirškinti siaubūniškus motinos instinktus. Skandinaviškasis „Avelė“ taip pat fokusuojasi į biblijinį avelės aukos metaforą, čia dėl motiniškos konkurencijos moteris nušauna avies patelę, nes laiko ją vertesne motina, nei ji pati. Tačiau filme pasirodo ir demoniškieji žmogaus avies motyvai, kurie koreliuoja su Antikos miškų dievybe Panu, tik šiame filme jis gerokai primena patį Mefistofelį. Žodžiu, režisierius neperkrauna šiurpumu savo filmo, nors nuolatinėje skandinaviškoje tėkmėje vis jaučiame kažin kokį tvyrantį siaubą, kuris tuoj išlįs. Ir tikrai, anksčiau ar vėliau jis išlenda, bet vėlgi tyliai, skandinaviškai santūriai ir užtikrintai. Sukurti gerą siaubo filmo nereikia garso efektų, nusibodusių holivudinių klišių, užtenka tiesiog sukurti lėto laukimo filmo įspūdį, jog kažkas vis tiek tuoj nutiks, nes juk tokiai porelei su tokia psichika laimingai baigtis negali.

 

Visgi visumoje filmas pateisino savo žanrą ir jis tapo ir provokuojantis, ir originalus, nors lyg ir nieko naujo, tačiau pasirinkta pasakojimo maniera, mitologiniai niuansai leis šiam filmui nevienadieniškai įsirėžti į atmintį.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela 

Jurga Ivanauskaitė būtų pasitikusi 60 metų jubiliejų

 Sveiki,

 

Negalėjau nepadaryti šio įrašo. Kažkokia prievolė, net nepadoru nepaminėti Jurgos Ivanauskaitės, kuriai šiandien būtų sukakę 60 metų. 60 metų! Man ji tikriausiai ir liks 45 metų raudonplaukė keliautoja, pasilikusi tose nuotraukose ir atgalinių knygų viršelių fotografijose. Kur ji dabar yra? Toji Jurga, kuriai nebuvo lygių. Ikona. Stebukladarė. Išmintinga ragana.

 

Nieko nenoriu kalbėti. Jau apie Jurgą tiek prikalbėta. Belieka byloti kitų žodžiais, tad dalijuosi leidyklos „Tyto alba“ internetiniame facebook sienoje pasidalytų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatų mintimis apie ją.

 

Rimantas Kmita

Gabija Grušaitė

Rimvydas Stankevičius

Renata Šerelytė

Agnė Žagrakalytė

Giedrė Kazlauskaitė

Aušra Kaziliūnaitė

Kristina Sabaliauskaitė

Laura Sintija Černiauskaitė

Gintaras Bleizgys

Lina Simutytė

Jurga Tumasonytė

Mindaugas Nastaravičius

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ričardas Gavelis "Jauno žmogaus memuarai"

 Ričardas Gavelis. „Jauno žmogaus memuarai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 280 p.

 

Mieli skaitytojai,

 

Kai Prancūzijoje pirmąkart prancūziškai po beveik 30 metų išėjo Ričardo Gavelio (1950-2002) legendinis romanas Vilniaus pokeris, spaudą užplūdo liaupsinančios recenzijos. Kai kas Lietuvoje ėmė dūsauti, kad R. Gavelio talentas tėvynėje neįvertintas, o rašytojas nepelnytai užmirštas, tačiau, ar kas nors paskaičiavo algoritmiškai, kas kelerius metus mes turime lietuviškai vis perleidžiamus Vilniaus pokerius? (Neseniai perleisti ir kiti R. Gavelio kūriniai). Tuos pačius pokerius, kuriuos gali paskaityti ne kiekvienas baigęs dvylika klasių, o tuo labiau perprasti sudėtingai bravūrišką R. Gavelio pasaulį.

