Kaip šviesu, kaip šviesu... Galvojau važiuodamas į
darbą, atrodo, pavasaris lipa ant kulnų, nors ką tik prasidėjo vasaris,
paskutinis žiemos mėnuo. Vis nepaliauju galvoti apie laiką ir save esantį
laike, ypač praeityje, kuriame save suvokiu kaip visiškai atskirą, kitą būtybę.
Atrodo, kad laikas singuliarus, kažkoks nebetikras ir iš tikrųjų nelabai taip
ir svarbu, kas šiuo metu vyksta lyginant su ta perspektyva, kurioje esu
aukščiau už žemiškąjį gyvenimą. Nors ir ten, aiškiai jaučiu, jog vieną dieną
įsiliesiu į bendrąją visa ko sąmonę pagaliau suvokęs visų matmenų, visų laikų
struktūras, patirtis, formas ir jų būvimo-žaidimo ir sąmonės išskaidymo prasmę.
Šiandien, vasario 3 dieną, garsi amerikiečių pop
atlikėja Lady Gaga pristatė antrąjį singlą „Abracadabra“ iš
savo būsimojo albumo „Mayhem“ (liet. Chaosas), pastarąjį dainininkė išleis kovo
7 dieną. Lady Gagos įtaka pop muzikos industrijai neįtikėtinai didelė,
sakyčiau, panašiai kaip Taylor Swift ar Beyonce, kurių bet kokia nauja muzika,
vaizdo klipas tampa populiariausiomis tų dienų antraštėmis. Taip jau nutiko,
kad „Abracadabra“ pasirodė Grammy 2025 metų ceremonijos laiku ir greitai tapo
vienu labiausiai aptariamu vaizdo klipu. Paradoksalu, bet būtent tą vakarą Lady
Gaga pelnė Grammy kartu su Bruno Mars, kurie atliko man patikusį įrašą „Die
Whith A Smile“.
Pradėkime nuo to, kad Lady Gaga dažnai dalyvauja
grandioziniuose projektuose, įskaitant ir patį kiną. Dar visai neseniai
išleidusi albumą, skirtą filmui „Džokeris“ antrajai daliai, ji pranešė, jog
grįžta prie autorinės muzikos ir netrukus išleis dar vieną solo albumą. Spalio
mėnesį dainininkė pristatė singlą „Disease“ (liet. Liga) ir jis man, tiesą
sakant, žiūrėjosi ir klausėsi gana klampiai, nesugebėčiau perteikti tinkamai
įspūdžio, o tuo labiau bent kiek nors paniūniuoti tos dainos. Labiausiai nustebino,
kad Lady Gaga per autorinę muziką mažai kuo keičiasi, ji po gana sėkmingo „Chromatika“
albumo grįžo prie monstriško įvaizdžio, bandydama pratęsti karjeros pradžios
įvaizdžius, t. y. jungti makabriškus ir siaubo motyvų turinčius kostiumus su
performensus primenančiais pasirodymais viešumoje. Sunku aplenkti mėsos
kostiumą, ką? Visgi, man regis, Lady Gaga darosi šiek tiek atsikartojanti ir
nuobodi, ją atpažįsti kaip seną gerą pažįstamą, skiriasi tik gana subtilios
muzikos variacijos.
Nepaisant to, kad „Disease“ man nepadarė didelio
įspūdžio, sakyčiau, „Abracadabra“ įsimena iškart būtent dėl elektroninės ir
tamsaus pop roko lengvesnio skambesio, kuris itin tinka masėms ir seniesiems
Lady Gagos klausytojams. Tekstas taip pat nėra iš lėkštų, nors priedainyje kartojamas
burtažodis, bet daina, kaip ir prieš tai buvęs singlas, dvelkia psichoterapinėmis
potekstėmis, t. y. subjektė toliau aiškinasi savo santykius ir būsenas šiame
pasaulyje.
