Lenkija, Krokuva: Jonas Paulius II ir jo rezidencija, kiemas-namas Krokuvoje

 

Sveiki,

 

Lenkijoje, antra širdimi vadinamoje Krokuvoje, su kuria susijęs Jonas Paulius II, čia gyveno, kol dar buvo kardinolas. Krokuvoje yra kiemelis, į kurį gali užeiti bet kas, kas tik nori pasigrožėti ne tik uždaru senamiesčio kiemeliu, bet ir popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo skulptūra bei namu, kuriame kurį laiką popiežius buvo apsistojęs. Tame pačiame kiemelyje auga šiaip jau Lietuvos gamtoje ir kiemuose neaugantis ginkmedis, itin keistas medis, neturintis daugiau jokių savo giminės rūšių šioje Žemėje. Šio kiemo ginkmedžiui jau 200 metų.   

Ginkmedis

Jūsų Maištinga Siela

Tytuvėnai: persodintas nuo stogo augantis beržas, vienuolynas, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, tvenkinys

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis jau buvote Tytuvėnuose, Kelmės rajone, beveik Žemaitijos pakraštys, beveik Lietuvos vidurys. Tytuvėnai nuo seno garsėjo vienuolynu, kurį galite aplankyti ir šiomis dienomis. Prieš jus – Tytuvėnų Švenč. Mergelės Marijos bažnyčios beržas, kuris, kaip teigia vietos pasakotojai, jau kuris laikas auga ant žemės, nes jis pirmiausia išdygo ant bažnyčios stogo. 

Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčios vidus, interjeras. 

Vienuolyno kiemelis.

Šalia vienuolyno esantis Tytuvėnų tvenkinys.

Šven. Mergelės Marijos bažnyčia iš šono.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žemė" / "Land"

Sveiki,

 

Garsi amerikiečių aktorė Robin Wright senajai kartai tikriausiai labiau žinoma kaip Kelės vaidmens atlikėja „Santa Barbara“ seriale, o naujosios kartos žiūrovui iš puikiai įvertinto serialo „Kortų namelis“. Nors per savo karjerą aktorė sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, ji bando ir režisuoti ne tik atskirus serialų epizodus, bet ir ilgametražius filmus. Jos debiutinis režisuotas filmas „Žemė“ (angl. Land) (2021) daug ką paliko neabejingą tiek dėl filmo, tiek dėl pačios režisierės kaip aktorės darbo (ji atliko savo filme pagrindinį Edės vaidmenį).

 

Edė netekusi savo sūnaus ir vyro bando išgyti nuo kamuojamo netekties skausmo, tačiau lankymasis pas psichoterapeutę nepadeda, todėl vieną dieną ji susikrauna lagaminus ir išvyksta gyventi į aptriušusį namelį atokiuose Vajomingo kalnuose. Moteris tikisi, kad gamta ir ten esantys sunkumai bei aktyvus fizinis darbas padės jai ištverti depresiją, tačiau Edė padaro lemtingą klaidą ir ji visai žiemai įstringa namelyje, kurį išdarkė ir jos maisto atsargas suėdė čionai įsiveržęs lokys. Kamuojama bado ir skausmo, moteris lieka įkalinta, kol vieną dieną į namelį jai merdint nepasibeldžia vyrukas...

 

Iš tikrųjų šiame iš pradžių ramuma dvelkiančiame filme vyksta uždaras sunkus moters besivaduojančios iš traumos vyksmas. Visa filmo energetika nukreipta į pagrindinę veikėją, kurią kurdama Robin Wright puikiai, sakyčiau, susitvarkė su vaidmeniu. Filmas kaip ir moteriškas kalnų Robinzonas Kruzas, tik esmė ta, kad moteris sąmoningai pasirenka askezę ir norą būti ir išbūti visą savo egzistencinį skausmą. Filmas prisodrintas pačių nuostabiausių Vajomingo kalnų peizažų, čia upės, skardžiai, vienatvė, plati ekosistema, metų laikai – tiesiog visa tai verta atskiro dokumentinio filmo vaizdinių.

