Vinilinė plokštelė: Paloma Faith – The Glorification of Sadness [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Paloma Faith – The Glorification of Sadness [vinyl / LP] (2024)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Gabrielius Vagelis – Žydėsiu [vinyl / LP] (2023)

 Informacija apie albumą: Gabrielius Vagelis – Žydėsiu [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: UK Eurovision 2024, Olly Alexander - Dizzy [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Toliau pristatau man visai paklausomas šių metų Eurovizijos dainas ir viena iš tokių yra visai neseniai Didžiosios Britanijos atlikėjo Olly Alexander, grupės Years and Years pagrindinio vokalisto daina „Dizzy“. Jau seniai buvo žinoma, kad britai šiemet į Euroviziją siųs Olly, tačiau daina pagal reikalavimus buvo ilgai neviešinama. Britams pastaruoju metu Eurovizijoje (išskyrus vienerius metus) labai nesisekė, jie finale likdavo autsaideriais, nesvarbu, ką benusiųstų. Tarsi Europos kerštas už suorganizuotą Brexit‘ą, tačiau vienerių metų sėkmę, kai jie vos prieš kelerius metus nelaimėjo Eurovizijos ir nusileido tik Ukrainai, britai bandys vėl pakartoti tų metų sėkmę.

 

„Dizzy“ man iškart patiko, nes lengva ir šiuolaikiška pop, kuri kuo puikiausiai suktųsi kokioje nors šokių aikštelėje ar klube, vakarėlyje. 8-9 dešimtmečio pop muzikos užuominos ir ritmingas pagreitintas remixo įspūdžių derinys sukuria, sakyčiau, to, ko reikia Eurovizijai: įsimenamo ir paklausomo kūrinio, kuris nebūtų itin lėkštas, tačiau patiktų masėms. Manau, visą receptūrą kūrinys turi.

 

Olly Alexander – Dizzy

[lyrics / žodžiai]

 

Intro

Di—

(Make me dizzy, dizzy, dizzy)

 

Verse 1

There’s a place where we break the line (Make me)

Make it a circle redefined, mm (Di—)

Beautiful gardens, eternal flowers (Make me di—)

You know the way, so take me there

 

Chorus

Won’t you make me dizzy from your kisses?

Will you take my hand and spin me

‘Round and ’round until the moment never ends? Mm

Make me dizzy from your kissеs

Will you take my hand and spin me?

Take mе back to the beginning again (Again, again)

 

Verse 2

Pulling me close, I feel a stillness in the air (Di—)

Time has frozen, all memories lost

 

Chorus

So won’t you make me dizzy from your kisses?

Will you take my hand and spin me

‘Round and ’round until the moment never ends? Mm

Make me dizzy from your kisses

Will you take my hand and spin me?

Take me back to the beginning again (Again, again)

You might also like

 

So don’t you make me dizzy from, oh

(Oh, won’t you make)

 

Bridge

There isn’t an end, there isn’t a start

I don’t wanna stop, I can’t go too far

There isn’t an end, there isn’t a start

I don’t wanna stop, I can’t go too far

There isn’t an end, there isn’t a start

I don’t wanna stop, I can’t go too far

There isn’t an end, there isn’t

 

Chorus

So won’t you make me dizzy from your kisses? (Oh)

Will you take my hand and spin me

‘Round and ’round until the moment never ends?

(Until the moment never ends)

Uh, make me dizzy from your kisses

Will you take my hand and spin me? (Take my hand)

Take me back to the beginning again (Again, again)

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Zenonas Norkus apie Plutarcho biografinės literatūros kūrimą

 Sveiki,

 

Kas knygos mugėje stebėjo Dalios Staponkutės romano „Vivat regina!“ pristatymą, tas tikriausiai prisimins profesoriaus Zenono Norkaus sproginėjantį humorą ir nerimtumą, kuris, kaip sako psichologai, yra tikrų tikriausias intelektualumo požymis. Man pristatymas patiko, sužinojau ir literatūros teorijos, t. y., kad Plutarchas pirmasis kūrė dvi skirtingas sąsajų turinčias biografijas ir jas jungė į vieną knygos koncepciją, kaip supratau, D. Staponkutės knyga būtent tokia ir bus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Praeities šešėliai" / "May December"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgokai laukiau naujojo režisieriaus Todd Haynes filmo „Praeities šešėliai“ (angl. May December) (2023), kuris labai poetiškai tikriausiai turėtų verstis „Gegužė – gruodis“, pastarasis simbolizuotų didžiulę laiko distanciją, o tai būtų aliuzija į filme nagrinėjamą amžiaus skirtumų temą, bet lietuviai galvoja, kaip kino teatre prakišti labiau komerciškai ir viska suprimityvina: nežinia, kiek tai pasiteisina, bet yra kaip yra, prieš reklamos ryklius nepapūsi, o ir burbuliuoti tikriausiai neverta.