Šiomis dienomis mokyklinės literatūrinės programos kontekste rekomenduojame literatūros sąraše yra įtrauktas pirmasis Ričardo Gavelio romanas Jauno žmogaus memuarai, kuris 1989 metais buvo publikuotas periodinėje spaudoje Pergalė (dabar Metai), tais pačiais metais išleisti kaip atskira knyga, o netrukus pasirodo ir Vilniaus pokeris. Galima sakyti, kad 1989 metais R. Gavelis išjudina lietuvių literatūros lauką, įgalina miestietišką literatūrą, smarkiai atsitraukdamas nuo kaimiškosios kultūros ir išvesdamas literatūrą į naują traumuojančio sovietinio režimo lauko vaizdavimą ir apmąstymą. Tai lėmė ne tik ankstesnis rašytojo rašymas „į stalčių“, bet ir tuo metu prasidėjusi persitrekia, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, kultūrinis sambrūzdis, Sąjūdis, atšilimas. Paprastai Jauno žmogaus memuarai suvokiamas kaip rašytojo romano debiutas, Vilniaus pokerio priešistorė, kurioje autorius įveda pagrindines sovietines ir postsovietines savo kūrybos sąvokas, pastarosios bus itin svarbios kuriant Vilniaus aplinką kituose R. Gavelio kūriniuose. Apie tai daugiau ir plačiau rašo R. Gavelio tyrinėtoja ir literatūrologė Jūratė Čerškutė įvadiniame knygos straipsnyje Laiškas skaitytojui, arba ketvirčio amžiaus egzaminas atminčiai, praeičiai ir kritiniam mąstymui.

 

Knygą sudaro po mirties (iš Anapilio) rašomo Leono Cipario 14 laiškų ciklas. Pastarieji laiškai skirti Cipario mokytojui Tomui Kelertui, kuris taps pagrindiniu veikėju Vilniaus pokeryje. Laiškai be atsako iš pradžių skirti T. Kelertui, kuris įvardijamas kaip mokytojas, tačiau, kaip vėliau sužinome, kad T. Kelertas yra vyresnis mokslo draugas ir jiedu gyveno viename studentų kambaryje. Nuo pat pradžių juntami L. Cipario dviprasmiški jausmai adresatui. Iš vienos pusės T. Kelertas jam yra mokytojas, neginčijamas autoritetas, tačiau kartu laiškų autorius kaltina jį nužudžius. Visuose laiškuose išreiškiama meilė ir žavesys, kaip vienintelis subjektas, kuris tarp gyvųjų galėjęs Ciparį suprasti iki galo. Retsykiais tas susižavėjimas Kelertu perauga į neišrašytus homoerotinius prisipažinimus, tačiau visa seksualinė L. Cipario patirtis (Virginija, Nijolė, Birutė) byloja, kad jis heteroseksualus. Kas per meilė T. Kelertui? Veikiau ideologinė, toji idiliška siekiamybė būti autoriteto šešėlyje pripažintam savarankiam individui be jokio Uošvio užnugario, vien dėl to, kad tu turi galios ir jėgos savaip užsitarnauti aplinkinių pagarbą. Kai L. Ciparis pirmąkart pamato T. Kelertą, duoda sau pažadą tapti tokiu pat autoritetingu ir pripažintu, kaip ir jo idiliškasis subjektas T. Kelertas. Ar tai meilė? Vėliau Ciparis apmąsto, jog T. Kelertas toks, koks jis buvo tikrovėje ir Cipario susikurtame pasaulyje, buvo du skirtingi žmonės. T. Kelertas po pažeminimo, kai Ciparis jį sužlugdė kaip komjaunuolių komisijos narys, kambariokas dingo iš jo gyvenimo...

 

Viena pagrindinių Jauno žmogaus memuarų probleminių ašių yra jauno žmogaus savasties ir tapatybės problema. Leonas Ciparis, gabus jaunuolis, idealistas, kuris tiki komunistinėmis gražiomis pasakaitėmis ir žmogaus garbe, pats taip dėl savo politinių naivių pažiūrų nebuvo priimtas nei į fizikų gretas, nei tarp pačių komjaunuolių, nei dar kitur. Netgi globojamas Uošvio ir vėliau tam tikro laikino dvasinio autoriteto Didžiojo Li, neranda savo vietos po saule. Bendruomeniškumo idėja jaunam žmogui itin svarbi, o atskirties pasaulis jam pernelyg atšiaurus. Vėliau, kai jis veda Virginiją ir sužino apie Uošvio kriminalinį pasaulį, jaunasis veikėjas pradeda suvokti, kodėl taip, priešingai nei T. Kelertas, neužsitarnavo pagarbos dirbdamas Sibire. Nes visuomenės įvaizdis, galingojo dukra, pasirodę straipsniai spaudoje formuoja sovietinio parsidavėlio įspūdį aplinkiniams.