Štai ką sako pirmieji šios dainos recenzentai:
Larisha Paul iš Rolling Stone pažymėjo,
kad Gaga „visada remiasi savo muzikos istorijos žiniomis“, ir apibūdino dainą
kaip „savo sugrįžimo į tamsųjį popsą demonstravimą, pagerbiant įtaką įtakoms,
kurios suformavo jos karjerą“. Robinas Murray'us iš „Clash“ apibūdino tai kaip
„jaudinantį popmuzikos kūrinį, kuris profesionaliai kontroliuojamas juda iš
šviesos į šešėlį „L'Officiel“ redaktorius Alessandro Viapiana pabrėžė „skvarbų
ritmą ir pulsuojančius sintezatorius, lydimus hipnotizuojančio balso, kuris
beveik tarsi sužadina ritualą“.
Prie viso to noriu pridurti, kad vaizdo klipas
nuoseklus, primenantis populiarius 2010-ųjų šokių vaizdo klipus, kurie vėl
pamažu grįžta į madą. Kompozicija ir geografija, spalvos man kažkiek primena
jos seną dainą „Alejandro“, yra užuominų ir į jos bene garsiausią ir
populiariausią kūrinį „Bad Romance“. O kaip jums šis kūrinys?
Lady Gaga – Abracadabra
[lyrics / žodžiai]
Abracadabra, abracadabra
Abracadabra, abracadabra
[Verse 1]
Pay the toll to the angels
Drawin' circles in the clouds
Keep your mind on the distance
When the devil turns around
[Refrain]
Hold me in your heart tonight
In the magic of the dark moonlight
Save me from this empty fight
In the game of life
[Pre-Chorus]
Like a poem said by a lady in red
You hear the last few words of your life
With a haunting dance, now you're both in
a trance
It's time to cast your spell on the night
[Chorus]
"Abracadabra, amor-ooh-na-na
Abracadabra, morta-ooh-ga-ga
Abracadabra, abra-ooh-na-na"
In her tongue she said, "Death or
love tonight"
[Post-Chorus]
Abracadabra, abracadabra
Abracadabra, abracadabra
Feel the beat under your feet, the floor's
on fire
Abracadabra, abracadabra
[Verse 2]
Choose the road on the west side
As the dust flies, watch it burn
Don't waste time on a feelin'
Use your passion, no return
[Refrain]
Hold me in your heart tonight
In the magic of the dark moonlight
Save me from this empty fight
In the game of life
[Pre-Chorus]
Like a poem said by a lady in red
You hear the last few words of your life
With a haunting dance, now you're both in
a trance
It's time to cast your spell on the night
[Chorus]
"Abracadabra, amor-ooh-na-na
Abracadabra, morta-ooh-ga-ga
Abracadabra, abra-ooh-na-na"
In her tongue she said', "Death or
love tonight"
[Post-Chorus]
Abracadabra, abracadabra
Abracadabra, abracadabra
Feel the beat under your feet, the floor's
on fire
Ryan Murphy serialų estetika ir įtraukimu beveik
neabejoju, tačiau net man sudėtinga nusakyti priežastis, kodėl neperžiūrėjau
prieš kelerius metus jo režisuoto „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“
pirmojo sezono, kuris buvo tiek žiūrovų, tiek televizijos apdovanojimų
pastebėtas ir labai aptartas, įvertintas. Tiesa, kelias pirmąsias serijas visgi
teko žiūrėti, patiko, bet, matyt, atsirado kiti reikalai ir serialas dingo iš
horizonto. Tikriausiai niekada nebūčiau grįžęs prie šios antologijos, nes mėgstu
žiūrėti nenuosekliai, jeigu ne darbe atsiradusios diskusijos apie brolių Menendezų
kriminalą, kurios istorijai būtent ir skirtas visas antologijos antrasis
sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija“ (angl.Monsters:
The Lyle and Erik Menendez Story).
