Informacija apie albumą: Cyndi Lauper – Let The Canary Sing [vinyl / LP] (2024)
Maištinga Siela
Sveiki,
Šio filmo tikriausiai nė
nebūčiau varginęsis žiūrėti, jeigu ne „X-failų“ aktorė Gillian Anderson ir tas
faktas, kad buvau matęs šokiruojantį mini dokumentinį serialą apie turtuolį ir
sekso tinklo su nepilnametėmis maniaką Jeffrey Epstein (angl. Jeffrey
Epstein: Filthy Rich). Apie šį žmogų, tiksliau apie Didžiosios Britanijos
karališkosios šeimos narį princą Andrews, kuris turėjo (dabar jau įrodyta)
ryšių su J. Epsteinu, buvo skandalingai įsitraukęs į savo draugužio sekso
tinklą ir naudojosi nepilnamečių sekso paslaugomis. Tiesą sakant, kai britų
visuomenė apie tai sužinojo, buvo supurtyta tokio seksualinio skandalo, gal net
labiau nei kažkada JAV dėl Monicos Lewinsky ir Billo Clintono romano. Apie tai iš
esmės ir yra filmas „Išskirtinis interviu“ (angl. Scoop)
(2024).
Istorija pasakoja be
didesnių kontekstų, todėl lietuviams žiūrovams, kurie nežino, kas tas
skandalingasis Jeffrey Epsteinas ir kaip su juo susijęs princas Andrews,
pirmiausia siūlyčiau padaryti namų darbus – paskaitinėti vieną kitą kontekstinį
straipsnį, kad žinotumėte, apie ką eina kalba. Filmas nėra supažindinimo
tikslais, todėl žiūrovas nuo pat pradžių yra „įmestas“ į įvykius, kurių filme
niekas nepaaiškina, nors pamažu išryškėja, apie ką eina kalba, tačiau to nepakanka.
Iš tikrųjų vaizduoja įvykius jau post factum, kai išlindo šis skandalas,
princas buvo puolamas socialiniuose tinkluose ir visur kitur dėl savo
įsitraukimą į Epsteino draugiją. Filmas iš esmės nėra apie tą istoriją, veikiau
apie princo pastangas viską užglaistyti, todėl jis pasiruošia avantiūrai su
vienos televizijos žurnalistais atviram interviu, kuriame viską nuodugniai ir
aiškiai visuomenei paaiškintų. Deja, kaip žinia, šis ilgai repetuotas viešasis
pokalbis princo atžvilgiu tapo nesėkmingas ir visi jo atsakymai išdavė jį
viešai meluojant dėka puikios žurnalistės Emily Maitlis. Šis interviu įėjo į
istoriją kaip labiausiai žiūrimas vienu metu interviu.
Visgi filmas man pasirodė
pusėtinas. Britai ir amerikiečiai labai mėgsta labai greitai susukti istorijas
apie tikrove paremtus savo šalių skandalus. Tokie filmai pritraukia mases, o
princo Andrews skandalas buvo toks didžiulis ir ilgai varginantis kaip pas mums
Garliavos įvykiai su Drąsiaus Kedžio istorija. Visgi filmas tikriausiai
aktualus labiau anglosaksams, kurie ilgą laiką stebėjo šią dramą, mums – labiau
susipažinti su visa šia istorija. Filmas fokusuojasi į komunikacinius
karališkosios šeimos su žiniasklaida darbo užkulisius. Bandoma vieni kitais
pasitikėti, tačiau akivaizdu, jog kiekvienas turi savo kėslų. Labiausiai mane
stebino princo Andrews asmeninės sekretorės Amanda Thirsk laikysena, kai ši
akivaizdžiai mato, jog princas meluoja, vis tiek pamindama savo asmeniškumą ir
teisingumą nuosekliai dirba princui. Filmas man nebuvo įspūdingas, tačiau galiu
įsivaizduoti, kaip jį sužiūrėtų dalis britų.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Lietuva laimingėja! Mūsų
jaunimas Europoje pats laimingiausias! Mūsų inovacijų ministrė sako, kad
džiaugtis privalo kiekvienas, esame džiaugsminga tauta! Iš mūsų padarė kosminę
valstybę – mes laimingi. Pakeitėm 3 švietimo mokslo ir sporto ministrus per
kelerius metus, o progresui galo nematyti! Mes augame, kas kad atbulomis!
Lietuva laiminga, labai
laiminga. Šiandien išgirdau, kad mūsų ekonomika auga, reikia kelti atlyginimus!
Tam buvo sušauktas posėdis, nes kai kas nenori to daryti, nes kažkaip
nepatogu mokėti saviems padoresnį atlyginimą, turint galvoje, kad mažinant
atlyginimus posėdžio nereikia, tik didinant, nes mes LAIMINGI! Kas, kad būsto
nepardavus sielos bankui negalime įpirkti? Nors tų vilų, namų, daugiabučių,
atrodo, nemažėja ir nemažėja, lietuvių gimstamumas vis mažėja ir mažėja (iš
laimės, viskas iš tos beprotiškos laimės!), tačiau KAINOS, KAINOS!
Bet laimingi pinigų
neskaičiuoja, jie šypsosi ir be reikalo nedejuoja. Visgi... Visa tai niekai šią
savaitę – škvalas, badas, maras – visa tai niekai prieš naujieną, kuri nunešė
dalį gyventojų stogų! Lietuva gavo 4 „Michelin“ žvaigždutes! Nacionalinio
lygmens bomba, apie kurią jau penkta para kaista telefonai, užlūžta internetas
su forumais, komentarais ir kas valanda pasirodančiu vis nauju straipsniu.
Pagaliau mes dar laimingesni, ne kokie atsilikę, sakytų inovacijų origami
meistrė Aušra Armonaitė. Mes pagaliau išties tampama prabangi ubagų šalis!
Maištinga Siela
Sveiki,
Manau, laikas pakalbėti ir vėl ką nors pozityviai. Argi nenuostabu, kad žmogaus akis geba išskirti tiek daug įvairiausių spalvų ir jų atspalvių, pustonių? Viena gražiausių spalvų kai kam yra geltona. Nors ilgą laiką man ši spalva siejosi arba su saulė ir citrina, bet labiausiai – su vasara ir pienėmis. Paauglystėje buvau skaitęs, kad šioji estetikoje spalva reiškia apkalbas ir piktą liežuvį. Manau, tai pakylėta, ryški, skaisti ir šilta spalva, kurią mėgsta drąsios ir išskirtinės asmenybės savo garderobe ir interjere. Aišku, geltona spalva nelygu kitai geltonai, nes tų atspalvių pačių įvairiausių. Šįkart nusprendžiau pažaisti ir pažiūrėti, kokius geltonus dalykus man gali pasiūlyto google naršyklė. Netgi suprojektuoti tam tikrą pasakojimą iš geltonos spalvos vaizdinių. Pasižiūrėkime, ką turime.
Sveiki,
Prancūzų aktorius Benoît
Delhomme savo karjeroje sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį, tačiau tik visai
neseniai debiutavo kaip režisierius su filmu „Motinos instinktas“ (angl.
Mothers' Instinct) (2024), pasikviesdamas dvi „Oskaro“ žvaigždes – Anne Hathaway
ir Jessica Chastain, todėl filmas – nori to ar ne? – tapo pastebėtas plačiosios
publikos.
Apie žiaurų ir
nenuspėjamą motinos instinktą Holivudas ir apskritai nepriklausomas kinas
dažnai mėgsta kurti visokias istorijas, dažniausiai tai kliše tampantis
leitmotyvas, kuris verčia nusižengti moralei ir dorovei. Ko motina nepadarytų
dėl savo vaikų gerovės? Panašiai kalbama ir šiame trileryje apie dvi kaimynes
ir geriausias drauges Alisą ir Seliną. Abi turi vieno amžiaus mažamečius sūnus,
kurie lanko pradinę, viena nuo kitos nieko neslepia ir netgi gali bet kada
įeiti į namus, nes raktus taip pat patikėjusios viena kitai. Nesunku suvokti,
jog trileryje tai bus lemtinga klaida, nes artima draugystė gali peraugti į
žiaurų ir nuožmų kerštą. O ko trileryje galima daugiau tikėtis? Viskas pagal
receptą, tad daug iš filmo nereikia ko tikėtis.
Tiesą sakant, filmas
vaizduoja XX amžiaus šeštą dešimtmetį, kada moterys buvo nepaprastai madingos. Pagrindinės
veikėjos rengiasi kaip nužengusios nuo Milano podiumo – pavydėtina, ką? Taigi filmas
dekoratyvus tarsi lėlių namelis. Netrukus paaiškėja, kad ir pačios filmo scenos
nepaprastai teatralizuotos, nenatūralios, prisodrintos nejaukių, bet visgi teatrui
būdingų pauzių. Filmas turi pretenziją į dekoratyvinį kiną, tad ir kalba bei
kompozicija atrodo retsykiais taip nenatūraliai perspausta, kad kelia net erzelį.
Pavyzdžiui, vienas vaikas miršta nukritęs nuo balkono, o istorija projektuojama
taip, kad nuo to balkono tuoj nukris ir kitas – tarsi statistiškai žaibas
trenktų kelis kartus tuo pat metu į tą pačią vietą.
Bandoma žaisti
pagrindinių veikėjų pažeista psichologija, kuri atrodo vienkryptė, neįtikinanti
ir perdėtai nugludinta. Veikėjos visos veikiamos tik dėl baimės netekti vaiko,
tačiau kitų sudedamųjų, regis, nelabai belikę. Pavyzdžiui, visiškai nykus ir
storžieviškai pateiktas antraeilių vyrų veikimas, tarsi jie tebūtų pirmykščiai
medžiotojai, kurie tik dirba ir parveža į namus atlyginimą, kad galėtų
išlaikyti didžiulį namą ir žmonų automobilius... Filmas išėjo teatralizuotai
tamsus, čia daug kas pastatyta pagal klasikinius parametrus, todėl daugelis
dalykų nuspėjami, įskaitant ir filmo finalą, kuris netgi šiek tiek nuvilia.
Filmas įdomus nebent dėl pagrindinių veikėjų amplua, o tas, kas mėgsta dramines
aktores stambiu planu, kurios geba apsiašaroti iš vidinės pajautos, tas galės
pasimėgauti Hathaway ir Chastain vaidmenis.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 46/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Kai ne taip seniai
svečiavausi Estijos sostinėje Taline, pirmąkart teko pasivaikščioti po Petro
I-ojo rūmus, vadinamus Kadriorgu. Aišku, po K. Sabaliauskaitės romano Petro
paveikslas niekada nebebus toks, koks galbūt galėjo būti, tačiau neatimsi vieno
– jis sukūrė galia ir brutalumu įstabių dalykų, kurie išliko kuo puikiausi
Taline. Apie šiuos rūmus nieko nežinojau. Deja, nebuvo kada užeiti į vidų, kur
įrengtos parodos, tačiau pereiti atvirus ir gražiai sutvarkytus kiemus bei
parką galėjau. Latvija turi Rundalę, Estija – Kadriorgą, kuris man iš dalies priminė
Gintaro muziejų Palangoje, tačiau tokių rūmų Lietuvoje, žinoma, kad nėra. Tokia
ramybė ir geras oras, kada nesinorėjo net išeiti iš šios vietovės. Dalijuosi
asmeninėmis nuotraukomis.
Maištinga Siela