Atrodo, kad L. Ciparis iš pradžių net nesuvokia, kad tai uzurpatorių primesta sistema, kurioje jis ieško neegzistuojančių dalykų. Kaip žinia, be užtarimo, galios, manipuliacijų ir smurto neįmanoma užsitarnauti vien iš gerų paskatų pagarbos, gali nebent tik įbauginti. Galiausiai L. Ciparis patiria lūžį, jis ima suvokti, jog nėra ir negali būti šios supuvusios sistemos dalimi, ima kelti lietuvybės klausimus, nors pats savęs lietuviu ir nėra linkęs laikyti. Kas lietuvį padaro lietuvių? Kas jis pats ir kaip atrodo jis iš šalies jį pažįstantiems? Štai ką jam atsako draugai: „Tavęs niekas neklausė, vaikeli. Jei norėjai būt Jėzum, reikėjo daryti stebuklus. Kitaip minios nesužavėsi. Ne, tu nebuvau Jėzus Kristus, buvai... buvai toks... naivus kvailelis. Atleisk, žinoma, bet juk prašei teisybės (p. 196).“ „Kvailelės ieškojo gražuolių plieniniais raumenimis, o tave niekino. Tačiau išmintingos merginos troško tave suvilioti. Ir aš taip pat. Tačiau tu buvai drovuolis, tu buvai angelas, nė neprastebėjai, kad tau rezgamos pinklės. Buvai žaviai, pribloškiamai naivus (p. 201).“

Ričardas Gavelis

 

Naivumas yra L. Cipario prapultis, o gal ir reikšminga kiekvieno jauno žmogaus, besiruošiančio užkariauti pasaulį, daug ir nuoširdžiai dirbti, kad būtų pripažintas už savo nuopelnus, tačiau tam idiliškam nusiteikimui lemta sunykti. L. Cipario atveju tai dėl sovietinio režimo, mūsų laikais dėl nepastovumo ir konkurencijos. Skaitydamas nuolat galvojau apie L. Cipario uždegančią kalbą, kuri atliepia aistringą ir gyvą jauno žmogaus laikyseną ir mąstyseną. Neretai galėjau ir pats save atpažinti, ir nesvarbu, apie kurį režimą būtų rašoma, jauno žmogaus toliaregiški siekia ir galimybės amžinai nepamatuojamos dėl vieno labai svarbaus dalyko – jis nežino, kas yra sau ir kokią nišą užimą visuomenėje. Štai L. Cipario gyvenime atsiranda Uošvis, Maskvos apmokytas vietos galingas mafijozas, pasižymintis erudicija, bet kartu ir šaltakraujiškumu. Uošvis turi „užmetęs galingą interesų tinklą“, jis reketuoja, gąsdina, netgi žudo ir žlugdo jam nepaklūstančius, nors savo žentui Leonui yra pakantus ir netgi gelbsti jį iš jaunatviškų naivių politinių klaidų, už kurias Ciparis jau būtų buvęs įkalintas KGB.