Kaip jau įprasta R. Murphy serialo antologijoms, jis
remiasi tikromis viešai visuomenėje sulaukusių istorijų atgarsiais. Lailas ir
Erikas Menendezai buvo du broliai, kurie 1989 metais nužudė savo tėvus savo
namuose Beverli Hilse. Ši byla buvo labai plačiai nuskambėjusi ir sulaukė
didelio žiniasklaidos dėmesio. Broliai tvirtino, kad ilgus metus kentėjo nuo
tėvo smurto ir kad tai buvo priežastis, kodėl jie nužudė savo tėvus. Teismas
šiuos argumentus atmetė ir broliai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Ši
byla yra labai sudėtinga ir joje yra daug neatsakytų klausimų. Kai kurie žmonės
tiki, kad broliai buvo priversti žudyti dėl patirto smurto ir seksualinio išnaudojimo,
o kiti mano, kad jie tiesiog norėjo atsikratyti savo tėvų ir gyventi prabangų
gyvenimą. Tikrasis brolių teismas baigėsi tik 1995 metais ir jie per paskutinį
prisiekusiųjų posėdį gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos.
Serialą sudaro viso labo 9 serijos ir nukelia mus į
1989-uosius, kuriuose vaizduojama lemtinga turtuolių Menendezų šeimos naktis,
kada Lailas ir keletą metų jaunesnis Erikas nelegaliai įsigiję ginklų nušauna
savo namų svetainėje vakarojančius tėvus. Aišku, po to seriale dar ne kartą bus
grįžtama prie šios scenos, pateikiamos vis kokią emocinę turinčią perspektyvą,
tačiau broliai gindamiesi ilgai trukusiame teisme sukūrė savo apgalvotą
istoriją, kuria vos nepatikėjo prisiekusieji.
Šioje manipuliatyvioje istorijoje tik iš pirmo
žvilgsnio atrodo viskas elementaru. Sezono pirmoji pusė paremta absoliučiai
Menendezų teisminiais liudijimais ir toksišku tėvų auklėjimu (tėvas sadistas
mačistas ir savo sūnų seksualinis išnaudotojas, motina bevalė alkoholikė, smurtą
stebinčioji), atrodo, jog serialo autoriai ryškiai pasirodė pademonstruoti
poziciją, jog Lailas ir Erikas yra smurtinės aukos, nuteistos neteisingai. Jų apsilankymai
pas psichologą, nuolatinės Eriko ašaros ir žliumbimas, pasisakymai apie žmogžudystę
psichologui ir gausybė prifarširuotų sadistinių scenų, kaip Menendezų sūnūs
vienaip ar kitaip patiria iš tėvo smurtą, pažeminimą ir patyčias dėl savo
nevyriškumo, nesportiškumo. Atrodo, kad viskas laikosi dėl to, kad tėvui
niekaip broliai negali įtikti ir jų gyvenimas išties primena disciplinuotą
karinę tikrovę, nesvarbu, kad aplinkui viskas skendi turtuose.
Galiausiai po suėmimo ima ryškėti ir kitos pasakojimo
perspektyvos, kurios prieštarauja jautriajai Lailo ir Eriko pusei. Pasirodo,
berniukai mėgo sukčiauti, buvo primokyti turčių rajono vagys, prigauti
nusirašinėjantys universitete, o tėvas vis gelbėdavo jų užpakalius. Galiausiai pasakojama
ir trečioji versija iš namų tarnų perspektyvos, kurie teigė, jog tėvai visgi nesą
jokie sadistai ir namuose nieko panašaus nevykę, priešingai – tėvams buvo sunku
su Eriku ir Lailu dėl jų išlepimo ir užgaidų, staigių nuotaikų kaitų ir tėvai netgi
jų bijoję. Žodžiu, serialo pabaiga išties tampa nebeatnarpliojama, nes
nebeaišku, kuri toji versija iš tikrųjų buvo tikra. Iš esmės ji ir negali būti „atrišama“,
nes tikrasis teismas ir istorija tikriausiai žinomi iki šiol kalėjime (jau 30
metų!) sėdintiems Erikui ir Lailui Menendezams. Sakyčiau, kad serialui pavyko
sukurti pusiausvyrą tarp užtikrinto žinomumo ir to žinojimo pametimo, žiūrovas
pamažu ima abejoti Lailo ir Eriko žmogiškumu.
