Kaskart pristinga kokių nors nepasikartojančių
pozityvių minčių, tad šįkart pasidalysiu, jog tokio vėjo mano pūkiai ant galvos
seniai nematė. Galėjo šiandienos vėjas viską nunešti, kaip nunešė mūsų
prabangias miestų egles, reklamų plakatus ir plastiko sudaigstytas, medžiuose
ir miesto architektūroje pritvirtintas lemputes.
Kai kas girdėjo neregėtą reiškinį – Kalėdinį
griaustinį ir žaibus. Nemačiau. Tiesa, tuo metu, matyt, dirbau, tačiau visgi
dangus maišosi su žeme ir vis tiek gyvename taip, kaip gyvenome; vyrų barzdos
ir toliau auga taip, kaip paprastai auga vasario ar spalio mėnesį ir nieko
nenutinka; šie vėjai susuka mūsų kasdienybę į anekdotines susireikšminimo
sceneles, kuriose galima arba paklysti, arba tiesiog juoktis, slepiant dantis į
saują, kad protezų vėjas neišpūstų. Arba plombų.
Pastaruoju metu sapnuoju neįtikėtinai ryškius sapnus. Dažnai
maginio elemento istorijas, pats mirštu ir vėl sapnuose atgimstu, vėl mirštu ir
vėl atgimstu. O kai sapne numirštu ir ištariu sau, kad „va, ir čia galima
numirti“, vis tiek toliau gyvenu, lyg niekas niekada nesibaigtų. Tokiomis tamsiomis
naktimis kaip šį gruodį, kai nosies nesinori kišti į lauką, juk irgi savotiškai
esame saugiai palaidoti storų debesų ir vėjų, krentančių milžiniškų eglių, bet
nemirę, pamiršę šį procesą.
Raitosi, oi, kaip smagiai raitosi vyrų ūsai ir patys
tampa kalėdinėmis eglėmis, nešiojamomis ir išmaniomis. Bandau prisiminti
vaikystę ir visada man barzdos ir ūsai asocijavosi su senatve ir negražumu, nes
tik nusiskutęs vyras yra tvarkingas vyras. Dabar tai nemanau, pasižiūriu aš į
šias fotografijas šį vėjuotą vakarą ir galvoju: kaip gerai, kad viskas, ką maniausi
jau supratęs ir nusistatęs, keičiasi. Argi tai nenuostabu?
Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius
Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad
geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“
(2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko
įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl
dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant,
nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz)
(2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet
atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.
Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais
kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau
tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo
Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos
mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir
negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau
istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie
perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme
išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.
Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų
į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų
fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas
iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose,
krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...
Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko,
krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau
nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė
grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia
ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti
vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man
šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas
ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.
Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys,
aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų
vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame
feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas
dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi
dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir
namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis
Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti,
nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo).
„Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir
jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti,
kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko
pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.
Harmoninio virpinimo žemėlapis. Taip veikia muzika, o
iš tiesų, taip veikia viskas aplinkui.
Spirale vaizduojami muzikiniai intervalai ir jų
tarpusavio ryšiai konkrečioje harmoninėje arba derinimo sistemoje. Schemos
centre yra pagrindinis tonas (C), kurio dažnis didėja dvigubai kiekvienoje
oktavoje.
Su kiekvienu intervalu taip pat siejamas konkretus
matematinis santykis, kurį pirmą kartą apskaičiavo Pitagoras. Jis atrado, kad
dviejų intervalą sudarančių natų santykis visada būna 2:1. Tobulos penktos
santykis yra 3:2, o tobulos kvartos - 4:3. Pitagoras sujungė šiuos intervalus
ir sukūrė kitas natas, kad sudarytų didžiąją gamą. Jo matematinių skaičiavimų
dėka gimė muzikos teorija.
Visi dažniai, nesvarbu, ar tai garsas, šviesa, planetų
judėjimas ir pan., gali būti siejami su šiais ciklais. Tas pats spiralės raštas
pasikartoja visur gamtoje: mūsų DNR, augaluose, galaktikose, oro sąlygose...
taip pat ir muzikoje. Spirale – tai pasikartojimas, bet kartu ir sukaupta
patirtis, įkūnijanti pagrindinius kūrimo ir augimo procesus.