 

Uošvis yra ne tik asmuo, šiame romane jis apskritai simbolizuoja Sovietų Sąjungos režimo mechanizmą, Maskvos primestą diktatūrą bei kultūrą, kuri verta vien panikos. Uošvis – ne tik Cipario priešingybė, bet ir priešingybė Didžiajam Li, korėjiečiui sensėjui, kuris pasitelkęs gražią budistinę retoriką apie žmogaus išlaisvinimą vien savo mąstymu ir veiksmų pasirinkimo valia, priverčia tiek Virginiją, tiek patį Ciparį atsigręžti į dvasines vertybes, paniekinant komunistinį režimą, tačiau ir čia veikėjui naivumui nėra galo. Sensėjas netrukus yra ne tik priešinga Uošvio versija, bet netrukus perima tuos pačius galios svertus valdyti savo sektos žmones, priversti juos išlaikyti jį patį ir net tenkinti seksualinius įgeidžius. Ciparis nuolat regi ir patiria DDN (Didžioji Dievo Neteisybė), kuris kartu su fantasmagoriškomis sporomis tampa esminiais raktažodžiais, perteikiant sovietinio jauno žmogaus neteisybės ir nusivylimo patirtis.

 

Užburiančia intelektualia kalba parašyti Jauno žmogaus memuarai šiandien gali tapti ne tik aktualizuojamu mokyklos suole kūriniu, bet ir tam tikru tapatinimosi manifestu prieš apskritai sankcionuotą sisteminį pasaulį. Iš vienos pusės galima kelti klausimą: ar iškelti Cipario idealai, o gal sisteminis homo sovieticus režimas pražudė jaunus žmones? Kiek kaltas Cipario naivumas, o kiek nusivylimas ir sisteminis režimas? Knygoje keliami ne tik tapatybės ir tapatumo klausimai, bet ir vaizduojami sudėtinga išorinių aplinkybių ir žmogaus prigimties pasireiškimų sankirta. Bet kokiu atveju, knyga yra ryškus anų laikų, kurie vis dar emociniame mūsų visų lygmenyje „šnopuoja į nugarą“, liudijimas. Sensta tik knygos istorinis kontekstas, tačiau jaunas žmogus, trokštantis pripažinimo, meilės ir galimybės savirealizuoti sisteminiame pasaulyje, vis dar tebėra aktuali problema.

 

Jauno žmogaus memuarai nepateikia jokių atsakymų, kaip ir ką reikėjo L. Cipariui daryti teisingiau, kad viskas būtų pakrypę ne vien mirties linkme. Kodėl vieni turi galios ir ryžto prisitaikyti ir transformuoti save, o kiti vedami naivumo taip ir lieka sisteminėmis aukomis? Ar tai auklėjimas? Žmogaus prigimtinė dvasia? Brendimo etapas, kurį ne visi gali pereiti dėl savo perdėto jautrumo? Bet kokiu atveju, knyga leidžia tuos vertybinius, moralinius ir žmogaus dvasinius parametrus iškelti į paviršių ir apmąstyti istoriniame kontekste. Skaičiau su didžiuliu užsidegimu ir smalsumu, kiekviename žingsnyje atpažindamas save patį. Jeigu mokiniai dabar ir nesusitapatins, neatpažins savęs L. Cipario asmenyje, manau, kai jiems bus koks trisdešimt ir beveik pusė gyvenimo kelio jau bus nueita, Jauno žmogaus memuarai staiga gali tapti tam tikru jauno žmogaus mąstymo ir nuolatinio savęs ieškojimo atpažinimo atlasu.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Kylie Minogue and Years & Years - A Second to Midnight [žodžiai / lyrics]

 Sveiki,

 

Jau kuris laikas pop muziką užvaldė disco stiliaus amžius. Čia įvairiais motyvais atsikartojantys praėjusio amžiaus paskutiniųjų dešimtmečių garsai suteikia visai kitokio skambesio. Kai pirmąsyk išgirdau Kylie Minogue and Years & Years – „A Second to Midnight“ dainą, pagalvojau, kad ją visai nesunkiai galima paniūniuoti, yra itin pozityvi ir lengvai kaip pop muzikėlė įsimenama. Kaip tik, ko reikia tamsiam lapkričiui, vaikštant niūriomis gatvėmis!

 

Spalio 6 dieną debiutavusi daina bus įtraukta į Kylie Minogue albumą „Disco: Guest List Edition“. Pastarasis yra papildytas albumo Disco (2020) versija su papildomomis dainomis. Taip pat daina bus įtraukta ir į kitais metais pasirodysiančio Years & Years „Night Call“ albumo deluexinę versiją.