Nors atrodytų, kad serialas iš teismo salės, bet
tikriausiai tik paskutinės dvi serijos labiau pabrėžia šio proceso sudėtingumą
ir man asmeniškai kiek priminė kitą Ryan Murphy antologijos „Amerikietiška
nusikaltimo istorija“ pirmąjį sezoną, kada buvo vaizduojama už žmogžudystę
teisiama beisbolo žvaigždė O. J. Simpsonas. Pastarasis taip pat paminėtas seriale
apie Menendezus, kai O. J. Simpsonas 1995 metais tampa trumpalaikiu Eriko
kalėjimo už sienos „draugu“.
Šios dvi viršutinės nuotraukos vaizduojamos su tikraisiais Menendezais ir jų advokate dešimtajame dešimtmetyje.
Štai taip tikrieji broliai atrodo po daugel metų praleistų kalėjime.
Autentiška Menendezų šeimos fotografija, o apačioja – aktoriai iš serialo, įkūnijantys juos kaip veikėjus.
Aktoriai ir serialo sumanytojas R. Murphy pristatymo dieną.
Kadrai iš serialo.
Iš šio sezono serijų išskirčiau penktąją, kuri tarsi
iškrenta iš konteksto, nes nufilmuota absoliučiai vienu kadru, stengiantis kuo
tiksliau atkartoti filmuoto tikrojo Eriko Menendezo išlikusį ikiteisminį
liudijimą. Šiuo atveju, kaip ir anais sykiais, mane visada žavi kruopšti R. Murphy
komandos aktorių atranka ir vaidyba, kuri paremta estetika ir laikmečius
pabrėžiančia autentika, nors ir pasakojama kruvina istorija, bet kokie
aktoriai! Ne aktoriai, o manekenai nuo podiumo! Man iki tol nežinomi jaunosios
kartos aktoriai: Lailo vaidmenį atliko Nicholas Alexander Chavez (g. 1999), o
Eriko – Cooper Koch (g. 1996) tikriausiai jau įsirašė į savo karjeros archyvus
kaip įsimintini jaunosios kartos aktoriai. Visgi tikrieji Menendezai nebuvo
tokie žavūs ir gražūs, tačiau R. Murphy labai išnaudoja aktorių išvaizdos pranašumus
ir kuria smarkiai, sakyčiau, pavojingai erotiškai pripumpuotą sezoną. Švysteli
ir tai, kad Lailas ir Erikas galimai buvo broliai meilužiai, kurių iš tikrųjų
tėvas netvirkino, bet patys retsykiais mėgdavo pamaloninti vienas kitą duše. Žinoma,
tai tik versijos ir jų koliažas per visą sezoną ne kartą keičiasi. Seriale pasirodo
ir tam tikros kino filmų legendos, lietuviams tikrai pažįstamas Javier Bardem bei
Chloë Sevigny, kurie sukuria dviprasmiškus Eriko ir Lailo tėvų variantus, jų
vaidmenys nors epizodiniai, bet taip pat ryškūs ir įsimintini.
Garso takelis! Daug kas mini, kad dešimto dešimtmečio
pirmosios pusės dainos nostalgiškai atpažįstamos ir papildo Eriko ir Lailo
sprendimus, įrėmina laikmečio dvasią. 1986 metais pasirodęs Naujosios Zelandijos
roko grupės gabalas „Don't Dream It's Over“ tampa ir šeštojo epizodo
pavadinimu. Kolorito atžvilgiu, man regis, šis antrasis sezonas nėra toks
tamsus, koks buvo pirmasis apie Džefrį Dahmerį, sakyčiau, kai kuria prasme
netgi priminė „Amerikietiško nusikaltimo“ antrąjį sezoną apie Gianni Versacio
1997 metais nužudymą, estetiška, dailu, bet iš esmės Murphy pasaulio žiaurumas
ir smurtas visada toks gražus, kad galima patikėti, jog jis toks ir turėtų būti
– pateisinamas.
