Knyga: "Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer" / "Psychoanalyst Meets Marina Abramovic: Jeannette Fischer Meets Artist"

Marina Abramović, Jeannette Fischer. „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 168 p.

Ji šlovinama, nes išveria smurtą (p. 70).

Sveiki,

Neseniai Lietuvoje svečiavosi garsi serbų kilmės performansų močiute save vadinanti Marina Abramovič (g. 1946). Kai kurie lietuviai iš tikrųjų Kaunas – kultūros sostinė 2022 renginio metu turėjo galimybę gyvai stebėti ir susitikti su šiaip jau pasaulyje gana prieštaringai dėl sadistinių savo performansų vertinama menininke. Kadangi man labai patiko ir gan didelį įspūdį padarė jos memuarai Eiti kiaurai sienas (Kitos knygos, 2018) bei dokumentinis filmas Dalyvauja menininkė (2012), tad beveik neabejojau, kad skaitysiu ir naujausią Emilijos Ferdmanaitės išverstą knygą Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović. Menininkė kalbasi su Jeannette Fischer, kurioje garsi psichoanalitikė 2015 metais drauge su M. Abramovič Hadsone praleidžia 3-4 dienas, kalbasi ir po to parašo jos gyvenimo ir kūrybos jungčių paaiškinamąją knygą.

Jeannette Fischer Atėnuose studijavo lyginamąją religijotyrą, tačiau to nepakako ir atsidūrusi Šveicarijoje ima gilintis į savo gyvenimą, kol galiausiai susižavėjusi froidistiška psichoanalitika pati tampa specialiste. J. Fischer specifika ir kryptis yra tyrinėti meno kūrinius ir per juos daryti tiesiogines išvadas apie menininkų asmenybes. Kaip pati autorė knygos įžangoje teigia, su M. Abramovič susipažino 1998 metais, o po stulbinančios performanso meistrės sėkmės MoMa muziejuje Niujorke 2010 metais, ji dar labiau susidomėjo menininkes asmenybe.

Iš esmės šioje geltonoje nedidukėje knygoje, kuri lietuviams (kai kuriems) sukėlė pasipiktinimą dėl netaupumo, reikia pažymėti, kad knyga konstruojama irgi kaip meno kūrinys. Čia pokalbių ir analizės principas papildytas Marinos Abramovič performansų iliustracijoms, o tas netaupumas iš esmės pasitarnauja knygos esmei – menininkės tuštumos jausmui ir performansų esmei išgryninti.

Psichonalitikė savo analizę struktūruoja pasirinkdama keturis menininkės performansus: Be pavadinimo (1970), Ritmas O (1974), Pjūvis (1978), Dalyvauja menininkė (2010). Atsiremdama į perfomansų idėjas, jų pavojingumą ir Marinos Abramovič gyvenimo patirtis, ji randa nebanalų ir visai kitokį žvilgsnį į perfomansų paaiškinimą. Pradėdamas skaityti knygą kiek suabejojau, ar ji apskritai man patiks, nes atrodė, kad daugelis idėjų tiesiog bus perimtos iš autobiografinės knygos Eiti kiaurai sienas, tačiau leisiu sau pripažinti, kad maloniai suklydau, nes tos jungtys, kurias daro Fischer, mane nustebino, leido permąstyti ir savo paties gyvenimą.

Esminis psichoanalitikės paimtas leitmotyvas yra menininkės potyris iš vaikystės, kai tėvas, mokydamas dukrą plaukti, ją išmeta iš valties ir nuplaukia nė neatsigręždamas. Mergaitei tuomet padarė didžiulę nepataisomą žalą. Kitas leitmotyvas – destruktyvūs motinos santykiai, pagrįsti absoliučia dukters kontrole ir meilės nerodymu, nes bijojo išlepinti. Iš esmės tėvas palieka šeimą, o Marina ilgą laiką gyvena su ja terorizuojančia ir nuolat nuvertinančia motina. Šis motyvas iškart siejasi, anot psichoanalitikės, su pirmuoju aptariamu performansu Be pavadinimo, kuriame dar jauna būdama ir vis dar gyvendama su motina ji atlieka, mane tikriausiai labiausiai asmeniškai šokiravusį performansą, panašų į rusišką ruletę. Ji persirengia motinos dovanotais rūbais, iš sijono išsitraukia kulką ir pistoletą ir užsitaisiusi šauna sau į galvą... Galiausiai Marina tikriausiai ir būtų nusižudžiusi, jeigu policija nebūtų nutraukusi to performanso. Tai beprotiška, kai pagalvoji: „Marina nesiliaus šioje pražūtingoje vietoje tol, kol nesugebės atpažinti smurtinės motinos prigimties (p. 89).“