Vos pasirodęs kūrinys netrukus sulaukė vaizdo klipo, kuris pasižymi išskirtine choreografija bei montažu. Abu atlikėjai dainuoja ir šoka vienas kitam bei vienas su kitu, tačiau greitai ima keistis jų atvaizdai. Genderizmofobams tai sukels dar vieną isteriją, tačiau būtent lyčių stereotipai ir jų laužymas yra svarbus dainininko Olly Alexander tikslas, o K. Minogue jau seniai laikoma LGBTQ+ pop kultūros ikona. Visgi kūrinys užkabina, nuteikia pozityviai ir klausausi jo tarp sunkių darbų, nepriklausomai savo įsitikinimų. Ar ne tokia pop muzikos misija ir yra? Mus visus linksminti. Manau, tai pavyko.

 

Žodžiai / lyrics

 

Kylie Minogue and Years & Years – „A Second to Midnight“

 

Tick tick tick

Tick tick

Remember back in '99? Oh, I

We danced like maniacs all night, oh, I

Now the world is turning

Faster with time

And I'm slowly going out of my mind

Yeah, I, I think we're the same

Yeah, I think we're the same

And oh-oh, where do we go, oh?

I gotta know, show me your page

'Cause the clock keeps ticking the tock

I ain't gonna stop, no how, no way

I'm chasing after midnight

Show me the way to your heart

Ready for the start of my real life

To shine like a light in the dark

Waiting for this moment to work right for you

I'm done hesitating

Oh yeah, only got a second to midnight

Hmm

I wonder if you question why, oh, I, hm

We left our fantasy behind, oh why? (Oh why?)

Now the world is turning

Faster with time

And I'm slowly going out of my mind

Yeah, I (oh, I)

I think we're the same, yeah

I think we're the same

And oh-oh, where do we go, oh?

I gotta know, show me your page

'Cause the clock's keep ticking the tock

I ain't gonna stop, no how, no way

I'm chasing after midnight

Show me the way to your heart

Ready for the start of my real life (real life)

To shine like a light in the dark

Waiting for this moment to work right for you (oh, yeah)

I'm done hesitating

Oh yeah, only got a second to midnight

So love, run

Freedom

Go on

Get some (oh, get some)

Dig (dig!), deep (deep!)

Let (let!), go (go!)

Oh (oh!), oh (oh!)

Oh

Yeah

I'm chasing after midnight

Show me the way to your heart (yeah, yeah)

Ready for the start of my real life (Real life)

To shine like a light in the dark (shine)

Waiting for this moment to work right for you (I'm waiting)

I'm done hesitating

Oh yeah, only got a second to midnight.

 

Jūsų Maištinga Siela

Klaipėda, Baltijos žiedas: Baltijos žiedo požeminės perėjos grafiti, piešiniai

 Sveiki,

 

Visada džiaugiuosi skoningu ir įdomiu gatvės grafiti menu, ar tai būtų Vilnius, Kaunas, ar, kaip šiuo atveju, Klaipėda. Ne kažkokie pakeverzoti inicialai, kurių niekas neiššifruoja, bet būtent idėja, koncepcija. Ilgą laiką Klaipėdos Taikos ir Baltijos prospektų žiedinėje sankryžoje vyravo niūrios požeminės perėjos, prarūgusios šlapimu. Ten labai trūksta apšvietimo tamsios paros metu, tad šįkart tie šviesūs ir spalvingi grafiti piešiniai labai praskaidrina šiuos kelius. Bus į archyvą!

