Vinilinė plokštelė: Robbie Williams – XXV [Vinyl, 2LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Robbie Williams – XXV [Vinyl, 2LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – Rebel Heart Tour [Limited Purple Galaxy Swirl Colored Vinyl / 2LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Madonna – Rebel Heart Tour  [Limited Purple Galaxy Swirl Colored Vinyl / 2LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amžiaus afera" / "El robo del siglo" / "The Heist of the Century"

 Sveiki,

 

Tikriausiai niekada nebūčiau rinkęsis žiūrėti filmo apie banko apiplėšimą, jeigu jį būtų pastatę amerikiečiai, nes per savo jau ne taip trumpą gyvenimą tiek bankų apiplėšimų mačiau, kad nustebinti būtų sunkoka, tačiau, kai tą daro ispanai ar Lotynų Amerikos kino kūrėjai, sakyčiau, verta surizikuoti. Šįkart argentiniečiai pateikia tikra istorija paremtą banko apiplėšimo istoriją, kurią pavadino tikrai ne kukliai „Amžiaus afera“ (ispan. El robo del siglo) (2020) – filmo pavadinimas nupyškintas iš 2006 metų Argentinos dienraščių antraščių, kuriose buvo rašoma apie sudėtingą ir filmo vertą tikrai įvykusį banko apiplėšimą.

 

Nors filmas paremtas tikra istorija, visgi kino kūrėjai sako, jog daug dalykų teko išgalvoti ir sukurti, tad ir filmas pavyko panašus į holivudinį nuorašą iš įvairių kriminalinių apiplėšimo filmų. Istorija pasakoja, kaip sukčių gaujelė 2005 Buenos Airėse sumąsto apiplėšti banką, sukuria neįtikėtiną dvigubą planą ir dienos šviesoje iš saugyklų nugvelbia, kaip manoma, 25 milijonų vertės turtą ir dar – pavyksta pabėgti nuo policijos. Aišku, vėliau visi sukčiai ir plėšikai sugaunami, o jų istorija tampa tikra legenda (tikrieji asmenys šiandien visi jau paleisti į laisvę).

 

Nuodugniai, kas siužetiškai vyksta filme, neminėsiu, tik pasakysiu, kad viskas sukasi apie planavimą, to plano įgyvendinimą ir plėšikų suradimą. Iš tikrųjų istorija labai klasikinė ir nieko čia įmantraus, tiesą sakant, nesitikėkite. Filmas su garsiais argentiniečių aktoriais duoda savitą kultūrinį koloritą, bet, kaip aš mėgstu sakyti, jeigu juos pakeistumėte kokiais amerikiečių aktoriais, filmas taptų eiliniu filmu apie banko apiplėšimą. Ką galėčiau išskirti? Tai yra argentinietišką humorą, nes filmo kūrėjai nesistengė dokumentuoti ar kažkaip užaštrinti tikrųjų įvykių, priešingai – jie linksminosi tarsi pratęsdami legenda tapusią aferą apie gaujelę sukčių, kurie apmulkino specialiąsias pajėgas.

 

Filmas dinamiškas, spalvingas, skirtas labiau ne istoriniam įvykiui, o pramoginiam reginiui, o jo pateiktis, priešingai nei tikėjausi, labai primena dinamiškus holivudinius filmus, todėl „Amžiaus afera“ beveik niekuo nenustebina, nepateikia nei Lotynų Amerikai būdingos kitokios režisūros, nei interpretacijos, tiesiog imituoja holivudinę kriminalinę pasiutpolkę. Tiesa, nesigailėjau pažiūrėjęs dėl pramogos ir kiek nuliūdau pamatęs ištisą net keliais dešimtmečiais pasenusią argentiniečių aktorių kartą, bet visgi filmas nei stilistiškai, nei savo ypatingumu neprilygsta kitam argentiniečių kriminaliniam filmui „Angelas“, kurį labiau rekomenduočiau pasižiūrėti. Tiesa, „Amžiaus afera“ turi itin ryškų ir gausų garso takelį, kuris neprailgs pramoginio kino žiūrovui.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie rusus ir jų mentalitetą, tautinį charakterį