Tiesą sakant, motinos ir dukters santykių analizė tęsiasi per visą šią nedidukę knygą ir psichoanalitikė gana įtikinamai pagrindžia sadistinius ir gyvybei pavojingus pasirodymus. Šokiruoja net tai: „Mano brolis į motinos laidotuves atsibeldė pavėlavęs valandą ir visiškai girtas. Ji viską paliko jam, nors ja rūpinausi aš. Mokėjau dviem slaugės, už butą ir visa kita, ką tik gali sugalvoti. Brolis gyveno už kampo, bet niekada ja nesirūpino. Štai toks mano gyvenimas (p. 123).“ Knygoje daroma prielaida, jog Marina kitų agresiją dėl kaltės jausmo nukreipia prieš save tiek asmeniniuose santykiuose, tiek performansuose. Menininkė yra priklausoma nuo to, kad ji turi pamaitinti, pripildyti kitus, o kai šie pasisotina, jie dingsta iš jos gyvenimo. Taip nutiko ir su jos dviem mylimaisiais Paolo ir Ulajumi, kurie sąmoningai (ar nelabai) nuolat kėlė Marinai kaltės jausmą, kad galėtų siurbti iš jos pinigus, laikė ja savo nuosavybe, o Marina nieko kito nemoka, kaip tik santykiuose išdalyti save...

Jeannette Fischer ir Marina Ambramovič

„Prisiimti atsakomybę už kito elgesį jai buvo vienintelis būdas užmegzti ir palaikyti santykius su motina, Ulajumi ir Paolo. Vienišumas – t. y. atstūmimas – jai yra labiau nepakeliamas už smurtą ir smurto baimę. Prisiimdama atsakomybę Marina sugebėjo apsaugoti santykius (p. 102).“ Būtent šitoks būdas išreikštas ir jos performanse Ritmas O, kai ji leidžia lankytojams daryti su jos kūnu viską, ko šie nori, panaudojant ant stalo 72 daiktus, įskaitant ir šaunamąjį ginklą, nes atsakomybė yra vien tik jos, net jeigu ją ir nužudytų.

Dalyvauja menininkė – vienas didžiausių ir labiausiai žinomų visų laikų performansų, kurį Marina atliko 90 dienų Niujorke kentėdama nežmoniškus skausmus. Performansą pamatė 850 000 tūkstančių žmonių. J. Fischer teigia, kad šis performansas skiriasi nuo kitų nagrinėjamų tuo, kad nebėra mirties lemties atsitiktinumo, menininkė žino pradžią ir pabaigą, kad bet kuriuo atveju liks gyva, net jeigu performansas ir nenusiseks. Naujas aspektas vėl sietinas su vaikystės skendimu: „Tame vandenyje esu tokia vieniša, viena su savo lemtimi. Niekam nerūpi, ar išplauksiu, ar nuskęsiu. Vis dėlto ta pati energija privertė tris mėnesius išsėdėti ant kėdės per Misiją neįmanoma (MoMA 2010 m., Dalyvauja menininkė). Energija ta pati ir aš dariau tą patį, kaip ir plaukdama iki valties. Aš plaukiau. Aš viena. Viskas mano rankose. Esu nemylima ir atstumta – ir aš išgyvenu (p. 54).“

Kad ir kokios atrodytų skaitytojui kūną žalojančios technikos, J. Fischer neretai Mariną pavadina genialia menininke, nes jos psichika ir performansų pasirinkimai daro viską, kad asmenybę apsaugotų nuo ego sunaikinimo, savasties atsisakymo, ko reikalavo motina ir partneriai, pajungdami Mariną kaip bateriją savo poreikiams tenkinti. Dar vienas esminis šios knygos raktažodžių yra pavydas ir sėkmė. Marina nemoka džiaugtis dėmesiu ir pavykusiu performansu, jai atrodo, kad populiarumas ją atitolina nuo santykių ir dėl to jaučia kaltę, kad yra pernelyg ryški prieš savo parnerius, todėl jos performansų kančia dar traktuojama ir kaip bausmė sau pačiai už nepakankamumą.