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yoko Ogawa "Atminties policija"

 Yoko Ogawa. „Atminties policija“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Mieli skaitytojai,

 

Japonų literatūra nėra vien tik egzotiškas patiekalas iš tekančios saulės šalies, kurioje aptinkame keistą, retsykiais nesuprantamą bendravimo kultūrą bei tradicijas. Kai kada tolimoji literatūra gali byloti labai universaliomis temomis ir problemomis. Štai argentiniečių rašytoja Samanta Schweblin sako, kad literatūra yra tas laukas, kurioje pasakojamos istorijos apie tai, dėl ko mūsų visuomenė nėra apsisprendusi iki galo. Dažniausiai tai būna vertybiniai ir moralės aspektai. Juos perteikti išmoningai, kad kiekvienas skaitytojas pajustų ir suvoktų šią problematiką, dažnai remiamasi atitinkamais žanrais ir šįkart tas žanras itin populiarus ir mėgstamas daugelio skaitytojų – distopija, kuri leidžia dažnai vaizduoti išvirkštinį „Alisos“ logikos pasaulio modelį. Štai pripažinta ir tikriausiai be Harukio Murakami garsiausia japonų rašytoja Yoko Ogawa (g.1962) 1994 metais tėvynėje išleidžia romaną pavadinimu Atminties policija (jap. Hisoyaka na Kesshō), pastarasis ne taip seniai išverstas į anglų kalba ir įtrauktas į trumpąjį 2020 Internacional Booker Prize literatūros sąrašą, o netrukus lietuviškai šį romaną išverčia ir Gabija Enciūtė.

 

Distopijos nesensta, jeigu jos parašytos visame pasaulyje suprantama idėja. Dažniausiai jos, kaip G. Orwello bei M. Atwood atvejais, vaizduoja žiaurius patriarchalinius žaidimus, susijusius su visuomenės kontrole, brutaliu susidorojimu, katastrofomis, jeigu neatitinkama primestų įstatymų ir reikalavimų. Pastaruoju metu šis žanras vis dažniau prisimenamas ir iš naujo apmąstomas nūdienos kontekste: visuomenės ideologijos ir vertybių susiskaldymas bei pandemijos valdymo krumpliaračiuose besimalantys skirtingų įsitikinimų žmonės. Regis, Yoko Ogawa šiame galios ir valdžios žaidime savo romanu gerokai išsiskiria, nors esama ir dėsningų klasikinių distopinio romano elementų.

 

Istorija pasakoja apie atokią salą vandenyne, kurioje įsikūręs miestas ir gyvenvietės, veikia net traukinys, o ištisos tos salos bendruomenės besąlygiškai paklūsta Atminties policijai (dar kitaip romane vadinamiems prisiminimų medžiotojams). Saloje laikas nuo laiko vis kas nors dingsta – kvepalai, paukščiai, rožės, nuotraukos, romanai – ir pagal dingimo faktą žmonės besąlygiškai paklusdami pirmiausia sunaikina visus daiktinius įrodymus, o vėliau dėsningai dingsta ir iš pačios žmonių atminties. Kitą dieną žmonės gyvena tiesiog naują tikrovę, kurioje nėra to daikto ar reiškinio, bemaž kartu praradę ir savasties dalį, emocinį ryšį. Istorijos centre – jauna moteris, romanų autorė, kuri gyvena nuosavame name prie upės. Ji rašo romanus ir baiminasi, kad pamažu vieną dieną viskas išnyks. Netrukus ji sužino, jog saloje esama tokių žmonių, kurie neatsisveikina su prarastais daiktais ir jie geba juos prisiminti, o vienas iš jų – jos redaktorius ponas R. Kaip vėliau ji sužino, tokia buvo ir jos motina, tačiau pati, nors ir nelengvai, tačiau paklūsta atminties praradimo dėsniams ir jos prisiminimai, kaip ir prieraišumas prie praeities, pamažu ištrinami.