 Sveiki,

 

Viešojoje erdvėje rašytoja Kristina Sabaliauskaitė yra ne kartą pasisakiusi prieš karo agresorę Rusiją, ir taip pat ne kartą minėjusi „kaip suprasti rusus“ bei jų kultūrą. Naujausiame straipsnyje Sabaliauskaitė apie susiformavusį ruso vaizdinį: Vakarai girdi gražią Čaikovskio muziką, užgožiančią rusų keiksmus ir mušamos moters klyksmą, rašytoja vaizdžiai perteikia vakariečiams nesuprantamą rusų savimonę, (jeigu tai galima pavadinti savimone), grįstą prieštaravimu. Sunku patikėti, kad kokie britai, prancūzai ar italai aiškiai manosi suprantą rusų mentalitetą per Čaikovskį ar Dostojevskį, kai jie patys buvo savo tėvynėje savu laiku laikomi niekalais ir persekiojami. Ir taip, tikriausiai tik mes, išgyvenę penkiasdešimt metų okupacijoje ir priespaudoje, galime pasauliui paaiškinti, kaip suprasti rusus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ne" / "Nope"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių kino režisierius Jordan Peele surado savitą siaubo kino kalbą, kuri (beveik neabejoju) taps klasika. Tą jau galėjome pasakyti po antrojo jo filmo „Mes“ (2019). Naujausias jo siaubo trileris „Ne“ (angl. Nope) (2022) kino kritikų taip pat nepaliko abejingų, nors yra manančių, kad kaskart režisieriaus darbai vis prastėja, tad genamas smalsumo nusprendžiau pats pasižiūrėti ir įvertinti, kaip yra iš tikrųjų.

 

Filmas pasakoja istoriją apie rančos savininkus, brolį ir sesę, kurie po keistos tėvo mirties, paveldi jo turtą, tačiau nesugebėdami tęsti sėkmingai tėvo verslą, yra priversti išparduoti arklius, kad galėtų išsilaikyti. Tuo pačiu metu toje rančos teritorijoje ima dėtis keisti dalykai, kurie paaiškina ir keistą tėvo mirtį, kai jo kaukolėje įstringa moneta. Įsigiję prabangią stebėjimo kamerų sistemą, jie bando užfiksuoti NSO, kurie kaskart pasirodydami išbalansuoja arklių elgesį. Paraleliai pasakojama dar viena šalutinė keista istorija apie šimpanzę, kuri užpuola aktorius ir juos išžudo, tačiau nespėja nužudyti po stalu pasislėpusio berniuko...

 

Iš tikrųjų kelios siužetinės skirtingos pasakojimo kryptys verčia nuolat mąstyti, ką aš iš tikrųjų šiame filme matau? Ar tai filmas apie labiau išvystytą gyvūno sąmonę (išdresiruoti arkliai ir šimpanzė), kurie byloja apie žemą žmonių intelektą, ar aš labiau matau nepaaiškinamą NSO istoriją, kuri skrajoja virš laukų apsimesdama debesiu? Režisierius, atrodo, labiau plėtoja antrąją istorijos versiją, tačiau kalba ir apie nežmonišką elgesį su gyvūnais. NSO įsiurbia žmones ir gyvūnus, juos suvirškina taip, lyg jie tebūtų tik ėdalas, žemesnė gyvybės forma, lygiai taip pat žmonės elgiasi su gyvūnais žemėje – išdresiruoja juos savo poreikiams tenkinti. Toji paralelė filme gana eklektika, ji neišartikuliuota pažodžiui, bet palikta asociatyviai pačiam žiūrovui sujungti prasmes.