 

Žodžiu. T. Haynes žinau iš tokių puikių filmų kaip „Toli nuo rojaus“ (2002), „Auksinė praraja“ (1998), „Manęs čia nėra“ (2007), „Kerol“ (2015)  ir kt. Autorius mėgsta savo kine lėtai nagrinėti žmogaus seksualumo ir visuomenės atmetimo temas, todėl LGBTQ temos bei kitka jis perteikia rafinuotai, dažnai ieškodamas nekomercinių sprendimo būdų. Galima sakyti, kad panašiai nutinka ir filme „Praeities šešėliai“, kuriame režisierius nagrinėja Greisės ir Džo 24 metų santuokinį gyvenimą. Prieš daugel metų Greisė metė savo vyrą ir būdama 36 metų įsimylėjo septintoką, vos 13 metų berniuką, su juo užmezgė romaną, susilaukė 3 vaikų ir išėjusi iš kalėjimo su tuo paaugliu susituokia. Pagrindinis veiksmas vyksta po daugel metų, kai į namus atvažiuoja Elizabeta, kuri ruošiasi vaidmeniui ir įkūnys Greisę iš praeities.

 

Elizabeta sukiojasi nuo vieno veikėjo, prie kito ir galiausiai jai atsiveria visų suluošintų, traumuotų ir vaikiškose naiviose iliuzijose gyvenančių veikėjų likimai. Kas toji Greisė? Vos tik ji priartėja prie esmės, ji ima ir apsigauna. Dėliodama analitiškai iš nuotrupų visą šeimos istoriją, Elizabeta maniakiškai bando atkartoti ir pajusti Greisės istoriją, nebejaučia ribų tarp tikrovės ir teatro.

 

Filmas artėja tarsi prie trilerio žanro, tačiau trileriu netampa, veikiau psichologine drama, kuri iškelia visuomenei nepatogius klausimus: ar toji moteris, kuri teigia, kad myli Džo, iš tikrųjų yra seksualinė tvirtkintoja ar įtikėjusi Džuljeta, o gal pati auka? Juolab kad jie susilaukia vaikų ir juos net kartu užaugina. Man asmeniškai buvo įdomus ir Džo portretas: 36 metų tėvukas, kuris vaikus išleidžia į koledžą, tačiau pats gyvenime augina tik vikšrus, sukiojasi ant sofos ir atrodo nesuaugęs – ką reiklioji Greisė jame mato? Visgi sutrikęs vyrukas nelabai jaučiasi tėvu, kai su sūnumi užsirūko ant namo stogo, sakydamas, kad jis nerūko, nors visai neseniai žiūrovas kadre puikiai matė kaip balkone rūkė su savo senuoju tėvu. Atrodo, kad veikėjai iš tikrųjų vaidina gyvenimus, meluoja sau ir kitiems ir tai jie suvokia kaip teisingą meilės ir ištikimybės aktą. Ar visi veikėjai čia išprotėję? Atrodo, kad kartais taip, o tariamas normalumas net neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas lėtokas, sukoncentruotas į psichologinius niuansus, kelia daug klausimų apie gluminančias temas, tačiau manęs neatvedė į naujai galimą suvokimo perspektyvą. Gal tai mano kaip žiūrovo spraga?

 

Žinoma, stipriausia filmo parengtis yra aktorės Natalie Portman ir Julianne Moore, režisierius moka kruopščiai išnaudoti aktorių meistriškumą, geba su aktoriais kurti vidines įtampas, tad filmas nėra nepavykęs ar nuobodus, jis neturi atsakyti į visus klausimus, tačiau visgi kažko pristigo. Tarp melo ir tiesos varijuojanti Greisė atmeta tam tikrus tikrovės modelius ir tiesą, kad galėtų būti tvirta ir išdidi, tačiau naktimis bliauna į pagalvę ir vėl tampa maža mergaite, kuriai reikia kito mažo berniuko paguodos. Ar tai galimybė išlikti privaidinant gyvenimą socialiniuose rėmuose, ar ryški beprotybės diagnozė? Kiekvienas tikriausiai atsakys kitaip.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygų mugė 2024: įspūdžiai, knygos, renginiai

 

Sveiki,

 

Tikriausiai tai mano pirmoji Knygų mugė, kada susiruošiau visiškai po karantino. Nedaug kas pasikeitę. Nuo muzikos salės iki knygų oazės galima jau eiti kaip per Brailio raštą, tiesiog aklai: neapsigausi, nes viskas likę panašioje atpažįstamoje struktūroje ir išdėstyme. Ir gerai!

 

Bandau suskaičiuoti, kiek knygų įsigijau. Nuotraukoje čia tik po pirmosios dienos, o kur dar kitos! Bet jau matau iš kilometro, kad visų nesuskaitysiu, nes tam nėra laiko, tad nesuvokiu, kaip tie kiti blogeriai perskaito kalnus knygų ir ne bet kokius, o tokios apimties, kur galima statyti Kinų sieną! Galvoju: negi jie gyvenimo, vaikų, darbo, buities ir depresijos, neskaitymo blokų neturi? Bet skųstis ir pavydėti nereikia, o džiaugtis Knygų muge. Jau seniai nebegalvoju tai kaip apie komercinį karnavalą, nes ryškiausi ir geriausi kūriniai plika akimi matomi, o nevienadienis skaitytojas atsirinks ko jam reikia.

 

Visgi padariau tendenciją: reikia prieš ten einant atlikti namų darbus. Praslinkus pro sales ims tirpt kojos, bus nuobodu ir kitą dieną nebesinorės. Geriausia yra subalansuoti pirkimus, kavos pertaukėles ir renginius. Šiemet jų pamačiau daugiau nei įprastai, todėl niekas neprailgo. Smagu buvo pabuvoti Dalios Staponkutės knygos „Vivat regina!“ pristatyme, Andriaus Kleivos apie japonus ir šakočius pristatyme, labai patiko repertuaras knyga + filmas, kur per dvi valandas praktiškai gali pamatyti ir išgirsti populiariausius pastarųjų metų lietuvių rašytojus, tad sveikinu už šį sumanymą, kas organizuoja – nepameskite idėjos. Labai nustebino Sigito Parulskio knygos „Kai aš mečiau“ pristatymas ir eksperimentas su Jūrate Čerškute – maniau, kad bus snobiška ir prėska, bet žaidimas pavyko! O kur dar plokštelės ir parašai iš garsių Lietuvos atlikėjų. Bet labiausiai – knygos, knygos, knygos! Smagu jas pirkti naujas ir iškeptas, bet... įtarimas, jog tai savotiška japoniška liga, nes kitąmet norėsis naujesnių, aktualesnių, karštesnių, o dalis senesniųjų liks neskaitytos. Manau, su tuo susiduriu ne aš vienas, bet lai mugė tęsiasi!

P. S. Nenusipirkti knygą apie Britney Spears ir ką tik išverstą lietuviškai? Baikite!  

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Ruletė" (režisierius Jo Strømgren) Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki,

 

Žinote tą jausmą, kai gauni bilietus į premjerą, bet beveik pamiršai arba neturėjai laiko padaryti namų darbus, t. y. pasidomėti, kas per spektaklis ir kokie kontekstai? Būna gi dvejopai: kokio velnio, o būna ir labai gerai... Su spektakliu „Ruletė“, kurį režisavo su Lietuvos nacionalinės dramos teatro aktoriais Jo Strømgren, nutiko taip, kad galvojau išeisiu po 10 minučių, nes kas per idiotizmas pliurpti norvegų-švedų-estų-vokiečių naujakalbėmis? Vėliau persigalvojau, nes, pasirodo, tų žodžių visai nereikia ir net prideda savotiško lėlių teatro manieros: skamba kažkas skandinaviškai, bet tarptautiniai žodžiai išryškina tai, kas iš tikrųjų sakoma, todėl daug ir nebereikia, nes iš vienos sąvokos viskas aišku kas ir apie ką.

 

Apie ką spektaklis? Toli gražu ne apie narkotikus, nors ir apie juos. XX amžiaus menamo 7-8 dešimtmečio stilistika itin komiškai perteikta nenoro gyventi rutininio gyvenimo problemą. Psichodelinis hipių ir Seksualinės revoliucijos era skandinaviškai atrodo suplaktas kaip koks spalvingas bakara pudingas – kad ir kas tai būtų. Įprastus narkotikus keičia itin stipriai veikiantis nugremžtas cementas, o sujauktas protas nebegali sulipdyti tikrovės ir viską ima komiškai painioti. Atrodo, baisu, tačiau ar tikrai? Tas psichodelinis variantas veikėjams atrodo kaip išsigelbėjimas nuo įsiėdusių stereotipų ir socialinių vaidmenų, nuo kurių norisi bėgti į menamą spalvingą barbės tikrovę. Pabaigoje pasirodę ateiviai (pasirodo, tie patys veikėjai) davė džiazo. Ir nors kai kurie momentai asmeniškai rodėsi matyti kine, pats spektaklis nepaliaujamai stebina išvystytu tempu ir dinamika, tiek aktorių perėjimais ir persimainymais, tiek scenografija. Kai šiandien irgi viskas taip nepastovu, atrodo, kad vienintelis dalykas yra arba užstrigti ruletėje ir kentėti, arba pasiduoti jos pramogai ir patirti kitą beprotybės perspektyvą. Daug epizodinių vietų, kur juokiausi. Pavyko!

 

Jūsų Maištinga Siela