 

Visgi tai alegorinis pasakojimas, kuris byloja apie žmogaus netekties skausmą. Romane viskas priešingai – žmonės netenka savo prisiminimų ir daiktų, savaime juos išstumia ir sunaikina iš savo gyvenimo, o tai priima kaip natūralų procesą, nesuvokdami, jog jie yra apgaudinėjami. Romane niekas nekelia klausimo, o kodėl tai vyksta, kokia visos šios kontrolės paskirtis, net neanalizuojama, kaip veikia žmogaus atmintis. Net nekyla klausimas, ar tai kažkokia liga, ar eksperimentinis dalykas. Autorė apskritai vengia aiškinti politinį galios žaidimo kontekstą, nors akivaizdu, jog jis egzistuoja, nes Atminties policija pati nepasiduoda šiems procesams, o civiliai, kurie išsaugo atminty nykstančius dalykus, yra suimami ir tikriausiai nužudomi, nes į salą pas artimuosius jie niekada negrįžta. Didžiąją dalį romano jaučiame veikėjos nesaugumą, nes ji su seneliu bando slaptavietėje apsaugoti redaktorių poną R. tarsi kokį retą egzempliorių, kuris vis dar geba prisiminti ištrintas pasaulio patyrimines ir daiktines dalis. Tai gana keista ir įdomu, nes autorė gana nesudėtingai pasakojime leidžia pajausti, kad bėga laikas kaip smiltelės smėlio laikrodyje, o nykstantys dalykai kaskart iš pagrindinės veikėjas atima vis daugiau savasties.

 

Nuolatinis tirpimo ir nykimo triukas šiame romane išties skaitytoją nuteikia gana filosofiškai: kiekvienas, kuris esame gyvas, anksčiau ar vėliau vis tiek mirsime, todėl nesvarbu, kada tai atsitiks. Stebina veikėjų bandos jausmas, jog tai natūrali gyvenimo sąlyga kaskart vis daugiau ir daugiau prarasti ir dėl to nesigraužti, kai tikroji žmogaus prigimtis yra nuolatinis prisirišimas ir skausminga to prieraišumo netektis. Autorė sukūrė pasaulį, kuriame veikia priešingas mechanizmas – kova su savo tapatumu, ar tai būtų santykiai, daiktai, materialinė padėtis, kūnas – viskam vieną dieną lemta išnykti, tad kodėl to nepadarius lengvai?

Yoko Ogawa

 

Dvinarė romano struktūra iš tikrųjų pasakoja dvi paralelines ir ganėtinai viena su kita susietas istorijas. Pagrindinė – romano rašytojos gyvenimo istorija, o kita – jos rašomo romano istorija. Pagrindinėje istorijoje besislepiantis ponas R., tampa priklausomas nuo rašytojos malonės, yra valdomas jos altruistinių ir, kaip vėliau įtarimai pasitvirtina, įsimylėjimo jausmo padiktuotų paskatų, o rašomame romane viskas priešingai: spausdinimų mašinėle kursų mokytojas paverčia savo mokinę iš pradžių bebalse studente, vėliau ją įkalina bokšte, kol pamažu jos tapatybė išnyksta. Tai primena Mėlynbarzdžio žudomų žmonų efektą, kitaip sakant, žmogus „suvartojamas“ kaip produktas, kol dirgina ir teikia malonumą nusikaltėliui, nors rašytojos tikrovėje savotišku kaliniu tampa ponas R.

 

Sakyčiau, toks veidrodiškas atsikartojimas romane iš esmės žaidžia ir lyčių stereotipais, ne tokiais ryškiais, kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, tačiau meilės galios svertais ir santykiuose esantis dominuojantysis visada naudojasi silpnojo pažeidžiamumu, todėl sunku pasakyti, ar redaktorius R. kartu nėra rašytojos kalinys. „Jau ir taip užkraunu tau papildomo vargo, prašydamas rasti man darbo, – šyptelėjo. – Bet taip jau yra, dabar tu mano rankos ir kojos. Jei nepadėsi man tau pagelbėti, net ir to negalėsiu padaryti (p. 121).“ Visai panašiai kaip kito japonų alegorinių romanų rašytojo Kobo Abės Moteris smėlynuose, kuriame vaizduojamas vyriškis, patekęs į moters spąstus duobėje, kai nebelieka nieko kito, tik užmegzti intymius santykius, kad nebūtų paliktas likimo valioje.