 

Viso filmo malonumas ir yra tai, kad filmas nestandartinis, jis tarsi tyčia erzina, nesileisdamas į įprastą „viskas aišku čia ir dabar“ holivudinį reginį, todėl žiūrėdami mes ir piktinamės, ir galvojam, kad kažkas su šia istorija negerai. Bet tai ir yra gerai! Režisierius panaudoja visus masinėje kino kultūroje atpažįstamus elementus, tačiau jo kompozicija savitai keista. Pvz., brolio ir sesers temperamento kontrastas. Karštakošė ir nenustygstanti sesuo ir keistai romus bei melancholiškas brolis, kurio išraiškos ir maniera net pačiomis aštriausiomis aplinkybėmis išlieka nepaprastai stabilios. Man labai patinka aktorius Daniel Kaluuya, kuris pasirodė visuose režisieriaus filmuose.

 

Visgi persiritus filmui į antrą pusę, darosi aišku, jog pavojingai provokuodami keistąją būtybę veikėjai su ja susidoros, o tas planas, jog riekia susprogdinti pabaisą iš vidaus, buvo, sakyčiau, šiek tiek standartiškai nuobodus. Visumoje atrodo, kad filmo keistumas pamažu įgaudamas holivudinį polėkį tranzuoja prie pernelyg paprastų sprendimo būdų, todėl filmo pabaiga iš esmės tampa nuviliančiu reikalu, nes scenarijus nebepateikia jokių netikėtų „paturbintų“ įvykių ir baigiama taip, kaip baigiasi daugelis siaubo trilerių – su visais atsakymais paraštėje.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Viktorija Daujotytė "Sakiniai"

 Viktorija Daujotytė. „Sakiniai“ – Vilnius: Tyto alba, 2002. – p. 150.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Bendraties sakinių paslaptingumas, grynas poetiškumas: pasakyta ir neišsakyta, atskira ir bendra; kuo labiau sulydyti, kuo mažiau žodžių; svarbiausia – veiksmažodis, senos giesmės verksmažolė, atodūsio nežinau...“ (p. 145).

 

Šią profesorės Viktorijos Daujotytės (g. 1945) knygą Sakiniai, išleistą lygiai prieš 20 metų, įsigijau sendaikčių krautuvėlyje, tikėdamasis, jog šioji knyga bus labai panaši į aforizmų ir sentencijų knygą. Važiuodamas traukiniu taip įsiskaičiau į knygos sakinius, kad kaskart tekdavo stabtelėti ir pagalvoti, kas, kaip ir kokiu būdu sakoma, pasakoma, išsakoma.

 

1997 metais V. Daujotytė išleido knygą Trys sakiniai, kurioje svarstė apie literatūros fenomenologiją, o Sakiniai yra pirmbūvės tąsa, žinoma, jau kiek kitokia. Galiniame Sakinių straipsnyje Sakinys kaip mąstymo forma profesorė iškelia sakinio kaip unikalaus ir kiekvieno individo savitumo ats(si)kleidimo būdą. Sakinių architektonika, žodžių prasmių ir sąskambių ryšiai bei skyrybos ženklai, kurie patys savaime nieko negali žymėti be paties sakinio, yra savita mūsų mąstymo raiška. Taigi sakinys yra ne vien informacija, bet, sakyčiau, ir tam tikras menas, perteikiantis individualumą. Kai kurie V. Daujotytės sakiniai „trūkčiojantys“, kai kada lengvai pagal prasminį intensyvumą laipsniškai išgraduoti, tačiau visiems jiems būdingas mąslus ir romus, kartais širdį veriantis egzistencinis pajautos matmuo. Tai nėra rėkiantys politiniai lozungais ar kategoriškumą teigianti tonaciją, pavyzdžiui, kaip dabar pasirodęs Nijolės Oželytės panašaus žanro Atatrankos, kurioje aiški deklaratyvi pozicija.