Visgi serialo finalas patiems Menendezams nėra geras,
prisimelavę ir prigauti meluojantys teismo proceso metu; mane stebino jų
didybės ir arogancijos bei svajonių, geros nuomonės apie save mastas, jeigu dar
nesibaigiant teismui Lailas diktuoja ir slapta rašo knygą iš kalėjimo, trokšta simpatijų
iš visuomenės. Kokias reikia turėti smegenis, kad negalvotum, jog šie
liudijimai gali atsigręžti byloje prieš jį ir brolį? Nemanau, kad serialas kaip
nors stengiasi pabrėžtinai pateisinti brolių melus ir žmogžudystę, tai pradžios
apgaulinga iliuzija, kadangi nė pats serialas nesistengia atsakyti ar
išnarplioti šios bylos, žiūrovui ši istorija, ypač vyresnės kartos
amerikiečiams, tėra archyvinė dar viena kriminalinę nostalgiją menanti
istorija, kuri primena, kaip veikia arba neveikia teisingumas, kaip galima
lengvai manipuliuoti tariama tiesa ir pražūti.
Šiaip „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezo istorija“
skyrius man patiko, žiūrėjosi estetiškai ir su intriga, mėgavausi kiekviena
serija kaip kokybiškai sukaltu serialu, vis ironiškai pagalvodamas: kaip miega
tie scenarijų autoriai, kurie iš projekto į projektą kasdien be perstojo tiria
ir konstruoja, rekonstruoja visas tas kraupias istorijas ir metai iš metų mums
pateikia supresuotas ir kondensuotas istorijas gražioje lėkštėje. Kaip jie
mylisi ir bučiuoja po visko savo vaikus? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir Alkatraso
kalėjimo prižiūrėtojai arba kaip Lailo ir Eriko advokatė Leslie Abramson, kurią
charizmatiškai, sakyčiau, suvaidino „Sopranuose“ išgarsėjusi aktorė Ari Graynor.
Filosofas ir Byung-Chul Hano knygos „Eroso agonija“
vertėjas neseniai davė interviu Filosofas Sodeika – apie tai, kodėl patiriame meilės krizę, kuriame kalba apie šios knygos turinį. Negalėjau
nepasidalyti viena tokia mintimi iš interviu.
„Būtent meilėje glūdintis negatyvumo
momentas nustato skirtumą tarp to, kas mums besąlygiškai reikšminga, ir to, kas
reikšminga nėra. Šis skirtumas – kultūros kaip specifiškai žmogiškos tikrovės
pagrindas, suteikiantis mūsų gyvenimui pamatinius orientyrus.Meilės
krizės ištiktoje šiuolaikinėje Vakarų kultūroje tas skirtumas sparčiai nyksta.
Tad šiuolaikinis žmogus netenka pamatinių orientyrų. Šiuo požiūriu, meilės
krizė, arba eroso agonija, iš esmės yra visos kultūros, kaip žmogiškos
tikrovės, krizė. Meną vis labiau išstumia pramogų industrija, mąstymą –
apskaičiavimas, o meilės vietą užima pornografija.“Tomas
Sodeika
Nepamenu, kada paskutinįkart buvau Šiauliuose. Tikrai.
Bet labai seniai, o ir miestas man neturi sąsajų su tokiu miestu, kuris turi
ypatingą teatro mokyklos ir tradicijos veidą, nors gal tikrasis šiaulietis pasakytų
kiek kitaip, nors žinau, kad toks Valstybinis Šiaulių dramos teatras egzistuoja
ir puikiai daro savo spektaklius, tačiau jų retai pamatysi uostamiestyje. Tą retą
progą šįkart išnaudojau ir tiesiu taikiniu nuėjau į režisieriaus Aido
Giniočio spektaklį „Revizorius“, kurį vieninteliam pasirodymui
atvežė šiauliečiai 2025 m. sausį. 2019 metais įvykusi Šiaulių dramos teatro
premjera pagal Nikolajaus Gogolio klasikų klasika tapusią pjesę pasirodymas
vertė salę trumpam sugūžėti. Nemačiau nė vienos tuščios vietos – „Revizorius“
iššlavė viską.