 

Ponas R., atrodo, nuoširdžiai stengiasi išsaugoti rašytojos atmintį, nuolat aiškina, jog atsiminimų netektis yra ne koks nors savaime privalomas dalykas, bet kolektyvinę sąmonę apnikęs reiškinys, jog atmintį neva valdo kažkas iš išorės, todėl prisiminti ar neprisiminti, sprendžia ne išorinės jėgos, o pats individas. „Prisiminimai tiesiog nugrimzta į tokią gilią kertę, kur jų visiškai nepasiekia jokia minties ar dienos šviesa, ir tame požemyje klaidžioje. Jei ranką į tą vandenį, kuriame jie nugrimzdo, įkiši pakankamai giliai – tikrai ką nors užčiuopsi (p. 226).“

 

Lėtai įvykiais besisukančiame neįmanomos meilės romane Atminties policija pamažu nyksta ne tik atmintis, bet didėja pono R ir rašytojos meilės bendrystės tarpeklis, o tai tampa dar vienu kertiniu romano sumanymu perteikti mintį, kad iš tikrųjų mūsų visų santykius vienija bendra atsiminimų sankaupa ir patirtis. Nykstant rašytojos atminčiai ir net fiziniam kūnui, ponas R. galiausiai išsilaisvina iš savo globėjos, tačiau kartu ir jos netenka. Argi nepanašiai ir su mūsų visų paradimų atmintimi? Kol prisimename praradimus ir nuopuolius, tol kenčiame ir graužiamės dėl praeities, tačiau pradingus atminčiai, dingsta ir mūsų baimės, kaltė, gėdos jausmas. Kitaip sakant, šiame subtiliame ir tik iš pažiūros paprastame distopiniame romane veriasi psichoterapiniai procesai, susiję su mūsų tapatinimusi ir savasties suvokimu, į kurį galime, vėlei didžiosios literatūros dėka, pasižiūrėti įvairiausiais rakursais ir patyrinėti perspektyvas. Vieniems šis romanas pasirodys žiaurus distopinis iš-žmoginimas, o kitiems tai bus kaip galimybė nustumti sunkų ir purviną sniegą į vandenyną, kad gyvenimo skaudulių sankaupa ištirptų ir išsisklaidytų. Išties puikiai parašytas kūrinys.

 

Jūsų Maištinga Siela

The 2021 Booker Prize laimėjo Damon Galgut iš Pietų Afrikos respublikos su romanu "Pažadas"

 

Sveiki,

 

Šie metai man kažkokie stebuklingi dėl sužydėjusios literatūros iš Afrikos tiek pasauliniu, tiek lietuviškais vertimais mastu. Nevardinsiu, kiek šiemet perskaičiau šio kontinento knygų ir kiek jų pasirodė, tačiau akivaizdu, kad Tarptautinę Booker premiją laimėjęs šiųmetis rašytojas David Diop iš Senegalo turi kompanioną – Damon Galgut (g. 1963), kuris už savo romaną „Pažadas“ (angl. The Promise) laimėjo pagrindinį 2021 Booker Prize titulą. Rašytojas iš Pietų Afrikos Respublikos.

 

Kiek pavėluotai, nes negalėjau padaryti šio įrašo, dalijuosi šia žinia. Tiesą sakant, gal kiek labiau palaikiau Richard Powers romaną, kurio idėjos man atrodė ne tokios politizuotos ir kur kas psichologiškai įdomesnės, tačiau nė kiek nenustebino D. Galgut laimėjimas, nes knygų ekspertai jam prognozavo laimėjimą vos tik jis atsidūrė ilgajame Bookerio literatūriniame sąraše. Romane pasakojama istorija apie baltųjų elgesį su vietos tamsiaodžiais Pietų Afrikos Respublikoje, besikeičiant rasinei nelygybei.

 

Kiek man žinoma, į lietuvių kalbą verčiamas pernykščio Douglas Stuart romanas „Shuggie Bain“, tad neabejoju, kad mūsų leidyklos konkuruos ir dėl šiųmečio laimėjimo leidimo.

 

Kaip visada dalijuosi Eric Karl Anderson, aistringo knygų apžvalgininko ir Booker Prize stebėtojo pastebėjimais, stebint ceremoniją.

 

Jūsų Maištinga Siela