 

Sakinių žanras tikriausiai būtų arčiausiai eseistikos. 2002 m. lietuvių literatūroje ir apskritai šis dešimtmetis buvo šio žanro sužydėjimo ir klestėjimo dešimtmečiu, po to šį itin akylai kruopštų žanrą vystys poetas Aidas Marčėnas knygoje Sakiniai (2012, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), bet jau nebe taip kondensuotai kaip V. Daujotytė.

 

Žvelgiant iš laiko nuotolio, prabėgus dvidešimčiai metų nuo Sakinių pasirodymų, šiomis dienomis knyga persiskaitė kaip istoriją žymintys sakiniai, būtent jau istoriją kaip buvusią, išgyventą ir patirtą. Knygoje daug prasidėjusių naujojo tūkstantmečio įvykių ar aliuzijų į anuometinę tikrovę, o vienas ryškiausių – Rugsėjo 11-osios teroro išpuolis. Nesaugumo tuometinis jausmas buvo apėmęs visą pasaulį, jis pakeitė mūsų suvokimą apie tariamą taiką ir nepažeidžiamumą. Tai įdomu, nes mes dar tik pusę lūpų kalbėjome apie stojimą į ES, bet jau save laikėme pasaulio laisvaisiais piliečiais. Tas nesaugumo jausmas, galgi netgi pasaulinio karo grėsmė šiomis dienomis tikriausiai kiekvienam, dabar skaitančiam šią knygą, koreliuotų su nūdienos Ukrainos ir Rusijos įvykiais.

 

Literatūros profesorė nemažai sakinių skirė įvairiems rašytojams ir jų kūriniams. Nenuostabu, nes jau tada V. Daujotytė daug ką buvo apmąsčiusi, nemažai parašiusi monografijų. Kai kas primena ir būsimų monografijų eskizus, tam tikros mintys, užrašomos būsimiems darbams į paraštę. Ryškiausi būtų minima Žemaitė, Salomėja Nėris, Romualdas Granauskas, Judita Vaičiūnaitė ir kt. „2001 metų vasara Vilniuje – be Juditos, be Juditos Vaičiūnaitės; prieš kelerius metus – be Vaidoto Daunio, norėjusio šį miestą ištarti; jis buvo tik pradėjęs (dėl to gailestis draskus, neapsimestinis); Judita išėjo sukūrusi Vilniaus poetinių reikšmių erdvę, joje ir įsikūrusi – gal labiausiai senųjų šventovių metaforose (p.106)“. Arba šis sakinys apie Salomėją Nėrį, kuris sintaksinių ženklų pagalba šiek tiek stilizuoja ir pačius S. Nėries eilėraščius: „Vienas eilėdaros tyrinėtojas Salomėją yra pavadinęs virtuoze; taip, monometrinio eilėraščio virtuozė: ar ne tai, ar ne ši dar gyvai priartėjusi tobulybės riba buvo ir atsiveriantys vartai į būties bedugnę – – – ; ir ar ne tie vartai rodo, kad jos eilėraščio virtuoziškumas buvo daugiau negu technika – – – (p. 80).“ Tekste nemažai apmąstymų apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuris neseniai tuo laikotarpiu, kai buvo rašomi sakiniai, mirė.

Viktorija Daujotytė

 

Man asmeniškai labiausiai šiurpą krėtė profesorės asmeniniai gyvenimiški sakiniai, jų prasiskverbianti ribinės akimirkos autentika, su kuria tikriausiai daugelis iš mūsų yra susidūrę. „Ištiktas sunkaus insulto – be sąmonės: kokia giliausio rūpesčio šviesa krinta ant nublyškusio veido nuo į jį palinkusiųjų, sekančių kiekvieną krustelėjimą, sakančių sakančių sakančių – dar tik prieš kelias valandas, dar šįryt, dar vakar – taip genamas laikas – atgal atgal – atsiimti, susigrąžinti gyvą, šiltą, kalbantį – tylintį, piktą, suirzusį, visokį, – savo, vienintelį (p. 46).“ Arba jau šie du sakiniai, kuriuos gali užrašyti tik tas, kuris patyrė kaimo namus ir paversti slenkstį augančio gyvenimo matuojančiu metru. „Slenkstis – kiek senuosiuose namuose būta slenksčių – iš lauko į priemenę (priesienį), iš čia – į virtuvę, kamarą, rūsį, į kiekvieną patalpėlę; slenksčio (ribos ženklo) poetika; slenksčių išnykimas – butuose nebėra slenksčių.“ Kitas: „Jau persirito per slenkstį, vadinasi, jau pajėgia, jau eina – kaip lengvai frazeologėja tai, kas ženklina; kalbos tikrovė išlieka ilgiau už daiktų ir reiškinių tikrovę (p. 122-123).“