Man ši knyga ne tik paaiškino Marinos Abramovič kai kurių performansų giliavandenes priežastis, kurios, kaip suprantu, pačiai menininkei buvo naujiena, bet kartu leido pažvelgti, kaip veikia psichoanalitikės analizė, o tai be galo įdomu, nes pasaulyje Froido psichoanalitinė praktika kritikuojama. Kita vertus, knygoje juntama pernelyg patogi viešinama informacija. J. Fischer remiasi tik tais faktais, kurie jau žinomi apie M. Abramovič viešojoje erdvėje. Menininkė nugyveno jau ilgą laiką, tačiau knygoje remiamasi tik motina ir dviem buvusiais mylimaisiais, o kur kiti žmonės? Knygos funkcija ir nėra perskrosti M. Abramovič išilgai ir kiaurai, veikiau tik laviruojant tarp to, kas šiaip nepatogu ir iš dalies patogu, funkcija perteikti nelengvo, alinančio meno performansus, kurie pačiai Marinai yra trancendentinė būsena, o psichoanalitikei tėvų ir mylimųjų santykių skausminga išraiška. Bet kokiu atveju, šis pokalbis, bent man, atvėrė labai įdomių perspektyvų suvokiant ne tik M. Abramovič meną, bet ir apskritai kitų menininkų kūrybos daugiaprasmiškumą ir daugiasluoksniškumą, kurių visų sluoksnių dažnai pats menininkas sau nesuvokia kaip visuminės terapinės architektūrinės katedros.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išėjimo nėra" / "No Exit"

 

Sveiki,

Naujas siaubo trileris pavadinimu „Nėra išėjimo“ (angl. No Exit) (2022), kurį režisavo Damien Power, tikriausiai nemažai daliai žiūrovų gali pasirodyti originalus ir sumanus rebusas. Istorija pasakoja apie narkomanę klinikoje, kuriai paskambina ir pasako, kad jos mama miršta ir jos laukia atvykstančios, tačiau sutartyje nurodyta, kad iš klinikos neįmanoma išeiti. Mergina pabėga, tačiau įstringa pūgoje, todėl turi glaustis pusiaukelės svečių namuose, kuriuose taip pat glaudžiasi keistuolių kompanija. Netrukus mergina gaudydama pūgoje ryšį pastebi, jog furgone laikoma surišta mergytė. Grįžusi į namus ji bando išsiaiškinti, kuris iš svečių kalina mergytę...

Iš tikrųjų filmas įtemptas, bent jau man netrūko dinamikos ir kitų pasakojimo elementų. Vėl prisiminiau pagal S. Kingą pastatytą „Mizerę“ (1991), kur įkalinti pūgos žmonės išdarinėja pačius keisčiausius ir beprotiškiausius dalykus. Visgi „Nėra išėjimo“ filmas veikia, įtraukia, išlaiko įtampą iki pat pabaigos, tačiau kaip bežiūrėsime, visgi filmas nėra nei originalus, nei kuo nors išskirtinis. Siužetiniai griaučiai primena ir daugiau matytų vidutiniškų filmų, ypač Tarantino pastatytą „Grėsmingasis aštuonetas“ (2015). Šiam naujajam filmui visgi stinga ir kitoniškos režisūrinės stilistikos ir netikėtų siužetinių vingių, nes mačius bent penketą panašių filmų, tampa aišku, kokią šaškių partiją pateiks filmo siužetas. Daugelį dalykų galima netgi atspėti, tad tas galvosūkis, sakyčiau, iš saujelės veikėjų pritemptas gana vidutiniškai. Aplinkybės, dėl kurių veikėjai įstringa ir asmeninė narkotikų merginos problema laiko visą siužetą ant šitos ašies, o pagrobėjai, iš pažiūros besirūpinantys tik savo pagrobimo verslu, tampa pernelyg maniakiškai įsikarščiavę žudikai. Kai kurios scenos, ypač tos sadistinės su krauju ir vinimis atrodo nenatūraliai, o pabaigos štrichas – įkyriai nuspėjamas štampas.