 

Visgi šiame gamtos fone pasigedau įdomesnės istorijos. Edė pradeda megzti santykius su vietos miestelio vyru, tačiau tieji santykiai tokie komplikuoti, kad niekur iš esmės jos nenuveda, tik į išsilaisvinimą. Viskas lyg ir teisinga, tačiau filmo naratyvas priminė man tuos survivalinius filmus iš 1990-ųjų, kur įkalinti žmonės kokių nors gamtinių stichinių nelaimių galiausiai grįžta namo. Filmas toks tvarkingas, kad net vietomis darosi nuobodokas, nors esama puikios vaidybos ir gamtos peizažų, tačiau lėtokų apsukų filmas reikalauja iš žiūrovo dzenbusdistinės kantrybės ištverti viską iki galo su veikėja. Pristigo intrigos ir provokacijų.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Alma littera XX a. aukso fondas: knygų sąrašas, kolekcija

Sveiki,

 

Kadangi vienas žmogus paprašė, tai nusprendžiau pasidalyti Alma litteros kažkada leista puikia knygų serija „XX a. aukso fondas“, nuo kurios paauglystėje, galima sakyti, atradau sudėtingesnės ir įdomesnės literatūros prieigą. Būtent šis fondas ugdė mane griebti įdomias ir kokybiškai bei vertybiškai pripažintas pasaulyje knygas. Dalinuosi pateiktu sąrašu iš tikriausiai vieno paskutiniųjų šios serijos knygų Agota Kristof „Storas sąsiuvinis“ (be galo rekomenduoju perskaityti šią knygą!) 2004 m. leidimo. Gali būti, kad serijoje buvo išleista ir daugiau knygų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Beyoncé – Renaissance [Vinyl, 2LP] (2022)

 Informacija apie albumą: Beyoncé – Renaissance [Vinyl, 2LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Björk – Fossora [Vinyl, 2LP] (2022)

 

Informacija apie albumą: Björk – Fossora [Vinyl, 2LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Benjamín Labatut "Kai liaujamės suprasti pasaulį"

 Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 168.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Po to, kai pats šiemet patyriau beveik dviejų mėnesių neskaitymo bloką, daugelis ėmė rekomenduoti būtent Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) šiemet leidyklos Raros išleistą ir iš ispanų kalbos Almos Naujokaitienės išverstą prozos knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį (ispan. Un verdor terrible). Pirminis knygos pavadinimas buvo sumanytas pagal ispanišką pavadinimą Siaubingoji žaluma, tačiau netgi man labiau patiko ir pritiko angliškojo leidimo variantas. Kai vėliau pasidomėjau, supratau, jog šioji knyga daugeliui lietuvių skaitytojų pralaužė tą užkerpėjusį neskaitymo bloką arba užstrigimą kokioje nors vienoje ilgai skaitomoje knygoje. Knyga nominuota Tarptautiniam Booker Prize, pateko į jo trumpąjį sąrašą ir daugelis tikėjo, kad būtent ji nuraškys laurus, bet apdovanojimą komisija nusprendė skirti David Diop knygai Naktį visų kraujas juodas.

 