Bandau prisiminti savo skaitymo metus, kada studijų
metais „sukirtau“ Gogolio „Revizorių“. Anuomet pjesė patiko, ji ir rimta, ir
labai komiška, tad daugmaž žinojau, kokio turinio reiktų tikėtis. Daugelis
vyresniosios kartos arba studijuojantys režisūrą bei aktorystę tikriausiai
skaitė „Revizorių“, kuris narplioja XIX a. pirmosios pusės carinės Rusijos provincijos
biurokratinius korupcijos reikalus. Pjesė originalo kalba išleista 1836 m.,
tačiau joje vyrauja nesunkiai aktualizuojami nūdienos liūdni sisteminiai
dalykai.
Aidas Giniotis toli nenubėga nuo klasikinio varianto,
tad stengiasi išlaikyti nugrimzdusį rusišką XIX a. miestelio kasdienybę ir
centre vaizduoja prasigėrusius, moralės nebeturinčius miestelio valdytoją,
teisininką, paštininką, gydytoją ir t. t. Žodžiu, visus tuos institucinių organų
vadovus, dėl kurių laikosi provincijos gyvenimas. Neanalizuosiu ir nedetalizuosiu
turinio, tik pasakysiu, kad šiam spektakliui ir nereikėjo didelių pakeitimų,
perkonstravimo ar dekonstravimo, keistų ar labai originalių, sunkiai pjesės
neskaičiusiam atsekamų sąsajų, modernybių. Iš vienos pusės tai klasikinio
braižo pastatymas, bet Giniotis jį bando aktualizuoti „užsklandėlėmis“, per
kurias veikia miestelėnų darbininkai (panašiai kaip animaciniame filme „Bjaurusis
aš“ geltonieji pakalikai), išėję į ekspozicijas pokštauja apie COVID-19,
moralizuoja ir demoralizuoja alkoholizmą, moko ir čia pat paneigia vertybinius
aspektus, kalambūriškai kalbėdami perteikia šiuolaikinius savivaldybių valdymo
biurokratinius triukus, aktualizuoja kyšių ir korupcijos sistemines ydas.
Man patiko tariamo revizoriaus Chlestakovo aktoriaus Arno
Ašmono pasirodymas. Ši pjesė ir charakteringas
sukčiaus, mergišiaus vaidmuo man kažkuo priminė Moljero „Tartiufo“ veikėją. Tiesa,
spektaklyje turime klasikinių vulgarybių, pvz., seksas, vilkint tautinius moterų
rūbus, pasivoliojimai, gašlumai man žiūrėjosi nepaprastai komiškai ir vykusiai,
labai mėgstu gašlumo parodijas teatre, nors gal kam ir nepatinka, nes gal
pasirodo nerimta ir priklausytų žemesniojo teatro rangui, bet Šiaulių „Revizorius“
man pasirodė tinkamai „paspaustas“ komizmo prasme, kuriame išsiryškina
provincialusis kaimietiškas naivumas, kvailumas ir idiotizmas.
Kaip bežiūrėsi, „Revizorius“ juk yra komiška moralinė pjesė,
ji moko per gudročių tragedijas ir raudas tos folklorinės/liaudies tiesos: nešink
ant kito, nes ir ant tavęs gali šikti; nespjauk į vandenį, iš kurio reiks
gerti; kaip pasiklosi – taip ir miegosi... Žinoma, kad „Revizoriaus“
spektaklis nėra joks stebuklas, tačiau jis pramogos dėlei labai smagus ir
tikrai nesnūduriavau ir laikas neprailgo. Galų gale nustebino finalas, kada
atėjo tikrasis baltasis revizorius ir mums lyg Mozė iš lapų perskaitė įsakymą „iš
viršaus“, jog esame ir būsime kontroliuojami (labiau net mums, dabarties
žmonėms, o ne tiems XIX a.), būsime dėl sistemos mušami ir persekiojami, jeigu ją griausime, jei reiks, būsime prismaugti, kad ir oro uosto tualetuose, nes prieš viršenybę nepapūsi. Šis
jo pranešimas staiga įgauna gilią prasmę, kurią pavadinčiau reikšmingiausiu
spektaklio provokacija, kuris manyje sukirbino maišto prieš kontrolę ir sistemą
jauseną, prieš sistemą, kurią mes patys renkame, maitiname, kuri mums turi
atstovauti, o galiausiai tampame jos baudžiauninkais ir vergais dėl tos pačios
paradoksalios priežasties, dėl ko apsikvailino „Revizoriaus“ miestelio valdžios
vyrai. Žavesio šis spektaklis turi.
Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi
rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis
vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors
nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga,
ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai
kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip
yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą
norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti,
leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems,
jo nenukariausime nei aš, nei jūs.
Nedaug pas mane latvių literatūros namų bibliotekoje,
tačiau radau šį bei tą iš šiuolaikinės jų literatūros.
Laima Muktupavela „Kilpa“.
Ši autorė dažnai vadinama viena ryškiausių šiuolaikinės latvių prozos atstovių.
Jos kūryba išsiskiria filosofiškumu, giluminiu žmogaus sielos tyrinėjimu ir
subtiliu kalbos meistriškumu. Nors lietuviškai galbūt nėra išversta daug jos
kūrinių, tačiau tie, kurie pasirodė, sulaukė kritikų ir skaitytojų pripažinimo.
Māra Zālīte „Penki
pirštai“. Tai žinoma latvių poetė ir dramaturgė. Jos kūryba pasižymi lyriškumu,
jausmingumu ir giliu patriotizmu. Zālītes poezija dažnai siejama su Latvijos
istorija ir kultūra.
Nora Ikstena „Motinos
pienas“. Ši rašytoja yra viena populiariausių šiuolaikinių latvių autorių. Jos
romanai pasižymi ryškia kalba, netikėtais siužeto posūkiais ir socialine
kritika. Ikstenos kūryba yra verčiama į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių.
Ypač populiarūs jos romanai „Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas“ ir „Motinos
pienas“.
Andris Kalnozols „Mane
vadina kalendoriumi“. Tai universalus kūrėjas, rašantis prozą, dramą ir esė. Jo
kūryba pasižymi intelektualumu, humoru ir ironija. Kalnozolo romanai dažnai
nagrinėja sudėtingus istorinius ir socialinius klausimus.
***
Laima Muktupāvela "Cilpa". Šo
autoru mēdz dēvēt par vienu no spilgtākajiem mūsdienu latviešu prozas
pārstāvjiem. Viņas darbi izceļas ar savu filozofisko raksturu, dziļu cilvēka
dvēseles izzināšanu un smalku valodas prasmi. Lai gan daudzi viņas darbi,
iespējams, nav tulkoti lietuviešu valodā, tie, kas ir parādījušies, ir guvuši
kritiķu un lasītāju atzinību.
Māra Zālīte "Pieci pirksti".
Viņa ir slavena latviešu dzejniece un dramaturģe. Viņas daiļradi raksturo
lirisms, jutekliskums un dziļš patriotisms. Zālītes dzeja bieži tiek saistīta
ar Latvijas vēsturi un kultūru.
Nora Ikstena "Mātes piens". Šis
rakstnieks ir viens no populārākajiem mūsdienu latviešu autoriem. Viņas romānus
raksturo spilgta valoda, negaidīti sižeta pavērsieni un sociālā kritika.
Ikstenas darbs ir tulkots daudzās valodās, tostarp lietuviešu valodā. Īpaši
populāri ir viņas romāni "Dzīve ir dzīve ir dzīve" un "Mātes
piens".
Andris Kalnozols "Viņi mani sauc par
kalendāru". Viņš ir daudzpusīgs radītājs, kurš raksta prozu, drāmu un
esejas. Viņa darbu raksturo inteliģence, humors un ironija. Kalnozola romāni
bieži pēta sarežģītas vēsturiskas un sociālas problēmas.
.jpg)
.jpg)