Privardijau daug neįtinkančių niuansų, tačiau seniai žiūrėjau tokio žanro filmą, kuriame gausybė klišių, tačiau įtampą vis tiek šiokią tokią sukėlė. Ar šis filmas prastas? Sakyčiau, kad ne. Atidirbta pagal šabloną tikrai neblogai. Ar filmas geras? Sakyčiau, irgi nelabai, nes tas, kas nori originalaus, nematytų dalykų, šiame filme kažin ar ras. Man filmas visgi pasirodė gan vidutiniškas ir tik įtrauktis į trilerio ritmą šiek tiek leido negalvoti apie filmo karkasą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Tarptautinis Booker premijos 2022 trumpasis sąrašas / International Booker Prize 2022 shortlist

 

Sveiki,

Kiek pavėluotai, bet vis tiek labai trumpai noriu apžvelgti International Booker Prize 2022 trumpąjį sąrašą. Nors per pastaruosius trejetą metų įvairūs prestižiniai literatūriniai apdovanojimai turėjo vis didesnę įtaką verstinei literatūrai į lietuvių kalbą, sakyčiau, rinkoje vienu populiariausiu tampa Booker kasmetiniai sąrašai. Šiemet į trumpąjį sąrašą pateko 6 knygos, verstos į anglų kalbą iš korėjiečių, norvegų, japonų, ispanų, hindi ir lenkų kalbų. 50 000 svarų per pusę pasidalins tiek knygos autorius, tiek vertėjas, o visi likę trumpojo sąrašo nominantai gaus po 2 500 svarų premijos. Bet tikriausiai didžiausia nauda – apskritai patekti į šį sąrašą, nes jis garantuoja žinomumą ir labai plačias skaitytojų auditorijas, o tai yra kiekvieno rašytojo svajonė.

Mieko Kawakami „Heaven“ (Japonija), iš japonų k. vertė Sam Bett ir David Boyd

Goodreads.com reitingas 3.85 su 6,490 balsų.

Keturiolikmetis dėl savo žvairumo mokykloje patiria stiprias patyčias ir bendraamžių kankinimus. Nusprendęs niekam nieko nesakyti ir kęsti jis pamažu ima dvasiškai degraduoti. Vienintelė jį suprantanti yra bendraklasė mergaitė, kuri taip pat kenčia nuo savo sadistų. Į tikroviškai perteiktus paauglių vaizdinius įterpiami istoriniai-filosofiniai pamąstymai apie smurtą, todėl romanas iš dalies labai paprastas, bet ir meistriškai perteikiamas smurto esmę.

Claudia Piñeiro „Elena Knows“ (Argentina), iš ispanų k. vertė Frances Riddle

Goodreads.com reitingas 3.97 su 1,751 balsų.

Argentiniečių autorės romane „Elena žino“ pasakojama pasaka, sumišusi su erotika. Miesto bažnyčios varpinėje nužudoma mergina, kurios byla oficialiai labai greitai pabaigiama. Merginos motina, senyva ir ligota moteris, pati leidžiasi į miesto kvartalus ir apylinkes ieškoti teisybės. Per šią kelionę ji atskleidžia baisius autoritarinės valdžios bei vaidmainystės aspektus.

Jon Fosse „A New Name: Septology VI–VII“ (Norvegija), iš norvegų k. vertė Damion Searls

Goodreads.com reitingas 4.72  su 133 balsų.

Paskutinės dvi paskutinės septintologijos dalys pateko į trumpąjį Tarptautinė Booker trumpąjį sąrašą. Knyga pristatoma kaip unikali skaitymo patirtis. Norvegų rašytojui pavyko sukurti du skirtingus paralelinius pasaulius, kurie atskleistų skirtingas to paties veikėjo gyvenimo galimas perspektyvas. Veikėjas vardu Asle gyvena atokiame Norvegijos miestelyje, jis yra dailininkas ir bendrauja tik su artimiausiais kaimynas. Kitas veikėjas tuo pačiu vardu irgi yra dailininkas, tik jis gyvena alkoholiko gyvenimą... Ar jiems lemta susitikti, ar tai ta pati istorija, o gal tai skirtingos istorijos? Autorius žaidžia pasakojimo formomis ir fabulomis, o pasakojimas apibūdinamas kaip lėtas, tylus ir meditatyvus, transcendentinis ir puikiai tinkantis perteikti šiaurietišką pasaulėžiūrą.