Pasikartosiu, ką kaskart sakau apie Lotynų Amerikos leidyklos Rara leidžiamas knygas – tai unikalu, skoninga, įdomu, patrauklu ir visiškai kitaip. Šią nedidelę knygą sudaro penki prozos tekstai: Prūsiškasis mėlis, Schwarzschildo singuliarumas, Širdies širdis, Kai liaujamės suprasti pasaulį ir Epilogas. Iš vienos pusės sunku nusakyti, koks šių tekstų žanras, bet pritarčiau Audriui Ožalui ir Jūratei Čerškutei, kurie savo laidoje Perskaitymai kalbėjo apie šią knygą su Rara steigėju, jog tai atskiras literatūrinis žanras, kuris balansuoja tarp beletristikos ir vadinamojo non-fiction, nefikcinės, kitaip sakant, faktinės literatūros. Tekstai išties prisodrinti faktografijos, tačiau autorius aiškiau leidžia jais žongliruoti, supoetinti, sugretinti, sukurti prasmių ir paradoksų literatūrinį architektoninį reljefą. Iš vienos pusės tekstai panašūs ir į eseistiką, ir į tiriamuosius mokslinės žurnalistikos straipsnius, bet neapsigaukite, nes vėlgi visa tekstų tekstūra tokia pagaviai įtrauki, kad veikia absoliučiai kaip grožinės literatūros tekstas, tik nušaunate vienu šūviu du zuikius: prisisiurbiate daug įdomiosios istorijos apie matematiką, fiziką ir chemiją bei šių sričių mokslininkus ir mėgaujatės intriguojančiais bei fantaziją plečiančiais pasakojimais.

 

Toks rašymo stilius pasaulinėje literatūroje tikrai nėra naujas. Iš to, ką pačiam teko skaityti, man iškyla vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kai autorius nagrinėja pačių įvairiausių asmenybių judėjimo tuo laikotarpiu po Europą trajektorijas, brėžia paradoksalius prasmių ir įvykių punktyrus. Manding, labai panašia maniera parašyta ir man be galo patikusi prancūzų rašytojo Eric Vuillard Darbotvarkė apie Hitlerio kurioziškus planus paimti Austriją bei vokiečių pramonės progresyvumą.

 

Neslėpsiu savo simpatijų knygai Kai liaujamės suprasti pasaulį ir jau regiu šią knygą šių metų skaitinių kontekste kaip itin išskirtinį kūrinį. Knyga, nors ir grožinė, ji  parašyta uždegančiai matematiškai, bet kartu, atrodo, kad B. Labatuto plunksna vedžiojo literato intuityvi nuojauta. Tai gana retas atvejis. Pirmajame tekste, kuris vadinasi Prūsiškasis mėlis, autorius sujungia per Pasaulinio karo metu panaudotą ipritą – chemines toksiškas žalias dujas, nuo kurių miršta visos gyvybės formos. Šia pasakojama ilga istorija apie prūsiškojo mėlio atsiradimą t. y. tam tikro mėlyno atspalvio, kuris išgaunamas maišant cheminius junginius, atsiradimo istorija. Nepaprastai įdomūs istoriniai faktai jau pirmajame tekste tampa patrauklūs veiklaus ir smalsaus proto skaitytojui, nes nuolat stebėti(s) verčia autoriaus gebėjimas sujungti faktus į kažin kokį atskirą literatūrinį lydinį, cheminį visumos matricą.

 

„Šiaurės Afrikoje užnuodyti [šuliniai], kad sustabdytų generolo Pattono kariuomenę, kurios tankai vijosi juos per dykumos smėlynus. Vienas iš Dippelio eliksyro ingredientų galiausiai ir suteikė tą ryškią mėlyną spalvą, kuri vėliau papuošė ne tik van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ bei Hokusai „Didžiąją Kanagavos bangą“, bet ir Prūsijos kariuomenės pėstininkų uniformas, tarsi cheminės šios spalvos struktūroje būtų buvę kažko, kas žadino smurtą: šešėlis, egzistencinė dėmė, palikta alchemiko eksperimentų, kuriuos atlikdamas jis gabalais pjaustydavo gyvus gyvūnus, kurdavo iš jų siaubingas chimeras ir bandydavo jas atgaivinti elektrošoku, pabaisas, įkvėpusias Mary Shelly parašyti savo šedevrą Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas, kuriuo ji perspėjo apie aklą mokslo, pavojingiausio ir visų žmogaus sukurtų menų, pažangą (p. 18).“

Benjamin Labatut

 

Prūsiškasis mėlis, kaip ir pats autorius patikino, yra mažiausiai fiktyvus tekstas, suręstas vien iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių faktų gausos, bet tik iš pažiūros, nes akivaizdu, jog vidinėje teksto logikoje pasakotojas yra karštligiškas prasmių ir pasekmių dėsnio ieškotojas. Kitas man labai patikęs knygos tekstas Širdis širdyje, po kurio ėjau guglintis, kas per vienas buvo toks Shinichis Mochizukis ir Alexanderis Grothendieckas – vienas iš jų iki šiol gyvas japonų matematikas genijus, užsidaręs nuo viso pasaulio, kuris perėmė pirmtako matematiko bepročio-genijaus A. Grothendiecko idėjas apie matricos ir visai kitokios struktūros bei suvokimo skaičiavimus. Šioje beprotiškoje istorijoje svarstomi genialumo ir beprotystės santykiai: kur yra riba tarp to, kai karštligiškai siekiama per matematiką suvokti pasaulį ir kur yra toji akimirka, kai supranti, jeigu pasauliui atskleisi matematinę dūmų uždangą ir paaiškinsi absoliučiai viską skaičiais, pasaulis ims ir iš tikrųjų išprotės, nustos egzistavęs. Du matematikos genijai, kaip teigia pasakojimas, nusigręžė nuo matematikos, nes joje išvydo tai, kas peržengia bet kokį sveiką protą ir įprastinį pasaulio suvokimą.

 

Panašiai ir didžiausiame tekste Kai liaujamės suprasti pasaulį, kuriame pristatomi Wernerio Heisenbergo ir Erwino Schrodingerio polemika apie matematinę lygtį, kuri gali išspręsti daugelį kvantinės fizikinių reiškinių (Heisenbergui svarbi atomų vieta-erdvė, o Schrodingeriui bangos-judėjimas). Galiausiai šioje istorijoje, kurioje telpa ir vieno genijaus nusivylimas, o kito – džiovininkų kalnų sanatorijoje užsimezgusi V. Nabakovo Lolitos verta aistros istorija, autorius dviem matematikais žaidžia kaip šachmatų figūromis, suka jų gyvenimo likimus kaip elektronus aplink branduolį, sulydo interpretuojamas ir jusliškai perteiktas veikėjų biografijas, tačiau į juos dar įlydo tikslius šių mokslininkų matematinius pasiekimus. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai velniškai gudru ir šiurpu, lyg vėl pirmąkart skaitytum Getės Faustą, tik šįkart viskas išreikšta per mokslą, tačiau mefistofiliškai faustiška mistika juntama tarp eilučių. Galiausiai visos istorijos ir jų asmenybės pasiekia tam tikrą pažinimo ribą, nuo kurios skardžio briaunos baigiasi pasaulio pažinimas. Kitą vertus, knygoje ne kartą suskamba mintis, jog žmonėms, kurie numeta atominę bombą ant miestų, negalima suteikti absoliutaus pažinimo, nes tai pernelyg galinga jėga tokiai ribotai civilizacijai kaip žmonija.

 

Knyga, sakyčiau, nepaprastas perlas, išmoningai ir patraukliai rašoma apie gamtamosklius genijus ir jų veiklą. Knyga plečia ir sužadina beprotiškai daug jausmų, kurie leidžia prasiskverbti į emocionalų lygmenį iš faktografinio pasaulio. Ir jeigu reiktų teikti Tarptautinį Bookerį, nė nedvejodamas jį atimčiau iš David Diop, nors ir jo kūrinys parašytas hipnotizuojančiai gerai, bet tai, ką suteikė Benjaminas Labatut savo knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį, sunku įvardyti keliais esminiais sakiniais, nes tai knyga, apie kurią norisi kalbėti ir dar ilgai nenutilti.

 

Jūsų Maištinga Siela