Fibonačio seka
yra nepaprastai įdomi ir plačiai gamtoje pasikartojanti skaičių seka, turinti
daugybę įdomių pritaikymų įvairiose srityse.
Ką galima sukurti pagal Fibonačio seką?
Menas ir architektūra.
Aukso pjūvis:
Santykis tarp dviejų iš eilės einančių Fibonačio skaičių artėja prie aukso
pjūvio, kuris laikomas estetiškai patraukliu ir dažnai naudojamas menininkų ir
architektų.
Spiralės:
Fibonačio skaičiai gali būti naudojami kuriant spirales, kurios panašios į
natūraliai pasitaikančias spiralės, pvz., sraigės kriauklėje ar galaktikų
spiralėse.
Kompozicijos:
Dailininkai ir fotografai naudoja Fibonačio skaičius ir aukso pjūvį, kad
sukurtų harmoningas kompozicijas.
Gamta.
Augalai: Daugelio augalų
lapų išsidėstymas, šakų šakojimasis atitinka Fibonačio seką. Saulėgrąžų sėklos
išsidėsčiusios pagal Fibonačio spiralę, o ananaso žvynai sudaro Fibonačio
skaičių raštus.
Gyvūnai: Kai kurių gyvūnų
kūno proporcijos atitinka aukso pjūvį.
Informatika.
Algoritmai:
Fibonačio skaičiai naudojami įvairiuose algoritmuose, pvz., paieškos
algoritmuose.
Skaitmeninis menas:
Kompiuterinė grafika ir fraktalai dažnai naudoja Fibonačio seką kuriant
sudėtingus ir estetiškai patrauklius vaizdus.
Finansai.
Techninė analizė: Fibonačio
lygiai naudojami finansų rinkose siekiant nustatyti potencialias palaikymo ir
pasipriešinimo zonas.
Muzika.
Kompozicijos:
Kai kurie kompozitoriai naudoja Fibonačio seką kurdami muzikines kompozicijas.
Menas: Leonardo da Vinci
savo paveiksluose, tokiuose kaip „Mona Liza“, naudojo aukso pjūvį.
Architektūra:
Partenonas, Egipto piramidės – šiuose statiniuose galima rasti aukso pjūvio
proporcijų.
Fibonačio seka lietuvių kalboje dažniausiai vadinama
būtent taip. Tai yra labiausiai paplitęs ir tiksliausias šios sekos
pavadinimas, nes ji pavadinta italų matematiko Leonardo Pisano, pravarde
Fibonačio, garbei. Nors nėra kitų oficialių ir plačiai vartojamų sinonimų,
kartais galite išgirsti variantų.
Aukso pjūvio seka. Šis
pavadinimas atsirado dėl to, kad santykis tarp dviejų iš eilės einančių
Fibonačio skaičių artėja prie aukso pjūvio, kuris yra matematinė konstanta,
dažnai siejama su grožiu ir harmonija. Fibonačio skaičių seka – tai yra
tiesioginis vertimas iš anglų kalbos ir taip pat tiksliai apibūdina šią seką.
Dievai, kokia gruodžio praėjo pilka ir juoda savaitė. Tokius
orus dar menu iš vaikystės ir jie buvo būdingi lapkričio mėnesiui, tačiau ne
kelioms savaitėms iki Kalėdų, kada paprastai džiaugdavomės sniegu ir
važinėdavome rogutėmis. Visgi kažkas tikriausiai su ta gamta vyksta ir
keičiasi, todėl mane apniko vėlyvojo rudens nuotaikos ir prisiminiau seną
dainą, atliekamą pačiomis įvairiausiomis kalbomis, bet žinomiausia ji prancūzų „Les
Feuilles mortes“ ir anglų „Autumn Leaves“ kalbomis.