Geetanjali Shree „Tomb of Sand“ (Indija), iš hindi k. vertė Daisy Rockwell

Goodreads.com reitingas 3.92  su 49 balsų.

Knyga, kuri tikriausiai patiks Arundhati Roy gerbėjams. Joje pasakojama apie 80 metų moterį, kuri sunkiai išgyvena po vyro netekties, tačiau netrukus suvokia, kad tai galimybė patirti kažką naują, todėl pradeda santykiu su transeksualia (hidžra) moterimi, negana to, išryškėja nauji santykiai su „modernia“ iki šiol save laikiusia dukra. Keliaudama su dukra į Pakistaną, ji prisimena kintantį gyvenimą ir santykius, požiūrį į gyvenimą... Autorė tikriausiai į Tarptautinį Booker pateko ne dėl indiškos tematikos, o dėl to, kad ji atsisako rimtai žiūrėti į gyvenimo tragedijas, jos pasakojimo tonas žaismingas, makabriškas.

Olga Tokarczuk „The Books of Jacob“ (Lenkija), iš lenkų k. vertė Jennifer Croft

Goodreads.com reitingas 4.15  su 2.996 balsų.

Išties sunku apibūdinti šią O. Tokarchuck opus magnum „Jokūbo knyga“. Tai didžiulės apimties knyga, kuri turėtų būti greitu metu išleista ir lietuviškai. Manau, tai vienas iš rimčiausių kandidatų laimėti šį Bookerį ir tai būtų antrasis autorės triumfas. Knyga nukelia mus į XVIII amžių, kuriame pasakojama apie žydą, kuris atvykęs į vieną iš Lenkijos kaimų, pakeičia tapatybę ir sukuria apie save mitą. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, vyrui pavyksta keisti religijas ir tapatybes, apie jo gyvenimą pasakoja daug skirtingų balsų, kurie sukuria įvairias kintančias perspektyvas. Pats labai nekantrauju patyrinėti, kaip išties atrodo tas pasakojimas.

Bora Chung „Cursed Bunny“ (Pietų Korėja), iš korėjiečių k. vertė Anton Hur.

Goodreads.com reitingas 4.06  su 1,239 balsų.

Pietų Korėjos autorės novelių rinkinys „Prakeiktas triušis“ man iš anotacijos primintų Samantos Schweblin noveles. Azijietės knygoje pasakojamos istorijos, kurios sulydo magišką realizmą, mokslinę fantastiką ir siaubo elementus bei atskleidžia žiaurų patriarchalinį ir kapitalizmo pasaulį.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Salomėja Nėris "Lauk manęs"

 

Salomėja Nėris „Lauk manęs“

Nemune ledai išplauks,

Obelys pabals. -

Parymok, manęs palauk

Prie baltos obels.

 

Parugėm gelsvom basa

Vasara prabėgs.

Mėnesienoje rasa

Ašara žibės.

 

Bus ruduo. Atjos šiaurys.

Obelys pagels.

Lauk manęs pavakary

Vėtroj prie obels.

 

Šaltis išrašys languos

Tulpes, ramunes.

Negyvuos žiemos speiguos

Tujen lauk manęs.

 

Jei dar myli, jei brangus,

Jei manim tiki, -

Drėgnas apkasas man bus

Tėviškė jauki.

 

Ir tu būsi taip arti, -

Jausiu prie šalies...

Ir aplenks mane mirtis,

Ir kulka nelies.

 

Tu žiedelio nenumauk,

Nenukirpk kasų!

Ilgai laukus, dar palauk, -

Grįšiu, iš tiesų.

 

Vėliavas nuleistas neš, -

Žuvusį minės.

Netikėki. Grįšiu aš.

Grįšiu.. Lauk manęs.

 

Akmenys paplentėm kauks.

Sužaliuos lazda.

Lauk manęs, kai nebelauks

Niekas niekada...

Netrukus pasirodys Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Sveiki,

Netrukus pasirodys leidyklos „Sofoklis“ išleidžiama knyga „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“, kurią parašė Irano-Australijos žurnalistė ir rašytoja Shokoofeh Azar. Šiemet autorė atšventė penkiasdešimtmetį, o prieš keletą metų jos ši knyga buvo nominuota International Booker Prize ir pateko į trumpąjį jo sąrašą. Nors anuomet laimėjo Nyderlandų atstovė su „Vakaro nejauka“, būtent iš teigiamų apie šią knygą atsiliepimų ir vaizdo įrašų internete daugelis savo nugalėtojų simpatijas reiškė šiai knygai. Nekantraujame perskaityti.