 

Viktorijos Daujotytės sakiniai teka kaip upeliai, vieni yra baigtiniai, kiti staiga nutrūkstantys ir palikti užbaigti patiems skaitytojams. Manau, tik mąstančiam ir permąstančiam tai, ką mąstė, žmogui gali pavykti išreikšti vienu sakiniu tiek daug, kiek pavyko profesorei. Knyga primena kryžių, šis simbolis ne kartą paminėtas knygoje, jis žymi ir prasminę vertikalės ir horizontalės sankirtą t. y., kasdieniškos buities bei būties plokštumą su gyvenimo pajautos ir aukštesnės jėgos, kas ne visada priklauso nuo žmogiškųjų pastangų, ašies vertikale. Sakiniuose glūdi humanistinis mąslus filosofinis pasaulis, šis pasaulis universalus, todėl ir patys sakiniai gali tapti ir kaip aforizmai, ir kaip galimybė plėtoti savo eseistinį tekstą, mintijimą, netgi galima drąsiai panaudoti pedagoginiams tikslams, pvz., rašant rašinį vyresniųjų klasių mokiniams. Na, o aš nesitikėjau, kad taip panirsiu į tuos sakinius, kurie šiuo laikotarpiu tapo protinio ir emocinio intelektus lavinančiu malonumu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Javier Marias apie Šekspyrą, Kafką, Dostojevskį ir Woolf

 Sveiki,

Vakar, rugsėjo vienuoliktą, sukako ne tik 21 metai, kai du lėktuvai JAV-ose rėžėsi į dangoraižius, bet nuo šiol bus ir garsaus ispanų rašytojo Javier Marias (1951-2022) mirties data. Rašytojas po dviejų mėnesių sunkios plaučių uždegimo ligos užgeso ligoninėje ir ši žinia pasklido po visus žinomiausius ispanų dienraščius ir naujienų portalus. Neaplenkė ir mūsų.

 

Lietuviškai, kiek man žinoma, turime išverstus du romanus. Man itin patikusi visomis prasmėmis „Tokia blyški širdis“ bei taip pat gerai vertinamas „Įsimylėjimai“. Kai kas jį laikė geriausiu ispanų šiuolaikiniu rašytoju ir tam yra pagrindo.

 

Šiandien pateikiu šią mėgėjiškai verstą citatą. Joje išryškėja kritiškas kai kurių klasikų vertinimas ir šiuos žodžius (šiaip gyvenime daugeliu klausimu turėjęs gan kategorišką poziciją), tikrai viešai galėjo pasakyti Javier Marias. Nesutikčiau, kad Šekspyrą įdomiau skaityti nei Kafką, bet man įdomiausias yra Virginios Woolf romanų vertinimas, nes, pvz., jos romanas „Į švyturį“ kažkiek netgi panašus į tyliai vystomos istorijos giliamintę plepėjimą, kokį plėtoja ir pats J. Marias. Tai apgaulinga pasakojimo technika, kai atrodo, jog nelabai kas vyksta, bet vyksta daug. Bet kokiu atveju, J. Marias buvo labai išskirtinis ir kartą perskaitę jo romaną su niekuo nebesumaišysite. Jis turėjo savitą ir unikalią plunksną.

 

Jūsų Maištinga Siela