Sudėtinga šios dainos genezė, nes ji sukurta iš
skirtingų niuansų. 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, muziką
parašė vengrų kompozitorius Joseph Kosma baletui. Galiausiai prancūzų
poetas Jacques Prévert parašė pagal šią melodiją žodžius pavadinimu „Les
Feuilles mortes“, o pirmąkart garsiąją prancūzų šansono stiliaus kūrinį
įdainavo ir išleido 1949 metais Yves Montand, netrukus pasirodė ir
angliška versija „Autumn Leaves“, kurią pirmąkart atliko Johnny Mercer,
kūrinys tapo tarptautiniu mastu puikiai žinomas ir naudojamas plačiai filmų
garso takeliams. Kūrinys toks populiarus, kad jį įrašė ir atliko beveik visi,
kurie netingėjo: Edith Piaf, Patricia Kaas, Michael Buble, Dalila, Mireille
Mathieu... Daugybę versijų galite pasiklausyti YouTubėje ir jos visos savaip
geros ir savaip jaudina. Šiandien noriu pasidalyti italų tenoro Andrea
Bocelli versija ir gal kiek mažiau kam žinomais šiuolaikiniais džiazo
atlikėjais Tatiana Eva-Marie ir jai pritariančiu Vinny Raniolo
angliška versija – pastarasis jaukus gyvo garso atlikimo įrašas man buvo
atradimas!
Tatiana Eva-Marie gimė 1985 metais šveicarų ir rumunės
šeimoje, šiuo metu dainuoja ir gyvena JAV. Ji dažnai vadinama „gipsy-jazz
warbler“ (čigoniško džiazo lakštingala) ir yra laikoma tarptautine 1930-ųjų
Paryžiaus muzikos atstove. Jos kūryba sulaukė didelio pripažinimo tiek
Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek ir Europoje. Ji ne tik atlieka dainas, bet
ir vadovauja savo grupei Avalon Jazz Band. Jos balsas dažnai apibūdinamas kaip
švelnus ir žavus, o jos pasirodymai pasižymi energijos ir entuziazmo
pertekliumi. Tą tikriausiai ir pajusite jos besiklausydami.
Andrea Bocelli gimė 1958 metais ir garsiausio italų ir
viso pasaulio tenoro tikriausiai pristatyti nereikia, nes jis ne kartą
koncertavo Lietuvoje ir jis yra vienas labiausiai atpažįstamų pasaulio vyrų
balsų. Savo prancūzišką šansono versiją atlikėjas išleido 2006 metais ir
įtraukė į savo albumą „Amore“. Pasiklausykime abiejų versijų.
Anksčiau sekmadieniais prisijungdavau prie globalių meditacijų
už pasaulio taiką, harmoniją ir gėrį. Žodžiu, 21 valandą Lietuvos laiku ir
visame pasaulyje žmonės, išjungę kompiuterius, atsitraukę nuo serialų ir
viryklių, nuo verkiančių vaikų ir lojančių šunų, susirasdavo sau tylos kampelį
ir pamedituodavo, laimindami viską, kas yra šiaurėje, pietuose, vakaruose ir
rytuose; palaimindami spalvas ir kvapus, kalnus ir jūras, mylimus žmones,
miestus ir kultūras, taiką ir ramybę, paukščius ir orus... Vis prisimenu tas
meditacijas, tik nežinau, kiek jos veikdavo mano tikrąją tikrovę ir pasaulį, ar
anuomet pasaulis kažkiek tapdavo šviesesnis ir tauresnis? Galų gale sekmadienis
iš tikrųjų įgaudavo šventumo ir tvarkos, nes ritualai ir susitelkimas kažin
kaip paveikdavo mano ramybę, leisdavo susikoncentruoti nelengviems socialiniams
iššūkiams, kurie manęs laukdavo mokykliniais laikais.
Dabar darau vis kitokias meditacijas ir jau tokias,
kokias pats susikuriu. Labiausiai gulėdamas karštoje vonioje. Pajutau, kaip
trūksta saulės ir vitamino D. Gruodis pas mane beveik nesiskiria nuo lapkričio,
nėra sniego, tik šalti ir lietingi vėjai, žemas ir pilkas dangus slegia dienas,
kurias dar šiek tiek prašviečia per anksti sujungtos kalėdinės lemputės. Bet ar
ne už tai turėčiau būti dėkingas, ką? Juk tik šis tamsos metas leidžia
įvertinti šviesius pavasarius ir vasaras? Kiekvienam savo laikas ir tikriausiai
tik tai, kad dedi kasdien pastangą pagerinti tikrovę, tikrovė tau ir atsidėkoja
pokyčiais. Dabar man, galima sakyti, emocinė duobė, bet kas ta duobė, jeigu ne
tramplynas į pokytį? Tad reikia ruoštis roges, nes negali būti visada prastai!
Populiariausias kiekvienos šalies alus nebūtinai
reiškia, kad geriausias. Pavyzdžiui, šiemet kad ir kaip norėjosi mėgautis
Kroatijoje populiariausiu jų šalies alumi „Karlovačko“, deja, man jis nelabai
patiko. Tikriausiai taip jau ir yra, kad kiekvienam savo, tačiau vykdami į kokį
nors šalį, galite pasinaudoti šiuo žemėlapiu.
Režisierius Parker Finn 2022 metais daugelį nustebino
pristatydamas siaubo mistinį filmą „Šypsena“, kuris daugeliui išties paliko
neblogą įspūdį. Man taip pat filmas anuomet susižiūrėjo neblogai, nors
negalėčiau pasakyti, kad buvo tas, kurį žūtbūt reikia pamatyti. Praėjo keleri
metais ir režisierius ryžosi pristatyti filmo tęsinį pavadinimu „Šypsena 2“
(angl. Smile 2) (2024), pastarasis daugiau ar mažiau buvo
sutiktas labai panašiai kaip ir pirmoji dalis.
Nors lietuviai kai kada mane stebina savo keistu išrankumu,
mat daugelis, lygindamas šią dalį su pirmtaku, teigia, kad pirmoji dalis yra
nepalyginamai geresnė. Visgi mano subjektyvia nuomone būtent antroji dalis yra
techniškai efektingesnė. Įspūdį gali prislopinti nebent tai, kad naujų idėjų
šiame filme scenarijaus autoriai nebepasiūlo, o toliau tęsia tai, kas buvo
sugalvota anksčiau. Taip jau su tais siaubo tęsiniais yra, sudėtinga sukelti
geresnį įspūdį, nes esame paveikti pirminių patirčių. Šioje dalyje pasakojama
populiarios pop muzikos atlikėjos Sky Riley gyvenimo istorija. Garsi atlikėja
po narkotikų skandalo ir avarijos bando sugrįžti į pasaulinės muzikos sceną ir,
atrodo, jog mergina praėjusi ne vieną reabilitaciją ir gijimą išties yra labai
valinga ir žino, ko nori, tačiau ją ištinka lemtingas atsitiktinumas ir ji gauna
mirtiną prakeiksmą, perduodamą mirties akivaizdoje. Besišypsantys apsėstieji
nusižudo ir tokiu būdu stebėjusiam perduoda prakeiksmą. Deja, Sky visa tai pamato
ir jai jau kitą dieną pamažu ima vaidentis mirusysis narkotikų prekeivis, ji
ima gauti keistas žinutes iš nepažįstamo numerio, o galų gale veidrodžiuose ir
tikrovėje regėti nebūtus dalykus, kurių nebegali sukontroliuoti, todėl netenka
tikrovės ir laiko nuovokos, o aplinkiniams atrodo, kad mergina vėl grįžo prie
narkotikų.
Šiaip noriu pagirti scenarijų, manau, jis realizuotas
žanrinio kino rėmuose techniškai labai gerai. Nebuvo daug lėkštų ir erzinančių
niuansų, absurdiškų dalykų ir sprendimų, kuriant pagrindinius veikėjus. Visgi
labai patiko temperamentingoji aktorė Naomi Scott iš filmo „Aladinas“. Pastarajai labai pasisekė
sukurti juslingą ir efektingą vaidmenį šiame siaubo filme, kas apskritai
tokiuose žanriniuose filmuose būna gana retai, nes veikėjai būna vienkrypčiai
ir infantilūs. Filmo finalas kažkuo panašus į šiemet matytą siaubo filmą „Substancija“
(2024), kuriame sprendimas ištaškyti visą siaubą scenoje ir parodyti siaubą
viešai plačiajai visuomenei tampa labai efektyvu. Aišku, šiam filmui iki
efektyvaus filmo „Substancijos“ pritrūksta socialinės kritikos niuansų, tačiau „Šypsena
2“ išlaiko įtampą, smalsumą, kameros judesį, saikingą mindfuck‘o,
suvelto laikų ir erdvės scenarijų, tačiau tenka pripažinti, kad iki tikrojo
hito, t. y. filmo, apie kurį visi kalbėtų kaip apie „Substanciją“, visgi
pritrūksta, nes filmas orientuojasi į masinį žiūrovą, todėl negali būti
pernelyg nepatogus ar toks, kuris paliktų pernelyg daug neaiškumų. Visgi tai
man daugiau ar mažiau patikęs filmas.