Leidykla šiuo metu savo facebook internetiniame puslapyje paskelbė tris viršelius, kuriuos gali nuspręsti patys internautai balsuodami už labiausiai patikusį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasaka" / "The Tale"

 

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki,

Ne tik lietuviams, bet didžiosios pasaulio dalies žmonių mano, kad vienas baisiausių kriminalinių nusikaltimų yra seksualinis vaiko išnaudojimas, kuris amžiams pakeičia vaiko raidos psichiką ir elgseną. Apie panašius reikalus pasakoja pati režisierė Jennifer Fox biografinio pobūdžio vaidybiniame filme „Pasaka“ (angl. The Tale) (2018), kuriame įsimintiną vaidmenį sukuria amerikiečių aktorė Laura Dern.

Iš tikrųjų vien žinodami istorijos problemos ašį, galime teikti, kad filmo pavadinimas „Pasaka“ gana ironiškas, tačiau kadangi pati režisierė leidžiasi tyrinėti šios istorijos, kuri asmeniškai susijusi su ja pačia, tad visos raiškos priemonės yra toleruojamos, nes viskas daugiau ar mažiau „eina“ per kūrėjo asmeninę patirtį.

Istorija pasakoja apie penkiasdešimetę, kuriai vieną dieną paskambinusi motina praneša, kad perskaičiusi jos paauglystės dienoraščio lapus, kuriuose ji sužinojo, jog būdama trylikos-penkiolikos turėjo seksualinių santykių su gerokai vyresniu vyru ir moterimi vienoje žirgų rančoje, kur ji treniruodavosi jodinėjimo varžybose. Iš tikrųjų filme pagrindinė veikėja Dženifer net nesuvokia, jog ji yra auka, tačiau pamažu skaitydama savo vaikystės užrašus ima atgaminti tos uždraustos „meilės“ detales. Iš pradžių viskas atrodo kaip bręstančios paauglės kaprizai, kol atmintis pamažu moters galvoje sudėlioja skaudžią istoriją apie išnaudojimą. Ar Dženifer pamažu gali atsiverti ir iš tikrųjų iš atminties „ištraukti“ galbūt psichologiškai nuslopintus jausmus ir pripažinti, jog kažkada ji tebuvo tik maža mergytė, kuria pasinaudojo jojimo treneriai, įtraukdami į nepilnamečių orgijas, o gal ji vis tiek laikysis to, kad tai tebuvo tik „šiek tiek vyresnių“ suaugusiųjų nerimti meilės nuotykiai?

Kuo labiau Dženifer kapstosi, aptikdama savo vaikystės nuotraukas ir suvokdama tų santykių toksiškumą, tuo labiau ją ima krėsti šiurpas, jog teks visgi pripažinti, kad ji buvo išnaudojama gerai apgalvotų pedofilų porelės. Iš tikrųjų filmo pasakojimo kompozicija ne kartą savo tėkmėje keičia perspektyvą, įnešdama į įstoriją naujų veikėjų ir nejaukių kriminalinių detalių, todėl iš vienos pusės tai dinamiška ir intriguoja. Įterpiami ir stilizuotos pseudodokumentikos kadrai. Visgi tas retrospektyvus pasakojimo būdas, kada pamažu žiūrovams po iškarpą ir mizansceną atskleidžiami mažosios Dženifer nutikimai šiek tiek kai kuriuos gali erzinti, bet visumoje režisierei pavyko, keičiant perspektyvą ir pagrindinės veikėjos savivoką, sukurti potrauminio pasakojimo pedofilijos žiaurumo padarinių atlasą. Filmas įtikinantis, šiek tiek dvelkia provokacija, todėl jį žiūrėti įdomu ir nenuobodu. Net neabejoju, kad režisierei tai buvo būdas suvokti šiuos padarinius asmeniniame kontekste, o mums perteikti universalią kiekvieno panašiai išnaudoto vaiko potyrius asmenybės tapsmo procese.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela